Ričardas JAKUTIS
Eseistai kartais susimąsto, ar verčiau rašyti apie dorybes, ar apie nuodėmes. Iškart atsakysiu - apie nuodėmes. Daugiau rasis skaitytojų. Kam įdomu skaityti, kokie žmonės geri? Nuodėmė - štai tema. Be to, šiandien viešoje erdvėje beveik nebevartojamas žodis „dorybė“, o štai „nuodėmė“, sutinkamas ir dainų, ir filmų pavadinimuose, ir daug kur viešojoje erdvėje. Tiesa, kas toji „nuodėmė“ irgi nėra tiksliai apibrėžiama. Dažnai galvojame, kad nuodėmė - tai nesėkmės, nepasisekimo sinonimas.
Enciklopedijose ir vikipedijoje ieškodamas nuodėmės apibrėžimo, užtikau tokį labai trumputį: nuodėmė – netinkamas veiksmas, nusidėjimas. Pasirodo, žodis „nuodėmė“ kildinamas iš graikų žodžio „hamartia“, kas reiškia „nepataikymą į tikslą“. Užtikau dar tokius „nuodėmės“ išaiškinimus: 1) teisės pažeidimas, 2) smerktini veiksmai, 3) rimtas trūkumas. Biblijoje žodis „nuodėmė“ vartojamas šimtus kartų, pradedant Ievos ir Adomo nuodėme. Daug apie nuodėmes rašė Aristotelis, bet pirmą kartą nuodėmes klasifikavo ir sudarė didžiųjų nuodėmių sąrašą popiežius Šventasis Grigalius I VI amžiuje. Pagal Grigaliaus I išdėstytą koncepciją, tokių didžiųjų nuodėmių yra septynios: puikybė, gobšumas, persivalgymas ir persigėrimas, pavydas, kerštas, gašlumas, tingumas.
2008 m. Vatikanas peržiūrėjo didžiųjų nuodėmių sąrašą ir pridėjo dar septynias nuodėmes, kurios atspindi šios epochos realijas. Tų metų kovo 9 d. dienraštis „L`Osservatore Romano“ išspausdino interviu su apaštališkosios penitenciarijos tribunolo vadovu vyskupu Gianfranco Girotti, kuriame šis ir paskelbė tas septynias moderniąsias nuodėmes: genetinį manipuliavimą, abejotinos moralės eksperimentus su žmonėmis, narkotikų vartojimą, aplinkos teršimą, socialinę nelygybę, per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų. Atskiru traktatu Vatikanas pabrėžė, jog nuodėmėmis taip pat yra laikomas abortas, seksualinė prievarta ir pedofilija. Jei iki tol nuodėmė buvo siejama tik su individu, globalizacijos epochoje nuodėmės reikšmė išsiplėtė ir įgavo ne tik asmeninį, bet ir socialinį atgarsį.
Lygindami nuodėmės supratimą krikščionybėje ir islame randame skirtumų. Pagal Bibliją, kiekvienas žmogus nuo Adomo laikų yra iš prigimties nuodėmingas. Korane nėra jokios prigimtinės nuodėmės. Alachas sukūrė žmogų nekaltą ir turintį įgimtą polinkį daryti gera. Žmogus yra geras, bet silpnas. Be to, krikščionybėje nuodėmė prasideda jau širdyje, o islame svarbu tik nuodėmės darymas.
„Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusios septynios didžiosios nuodėmės“, - prasitarė bičiulis. Garsus teologas Enzo Bianchi siūlo žmonėms dėmesį atkreipti į puikybę, gobšumą, persivalgymą bei besaikį alkoholio vartojimą ir tingėjimą. Kai šie dalykai užvaldę, nelengva juos įveikti. Ne vienam gimsta troškimas turėti čia ir tuoj pat kitų „turtus“, kartais paprasčiausiai norima, kad kitas neturėtų pavydimų gėrybių, bruožų ar tam tikrų talentų. Aišku, tai jausmai, kuriuos stengiamasi nuslėpti, kurie niekam neišpažįstami, kuriais nesididžiuojama, bet kurių gėdijamasi, kadangi girtis ydomis reikštų viešai deklaruoti savo žemesnę padėtį. Žvelgiant giliau, anot minėto teologo, šie dalykai yra nuolatinio savęs lyginimo su kitais ir nesugebėjimo dėkingai priimti duotų dovanų pasekmė. Juk visada galima rasti tokių bruožų, kokių kiti turi, o mes - ne. Jei susikoncentruosime tik į juos, galiausiai imsime keikti gyvenimą, bet tik tiek. O kas toliau? Enzo Bianchi savo teorijai iliustruoti siūlo prisiminti vieną iš Džioto Skrovenjo (Scrovegni) freskų. Freskoje regime pagyvenusią moterį, apsuptą liepsnų, rodančių jos vidinę kančią, jai iš burnos kyšo gyvatė, atsisukusi moteriai į akis, neproporcingai didelės ausys išduoda moters polinkį į smalsumą ir siekimą viską išgirsti apie kitų nesėkmes, kad galėtų pasisotinti ginčais ir priešiškumu, konkurencija ir pavyduliavimu. Tikrai tai liūdnas blogis, besipriešinantis bendravimui ir džiaugsmui, kurį sukuria bendras prasmės ieškojimas ir dalijimasis mūsų bendražmogiško gyvenimo lobiu.
Nuodėmių priekyje - puikybė. Savojo „aš“ kėlimas bet kada ir bet kur tapo įprastu reiškiniu, ypač pabrėžiant - aš galiu taip daryti (turiu tam pinigų, mano užimamos pareigos tai leidžia ir t. t.). Kiek išsilavinimo, inteligencijos reikia, kad imtum pastebėti savo dvilypumą. Viena mano dalis - pasipūtusi, arogantiška, pilna puikybės ir pykčio. Kita - silpna, mažutė, bet labai miela. Kuri nugali? Verslo sėkmė, garantuojanti turtėjimą, ar kilimas pareigose bemat gali prišaukti puikybę. Žmogus silpnas ir sunku puikybei atsispirti. Praturtėję mūsiškiai - tai ne Vakarų pasaulio turčiai, kurie paprasti it, kaip liaudis sako, penki centai. Gal pas mus tas kompleksas iš ilgai buvusios „biednystės“. Skaičiau, kad puikybė - tai tipiško žmogaus nevisavertiškumo komplekso įrodymas, o šios nedorybės šaknys slypi viename iš genų, pavadintų CaM-kII. Jis, mokslininkų nuomone, kaitina mūsų ambicijas ir aroganciją.
Štai dažnas gyvenimo pavyzdys. Pradėjusiam verslą greitai ėmė sektis, verslas klestėjo, pelnas buvo didžiulis. Namai, automobiliai, jachtos, atostogos geriausiose pasaulio kurortuose... Ir - puikybė. Kai visko turėjo, prireikė jam kitų moterų. Žinoma, jaunesnių. O ir tos moterys jam ant kaklo korėsi. Suprato, jog tai dėl turtų, tačiau įsivaizdavo, jog ir todėl, kad jis gražus, nepakeičiamas. Bent jau taip moterys jam tvirtino. Paliko žmoną, vedė jauną, gražią, ilgakoję, su kuria draugai jį supažindino po vienų mis rinkimų. Pametė dėl jos galvą. O mis konkursų dalyvė buvo išlaidi. Be to, prisiprašė vyriškį finansiškai padėti jos seserims, broliui. Reikėjo automobilių, namų ir t. t. Apleido vyras savo verslą, nebekontroliavo. Visur norėjo būti su jaunąja žmona, o ši mėgo tik pramogas, kurortus, tad namuose mažai bebuvo, darbe taipogi, nespėjo susigaudyti, o kitos firmos, užsiimančios tokiu pat verslu, nesnaudė, iškilo, suklestėjo ir mūsų herojaus įmonei vietos rinkoje nebeliko. Pinigų pristigo, jaunoji žmona paliko ir t. t. Išvada - Dievas nubaudė žmogų puikybe.
„Jūra niekuomet neprisipildo, nors į ją įteka daugel upių, taip ir šykštuolio nepasotina turtai“, - šitaip senolis Evagrijus apibūdina gobšumą. „Viskas ir dabar“ - tai toji pragaištinga logika, kuria vadovaujasi šykštuolis. Minėtas Enzo Bianchi pabrėžia, kad gobšumas vis labiau nualina ir apsėda, o nuosavybė diena po dienos vis labiau pavergia. Turtas kaupiamas siekiant jį išsaugoti ir yra saugomas tam, kad būtų kaupiamas... Išties žmogus pasidaro pinigo, kurį turi, nuosavybe. Šitokiu būdu šykštuolio malonumas yra ateities malonumo numatymas, tačiau ta ateitis nuolat nukeliama. Uždaras ratas. Prisirišimas prie gėrybių ir pinigų žmogų tarsi sutapatina su nuosavybe: prarasti ką nors iš savo turtų reikštų prarasti dalį savęs. Šios ligos auka pasiekia tokį lygį, kad turėjimo dimensiją iškelia aukščiau buvimo, o jo tragiškuoju moto tampa „esu tai, ką turiu“. Dingsta ramybė, džiaugsmas ir einama iki depresijos slenksčio.
Dabar apie persivalgymą ir persigėrimą. Kiekvieno storulio svajonė - numesti nereikalingus kilogramus. Atrodytų, paprasta: nori numesti - mesk. Bet kiek prikalbėta ir prirašyta, kaip reikia mesti gerti alkoholį, mesti rūkyti, mesti svorį. O gal išties viskas paprasčiau: nori nebegerti alkoholio – nekelk taurelės, nebenori rūkyti – neimk cigaretės, nori suplonėti – mažiau valgyk. Tarsi viskas aišku. Bet nepavyksta. Valios trūksta. Reikia sutikti, kad aistra, graikiškai vadinta gastrimarghia, t. y. „pilvo pamišimu“, yra tiesiog dvasios liga. Maistas ryjamas kaip degalai. „Nuo pirmadienio lieknėju“, - tuščia frazė. Rengiantis lieknėti pats lengviausias pirmasis etapas - knygos apie lieknėjimą įsigijimas. Bet manyčiau, kad tam reikalingos kelios nuostatos: nevalgyti ko nemėgsti; jei abejoji, ar tikrai nori valgyti, nevalgyk; nekramsnok paskubomis ar stovėdamas ir t. t. Šiuo metu Europoje paplitę anoreksijos, bulimijos ir Stendalio sindromai. Tai liguisto susirūpinimo figūra formos. Anoreksija - kai imama badauti, laikytis dietų, vartoti įvairias liesėjimo priemones. Šis sindromas dažniausiai kankina jaunas merginas ir moteris (nuo 13 iki 30 metų). Specialistai mano, kad šį sindromą sukelia aplinkos peršamas idealios moters - perkarusios manekenės - stereotipas. Bulimija yra nekontroliuojamas potraukis valgyti. Bulimija būdinga vyresniems nei 40 metų žmonėms. Manoma, kad bulimiją kelia nerimas ir depresija, taip pat įtaigi maisto reklama. Kai kurie psichologai mano, kad bulimija sukelia Vakarų pasauliui būdingas egzistencinis vakuumas, kurį žmonės bando užpildyti prikimšdami skrandį. O Stendalio sindromą sukelia meno kūriniai - kai pamatai tobulas Madonos ar Dovydo figūras ir supranti, kaip pats vargingai prieš juos atrodai. Sindromas pavadintas garsaus rašytojo Stendalio garbei. 1817 metais jis apsilankė Florencijoje ir aprašė baimingą susižavėjimą Renesanso meno kūriniais. Sako, jog nebūna mėnesio, kad kuris nors turistas, apsilankęs muziejuje, neatsidurtų Florencijos psichiatrinėje ligoninėje dėl paniškos baimės, nervinio išsekimo ar isterijos.
„Ar liovėtės gėrusi konjaką rytais?“ - šito Karlsonas klausė namų tvarkytojos freken Bok. Šis klausimas, deja, vis aktualus. Eurobarometro duomenimis, 90 proc. 15-16 metų ES paauglių jau bent kartą yra gėrę, o pirmą kartą europietis vidutiniškai išgeria būdamas 12,5 metų. 31 proc. 15-24 metų jaunimo išgeria bent kartą per savaitę, 22 proc. - du-tris kartus per savaitę, taip pat 22 proc. pasigeria kartą per savaitę, o 10 proc. per savaitę tai sugeba padaryti net kelis kartus. Vienos iš keturių 15-29 metų asmenų mirčių kaltininkas - alkoholis.
Prieš kelerius metus miesto laikraštis spausdino vieną mano tekstą apie alkoholį - „344“. Tie skaičiai pavadinime bylojo, kad Šiauliuose yra tiek vietų, kur galima įsigyti alkoholio. Tai ir kioskeliai su alumi, ir mažesnės ar didesnės parduotuvės su alkoholio skyriais, ir vien alkoholio parduotuvės, taip pat visos kavinės, barai, restoranai. Nežinau, ar 120 tūkstančių gyventojų miestui tai daug ar mažai (tiesa, gal šiandien šie duomenys kiek pasikeitę, bet nemanau, kad ženkliai). Bičiulis teiraujasi, ar jis - alkoholikas ar ne, jei geria, kada nori („noriu - geriu, noriu - negeriu“), jo namų baras pilnas įvairiausio alkoholio butelių, o, girdi, alkoholikas bemat viską ištuštintų. Ką aš galiu atsakyti. Tik, mano galva, trys štai tokie pavyzdžiai jau įspėja, kad pradedi pasiduoti alkoholiui: 1) žiūri televizorių, užsinori alaus, eini į šaldytuvą jo pasiimti ir grįždamas, dar nepriėjęs savojo minkštasuolio prieš televizorių, siurbteli iš butelio, 2) keletą dienų nebuvai bare, o barmenas jau klausia, kur taip ilgai buvai dingęs, 3) šiukšlių krūvoje pirmiausia pastebi alkoholio butelį ir dar įsidėmi jo etiketę.
Jei kas matėte alkoholio molekulės (C2H5OH) iliustraciją, pastebėjote, jog ji labai graži: tarsi mielo gyvulėlio siluetas - dvi kojytės ir galvutė priekyje, dvi kiek ilgesnės kojytės ir uodegaitė užpakalyje. Gal todėl jis it koks šunytis prisitaiko prie šeimininko, stengiasi, kad būtų pamiltas ir šeimininkas jo niekad nepaliktų.
Girdėjau įspėjimą rūkančiajam, jog šis verčiau išgertų 50 gramų brendžio, o ne nuodus į save trauktų. Nežinia, nežinia... Bet tai jau kita tema, o šiandien visgi reiktų baimingai kalbėti apie planus, jog alkoholio rinka per artimiausius penkerius metus išaugs 35,5 procento.
Sako, jog alkoholis menininkams būna stimulas ką nors įdomaus sukurti. Garsus lietuvių aktorius man prisipažino, kad dabar, kai negeria, jis vaidina žymiai geriau negu anksčiau, kai gerdavo. „Alkoholis neleidžia susikaupti ir įsijausti į vaidmenį. Visus vaidmens kūrimo mėnesius ir po to vaidindamas privalai negerti”, - tvirtino jis. Mano galva, jo vaidmenys, sukurti, kai jis gėrė, yra geresni už blaivybės periodo, bet juk aš joks teatro kritikas. Visai neseniai vieną vakarą teko svečiuotis dviejose draugijose. Vienur ir kitur užvedžiau diskusiją apie poeziją. Pirmojoje, negeriančių draugijoje, visi, kiek supratau, žinojo tik Maironį ir Brazdžionį, nes apie juos tekalbėjo. Antrojoje buvo išgėrinėjama ir kalbos sukosi apie Marčėną, Navaką, Patacką, Šlepiką. Nors kas nuginčys Marijono draugo Samo nuomonę: „Degtinė suteikia sparnus, bet atima dangų”.
Yra toks senas lietuviškas tostas: „Kilpinio!” Atveda žirgą, svečias atsisveikina ir, dar prieš keldamas koją į kilpą, išgeria „Kilpinio”. Gražu ir simboliška. Nors „Kilpinio” gali juk reikšti ir visai kitką. Dažnai paskutinė taurelė - kilpa ant kaklo.
„Niekada neatidėk rytdienai to, ką galima atidėti iki kitos savaitės“, - vienas iš ryškiausių tinginius apibūdinančių posakių. Klasikinį traktatą „Apie tinginystę“ yra parašęs garsusis teologas Tomas Akvinietis. Tinginystė niekada nebuvo vertinama. Tiesiai šviesiai - tinginys nieko gero gyvenime nepasiekia, nieko nesukuria, neprogresuoja. Nuo seno apie tinginystę ir tinginius atsiliepiama nekaip. Kiek liaudies patarlių, priežodžių, pamokymų ir pasakų yra sukurta apie šią blogybę. Pati populiariausia ir daugeliui gerai žinoma pamokanti istorija apie dvi varles. Abi jos įkrito į ąsotį su pienu, tačiau viena varlė nenustodama judino savo letenėles, sumušė sviestą ir išsiropštė iš ąsočio. O jos draugė tinginė taip ir baigė savo gyvenimą piene...
Po Tomo Akviniečio „tinginystė“ buvo apdainuota daugelyje šedevrų. 1853 metais pasirodžiusiame Hermano Melvilio apsakyme „Raštininkas Bartlebis: Volstrito istorija“ raštininkas Bartlebis nieko neveikia, o tik sėdi rankas sudėjęs Volstrito kontoroje ir apie jam skirtas užduotis temąsto: „Nemanau, kad turėčiau tai daryti“.
Pamenu, prieš keletą metų su draugu užsukome į kavinukę. Nors lankytojų buvo labai mažai, 20 minučių laukėme, kol pasirodė padavėja ir priėmė mūsų užsakymą. Tuomet pagalvojau, jog nors ir pasiskųstum darbdaviui, šis nedrįs jos įspėti, nes darbuotojų trūksta ir padavėja tuoj pasakys pereinanti dirbti kitur. Neseniai vėl užsukome į kavinę. Ir vėl tiek pat, tai yra, 20 minučių, laukėme padavėjos. Visą tą laiką pasirėmusi į barą padavėja šnekučiavosi su barmene. Šiandien nedarbas ir darbdavys tokią padavėją bemat gali keisti kita, bet jai vis tiek viskas nė motais. Tas pats, sako, ir kaime. Talkininkų ūkyje nerasi. Girdėjau istoriją, jog už 20 litų dienai ir maitinimą darbo neturintis žmogus nesutiko pas ūkininką dirbti. Įdomu, kad nesutiko net už 50 litų, aiškindamas, jog jam neapsimoka. Suprask - nedirbti jam labiau apsimoka.
Apie nuodėmes dažniausiai kalbantis Vatikanas praėjusių metų pabaigoje paskelbė ataskaitą, kurioje darė išvadą, kad moterims būdingiausia nuodėmė yra puikybė, o vyrams - apsirijimas ir tingėjimas. Kažkodėl bent man atrodė, kad moterys ir vyrai nuodėmingi vienodai.
Sako, jog jeigu žiūrėtume vien iš mokslinio taško, galėtume teigti, kad visų žmogiškųjų nuodėmių šaltinis yra mūsų organizme vykstančios cheminės reakcijos. Tuomet - ar įmanoma nenusidėti? Jau nepamenu, kur skaičiau, kad kiekvienas žmogus turi savotišką sąmonės žadintuvą, kuris veikia kaip laikrodis ir siunčia mums signalus. Būtent šis vidinis „žadintuvas“ sudarinėja mums tvarkaraštį, pagal kurį turėtų gyventi mūsų organizmas. Programa, kuri įjungia ir išjungia „skambutį“, įrašyta genuose. Todėl būtent genai yra kalti dėl mūsų nuodėmių. Bet visgi, jei galime išvengti nuodėmių, pasistenkime jų išvengti.
