Ričardas JAKUTIS
Pažįstu ne vieną žmogų, puikiai gyvenantį be televizijos. Skaičiau, kad yra šalių, kurių TV – kartu su žiūrovais – mėnesį ar net du atostogauja. Pas mus, aišku, šito nebus. Į ekranus brausis kandidatai į Seimą, televizijos vyks filmuoti į Palangą ir piktinsis, kad Basanavičiaus gatvėje tesigirdi rusiška muzika, kažkas įklius girtas prie vairo, kažkas tuoksis, kažkas skirsis, o kiek dar bus visokiausių smulkmenėlių iš kurių visą vasarą mis mūsų televizijos.
Visi prisimename žinomą Gogolio herojų, kuris praneša apie revizoriaus atvykimą. Šiandien anas pranešimas turėtų skambėti taip: „Pas mus atvažiuoja televizija!“ Šurmulys, lakstymas, spintos durų varstymai, stypčiojimai prie-šais veidrodį, pusiau cenzūriniai jaustukai bei ištiktukai.
Lietuvos televizija atšventė įsikūrimo 55-metį, aš gi atšvenčiau keturiasdešimtmetį nuo pirmo savo nusifilmavi-mo televizijoje. Kalbėjau iš ekrano apie kopūstų auginimą nusausintuose plotuose. Studijavau tuomet pirmojoje savo aukštojoje mokykloje – Žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultete. Tiesa, apie kopūstų auginimą ir nusausintus plotus nieko neišmaniau, bet kadangi ta tema mokslinį darbą parašę du bendrakursiai susirgo, televizijos laida buvo numatyta, aš jau tuomet reiškiausi visur, kur reikėdavo ir nereikėdavo, o dar studentų estradiniame ansamblyje buvau konferansjė, fakulteto dekanas paprašė už draugus televizijoje perskaityti iš anksto jų parašytą pranešimą. Gaila tik, kad ne televizija atvyko pas mane, o man pačiam teko į televiziją vykti. Ką darysi, tokie buvo laikai, kai televizija stokojo kamerų vykti pas kalbėtojus. Kad kalbėsiu per televiziją, pranešiau tėvams, draugams, giminėms. Po to jie gal net metus tą mano pasirodymą aptarinėjo.
Kuo žmones traukia tas mažasis ekranas? Atsikelia rytą – įjungia televizorių, jį pasistato net virtuvėje, grįžta namo – vėl iki vėlumos prie ekrano. Pats žinau žmonių, kurie, taupydami elektrą, žiemą išjungia šaldytuvą, bet vos peržengę namų slenkstį įjungia televizorių. Gražią pavasarinę dieną nuvykome į gamtą. Oras nuostabus, bet draugų šeima, vos pabuvusi, ėmė ruoštis namo, nes, girdi, bus įdomi televizijos laida. O aš galvojau, kad tokią vasarą televizorių žiūri tik televizorių meistrai. Kam per tokius karščius gali rūpėti, kokioje serijoje atsiskleis tikrasis baronienės iš „Naisių vasaros“ gyvenimas? Juo labiau, kad ir taip viskas aišku – serialų turiniai nesunkiai nuspėjami.
TV laidų vedėjas Andrius Užkalnis vykusiai pajuokavo, kad posakis „Aš televizijos nežiūriu“ yra vienas la-biausiai paplitusių melų. Kitas, anot jo, - „Nežinau, kas tas Užkalnis”.
Skaičiau, kad JAV išrinktas ištikimiausias TV žiūrovas. „Nieko neveikiu, tik dirbu ir žiūriu televizorių“, - pri-sipažįsta trisdešimt penkerių metų viengungis iš Minesotos valstijos. Jo namuose Fridlyje dvidešimt keturias valandas per parą plyšauja trys televizoriai, o ketvirtąjį jis žiūri darbe. „Pats maloniausias užsiėmimas pasaulyje – sėdėti ant sofos, apsiginklavus alumi, pakeliu traškučių ir valdymo pulteliu... Televizininkai kartą net pakvietė mane dalyvauti miesto parade. Jie atėjo į namus, išnešė sofą, užkėlė ją ant sunkvežimio. Taip ir važiavau šventinėje eisenoje, sėdėdamas ant sofos vienu chalatu!“ - pasakoja jis.
Pasirodo, jog ir lietuvio bute populiariausias yra televizorius. Tik 3 proc. gyventojų jo neturi. Tiesa, šaldytuvas irgi populiarus, be jo apsieina vos 4 proc. gyventojų. Po jų yra mobilusis telefonas, kompiuteris, automatinė skalbimo mašina, dulkių siurblys, automobilis, mikrobangų krosnelė, įvairiausi virtuvės kombainai... Šiek tiek keista, kad auto-matinė indų plovimo mašina beveik pačiame sąrašo gale. Dar sužinojau, kad po miego daugiausia laiko žmonės praleidžia prie televizoriaus. Atrodytų, jog daugiau laiko žmonės turėtų praleisti darbe ir jam derėtų atsidurti antroje vietoje, bet, pasirodo, įskaitant savaitgalius bei ilguosius savaitgalius, atostogas (į darbą neinama, bet televizorius žiūrimas), prie televizoriaus prasėdima ilgiau.
Kai televizija atsirado, visi iškart suprato, kad ji darys didelę įtaką, nes štai būdavo, kad ekrane užsidega užra-šas „Jungiame Maskvą!“, po to pasirodo Ostankino lentelė, tai trunka 2–3, kartais 5 ar net daugiau minučių, o žmonės nenuleidžia nuo ekrano akių, nes tuoj tuoj kažką parodys. Sovietmečiu tiesioginių transliacijų, kurių, tiesa, buvo gana mažai, vaizdas eteryje pasirodydavo kelias minutes vėluodamas, nes viską stebėdavo būrys cenzorių (neišskiriant sporto varžybų transliacijų), ir jei kas nors ne taip, ta vieta buvo iškerpama ar net viskas sustabdoma (žiūrovams būdavo pranešama, kad dėl techninių kliūčių). Į ekraną neprasmukdavo keiksmažodžiai ar visokie gestai, bet svarbiausia – viskas tarnavo ideologijai.
Bičiulis paklausė, kodėl lietuvių dailininkai, sėkmingai kūrę 7-8 dešimtmečiais, nepriklausomybės metais nieko gero nebenutapė. Juk laisvė, tik kurk ir norėk. Anuo laiku, žiūrėk, ir LTV vieną kitą įdomesnę laidą, nepaisant cenzūros ir visokiausių trukdymų, pateikdavo. Vis dėlto norėčiau apginti ir dabartinę televiziją, laikas praleistas prie televizoriaus nebūtinai turi būti tik alibi, kad tuo metu žmogus nieko blogo neveikė, gal tik tinginiavo. Tai gali būti ir kažko sužinojimas, atradimas. Pagalvojau, jog jeigu nesugebama sukurti stiprių publicistinių laidų, kiekviena save gerbianti televizija, ypač visuomeninė, turėtų rodyti dokumentinį kiną ir net pati jį kurti. Pas mus dokumentinis kinas - tai dažniausiai tik dokumentiniai serialai apie gamtą, istoriją ar įžymybes. Jie taip pat turi būti rodomi. Tačiau ne tik jie. Dokumentiniai filmai daugelio kraštų TV rodomi geru laiku, todėl jų ir reitingas geras. Aišku, ta dokumentika visokia: yra ir sensacingų filmų, ir analitinių, ir reportažinių, ir portretų.
Visgi komercinių televizijų tikslas – kovoti dėl vartotojų. O prasto skonio žiūrovą lengviausia papirkti iš-naudojant jo primityvias ydas: tinginystę, pyktį, žiaurumą, paleistuvystę. Dar 1927-aisiais vadinamosios geltonosios spaudos įkūrėjas Viljamas Randolfas Herstas pastebėjo, kad skaitytoją pirmiausia domina tai, kas atitinka jo paties žemiausius instinktus. Per 70 metų žmogaus prigimtis nepakito. Gyvename visuomenėje, kurioje automobilio markė yra didesnis rodiklis nei intelektas.
Atrodo, jog televizija labiausiai reikalinga tam, kad įrodytų senovės romėnų teisumą, kai jie sakė, girdi, liau-dis – didelis vaikas, kuriam reikia duonos ir žaidimų. O čia dar viską gauni neiškišdamas nosies iš namų, tereikia būti tik atsimerkus. Kažkas televiziją taikliai pavadino ištisu atrakcionų parku, kur gali ir linksmintis, ir niršti, ir pasijusti taurus, dalyvaudamas gailestingumo akcijoje, ir pilietiškas, balsuodamas už kokią nors politinę nesąmonę, o balsuodamas kokiame nors muzikiniame projekte - net turįs gerą skonį. Lietuvoje televizijų daug, tačiau jos, deja, nebeturi savo veido, visos liko vienodos kaip du vandens lašai. Skaičiavau skaičiavau kiek Lietuvoje tų televizijų ir su miestų bei miestelių televizijomis priskaičiavau 30, jei, aišku, kažko nepraleidau.
Savo vienodume televizijos bando skirtis gan keistais dalykais: viena yra už Kedžius, o kita – prieš, viena už branduolinę energetiką, kita – prieš, vienos televizijos Rūta ieško korupcijos pavyzdžių, kitos Rūta džiaugiasi, kad Lie-tuvoje yra gerų žmonių ir ne taip jau viskas mūsų krašte blogai. Tik abiejų Rūtų laidų svečiai tie patys.
Tiesa, girdėjau, kad žiaurumų rodymo laikai televizijose praeina. Štai anądien su draugu kavinėje gėrėme kavą. Nusprendėme, jog vienas iš didžiausių pasiekimų nepriklausomoje Lietuvoje – lauko kavinės. Sėdi, stebi praei-vius, bandai suprasti, ką byloja jų veidai. Draugas paklausė: „Kas kainuoja nedaug, bet gali daug?“
Susirūpinau labai rimtai: meilė, dėmesys, elektra, žaibas? Draugas paaiškino, jog tai visi jausmai: ir meilė, ir dėmesys, ir pagarba, ir užuojauta...
Tai žino ir televizijos. Šalia smurto reikalingi ir šie dalykai. Stebint daugiaserijinių melodramų srautą, regint Holivudo herojus, kurie dar neseniai demonstravo geležinius raumenis ir nervus, o dabar nedvejodami afišuoja savo jautrumą, supranti, jog emocijų reiškimas – geriausias būdas bendrauti su kitu asmeniu. Todėl tūlas pasakys, girdi, kodėl ir vasarą neįsijungus televizoriaus, jei ten randame tokius išsiilgtus jausmus? Kokiu pamaldžiu balsu Egidijus Knispelis veda laidą „24 valandos“, kur brolis pasiruošęs užmušti brolį, lietuvis pasmaugti kitą lietuvį.
Girdėjau, kad Zitos Kelmickaitės vedama laida „Ryto suktinis“ ar muzikinė vakaronė „Duokim garo!“ atgai-vina mūsų etnografinius klodus. Su etnografijos atgaivinimais prisiminiau girdėtą linksmą istoriją.
Senelis sumąstė, kad jo vaikai ir anūkai sumiesčionėję ir vertėtų šeimoje atgaivinti senuosius papročius. Verbų sekmadienio rytą pribėgo prie anūko lovos, nutraukė nuo miegančio vaiko antklodę ir išplakė verba, sakydamas: „Ne aš plaku, verba plaka, duok kiaušinį“. Senelį apkaltino smurtu prieš vaikus ir pedofilija, girdi, kokio kiaušinio iš vaiko reikalauji nutraukęs nuo jo antklodę.
Jei toliau šmaikštaujant, tai ne viena TV laida skirta totaliniam visko brangimui. Dažniausiai tokio tipo laido-se kalba ekonomistai ir pensininkai. Neseniai klausiausi diskusijos apie pabrangusius kiaušinius ir po to pabran-gimo kiaušiniais užverstus prekybos centrus. Kažkas taikliai pastebėjo, jog apie kiaušinius buvo pagalvota per daug.
TV laidos kur pasakojami anekdotai dažniausiai skirti vyrų ir moterų santykiams. Prisiklausęs tokių anekdotų, išskirčiau anekdotą-mintį: jei moteris be drabužių, tai dar nereiškia, kad ji tavimi pasitiki, o jei be makiažo – pilnai pasitiki.
Deja, šia tema išgirsti daug primityvių anekdotų. Na, kad ir tokį, nors nesakysi, kad jis visiškai nejuokingas.
Pasirodė įsakymas tolimųjų reisų vairuotojams susirinkti ir patiems auginti savo vaikus. To nepadariusių lauks griežta bausmė. Vienas vairuotojas, penkiavaikės šeimos tėvas, išsigandęs papasakoja tai žmonai ir nustemba, kad žmona nesupyksta, bet liepia parsivežti visus vaikus.
Parsiveža vyras septynis vaikus ir prašo žmonos kviesti penkis savuosius, kad juos supažindinus.
- Nebėra jų, - atsako žmona, - atvykę tolimųjų reisų vairuotojai pasiėmė.
Ar perskaitę šį anekdotą nepasijautėte besiklausą kokios nors TV humoro laidos?
Televizijos programų savaitraščiai ir kiti leidiniai dažnai paskelbia žiūrimiausių televizijos laidų dešimtukus arba bent penketus. Žmonės, kurių pavardės ar nuotraukos, kai šie vardija savo mėgiamiausias TV laidas, skelbiamos, pamini „Panoramą“, „Popietę su Algimantu Čekuoliu“, kultūrines laidas ir t. t., tad net keista, kad reitinguose vis tiek pirmauja „Būk mano meile!“, „Mano vyras gali“, „Prajuokink mane“, realybės šou ar kokie nors linksmiausi gyvenimo vaizdeliai... Vadinasi, žiūrovai žino, kas yra intelektualios visuomenės vertinama, bet mieliau žiūri kitas laidas.
Bičiulis sako, jog žiūrįs tik „Mentus“, nes daugiau nėra ką žiūrėti. Išvydęs mano nustebimą, pasiteisina, kad „Mentus“ žiūri iš įpročio, nes dar prisimenąs „Tardo žinovai“. Kitam patinka „Daktaras Ozas“. Tiesa, šis bičiulis visą gyvenimą sirguliuoja ir dažniausiai kažkokiomis neįtikėtinomis ir retomis ligomis.
Kartą net pagalvojau, jog jeigu mums reikėtų išvardyti mėgiamiausių televizijos laidų dešimtuką, vargu ar tiek laidų (tikrai patinkančių) rastume. Jei mano jaunystės laikais visi mėgo žiūrėti profesionalų šokius, klausytis tokios pat muzikos, matyti ekrane tik tai, kas tobula, šiandien mieliau žiūrimi bandančių šokti ar dainuoti pasirodymai. Net nežinau, ar tai dėl malonumo matyti ekrane tokius pat kaip ir mes klystančius žmones, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Visi ypač susidomi, kai išgirsta žodį „išpažintis“: „Herojus laidoje atliks išpažintį“ – dažnos laidos anonsas.
Televizija visada ant kičo bangos. Tik niekad nepatikėsiu, kad kičas gali būti misija. Tiesa, pati televizija vi-sada griebiasi bet kokios sensacijos, kad tik papultų į reitingų lenteles. Ne įvykis formuoja televiziją, bet televizija - įvykį, todėl net jeigu įvykis bus didžiulis, o žinios jo nerodys, nieko nebus įvykę. Televizija apsimeta, kad jai rūpi in-formacija, kai iš tiesų jai rūpi pastarąją efektingai suvaidinti. Televizija – visada su dviem galais. Iš vieno galo masės spaudžia – duok reginių! Iš kito galo intelektualai suraukia kaktas – kur kultūra? Gaila, kad lietuviai vis labiau įgunda kurti masinę kultūrą arba, kitaip sakant, kultūrinį šlamštą.
Mano daugiabutyje nuolat darbuojasi kabelinių televizijų darbininkai: kaimynai, regis, masiškai nori žiūrėti nelietuviškas televizijas. Gal ir atsibosta lietuviški kanalai, išvien rodantys gyvenimo būdo, stiliaus ir nekrofilijos laidas. Mūsų nacionalinis charakteris įpareigoja pastebėti, kad kai kitam blogai sekasi, tuomet mūsų širdyse gimsta stiprūs tautiniai jausmai. O žurnalistams tai penas. Apskritai Lietuva - kritikų šalis. Be to, juk niekas ir nežino, ką reiškia gėris televizijoje.
Mano galva, šiandien per televiziją labiausia turėtų būti rodomi vaikai. Nusifilmavo koks pyplys parke su mama, vakare šį vaizdelį parodo televizija. Mažylis regi save, stebisi ir krykštauja iš džiaugsmo. O tai ką daro televizi-jose suaugusieji, nėra gerai.
Kas labiausiai žmonėmis manipuliuoja? Užtikau statistinius duomenis, jog tai televizija. Nustebau, bet suži-nojus, jog nepasiturintiems bus kompensuojamos išlaidos, susijusios su perėjimu prie skaitmeninės televizijos, supranti, kad lietuviškos televizijos skirtos pirmiausiai jiems. Juk niekas nekompensuoja išlaidų kultūrai, tai yra literatūrai, kinui, teatrui. Žmogui to reikia siekti pačiam. Jei valstybė moka pinigus ne tam, kad vargstantis nusipirktų valgyti, užmokėtų už butą, vadinasi, valdantiesiems svarbiausia tais žmonėmis manipuliuoti. Juk žinia, didžiausias pajamas gaunantys žmonės nuo televizijos tolsta greičiausiai.
Žmogaus psichika tampa vis didesne televizijos įkaite ir prieš keliolika metų psichiatrijos ligoninėse vyravę napoleonai, hitleriai ir panašūs personažai, manau, dabar užleido vietą TV herojams, negalime nepastebėti ir kitos pusės - kiekviena mūsų televizija parodo kino klasikos perliukų, tik laikas dažnai tam parenkamas nevykęs. Trūksta ir sistemos. Be to, greitai, matyt, būsime vienintelė Europos šalis, kurios mokyklose nedėstoma kino istorija. O jau dabar esame vienintelė šalis be nacionalinės filmotekos. Baigsiu tekstą visų pripažįstama tiesa, kad, deja, dvasingų intelektualų parypavimai dėl nekokios padėties TV eteryje yra beveik be atsako. Teisingiausia mintis – televizijos rodo tai, ką nori žiūrėti dauguma, o dauguma žiūri tai, ką rodo televizijos. Bet įdomiausia, kad ši padėtis tenkina visus, ir ką čia bepakeisi.
