Ričardas JAKUTIS

               Kodėl žmonės mėgsta galvoti apie praeitį? Nes praeitis atrodo labai saugi. Dabartis gi – nepatogus dalykas, nežinai, kas bus po metų, mėnesio, dienos ar net valandos. Pasakodamas apie praeitį, gali ją pagražinti. Taip praeityje viskas tampa šviesu ir švaru.
               Įsijungiau RTVi kanalą, kuriame žymūs Rusijos politologai, žurnalistai, teisininkai, istorikai kalbėjo apie so-vietinę Rusijos praeitį. Nei Olegas Mlečinas, nei Michailas Barščevskis, nei Julija Latynina, nei kiti dalyvavę diskusijoje Rusijos inteligentai nė žodeliu neužsiminė, kad sovietinė praeitis jiems būtų artima.

               Jei jums jau 60-imt, net sunkiai patikite, kaip čia buvo, kad išgyvenote. Juk mašinose nebuvo jokių saugos diržų ar oro pagalvių, motociklininkai ar statybininkai veik nedėvėjo šalmų, prie gazuoto vandens automatų visi gėrė-me iš vienos stiklinės, medicininė įranga buvo primityviausia ir dantų gręžimo mašinėlė ūžė it asfaltą trupinantis grąž-tas. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.
               Štai čia ir prisiminiau rusų humoristo Genadijaus Chazanovo daugiau kaip prieš dvidešimt metų išvardintus septynis komunizmo stebuklus. Ar prisimenate? Tai iš laikų, kai Gorbačiovo portretai buvo publikuojami be dėmės ant kaktos, o Džeksonas dar buvo juodaodis.

               Tie stebuklai štai tokie.
               Visi turėjo darbą.
               Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
               Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
               Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
               Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
               Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
               Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

               SSRS buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už nedarbą ir net baudžiamojo kodekso straipsnis, nusikalti-mas, pagal kurį vadinosi veltėdžiavimu. Už tai laukdavo dargi laisvės atėmimo bausmė. Keliems mėnesiams, bet vis tiek. Tiesa, savo nuožiūra dirbti negalėdavai. Taip dirbantys būdavo vadinami spekuliantais ir gaudomi. Andropovo laikais buvo pradėtas darbe nesilankančiųjų gaudymo vajus. Darbo metu užėjus į kino teatrą ar restoraną, buvo galima užsirauti ant milicininkų, draugovininkų ir kostiumuotų vyrukų, kurie paklausdavo, kodėl žiūri kiną ar pramogauji restorane tokiu metu. O iš anų laikų labiausiai nekenčiu restoranų durininkų.

                Darbo turėjo visi, nes keturi dirbdavo tą patį, ką galėdavo padaryti vienas. Nors logikos tame buvo – juk ketu-ri vis tiek viską geriau ir kruopščiau padarys nei vienas. O vieno atlyginimas ir buvo mokamas keturiems. Darbo žmo-nės buvo it Balio Sruogos klipatėlės: svarbu judėti, kažką daryti, kuistis, sudarant darbo įspūdį. Tie, kurių krutėjimas buvo itin pastebimas, gaudavo apdovanojimus: ordinus, medalius, ženklelius, garbės raštus. Ir šiandien iš anų laikų likęs darbo imitavimas ir apdovanojimai. Darbo LTSR tikrai buvo, nes Sovietų Sąjunga kokybės reikalaujančias ga-myklas dažnai statydavo Pabaltijyje, dėl čia esančios aukštesnės gamybos kultūros.

                 Per pastaruosius penkerius metus NVS erdvėje išpopuliarėjo politiniai ir istoriniai rusų autorių tekstai, kuriuose dominuoja tarsi jau ir neginčytinas teiginys, kad Sovietų Sąjungos ir jo bloko žlugimas buvęs pasaulinio masto katastrofa, visais atžvilgiais turėjęs tik neigiamų politinių (besąlygiškas JAV dominavimas, regioniniai konfliktai), eko-nominių (ekonominės gerovės griuvimas, Rusijos ir kitų buvusio Sovietinio bloko valstybių skurdas) bei sociokultūrinių padarinių (islamiškojo fundamentalizmo suvešėjimas, darnaus tautų sugyvenimo suardymas). Tokie pasvarstymai neretai užbaigiami išvada, kad Sovietų Sąjunga ir be griuvimo sėkmingai būtų pasikeitusi, sukurdama visuotinę gerovę buvusiems satelitams bei daug geresnį Europos Sąjungos atitikmenį. Ne vienas tokiai nuomonei pritaria (step by step – žingsnis po žingsnio). Norintiems sovietmeči siūlau apsilankyti pašte ar valgykloje.

                Prisimenu maskviečių pasakotą ano laikmečio istoriją. Garsiam Rusijos mokslininkui profesoriui prestižinia-me name Maskvos centre buvo skirtas keturių kambarių butas. Po kiek laiko profesorius sukombinavo tokį pat greta esantį butą savo sūnaus šeimai. Kad nereiktų vaikščioti per koridorių, šeimos iš vieno buto į kitą prasimušė duris sieno-je. Už suteiktus butus profesorius privalėjo į savo namus kviestis Maskvon atvykstančius užsienio mokslininkus ir pa-rodyti, kaip gyvena rusų profesoriai. Aprodžius aštuonių kambarių butą, profesorius privalėdavo pasakyti sakinį: „Gy-vename kukliai, kaip visi tarybiniai žmonės“. Šią tikrą istoriją vėliau dramaturgas V. Rozovas panaudojo savo pjesėje „Kurtinio gūžta“.
                Lengvatos buvo anuomet, lengvatos išlikusios ir šiandien. Girdėjau net sakant „nematerialios lengvatos“. Kas čia dabar? Humoristai juokauja, jog tai lengvatos eiti per gatvę degant raudonam šviesoforui ar pirmam išlipti iš lėktu-vo, kol dar nepaduotas trapas.

                Knygų lentynoje ieškau knygos apie sovietmetį. Nori nenori akys iškart užkliūva už Laimos Vincės knygos rekordiškai ilgu pavadinimu „Lenino galva ant padėklo: amerikietės studentės dienoraštis, rašytas paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais“ (iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008).
                Knyga – keistas socrealizmo ir siurealizmo mišinys: Lenino galva ant padėklo Minsko metro apdėliota garny-ru (gal norėta priminti M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“). Pagalvojau, jog gal ir tiesa, kad senasis socializmas turi kanibalistinio žavesio. Amerikoje gyvenanti autorė aprašo savo apsilankymą 1988 metais tuometinėje LTSR, Minske, Maskvoje. Ne čia gyvenusio, bet atvykusio žmogaus žvilgsnis yra įdomus. Taksistas rauda gavęs dovanų amerikietiškos kramtomosios gumos, pašte buvę žmonės negali atitraukti akių nuo rausvo angoros megztuko, iš-traukto iš siuntinio, jaunoji „amerikonė“ atvažiuoja pas draugę į Vilkaviškį ir jos pasitikti susirenka visa šventiškai pasipuošusi draugės giminė, o stalas apkrautas tarsi, anot atvykėlės, „jie mano garbei išskerdė visus galvijus“.

                Vieni sako, jog jie nelaimingi, kad gyveno sovietmetyje ir taip nedaug jiems teks gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, nespės išvysti jos suklestėjimo. Kiti džiaugiasi ragavę sovietmečio, yra ir galinčių pasigirti, jog gyveno prieškarinėje laisvoje Lietuvoje, „prie vokiečio“, po to sovietmetyje ir štai sulaukė šių dienų. Guodžiasi galėsią mirti viską pamatę. „Viskas vyksta, kaip turi vykti“, - sako vienas mano bičiulis. Obuolių ieškok po obelimi. Iš čia ir šio teks-to pavadinimas. O visad, kai pradedi pasakoti prisiminimus, atrodo, jog ruošiesi atsisveikinti ir iškeliauti amžinybėn. Gali tik kilti pasvarstymų, kaip mes mirsime. Statistikos skyreliuose skaičiau, jog jei esate vyras ir nusižudėte, labiausiai tikėtina, kad esate iš Lietuvos, jei jūs moteris ir irgi pasirinkote savižudybę, esate iš Pietų Korėjos. Tačiau jei jus kažkokiu būdu sugebėjo pribaigti žoliapjovė, statistika byloja, kad turbūt esate amerikietis. Pavyzdžiui, daugiausiai žmonių miršta iškritę iš lovos Vengrijoje. O Čekijoje geriau nenukristi nuo kopėčių, nes čia dažniausiai pasaulyje tokie įvykiai baigiasi mirtimi. Labiausiai tikėtina, kad meteoritas jus užmuš Antarktidoje. Nors čia dar nė vienas žmogus nėra miręs nuo meteorito smūgio, šiame žemyne jie krenta 15 kartų daugiau nei bet kur kitur. Rykliai daugiausiai žudo Australijoje, bitės – El Salvadore, vorai – Dominikos Respublikoje, o gyvatės – Indijoje. Žaibai mirtinais smūgiais dažniausiai svaidosi Svazilande. Nuo apsinuodijimo daugiausiai mirštama Rusijoje, kepenų cirozės – Moldovoje, o nuo širdies ligų – Ukrainoje. Gaisrai daugiausiai gyvybių pasiglemžia Butane, o dažniausiai nuskęsta žmonės Nauru. Daugiausiai mirties bausme nuteisiama žmonių – Irane, terorizmo aukų dažniausiai pasitaiko Irake, o Afganistane didžiausia dalis gyventojų miršta nuo narkotikų vartojimo. Namibijoje didžiausia dalis gyventojų žūsta autoįvykiuose. Nuo maliarinių ligų daugiausiai mirštama Afrikoje, tik vėžys labiausiai puola Danijos žmones. Šalis, kurioje didžiausia dalis žmonių miršta sava mirtimi, tai yra nuo senatvės, yra Japonija.

                Lietuvoje būtų viskas lyg ir gerai, jei tik ne tos vyrų savižudybės.
                - Mūsų gyvenimas gerėja,- džiūgauja Kubiliaus vyriausybė.
                - Mes džiaugiamės dėl jūsų,- atsako liaudis.
                Negalime sakyti, kad gyvename pačioje blogiausioje pasaulio vietoje ir mus lydi vienos nesėkmės. Lietuva nedidelė, bet Izraelis dar mažesnis. Aišku, su vyrais Lietuvoje kažkas ne taip, kad net norisi į juos kreiptis: „Nors esame vyrai, bet būkime objektyvūs“.

                Skaičiau, kad vienoje mokykloje mokiniai rašė rašinius tema „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“. Kitos mokyklos fojė regėjau užrašą „Aš myliu Lietuvą!“ ir šalia stovintį stendą su patriotinių dainų eilutėmis, kuriuose išsakyta meilė tėvynei. Girdėjau ir apie moksleivių akciją „Pilietinė dėlionė“. Akcijos dalyviai privalėjo teisingai sudė-lioti pagrindinių valstybinių švenčių datas bei pavadinimus. Užtikau ir žinią apie moksleivių vakarą, kuriame dalin-tasi prisiminimais kaip Vasario 16-oji buvo minima sovietmečiu, kai tai daryti buvo draudžiama. Prisiminimais dalijosi buvęs miestelio 1-asis partijos sekretorius.

                Gal prisimenate 1970 metais latvių kompozitoriaus Aleksandro Kublinskio poeto Algimanto Mikutos žodžiais sukurtą Kaunui skirtą dainą „Kam atskyrei mus“. Pirmasis ją padainavo Ričardas Pukštys, po to dainavo Romas Bubnelis, Vytautas Petrušonis, grupės „Gintarėliai“, „Aitvarai“, mūsiškis Adolfas Jarulis... Dainos turinys apie Kaune gyvenančius vaikiną ir merginą, vienas ant žalio kalno, kitas ant linksmo kalno, juos skiria Nemunas. „Sakyki, kam atskyrei mus, ryto Nemune ramus/ Ir per pusę aukštą kalną padalei?“ – klausia dainos autoriai, bet tuoj pat viliasi: „Gal tie kalnai kažkur sueis, glausis jie žaliais šlaitais, / o viršūnes glostys saulės spinduliai“ . Šiandien daina vėl aktuali – ant vieno kalno gyvena pedofilai, ant kito kedofilai, tik vilties, kad tie kalnai sueis, mažiau.

                Noriu perpasakoti chasidų tautos pamokančią istoriją.
                Vieną kartą du draugai iškeliavo į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Neaišku, kiek dienų jie keliavo, bet vieną rytą priplaukė salą, kur gyveno gentis, o tos genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji duktė buvo tikra gražuolė, o jau-nesnioji – šiaip sau.
                Dar tos pačios dienos vakare vienas iš draugų ir sako kitam:
                - Viskas. Aš radau savo laimę. Imu į žmonas genties vado dukterį ir lieku čia gyventi.
                - Taip, tu teisus. Vyresnioji genties vado duktė yra tikra gražuolė ir protinga. Pritariu tavo sprendimui – vesk ją.
                - Tu ne visai teisingai mane supratai. Aš ketinu vesti jaunesniąją genties vado dukrą.
                - Tu ką – kvaištelėjai? Ji gi tokia…. na šiaip sau.
                - Aš taip nusprendžiau. Vadinasi taip ir bus.

                Draugas nesiginčijo, atsisveikino ir išplaukė toliau sau laimės ieškoti. O naujai iškeptas jaunikis nuėjo pirštis. Toje gentyje buvo priimta už nuotaką duoti išpirką. Ir išpirka paprastai buvo duodama karvėmis. Išpirka už gerą nuotaką siekdavo net dešimt galvijų. Atvarė jaunikis į genties vado kiemą mykiančią dešimties karvių išpirką ir tarė:
                - Gerbiamas vade, aš noriu paimti į žmonas tavo dukterį. Štai išpirka – dešimt karvių!
                - Ką gi, tavo pasirinkimas – geras. Mano vyresnioji duktė yra gražuolė ir protinga. Ji verta tokios išpirkos. Aš sutinku.
                - Gerbiamas vade, aš noriu imti į žmonas tavo jaunesniąją dukterį.
                - Tu ką – juokauji? Argi tu nematai, kad ji tokia… na, šiaip sau.
                - Bet aš noriu imti į žmonas būtent ją.
                - Gerai, tai tavo pasirinkimas, bet kaip doras žmogus aš negaliu imti už ją dešimt karvių – ji nėra tiek verta. Paimsiu ne daugiau trijų karvių.
                - Atleiskite, vade, bet aš noriu sumokėti būtent dešimt karvių.

                Buvo iškeltos vestuvės. Nepastebimai prabėgo keletas metų. Senasis draugas nusprendė aplankyti saloje likusį gyventi bičiulį ir sužinoti, kaip susiklostė jo gyvenimas. Atplaukė, išsilaipino, eina pakrante, o jam priešais ateina mote-ris, tiesiog, nepaprasto grožio. Keliautojas pasilabino ir paprašė jos pagelbėti surasti jam jo senąjį draugą. Moteris paro-dė kelią. Keliauninkas ateina ir mato: sėdi jo draugas, aplinkui vaikai bėginėja.

                - Kaip tu gyveni? – paklausė.
                - Ačiū. Aš esu laimingas.
                Čia įeina ta pati gražioji moteris.
                - Štai susipažink. Tai mano žmona.
                - Kaip? Tu vedei antrą kartą?
                - Ne, čia ta pati jaunėlė vado duktė.
                Draugas neteko žado.
                - Bet kas atsitiko, kad ji taip pasikeitė?
                - O tu pats jos paklausk.
                Draugas paklausė:
                - Kaip tu tapai tokia gražuolė?
                Moteris nusišypsojo ir tarė:
                - Tiesiog vieną kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių.
                Tuo būtų galima ir baigti, tik kaip be anekdoto. Anekdotas turėtų tikti teksto temai.

                Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga? Nesupratote? Reiškia nuo anų dienų tolstate. Kur anuomet SSRS buvo ilgiausia eilė? Aišku, kad į mauzoliejų. Būtent šitoje eilėje ir stovėjo čiukčia, kuris mąstė, kad kur pati didžiausia eilė – ten ir yra einamiausios prekės. Išvydęs mirusį Leniną, suprato pavėlavęs ir be reikalo stovėjęs.