Ričardas Jakutis
Girdėjau atsakymą – ore tvyro. Kartais kultūros yra tenai, kur jos tarsi neturėtų būti ir nėra tenai, kur turėtų būti. Pastarasis atvejis dažnesnis. Juk ir žodis „ekonomika“ kilęs iš graikų kalbos, nors su ekonomika Graikijoje šiandien prasčiausiai. „Vasara jau nubarstė pievų žiedais tavo plaukus...“ – vieną kultūrinį renginį paįvairino dainininkas.
Meno kūrėjus šiandien dažniausiai įsivaizduojame susireikšminusius („pasikėlusius“), bet elgetaujančius kelių litų ar bent cigarečių, skiriančius meną nuo nemeno, perskaičiusius visas klasikos knygas, regėjusius didžiuosius kino ar teatro šedevrus, iškart galinčius pasakyti bet kurio paveikslo ar skulptūros autorių (nors tai ne visada, kartais tik įsivaiz-duojame, jog taip turėtų būti), bet įdomius tik sau patiems, talentingus, bet geriančius pigiausius gėrimus, dėvinčius aptrintus drabužius ir tai dažnai ne dėl originalumo, o dėl kitokių neturėjimo, diskutuojančius apie estetiką, bet iškritu-siais dantimis.
Tris mėnesius Vilniuje vyko, kaip reklamuojama, sensaciją mokslo ir medicinos pasaulyje sukėlusi žmonių kū-nų paroda „The Human Body Exhibition“.
Kur paroda, ten menas. Bent taip turėtų būti. Gi dėl šios parodos girdėjosi begalė priešingų nuomonių. Vieni sakė, kad iki meno tai lavonų parodai taip toli, kaip iki mėnulio. Girdi, ir sveikos gyvensenos propagavimu tai nekvepia. Vargu ar išmėsinėto lavono vaizdas privers atsisakyti šnapso, cigarečių ir mergų. Kiti toje lavonų parodoje nematė jokių prasilenkimų su etika ar morale, religija ir tautos papročiais, o parodą koneveikiančius vadino viduramžių reliktais.
Gegužė – kultūros mėnuo. Šį mėnesį ypač daug kultūrinių renginių. Kad ir tradicinis „Poezijos pavasaris“, džia-zo festivaliai, gausybė parodų... Prisimenu gegužę prieš keturiasdešimt metų. 1972 metai. Prisimenu dėl kelių reikšmin-gų įvykių.
Lietuviškai pasirodė Džeko Keruako romanas „Kelyje“. Nei kaimynai latviai, nei estai, nei pagaliau rusai ir lenkai garsiojo Keruako vertimo neturėjo, o mes džiaugėmės 25 tūkstančių tiražu. Tiesa, jis labai greitai iš knygynų buvo išgraibstytas. Būtina paminėti ir puikų vertimą (anglų kalbos vertėja Irena Marija Balčiūnienė).
Džekas Keruakas – žymiausias bytnikų kartos atstovas. Kaip ir dailininkai impresionistai, taip ir bytnikai buvo maža artimųjų draugų grupė, vėliau išaugusi į judėjimą. Be Džeko Keruako, paminėti Alenas Ginsbergas ir Sjuardas Barausas. Bytnikas – dievinęs džiazo muziką, besikraustantis iš vieno kampo į kitą. Jei kam atrodo, kad tai tuščias laiko leidimas, žinokite – netiesa.
Knygų jaunimui anuomet visgi buvo labai mažai. Iš užsienio vertimų, be minėto Keruako romano, manyčiau, tik Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Tiesa, įspūdį paliko Justino Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, kur pagrindinio veikėjo Staugaičio lūpomis rašytojas perteikė tuomet draudžiamų filosofų Haidegerio ir Hiuslerio mintis. Dvasinė atgaiva tuomet tapo dailės galerijos ir teatras. Įvairiai šiandien galime vertinti Lionginą Šepetį, bet tuomet pasirodžiusi knyga „Modernizmo matmenys“, kurioje ne vienas pirmą kartą išvydo Dali reprodukcijas, paskaitinėjo apie moderniąją dailę, buvo reiškinys. Vertino jis tą dailę neigiamai, bet priimti ką pamatei galėjai kaip norėjai. Pavyko, jog tuometiniame Leningrade lankiausi kai į miesto knygynus „išmetė“ Vengrijos leistą Vazarelio albumą. Lietuvą gi savo modernumu stebino Jonas Švažas, Vincas Kisarauskas, Linas Katinas ir kiti dailininkai. Lino Katino paroda buvo tarsi sprogimas. Prisimenu, jog kritikai, visa laimė, kabinėjosi ne prie modernių drobių, bet kodėl keletą paveikslų jis pakabino ant lubų. Po Vinco Kisarausko puikių asambliažų pažėrė Valentinas Antanavi¬čius. Tiesa, pastarajam parodos rengti neleido, todėl eidavome tų paveikslų žiūrėti į dailininko dirbtuvę.
Šiandien perkamiausios knygos Dailiaus Dargio „Tikroji Daktarų istorija“ ir „Kruvinasis mafijos maršrut
as“. Dar vis perkamos Oliverio maisto ruošimo knygos bei Aleno Karo „Lengvas būdas sulieknėti“ ir „Lengvas būdas mesti rūkyti“. „Lengvas būdas mesti rūkyti“ anksčiau, kai dar nebuvo prasidėjusi krizė, puikavosi pirmoje vietoje. Natūralu, kad pabranginus cigaretes, šios knygos reitingai kiek smuko, nes, kai cigaretės brangios, mesti rūkyti yra paprasčiau. Reikia būti itin užkietėjusiu rūkoriumi, kad pirmiau atsisakytum maisto, o tik vėliau cigarečių, todėl lieknėti yra sunkiau ir knyga „Lengvas būdas sulieknėti“ tapo dar populiaresnė. Krizės metu išpopuliarėjo ir „Tradiciniai lietuvių patiekalai“, tai yra apie patiekalus iš bulvių ir kruopų.
Daugiau kaip pusė suaugusių Lietuvos gyventojų neskaito knygų. Leidyklos „Alma littera“ užsakymu atliktos apklausos duomenimis, vidutiniškai suaugusieji per savaitę skaito 17 minučių, vaikai – 22 minutes.
Į sovietmečio laikus grįžti nesinorėtų, bet norėtųsi į laikus, kai vyrai geisdavo moterų, daiktai būdavo vertinami, veidai buvo dvasingi, įrankiai buvo patikimi, žmonės po darbo ilsėdavosi, kančia buvo prasminga, pa-veikslai būdavo tikroviški, žmonės tikėjo tvarka.
Prieš 40 metų teatro mylėtojų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas. Po K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos na-mų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 metų gegužę į sceną atvedė Juozo Gružo „Barborą Radvilaitę“. Po peržiūros partinių kultūros sergėtojų buvo liepta atsisakyti finalinio sprendimo, kai scenon nusileisdavo Aušros Vartų Marijos paveikslas. Žinia, manoma, jog Aušros Vartų paveikslą dailininkas tapė žvelgdamas į Barborą Radvilaitę. Šią finalinę sceną buvo sugalvojęs Jonas Jurašas, ilgai derėjosi, nenorėjo jos atsisakyti, tačiau kai buvo pagrasinta, jog spektaklis tuomet visai nepasirodys, nusileido. Tiesa, jis ir taip buvo už¬laikytas. O kas dėl Aušros Vartų Marijos ir Barboros Rad-vilaitės sąsajų, tai reikalas abejotinas. Įdomu, jog per parti¬nės nomenklatūros ir režisieriaus ginčą Lietuvos bažnyčios hierarchai veik pritarė pirmiesiems, nes, girdi, nėra čia ko bet kur Aušros Vartų paveikslą nuleidinėti.
Prisimenant Modrį Tenisoną ir jo pantomimos spektaklius, vienas ryškiausių buvo „Ecce homo“. 1972 metais gegužę Vladas Vildžiūnas iškalė iš marmuro skulptūrą „Ecce homo“ Šiuos žodžius – „Štai žmogus!“ – ištarė Pilotas, rodydamas miniai į vainikuotą erškėčių vainiku Jėzų Kristų. Skulptorių V. Vildžiūną įkvėpė ne tik Evangelija ir įvairių amžių dailininkų darbai, bet ir Kaune matytas Modrio Tenisono pantomimos spektaklis „Ecce homo“.
1972-ųjų gegužę Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo džiazo trio (GTČ) buvo pakviesti į vieną iš populiariausių pasaulio džiazo festivalių „Jazz Tage“, kuriame turėjo groti ir Milesas Davisas. Deja, muzikantų išvykti neišleido. O jei dėl muzikinių įvykių, tai įžengiant į 1972-uosius (1971 m. per Kalėdas) Kęstutis Antanėlis su bičiuliais pastatė Loido Vėberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
Trečias 1972 metų išskirtinis įvykis – Romo Kalantos susideginimas. Kai kas gali sakyti, jog kaip tai susieta su kultūra. O juk Ričardas Gavelis yra pasakęs, kad jo bendraamžiams didžiausias kultūrinis įvykis – Nepriklausomybės atgavimas. Dar prisiminiau klausimą „Kaip išlaikyti tautinę tapatybę?“ Atsakymų buvo įvairiausių. Įsidėmėjau tokį – „Būti tuo, kas esi“. Paprasta, be pompastikos. Kai kurie diktatoriais išgirdę žodį „kultūra“, iškart griebiasi automato.
Romas Kalanta susidegino 1972 metais gegužės 14 dieną prieš Kauno Muzikinį teatrą, pačiame miesto centre, šalia Laisvės alėjos. Anuomet jaunimas Kaune labai mėgo Laivės alėją, susėdę joje ant suolelių ar tiesiog ant žolės grodavo gitaromis, padainuodavo. Ypač populiari daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro. Vienas iš dažniausiai grojančiųjų buvo Romas. Jis dar piešė, mokykloje jam sekėsi istorija. Net viena mokytoja yra tėvams pasakiusi, girdi, kam jis taip gilinasi į tą istoriją, kam ji reikalinga, verčiau te kitus dalykus labiau pasimoko. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis buvo rastas jo švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).
O kokia 1972 metų gegužė buvo Šiauliuose? Didžiausias įvykis – teatralizuota kūrybinė šventė „Draugystės žiedai“, kurioje dalyvavo dainų ir šokių ansambliai veik iš visų tuometinių, taip vadinamų, broliškų respublikų. Šventė vyko parko estradoje. Režisierė Aldona Ivanauskienė.
Skelbimai miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ kvietė į tris renginių vietas: dramos teatrą, kino teatrus ir kultūros namus.
Šiaulių dramos teatre karaliavo režisierės Natašos Ogaj statyti spektakliai Ž. Anujo „Euridikė“ ir V. Makajo-noko „Užguitas apaštalas“. Be to, gastrolėms į Šiaulius atvyko garsusis Panevėžio dramos teatras, atvežęs tris pjeses: A. Vienuolio „Prieblandoje“, H. Ibseno „Heda Gabler“ ir G. Priedės „Otilija ir jos anūkai“. Hedą Gabler vaidino Dalia Mėlėnaitė, Otiliją – Eugenija Šulgaitė. „Hedoje“ regėjome ir Donatą Banionį, kuris vaidino Tesmaną bei Bronių Bab-kauską, Brako vaidmenyje.
Kino teatrų buvo penki: „Saulė“, „Palydovas“, „Tiesa“, „Šviesa“ ir Geležinkelininkų klubas, kur irgi buvo rodomi kino filmai. Kultūros namuose didžiausias 1972-ųjų gegužės koncertas – Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro pasirodymas. Dirigentė – Margarita Dvarionaitė.
Parodą gegužę prieš keturiasdešimt metų mūsų mieste užtikau tik vieną – „Tiesos“ kino teatre dailininko Vy-tauto Tribandžio etiudų paroda. Toje pat „Raudonojoje vėliavoje“ daug gražių žodžių parodai nepagailėjo ją recenzavęs menotyrininkas Jonas Sidaravičius.
„Raudonojoje vėliavoje“ dar užtikau prisiminimų apie viešnages dailininko Gerardo Bagdonavičiaus namuo-se. Visi pripažįsta, jog iš dailininko-legendos namų greitai neišeidavai, nes norėjosi klausytis ir klausytis šeimininko pasakojamų istorijų. Skulptorius Aloyzas Toleikis tais metais sukūrė bareljefą „Gerardo Bagdonavičiaus portretas“.
Dabar prašokim keturiasdešimt metų. 2012-ųjų gegužė Šiauliuose. Be abejo, didžiausi kultūriniai įvykiai – Chaimo Frenkelio vilos parko atidarymas ir gatvės muzikos diena. O ir netik. Prasidėjo dailininko Sigito Prancuičio paroda dailės galerijoje „Prezumpcijos“. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis Sigitą pavadino „Šiaulių alchemiku“. Taikliai. Metro, taip drąsiai Sigitą Prancuitį galima pavadinti, kūryboje susitinka senoji ir modernioji dailė. Parodoje vyrauja asambliažai – pastarųjų metų Sigito Prancuičio „arkliukas“. S. Prancuičio asambliažuose nėra monumentalumo, nėra ir rimties, bet yra groteskiški pajuokavimai, ironija, ryški socialinės tematikos linija, sąsajos su laiko aktualijomis. Daugelis kūrinių dar niekur nebuvo rodyti. Kaip įžanga į parodą ar kaip jos tęsinys (čia kaip nori), ištuštėjusioje parduotuvės vitrinoje, bulvaro ir Varpo gatvės sankryžoje veikianti dailininko paroda „Filosofas turguje“. Stabtelėkite.
Universiteto galerijoje jaunos grafikės Ingos Dargužytės ir jos mokytojo profesoriaus grafiko Vaidoto Janulio paroda „Invazija“ (pavadinimas, pasirodo, sudėliotas iš menininkų vardų). Abu menininkai saviti. Regi, kad profesorius neprimetė savo stiliaus jaunai kūrėjai, o leido jai tobulėti savaip. Ingos Dargužytės kūrinių asketiškumas byloja, jog grafikė iki kaulų smegenų skandinaviška. Tiesa, jokiu būdu nesakysi, kad kūriniai dvelkia šalčiu. Priešingai – jie pakankamai šilti.
Žvelgiant į Vaidoto Janulio kūrinius, supranti kaip turi atrodyti tobula grafika – klasika ir šiuolaikinės techno-logijos. Yra madinga vieno dailininko kūrinius lyginti su kitų kūryba. Gi šie abu grafikai su niekuo nepalyginami. Jie saviti. O tai jau labai ir labai daug.
Tik pasibaigus šiuolaikinių Lietuvos tapybos grandų Henriko Natalevičiaus ir Ričardo Filistovičiaus tapybos parodai, „Laiptų galerija“ pakvietė į kito ne mažiau žinomo tapytojo Broniaus Uoginto parodą. Užaugus smetoniškos inteligentijos aplinkoje, garsių Lietuvos tapytojų vilniečių B. Uoginto ir B. Mingailaitės-Uogintienės šeimoje, Broniaus Uoginto pasirinkimas buvo dėsningas. Vos pabaigusį monumentaliosios tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, menotyrininkas Vladas Drėma jį pakvietė restauruoti senąsias Lietuvos bažnyčių freskas. Restauratoriaus darbui daili-ninkas stažavosi Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, dirbo atkuriant sakralias Andrejaus Rubliovo freskas Vladi-miro sobore. Uogintų šeimos dirbtuvėse pabuvojo daugybė garsių žmonių, kurių portretus tapė keturiese (Broniaus Uoginto sesuo Gintarė - taip pat dailininkė), bet visi turėjo savo požiūrį ir braižą. Dar tėvo B. Uoginto pagamintoje specialioje kėdėje pozavo pianistė Aldona Dvarionaitė, rašytojas Viktoras Miliūnas, poetas Albinas Žukauskas, aktoriai Laimonas Noreika, Povilas Gaidys, dainininkė Giedrė Kaukaitė, muzikas Donatas Katkus ir kt.
Šiandien gi dailės galerija kviečia į kasmetinę Šiaulių dailininkų parodą, „Laiptų galerija“ gegužės 30 dieną prisiminti prieš metus mus palikusį dailininką, miesto garbės pilietį Antaną Krištopaitį. „Laiptų galerijoje“ vyks jo ak-varelių paroda.
Sako, kad muziejuose apžiūrinėjant dailininkų darbus reikia prie kiekvieno jų stabtelėti vienai minutei. Tokia, girdi, taisyklė. Man dažnai su dailininku norisi pasikalbėti ilgiau. Aišku, pakaktų ir apsiriboti vienu žodžiu „gražu“. O kad ir ne taip gražu, tapyba vis tiek nėra blogas dalykas. Blogis yra televizoriai, nuo kurių niekur nepasislėpsi.
Dar šį mėnesį įsiminė Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos mokinių pasvarstymai viename dienraštyje apie savo gimnaziją. Mokiniai didžiuojasi gimnazija, sėdėdami suole netgi susimąsto, jog gali būti, kad prieš daugelį metų šioje vietoje sėdėjo pats Julius Janonis, broliai Petras ir Jonas Vileišiai, Povilas Višinskis, Mykolas Biržiška, Saulius Sondeckis... Mokiniai didžiuojasi, kad jų gimnazija yra viena seniausių Lietuvos gimnazijų, įkurta 1851 metų rugpjūčio 20 dieną. Rašo apie gimnazijos muziejų, kuriame galime rasti ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos istorijos pėdsakų.
Nesakysi, kad kultūrinis gyvenimas Šiauliuose nevyksta. Bet štai tūlas sako, jog nenori iš namų kelti kojos, o nusiteikia pasėdėti prie židinio ugnies su puodeliu kavos, palinguoti supamoje kėdėje. Mane lankytis parodose, spek-takliuose, koncertuose traukia, bet ne todėl, kad neturiu nei židinio, nei supamosios kėdės, o ir kavos dažnai sto-koju. Ir labiausiai nepatinka burbėjimai, kad mieste trūksta kultūrinių renginių ir nėra kur nueiti bei menininkų skundai, girdi, šiandien jiems sunkiausia. Aišku, įžeisti menininką gali bet kas, nes jau Kuzma Prutkovas yra pasakęs: „Kiekvie-nas kriaučius turi savo požiūrį į meną“, tačiau menininkams derėtų nepamiršti, jog Renuarui Kultūros ministerija irgi ne kasmet skirdavo stipendiją...
