Ričardas Jakutis
Tai eilutės iš V. Mykolaičio Putino eilėraščio „Birželis“. Gražiausias metas – gegužės ir birželio sandūra. Šviesos, gėlių ir medaus metas. Visi paukščiai parskridę, vištos jau išperi viščiukų, kiek čia belikę iki šienapjūtės. Berželiais puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais trobos vidus ir karvių ragai.
Laiškai ir tyla. Knyga ir tyla. Juos sieja nebent tai, kad gavęs ir norėdamas tuos laiškus ar knygą perskaityti dažniausiai traukiesi į atokesnį, ūmesnį kampelį, kur tyloje galėsi įsigilinti į tau parašytus žodžius. Buvau net primiršęs, kad dar egzistuoja laiškai. Parašai, užklijuoji voką, priklijuoji pašto ženklą, ir laiškas keliauja. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kaip laiškai pasiekia vienkiemio adresatą. Gal dar yra išlikę tie senieji laiškanešiai, o gal pačiam žmogui reikia juos pasiimti? Bet kaip tuomet žinoti, kad gavai laišką?
Paprasti, atplėšiami laiškai, kad ir labai reti, šiais laikais yra tarsi praeities žmogiškumo atgarsis. Malonu savo pašto dėžu-tėje rasti laišką.
Sugebėjimas rašyti ženklus popieriuje visada slėpė magijai artimą galią kurti fikcijas. Net be tvarkos surašyti jie gali pateikti pritrenkiančių staigmenų, ką ir kalbėti apie rašto virtuozų nušlifuotus žodžius. Jų sudėti pasakymai nutraukia saitus su auto-riumi ir pradeda gyvuoti savarankiškai, panašiai kaip brangakmeniai ar talismanai, žadantys tariamą sėkmę ir pavydžiai saugomi atmintyje. Kaimyninės Lenkijos lingvistikos specialistas Jėžis Stempovskis, nors ir ironiškai vadina rašymą popieriaus tepliojimu, vis tik pabrėžia, kad galia užrašyti žodines formules, kurios net po kelių dešimčių arba šimtų metų ilgam prikausto mūsų dėmesį ir palieka neišdildomus pėdsakus valandų tėkmėje, yra ne menkesnė nei valdžios galia. Tiesa, kažkurio rašytojo klasiko apsakymo herojus priekaištavo tėvams, kai, matydamas praturtėlio siuvėjo karjerą, pyko už jam suteiktą tik literatūrinį išsilavinimą.
Kas nerašo laiškų, tas kalba. Žmonės visais laikai labai mėgo šnekėti. Nuo tada, kai išmoko. Jie šneka apie save, savo darbą, pasiekimus, atskleidžia paslaptis, apkalbinėja kitus. Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų, sakyčiau, kad žymiai daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Už-stalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską – ir šlovę, ir pinigų.
Vieni sako, jog lietuviai tyli tauta, kiti teigia priešingai – kalbi. Per televiziją vykstantys dainų ir šokių projektai liudija antrą – kol dainininkai dainuoja, o poros šoka, einame kaistis kavos ar arbatos, pavartome laikraštį ar knygą, bet vos tik ima kalbėti vertinimo komisijos nariai, privalu išklausyti.
Mano jaunystės laikais žmonės kalbėdavo autobusuose, susėdę ant suolelių prie laiptinių. Šiandien autobusuose tylu, suolelių prie laiptinių nelikę, o viskas persikėlė į internetą.
Interneto komentarai – atskiras pasaulis. Čia egzistuoja savos taisyklės, savas garbės kodeksas, savi didvyriai ir savi kvailiai. Yra tvirtinančių, kad komentarai jam įdomesni už patį komentuojamą straipsnį. Prisipažįstu, jog komentarus paskaitau. Ne iš mazochistinių sumetimų, nors tendencija čia viena – ką beparašytum, nuo komentatorių riebiai klius ir teigiamai pristatytam herojui, ir autoriui. Tiesa, egzistuoja pusiausvyra – tekstas apie teigiamus dalykus sulaukia daugiau blogų, pašiepiančių komentarų, apie neigiamus – daugiau teksto herojus-blogiukus pateisinančių, apginančių.
Dažniau paskaitęs komentarus, pradedi atpažinti juos rašančius, iškyla anapus ekrano barškinančio klaviatūros mygtukus asmens paveikslas. Anoniminė, kaip daugeliui atrodo, erdvė sudaro sąlygas susikurti save tokį, kokį norisi – sėkmingą, išsilavinusį, kitus galintį pamokyti.
Jei kiek apie patį internetą, tai sakoma, kad jis tarnauja žmogui. Prisiminiau, kai buvo sukurti pirmieji robotai, irgi buvo sakoma, jog jie tarnaus žmonėms, pakeis juos, tačiau greitai imta ir klausti, ar žmonės, prisižiūrėję robotų bei prie jų pripratę, patys jais netaps. O dar fantastai rašė, jog robotai užvaldys pasaulį ir žmones pavers savo tarnais. Ar šiandien internetinė erdvė, kuri, pažadėta, bus žmogaus valdoma, nepradeda valdyti paties žmogaus?
Tiesa, maloniai nustembi sužinojęs statistinius duomenis, kurie byloja, kad pati populiariausia veikla internete – el. pašto tikrinimas ir laiškų rašymas, antroje vietoje tvirtai karaliauja žinių bei naujienų skaitymas. Įvairiausios infor-macijos paieška irgi stipri dingstis naršyti internete: orų prognozės, laisvalaikis, švietimas, turizmas, sveikata ir medici-na patenka tarp didžiausio susidomėjimo sulaukiančių temų. Beveik 50 proc. apklaustųjų teigė reguliariai apsipirkinė-jantys įvairiose el. parduotuvėse. Nors ir keista, bet net 47 proc. interneto vartotojų nuolat lankosi valdžios institucijų tinklalapiuose. Taip kad komentuotojai į populiariausių interneto vartotojų skaičių nepatenka. Nors būna, kad po kai kurių straipsnių lietuviškuose portaluose komentarų skaičius perkopia ir tūkstantį.
Internetas padeda žmogui tapti galingam. Draugų skriaudžiamas vaikinukas gali sėsti prie kompiuterio ir tapti visagaliu. O šiek tiek prakutę dėdės ima komentuoti politikų rašinius ir jiems atrodo, kad jų nuomonė svariausia. Vienas žmogus čia pajėgus įgyti pakankamą galią. Vis kitais vardais kelias dešimtis kartų pakomentavai kokį nors rašinį ir nuomonė yra.
Iš kur atsiranda blogieji komentatoriai? Kas čia per žmonių tipas? Įsivaizduoju, jog komentatorius jaučiasi pakišantis straipsnio autoriui kiaulę ir pajuntą pasitenkinimą. Kritiškas, piktas komentuotojas taip pritvinkęs skaudulių, kad keršytų ir keršytų nežinia kam ir dėl ko. Tiesa, yra ir kitas kritiškumo motyvas: nevisavertiškumo jausmas. Komentarus rašo sergantys depresija, kurie žino, kad nepasieks to, ką pasiekė tas, kurį jie komentuoja. Juk kai nuvertini kitą, pats tampi tarsi vertesnis.
Kas mėnesį prie interneto prisijungia daugiau nei vienas milijonas naujų vartotojų. Garsus lietuvių rašytojas interviu pasakoja, jog nesinaudojo, nesinaudoja ir nesinaudos kompiuteriu bei internetu. Ilgai jam pritariau, bet kai jie mano namuose atsirado, šiandien jau nebegalėčiau skirtis. Įsijungi internetą ir perskaitai spaudą, atsidarai „Google“ ir sužinai, ko tau reikia. Štai „įlendu“ į 7-ojo ir 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių madai skirtą svetainę. Malonūs pri-siminimai. Arba kyla noras perstatinėti baldus. Prieš tai nusibraižai savo namų planą ir kompiuteryje stumdai baldus, kol lieki rezultatu patenkintas, o paskui gali tai atlikti ir tikrovėje. Jei noriu pamatyti, kaip kokia nors pasaulio vieta iš kosmoso atrodo, pavyzdžiui, naktį, „Google Maps“ įsijungiu nakties režimą ir pirmyn. Galima pasižiūrėti kaip atrodytų pasaulis be žmonių po savaitės, mėnesio, metų ar 500 metų. Tereikia tam skirtame portale pasirinkti norimą laikotarpį ir užvesti ant jo pelę. Kitur galima nurodyti savo gimimo datą ir sužinoti, kokios žvaigždės šviesa, pradėjusi kelionę į Žemę jūsų gimimo metais, šiuo metu yra matoma dangaus skliaute. Galima įrašyti savo ūgį ir palyginti, kiek esi aukštesnis ar žemesnis už kitų pasaulio tautų vidutinius atstovus. Atsakai į klausimus apie žalingus įpročius, fizinį krūvį, miego trukmę ir sužinai, kiek dar gyvensi. Gali virtualaus gido padedamas pakeliauti po įžymiausių žmonių kapus ir net padėti ant jų gėlių. Aišku, irgi virtualiai...
Nors niekas nemano, kad klasikinę knygą pakeis elektroninė. Interneto gynėjai sako, jog daugelio interneto kritikų taikinys klaidingas: jie kaunasi prieš internetą apskritai, o turėtų kalbėti apie internetinės navigacijos mokymą arba reiklumą ir atsakomybę to, kuris nori rasti tinkle savo paieškos kelią. Vėlgi vienoje diskusijoje įsiminė mintis, jog normaliems žmonėms internetas teikia labai daug galimybių, o diktanto rašymas truputį kuoktelėjęs arba skirtas kuoktelėjusiems, tai gegutės lizdas, virš kurio mes vis skrendame. Nežinau, ką jaučia kiti, bet toje diskusijoje mano mintis buvo, jog man straipsniai, kurie pasirodo internete, nėra publikacijos. O štai tekstas, patekęs ant popieriaus – nebepakeičiamas. Gal ir atsakomybė šiuo atveju kitokia. Kai rytą matau kavinėse žmones, man regisi, kad jų rankose kažko stinga. Būtent – rytinio laikraščio. Tik kelios kavinukės Šiauliuose yra, kur gali pasiimti paskaityti naują laikraštį. Būna, kad iš jaunuolio ausų išlindę laidai, bet rankos tuščios. Atsakys – kam mums to reikia, perskaitysime viską internete. Kažkas laikraščio turėtoją yra palyginęs su fechtuotoju, nes jis nešasi laikraštį suvyniotą it špagą ir yra pasiruošęs kautis už tiesą.
Bent aš lieku senų tradicijų gerbėju. Pavyzdžiui, prie televizoriaus prisėsiu, jei bus rodomas režisieriaus R. Va-balo kino filmas „Birželis, vasaros pradžia“. Vasaros pradžioje kažkuri Lietuvos televizija vis tiek jį rodys. Bent man tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasideda vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“.
Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, jog jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių. O man atrodė ir atrodo, jog tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis doku-mentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos lietuvių provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.
Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos ir garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus - pinigų darbininkams nėra („Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, - mąsto vienas iš filmo herojų). Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį. Be ministerijos atstovo, tą dieną gastrolių į miestelį atvyksta teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu: negaunanti vaidmenų, ji svarsto ar yra teisingai pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, jau atvykus į miestelį trauma ištinka pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekančią aktorę ir jaunajai jos kolegei tenka išsvajotasis vaidmuo. Nors jaunoji aktorė vėl abejonėse: ar pavyks sukurti vaidmenį, gal geriau nė nerizikuoti. Mažytės dramos tą dieną lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. Dar tą pačią dieną visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės, bet vietoje interviu iš lentpjūvės direktoriaus lūpų jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klaususią žynio ateities ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis“. Ir visgi tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse.
Kas toji gegužės ir birželio sandūra? Keistas ir nepastovus metas, tarsi jau ir ne pavasaris, bet tikrai dar ne va-sara. Ir orai tokie: tai karšta, kad net įkaitęs oras virpa, tai šaltas lietus košia. Dauguma mano kartos žmonių dar turėjo senelius kaime, o gegužės ir birželio sandūra reiškė, kad prasideda laisvė nuo miesto dulkių.
Tokiu metu norisi pasiklausyti pranašų. „Yra sakoma sena pasaka, kad ligi šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šau-kia lietaus, bet neišsimeldžia, o po švento Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau – prakiūra lyti,“ - daugiau kaip prieš šimtą metų rašė Žemaitė. Pranašysčių yra ir daugiau. Pavyzdžiui, kad giedrą dieną pranašauja naktinė lakštingalos giesmė. Kita vertus, jos giesmė yra tokia graži, kad, net jei prognozė nepasitvirtintų, neverta gailėtis nemiegotų valandų. Jeigu žvirbliai purenasi smėlyje ar šiaip žemėje, bus geri orai. Rūkas vakare virš vandens pranašauja gerą orą. Vakare iškrito gausi rasa, kitądien bus saulėta. Išsiskleidę bijūnai pranašauja ilgalaikę giedrą. Pastebėta, jei pirmosiomis birželio mėnesio dienomis gausiai lyja, tai vėliau visas mėnuo būna sausas. Sakoma, jog birželio mėnesio pradžios lietus žada gausų rugių derlių, o daug eglių kankorėžių žada gerą agurkų derlių. Pirmasis vasaros rūkas geras požymis grybautojams, o naktiniai drugeliai į namus įskrenda prieš lietų ir atšalimą.
Neseniai vieno penktadienio tekste perpasakojau keletą mielų istorijų, užtiktų jėzuito vienuolio Anthonio de Mello meditatyvių pasakojimų rinkinėliuose. Anthonis de Mellas gimęs Indijoje, vėliau gyvenęs Niujorke ir prieš dvi-dešimt metų ten miręs. Sulaukiau atsiliepimų, jog istorijos patikusios, tad šio teksto pabaigai dar vienas Anthonio de Mello pasakojimas apie kaimą, kuris visad sulaukdavo pagalbos.
Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui. Kai kunigas mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Jis sakydavo:
- Viešpatie, juk tu žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš žmones, tad, išklausęs maldą, ateik mums padėti.
Ir Viešpats išgirsdavo jo maldą, ir pagelbėdavo kaimui. Kai ir šis kunigas mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris žinojo tą vietą girioje, bet nežinojo maldos žodžių. Jis sakydavo taip:
- Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad, išklausęs mano maldą, ateik mums padėti.
Kai ir šis mirė, žmonės, ištikus nelaimei, pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nežinojo tos vietos girioje. Jis sakydavo taip:
- Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad, išklausęs mano maldą, ateik mums padėti.
Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą, ir pagelbėdavo kaimui. Po šio kunigo mirties žmonės, ištikus nelaimei, skubėdavo pas jį pakeitusį, kuris nežinojo nei tos maldos, nei tos vietos girioje ir niekuo nesirūpino. Jis sakydavo Vieš-pačiui:
- Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis, kaip tau patinka.
Dievas išgirsdavo jo žodžius ir... pagelbėdavo kaimui.
