Ričardas JAKUTIS
- Dažnai girdžiu, kad architektūra – tai sustingusi muzika.
- Tada Šiauliai tvarkomi pagal „Pirmo baliaus“ dainas!
Šiuo anekdotu pradedu tekstą apie vasarą, atostogas ir norą bent trumpam pakeisti aplinką, pabėgti iš miesto.
Nebeprisimenu kur, bet buvau užtikęs apklausą apie didžiausius žmogaus malonumus. Respondentai pirmą vietą skyrė aistringai meilei, antrą – džiaugsmui dėl tirpstančių kilogramų, trečią – trokštamo daikto įsigijimui ir ketvirtą – atostogoms. Dėl pirmos ir antros vietų gal ir neginčyčiau, bet štai trečią su ketvirta, mano galva, vertėtų sukeisti.
Jei būtų vykdoma apklausa, ko kam šiandien trūksta, o žinia, kiekvienam žmogui visada ko nors trūksta, daugelis, manau, įvardytų materialius dalykus ir retas pasakytų, jog trūksta poilsio. Amerikoje atliktas tyrimas skelbia neįtikėtinus rezultatus – daugiau nei du trečdaliai amerikiečių 2011 m. neišnaudojo jiems skirtų metinių atostogų. Žmonės baiminasi, kad jiems poilsiaujant, darbdaviai juos pakeis kitais. Panaši atostogų statistika ir kitose šalyse, panaši ir Lietuvoje. Gaila, kad dažnai kelionių ar kitais laisvalaikio malonumais nemoka džiaugtis net ir jaunimas, todėl tiek daug moksleivių atostogas praleidžia daugiabučių namų kiemuose. Teisingas pamąstymas, jog mes neturime atostogų džiaugsmo filosofijos. O juk kelionių ar kitais laisvalaikio malonumais nemokame džiaugtis tik dėl mus užvaldžiusio pragmatiško požiūrio į gyvenimą. Taisyklė gi turėtų būti tokia: „Jeigu norite jaustis reikalingi, tegul poilsis tampa Jūsų tikslu.“
Psichologai atkreipia dėmesį, kad streso kupiname gyvenime labiausiai mums reikia įdomių atostogų. Tiesa, įsivaizduoti idealias atostogas – sudėtingas dalykas. Sudėtinga, nes atostogų pramonės pasiūla didžiulė. Su kuo jums siejasi žodis „atostogos“? Tiesiog pasvajokite ir tas svajones užsirašykite. Psichologai aiškina, kad kai jau turite savo „svajonių atostogų“ vaizdą, juo remdamasis atsakykite sau į klausimą – kodėl būtent tokios atostogos dabar man atrodo pačios tikriausios? Ar dėl to, ką nuveiktumėte? (Sutvarkysiu apleistą sodą, aplankysiu šalį, į kurią planavau nuvykti jau keletą metų, pailsėsiu voliodamasis pliaže...). Ar dėl to, ką patirtumėte? (Savo rankomis sodinsiu medžius, vaikščiosiu po tūkstančio metų senumo šventyklas ir muziejus su nuostabiais meno kūriniais, nardysiu jūros gelmėse ir iš arti pamatysiu povandeninį pasaulį…). O gal dėl to, kad galėtumėte vienaip ar kitaip pasijusti? (Atsipalaiduosiu, pamiršiu rūpesčius, „pasikrausiu“ energijos, nusiteiksiu darbui…). Aišku, tokie planai gerai, bet yra ir kitas dalykas – galimybės. Todėl puikus pasiūlymas atostogų planą sudaryti netinkamų variantų atmetimo būdu. Taip iškart galima atmesti savaitės ar dviejų poilsio „Royal Villa“ apartamentuose Grand Resort Lagonissi kurorte šalia Atėnų, kur viena nakvynė kainuoja 50 000 dolerių. Tiesa, turint galvoje, kad į komforto paketą už šią sumą įeina ir asmeninis pianistas, galima būtų pasvarstyti... Be to, gal ir ne visiems, bet daugumai tenka atmesti keliones į Kaprį, Palmą Majorką, po to į Monaką, dar po to į Japoniją ar Pietų Afrikos Respubliką pažiūrėti garsiųjų Namibijos kopų ar į Fidži salą...
Dabar pažiūrėkime, kas mums tinkama. Už keletą šimtų litų dvi savaites galima gerti alų ar degtinę vadinamo-joje kaimo turizmo sodyboje kur nors Aukštaitijos lygumose ar kalvotoje Žemaitijoje. Galima palakstyti išnuomotu keturračiu, paplaukyti baidarėmis, nuvažiuoti į kokį muzikos festivalį prie ežero... Mano galva, reikia atrasti vidurį tarp prabangaus poilsio (nes krizė) ir įdomaus poilsio. Juk iš tikrųjų geram poilsiui reikia ne taip jau daug – pakeisti žiūrėji-mo kampą, kad vietos, kuriomis keliauji metų metus, taptų gražios iš naujo.
Palanga. Nuo seno lietuvių atostogų prieglobstis. Gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovė Palangos uostą? Turėtume dabar dvi Klaipėdas. Įdomus faktas – 1824 metais grafas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos miestelį iš rusų generolo Ksavero Neselovskio už 177 171 sidabro rublį. Nuo tada kurortas ir išpopuliarėjo. Palangos vardas lietu-viams kupinas istorinės ir net mitologinės reikšmės. Senovės pagonių šventovės vietoje pastatyta koplyčia žvelgia į Baltiją, o į krantą išplaunami gintaro gabalai, pasak legendos, – tai nuolaužos jūrų karalaitės Jūratės rūmų, sudaužytų į šipulius įtūžusio dievo Perkūno už tai, kad ši pamilusi mirtingąjį žvejį Kastytį. Vasaros sostinę puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Sovietmečiu pliaže gaudė masė tranzistorių ir veik visi nustatyti lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį grodavo populiarų užsienio šlagerį. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku ir jaunu Edmundu Kučinsku. Kooperatyvų laikais Palangos pliaže atsirado pirmieji prekiautojai didžkukuliais, čeburekais ir, kaip skelbiama šūkaujant, šaltu alumi. Tam sukaltoje lentoje ant tilto tris kartus per dieną tarnautojai kreida parašydavo, kokia oro, vandens temperatūra, koks bangavimas.
Šiandien Palanga mėgino pasidaryti vakarietiška, bet geriau nebūtų to dariusi. Ypač gaila, kad mažėja pliažas, griūva kopos. Erdvės skleistis buvusiam romantizmui greit visai nebeliks. Kur megsis meilės romanai tada? Su nostalgi-ja prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga, kur tu šiandien šviesiaplauke?“.
Tituluotą vasaros sostinę galima arba mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu. Palanga prarado tobulą jaukaus, nepretenzingo kurorto įvaizdį. Šiandien tikrai gaila tų senųjų simpatiškų medinukų bei smetoninių dviaukščių aptrupėjusiu tinku, išspraustų tarp modernių, eklektiškos architektūros pastatų. Unikalus lėtapėdis tautinis kurortas liks tik prisiminimuose, tokį egzotišką kampelį gal būtų išlaikęs pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas, jei iš 1933 metų būtų persikėlęs į mūsų neramias dienas. Buvo inteligentas.
Pagrindinė Palangos gatvė pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis būtent Palangoje gimęs. Nors kal-bant apie Palangą, reikia kalbėti ne apie Vytauto, bet apie J. Basanavičiaus gatvę. Tiesa, anksčiau ši gatvė buvo vadi-nama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė Dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu. Šiandien tiesiog sunku įsivaizduoti Palangą be šios gatvės. Nė vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasčiausiai jos ir neišvengsi – ji veda prie tilto į jūrą. Kažkada hipių „basankės“ vardu pakrikštyta gatvė, o neseniai atnaujinta ir pompastiškai atidaryta, tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina. Joje telpa visi: nuo Seimo narių, pramogų ir sporto „žvaigždžių“ iki už sunkiai sukrapštytus litus atvykusių poilsiautojų. Tautiečiai čia rodo viską, ką gali ir ką turi: storą piniginę, ilgas kojas, geriausius rūbus, didelį pilvą, savo „antrą pusę“ ir, be abejo, tuštybę. Nors kartais nebesupranti ar dar Lietuvoje randiesi. Rusiška muzika, ukrainietiška, armėniška virtuvės, kažkoks indėnas su plunksnomis. O ko tik čia nerasi?! Iš pigaus gintaro pagamintų vienkartinių karolių, daugybę kinietiškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausių užkandžių (cukraus vata, ledai, virti kukurūzai, keptos bulvės, kukurūzų spragėsiai, rūkyta žuvis, kebabai!). Jei daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę, numirtų iš gėdos.
Kavines, restoranus, barus Palangoje drįsčiau vadinti vienu vardu „kabakai“, nes jie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Analogiški (negrabaus maketavimo, pigios spaudos, dažnai net ir su klaidom) meniu, neoriginalus interjeras, alus po 7 ar 8 litus už puslitrio bokalą ir klasikiniai patiekalai: banalūs šaltibarščiai, sunkiai virškinami cepe-linai, „firminis“ kepsnys, tautiniu patiekalu tapusi pica ir kava juoda/balta/espresso/cappuccino/airiška bei silpna, nors ir vadinama „plikyta“, arbata.
Pažįstama mergina skundėsi čia bandančių kabinti vaikinų bukumu. „Kur trauki mergike? Tai o iš kur būsi? Tai kokie vakaro planeliai? Gal susibėgam? O gal bent numeriuką duosi?“. Vakarietiško kvapo įneša breiko šokėjai. Nors skonio srityse, matyt, liksime egzotiška šalimi.
Nors labai liūdėti gal ir neverta. Štai draugai grįžo iš Akapulko. Jūs laimingi – sakau jiems – pailsėjote ir, aišku, esate pilni įspūdžių. O jie – nieko gero, Akapulkas tik daug kartų padidinta Palanga.
Kas nemėgsta triukšmo, turėtų rinktis Juodkrantę – širdžiai mielą kampelį poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, džiovinamos žuvys, tabaluojančios žemyn galva marių pakrantės namukų kiemuose ir net languose, publika ta, kaip kažkas taikliai pastebėjo, kuriai Nida per snobiška ir per brangi, o Palanga pernelyg primityvi ir pernelyg priekabiaujanti, o Juodkrantė – tam tikras vidurys, toks tarpas tarp miesto ir kaimo, jūros ir marių, pušų šlamesio ir kopų tylumos. Ar kas nors paprieštaraus, kad tai nėra vienas gražiausių Lietuvos kampelių? Ir gamta, ir architektūra, ir žmonės čia tarsi kitokie. Atrodo, kad esi ne Lietuvoje.
Kažkada esu rašęs apie Seišelius, kuriuos pavadinau kitu pasauliu arba pasaulio Juodkrante. Seišeliai kitokie nei visą parą šurmuliuojantys Turkijos, Kanarų ar Egipto kurortai. Čia nėra triukšmingų barų, klubų ir viešbučių, čia ramu, tobula ir skoninga. Aplink nepaliesta gamta ir puikūs, su niekuo pasaulyje nesupainiojamomis pasaulio kūrėjo granito uolų skulptūromis papuošti šių nuostabių salų krantai. Iš tikro – pasaulio Juodkrantė.
Istoriniai šaltiniai Juodkrantę mini nuo 1429 m., tačiau archeologiniai radiniai siekia akmens amžių. 1599–1600 m. slenkantis smėlis vos neužpustė tuomečio kaimo. Manoma, kad gyvenvietei pavadinimą davė netoliese esančios Pilkosios kopos, kurios nuo kito marių kranto atrodė juodos, dėl to čia esanti gyvenvietė pradėta vadinti juodu krantu – Juodkrante. 1854–1855 m. prie Juodkrantės rasta gintaro. Iš viso jo buvo iškasta 2 250 tonų ir tai paspartino miestelio plėtrą. Taip pat Juodkrantės teritorijoje 1882 m. rasta vertingų priešistorinių gintaro dirbinių. Nuo XIX a. vidurio Juodkrantė tapo žinoma kaip kurortas ir į ją pradėjo plaukti garlaiviai. O prieš Antrąjį pasaulinį karą Juodkrantė jau garsėjo kaip europinio lygio kurortas. Skaičiau, kad Nidoje 1932 m. ilsėjosi 417, Juodkrantėje – 197 žmonės, o Palanga priėmė 3 133 poilsiautojus. Dabar tokie skaičiai neatrodo įspūdingi, bet reikia prisiminti, kad tuo metu didžiausiame Lietuvos mieste gyveno apie 100 tūkstančių gyventojų, iš kurių tik nedidelė dalis buvo finansiškai pajėgūs ir leido sau gana brangų poilsį kurorte.
Viena įžymesnių vietų Juodkrantėje yra Raganų kalnas, išpuoštas medinėmis skulptūromis. Dar brandžiu so-vietmečiu liaudies meistrai čia ėmė drožti raganas ir velnius su Bangpūčiais ir Perkūnais, Neringa ir Nagliu. Sovietams raganos ir velniai pernelyg baisūs nebuvo, tad lietuviai, prispaudus dievdirbystę, ėmė juos drožti vietoj rūpintojėlių ir šventų Marijų, Antanų, Jurgių ar kitų šventųjų. Šiek tiek pribloškia ant tako tarp raganų ir velnių, Lietuvai atkūrus Ne-priklausomybę, pastatytas kryžius. Kryžius su tautine ir valstybine simbolika skirtas Raganų kalno kūrėjams. Šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevičius šmaikštavo, kad lietuvių liaudies meistrams kryžius stovi už tai, kad tie ta-lentingi šaunūs meistrai pridrožė raganų ir velnių.
1885 m. iškilo Juodkrantės bažnyčia – įspūdingas gotikinio stiliaus raudonų plytų pastatas. Pokario metais ši bažnyčia buvo paversta sandėliu ir tik aštuntajame dešimtmetyje ją imta remontuoti, langai papuošti vitražais. Kurį laiką čia veikė Miniatiūrų muziejus. Atgimimo laikotarpiu Juodkrantės bažnyčia atgavo ankstesnį savo statusą, ir nuo 1989 m. čia vėl vyksta pamaldos.
Lankantys Juodkrantėje būtina pasivaikščioti akmeninių skulptūrų parke, įrengtame pakrantėje prie Juodkrantės pėsčiųjų tako, stabtelti prie skulptoriaus Arūno Sakalausko paminklo Liudvikui Rėzai, nuvykti ir iki pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų perimvietės. Vaizdas neįtikėtinas, kaip iš siaubo filmo.
Nė 1 000 nuolatinių gyventojų neturinčiame miestelyje (juokaujama, kad Juodkrantėje 999 gyventojai) jokių rūpesčių – tik ilsėkis. Net klimato atšiaurumas čia malonus. Būna, kad visą dieną atkakliai siaučia vėjas, kuris it botagu vis gena baltus debesis, gebančius tik trumpai uždengti saulę. Įdienojus patrauki pasivaikščioti siauromis gatvelėmis ir įsivaizduoji, kad maždaug tokiais tarp gyvatvorių į kalną kylančiais keliukais rašytojas Tomas Manas (rašytojas vasarodavo Nidoje ir į Juodkrantę, be abejo, buvo atklydęs) ar tapytojas Gustavas Fenkolis (šis vokiečių dailininkas gyveno būtent Juodkrantėje) siuntė savo romanų ar paveikslų personažus. Draugas skundėsi, kad vėjo kauksmas Juodkrantėje jam neduoda miegoti, o aš čia miegu puikiausiai, tiesiog liūliuojamas vėjo ūbavimo.
Juodkrantės gyventojai kalbūs – pasiūlo kokioje kavinėje papietauti, prognozuoja orus – visada jie tik geri! Žvejai it tikri vokiečiai drąsiai taria fiunfuncvancig, ir visi bent man čia primena mažą (dar gal mokyklos nelankančią) mergaitę iš Andrejaus Tarkovskio filmo, lininiais plaukais, smaila ilga nosim, pakliuvusią į ligoninę. Ji čia pažįsta visus (net sienos tinko įtrūkį), žino, kas kuo serga, kas valgė, kas dar ne. Vos nubudusi žiūri pro antklodės kamputį...
Kiekvienas rytas Juodkrantėje mielas. Ilgas skanus miegas. Ilgas voliojimasis šiltoje lovoje. Karšta arbata gelto-name puodelyje, sėdint prie lango ir žiūrint į lietų arba į prasidėjusią giedrą dieną. Kaip gera rytais neskubėti. Kai gali mėgautis nauja diena. Kai darai tai, ką esi suplanavęs. Spėji pasimėgauti vaizdais ir pastebėti smulkmenas. Tas paslaptingas rūkas, paverčiantis miestelį paslaptinga vietove. Ir supranti, kad tik dabar atsibudai, nors jau seniai galvojai, kad nemiegi. Tyla, ramybė... Net baruose čia miela – tyli muzika, niekas niekad nepapriekaištaus dėl decibelų.
Lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galėtų kažką nematyto pamatyti ir kad būtų vanduo, saulė, smėlis, medžių ir pievų kvapas. Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip ir sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas ir jų jis nešvaisto vėjais. Be to, kas mums svarbiausiai, sako, per jas jis labiausiai globoja atostogaujančius.
Nuvykau į Palangą. Plaukioju Baltijoje. Priplaukia garsus Šiaulių verslininkas ir pasiūlo:
- Palenktyniaukim, kas greičiau nuplauks iki Švedijos.
- Jūs, - atsakau.
- Kodėl taip sprendi?
- Jūs su jachta.
