Ričardas JAKUTIS

          Mūsų gyvenimo tyrinėtojai aiškina, kad į darbą einame ne vien savęs realizuoti, bet ir tam, kad įgautume finansi-nę nepriklausomybę ir laisvę. Tada einame pirkti daiktų. Visokiausių mažų, didelių, mielų ar nereikalingų. Mūsų erdvė užsipildo daiktais, kurie gal ir kelia pasitenkinimą, tačiau nelieka vietos laisvei. Teisingai filosofų pastebėta - tavo laisvė tampa tavo grandinėmis.

          Kokie daiktai mus supa? Juk patys daiktai mums irgi daro įtaką. Mes nesitenkiname vien naudingais daiktais. Apsistatydami daiktais mes tenkiname savo psichologinius ir socialinius poreikius, susikuriame aplinką, kuri savo ruož-tu formuoja mus. Daiktai yra žmogaus tęsiniai. „Ant sprando užsėdę daiktai jodo žmoniją“, – rašė amerikiečių filosofas transcendentalistas Ralphas Waldo Emersonas.

          Pasižvalgę kiek daug visokiausių daiktų prisikaupę mūsų butuose, savęs paklausiame, kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui? Manau, kad žmonija galėtų gyventi su kur kas mažiau daiktų ir dėl to būtų tik geriau, nes mažiau būtų eikvojama gamtos išteklių, mažiau naikinama ir teršiama, mažiau būtų ir rūpesčių.

          Sovietmečiu daiktų pertekliaus turėjimas buvo neigiamas reiškinys ir reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien savo turtais tapo norma pasipuikuoti. Bet nors sovietmečiu daiktų kaupimas nebuvo skatinamas, būtent sovietmetis ir padiktavo daiktų kaupimą, nes parduotuvėse daug ko trūkdavo ir žmonės pirkdavo ką tik rasdavo ir tą pirkimą vadino „juodai dienai“.

          Kokie daiktai mus supa? Pirmiausiai – stalas. Jis - švaros, duonos kepalo, laikraščio, knygos, kompiuterio, mąs-tant atremtų alkūnių vieta. Tai būtinas baldas, gerų namų šilumą primenąs. Yra didelis, puošnus saloninis stalas, nors dabar svetainės centre vietoj jo dažniausiai regime nedidelį žurnalinį stalelį, yra rašomasis stalas, miegamojo staliukas, kortų ar šachmatų staleliai ir t. t. Stalas lydi mus visą gyvenimą: kviečia prie savęs kasdien, ypač švenčių dienomis, sutuokia, pasendina ir numarina. O ko tik ant stalo nestovėta! Jei visus daiktus, bent sykį buvusius ant stalo, sustatytume vieną šalia kito, jų virtinė nusitęstų nuo Šiaulių iki Kuršėnų, o gal ir dar toliau. Žinau tik vieną atvejį, kai stalas buvo išnaudojamas nedorais tikslais. Vienas mūsų miesto dailininkas, pasinaudodamas stalu, gąsdindavo savo žmonas. Jis išpjaudavo stale apvalią skylę, pro tą skylę iškišdavo galvą, aplink kaklą paliedavo raudonų dažų ir laukdavo namo sugrįžtančių žmonų. Be šio atvejo stalas asocijuojasi tik su gražiais, maloniais prisiminimais. Jis tarsi namų altorius.

          Vienoje svetainėje esu matęs du stalelius. „Vieną jau anksčiau turėjome, vėliau nusipirkome naujesnio modelio, bet nejaugi seną išmesi“, – aiškino šeimininkai. Bet ką ten apie stalus jei pasitaiko kelios skirtingos sofos, ar, tarkime, net penki skirtingų komplektų foteliai.

           Kėdė bute ne mažiau populiari nei stalas. Gal dar populiaresnė. Kėdės apibrėžimas labai paprastas: „Kėdė - bal-das atsisėsti“. Tiesa, užtikau ir kiek platesnį aiškinimą: „Stabilus, paaukštintas paviršius naudojamas sėdėti, dažniausiai skirtas vartoti tik vienam asmeniui“. Pačios seniausios kėdės – tai kaladės arba trinkos. Tūkstančius metų kėdė buvo valstybės ir orumo simbolis, institucijos emblema. Senovės Egipto kėdės buvo turtingos papuošimais. Europoje tik renesanso laikais kėdė nustojo būti valstybės privilegija ir tapo standartiniu baldu, nors ne visi galėjo sau leisti jas nusipirkti. Tiesa, greitai kėdės paprastėjo ir tapo visų naudojamos. 20 a. pradžioje pradėjo rodytis įvairiausių modernių modelių kėdės, bet didžiausias persilaužymas kėdžių modernėjime įvyko apie 1960-uosius.

          Būna, kad per visą kėdės egzistavimo istoriją ant jos prasėdi tik vienas žmogus. Bet tokių atvejų nėra daug, daž-niausiai kėdė turi atlaikyti ne vieną sėdėtoją. Kėdė visad prašosi draugijos. Ne tik žmonių, bet ir kitų kėdžių. Kad ir prie stalelio – viena kėdė retai stovi, veik visad dvi ar daugiau.

          Aišku, gyvenime svarbu ne tik sėdėti, bet svarbu, kur sėdėti. Viena sėdėti Seimo rūmuose, visai kita koridoriuje laukiant įėjimo į Darbo biržos kabinetą. Daug kur norint sėdėti reikia nusipirkti bilietą. „Sėdėsiu ložėje!“ - kaip didingai skamba. Paskutinės Vakarienės metu Jėzus ir visi apaštalai irgi turėjo savo vietas. Nors gal artėjant pasaulio pabaigai sėdėti lyg tyčia visai nebus kur ir visos kėdės bus mistiškai išblaškytos.

         Seimo kėdės pagamintos prašmatniai, naudojant tik geras ir labai geras ekologines medžiagas, bet kas iš to. Ką galvoja Seimo kėdėje įsitaisęs deputatas? Ogi vieną – „Ar galiu aš kuomet pagyventi dėl savęs?“ Kodėl mūsų Seimo ir Vyriausybės nariai negali bent kartą padaryti ką nors, dėl ko žmonės apsidžiaugtų?     

         Tiesa, vartant laikraščius dažnai akys užkliūna už antraštės, kad braška kieno tai kėdė. Kėdės braška visiems, pradedant smulkiais veikėjais, baigiant visai stambaus kalibro valdininkais. Pagalvojau, jog jeigu kėdė iš tikrųjų braška, tai dėkit straipsnį į skelbimų puslapį ir kvieskit stalių.

         Yra kėdės ir yra žmonės-kėdės. Pastarieji tvirtai įsitikinę, jog jų einamos pareigos ir jie patys yra viena. Daugiau-siai šios rūšies atstovų užtiksime biudžetinėse organizacijose. Garbės ir padorumo sampratos sau tokie niekad netaiko. Kitas dalykas – jei kalba eina ne apie juos. Nežinau, sutikti su mintimi ar ne, kad kovoti su žmonėmis-kėdėmis nėra prasmės. Girdi, gimęs arba savanoriškai tapęs žmogumi-kėde, paprastu žmogumi jau nebūsi niekada. O ir kovotojų prieš tokius nelabai rasis, nes žmonės-kėdės taip susitvarko, kad jų vadovaujamose organizacijose dirba tik pilki žmogeliai.

          Lova. Joje prasideda ir baigiasi kasdienė diena, ateiname į šį pasaulį ir dažniausiai išeiname. Blogai pasirinkta lova gali sugadinti visą gyvenimą. Nemanyčiau, kad lova tai tik vieta čiužiniui padėti, bet ji ir interjero detalė. Lova – vakarinių skaitymų, televizijos laidų žiūrėjimo, meilės žaidimų, jėgų atgavimo, sveikatos atstatymo ar tiesiog poilsio vieta. Deja, ir didžiausia dalis tragedijų susijusi su miegu ir naktimi. Nors apie lovą daug nepakalbėsi – joje miegama, o miegas toks reiškinys, kai žmogus trumpam išeina iš kasdienio gyvenimo.

          Dar bute yra spintos, sekcijos, virtuvės, prieškambario baldai, o kiek mažų daiktelių. Dažnai ne vienas butas - apverktinas reginys su gausybe keistenybių ir skonio trūkumu. Primena „blusų turgų“: mėtosi knygos, keli laikraščiai ir žurnalai, neplautas išgertas kavos puodelis, paketėlis vaistų... Virtuvėje – kavamalė, elektrinis arbatinis, mikrobangų krosnelė, visokiausi maisto gaminimo prietaisai, vonioje – skutimosi priemonės: skustuvas, muilas, dezodorantas po skutimosi, šampūnas, ant grindų padėtas sudrėkęs skalbimo miltelių pakelis, ant radiatoriaus džiūva kojinės... Peržvel-kime, kokie daiktai virtuvėje būtinai reikalingi, be kurių neapsieitume, drauge pamąstykime, ar tų, mažiau reikalingų, nevertėtų visiškai atsisakyti. Nors jau yra ir išimčių - euroremontas, stilingi baldai, namų kinas, dvi ar trys knygos – šiuolaikinių autorių, virtuvė – savotiškas maisto gamybos „mechanizmas“, vonioje – šalia kitų rinkinių, dušo želė, gai-vinanti želė, tonizuojanti želė...

          Labai svarbus pirmas įspūdis įėjus į butą. Žmogus tik įžengęs į holą ar jūsų namų prieškambarį susidarys nuomo-nę, kurią vėliau bus sunku pakeisti. Todėl čia ypač svarbu kokybiški baldai ir apdaila. Jei nėra langų, vis tiek reikia pasirūpinti, kad būtų daugiau šviesos, todėl prieškambaryje iškilmingiau atrodo šviesūs, o ne tamsūs baldai. Bet jeigu prieškambaris ir taip mažas, tai visokios spintelės jame, dėžės, o jeigu dar įgriozdinta didelė spinta, daro jį dar mažesnį. O be tvarkos sukabinti drabužiai, išmėtyti batai, o ant lentynų kepurės, pirštinės, šalikai ir dėl šito vyraujanti netvarka ar negadina jūsų nuotaikos?

          Tarp žmogaus ir daiktų yra tarpas, skylė. Tas tarpas ir skirtas, kad jame dingtų tai, kas nereikalinga. O ką daryti su labai mėgstamais daiktais? Reikia apsimesti, kad jie tau visai nerūpi, o jais naudojiesi tik todėl, kad toks gyvenimas.

          Didžiausi žmogaus priešai jo bute – svarstyklės ir veidrodis. Tuoj prisimenamas žodis „antsvoris“. Apie antsvorį reikėtų rašyti be ironijos, tačiau sveriant 150 kg ir kemšant didįjį hamburgerį, užgeriant jį kola, nedera teisintis: „Na ir kas? Mes visi kažkuo gražūs”. Svarstyklės ne visada sugedusios, veidrodis ne visada kreivas. Kodėl storoms merginoms pasakyti, kad jos storos, nemandagu, o lieknesnei merginai trimituoti, kokia ji anoreksikė ir kaip pabaigs gyvenimą ligoninėje yra normalu? Nors nuotaikos pataisymui ant svarstyklių, šalia skalės, galėtų būti užrašas: „Bet užtat tu graži“. O dėl veidrodžio, tai prisiminiau linksmą istoriją, kai kompanijoje su vyrais buvusi moteris pasižiūrėjo į veidrodį ir pastatė ant stalo dar vieną butelį degtinės.

         „Kaip tau pavyko sublogti?“ – šiandien dažniausiai girdžiu tokį klausimą. „Kokių dietų laikaisi?“ Atsakau, jog jokių dietų, o tiesiog mažiau valgau ir tiek. Aišku, ir tai ką valgau, stengiuosi, kad maistas būtų ruoštas ant garų, naudoju kuo mažiau padažų, grietinių, majonezų, sviesto (visa tai keičiu aliejumi), atsisakiau visokiausių riebių blynų, pyragų, tortų (bet neatstumiu šokolado), pieną pakeičiau pasukomis ir t. t. Ir kuo mažiau galvoju apie maistą, į parduotuvę einu pavalgęs. Dietologų neklausau, fanatizmu dietoms nesergu, tiesiog pirmiau gyvenu, o po to valgau. Girdėjau istoriją apie moteriškę, kuri atsijungia telefono garsą, neatsakinėja į skambučius, vakare peržiūri kas jai skambino ir jiems perskambina. Pasirodo, ji taip elgiasi todėl, kad netikėtas skambutis gali sutrikdyti virškinimą. Tokio jautrumo ir opumo aš dar nepasiekiau. Tik kai labai noriu valgyti, pasižiūriu į ligoninės pastato nuotrauką (nes juk per antsvorį visos ligos, o ligoninės labai bijau) ir iškenčiu nieko burnon nekimšęs.

          Sako, gyvenimas keičiasi. Nuo draudimų pereiname prie supratimo - mokomės, kaip įpročius paversti sau nau-dingais. Gerti kavą saikingai, važinėti saugiu greičiu, valgyti maistą be cholesterolio, negerti „coca-colos“, neapsikrauti bereikalingais daiktais, taupyti. Taip stengiamės gerinti savo gyvensenos kokybę. Psichologai moko, kaip labai svarbu išmokti valdyti savo įpročius. Kartu su naujomis technologijomis atsiranda ir nauji įpročiai. Bet svarbu nepamiršti ma-lonumų, atplaukiančių iš vaikystės ir šiandien praskaidrinančių mūsų gyvenimą. Tai gali būti menas, literatūra, muzika, svajonės, šokiai, sportas, atostogos... Laimė ir sėkmė slypi kiekviename iš mūsų.

          Jei grįžtant prie mus supančių daiktų, tai daugiausiai norisi kalbėti apie stalą, kėdę ir lovą, nes juose ar šalia jų žmogus praleidžia ilgiausią savo gyvenimo dalį.
          Dėl lovos skaičiavimai čia labai paprasti – joje žmogus praleidžia trečdalį savo gyvenimo. Nustebau, kad veik tiek pat žmogus praleidžia ir sėdėdamas. O kiek laiko praleidžiame prie stalo? Kas pasakys? Kiek laiko praleidžiame valgydami, o kiek sėdėdami prie kompiuterio? Valgydami, sako, praleidžiame pusantros valandos, kas nėra blogai, jeigu mes valgome lėtai, stengiamės viską gerai sukramtyti, mėgaujamės maistu, arbatos ar kavos puodeliu („Kava baigia bręsti puodelyje“ – koks gražus pasakymas). Blogiau jei prie maisto stalo per parą praleidžiame tik pusvalandį ar net 20 minučių, viską skubiai burnon sukišdami. Bent aš prie stalo pusantros valandos nepraleidžiu. Gal todėl ir storas (bent jau buvau), jei būčiau praleidęs tris valandas – toks nebūčiau buvęs. Pietų stalas yra savotiškas mikrokosmas su savais įstatymais, lūkesčiais, savitvarda, dalijimusi, svarstymu, laukimu savo eilės bei pokalbių meniu. Kartais šeimos pietų stalas lyginamas su scena, kur kiekvienas jos narys atlieka savo vaidmenį.

           Net sapnuose dažnai regime stalą. Sapnininkai aiškina, jog jei sapne matote pietums padengtą stalą, vadinasi, užsimegs naujos pažintys ir bus geros aplinkybės veiklai. Prie stalo sėdėti ir valgyti - namuose turtas ir sėkmė, laimingas gyvenimas. Prie stalo su kompanija valgyti - naujos pažintys.

           O štai kėdės sapnavimas, deja, nėra tiek gero žadantis. Jeigu sapnuojate kėdę, vadinasi, nesugebėsite įvykdyti įsipareigojimų. Graži ponia, sėdinti ant kėdės - moterų apgavystės. Jeigu sapne draugas sėdi ant kėdės - gausite liūdną laišką. Sėdėti pačiam ant kėdės - netikėti rūpesčiai, galvos skausmai. Nuslinkti nuo kėdės sapne - gyvenime prarasite turtus dėl savo žioplumo.

          Sapnai apie lovą tiesmukiški. Jei sapnuojate, kad klojate lovą, teks daug laiko skirti šeimai. Gulėti ne savo lovoje – kelionė. Matyti ką nors gulint lovoje kartu su jumis - nesutarimai tarp sutuoktinių. Sapne išlipti iš lovos - tapsite sava-rankiški. Tuščia lova – nelaimė. Sulūžusi lova – liga. Ligą reiškia ir sapnas, kad prišlapinote į lovą. Jeigu sapne ligonis regi save lovoje - galimos ligos komplikacijos. Bet štai ligoniui keltis iš lovos reiškia greitą pasveikimą. Pirkti lovą - skubios priverstinės vedybos. Jei sapnuojate lovelę, pradžiugins vaiko gimimas.

          Blogiausia su sapnais, kuriuose regime svarstykles ir veidrodį. Pasirodo, svarstyklės ir veidrodis ura didžiausi žmogaus priešai ir gyvenime, ir sapnuose. Sudaužytas veidrodis - nuostoliai, išlaidos. Valyti veidrodį - pavyks atnaujin-ti seną pažintį ar draugystę, bet sėkmingai vis tiek tai nesibaigs. Daug veidrodžių – bus atskleista tiesa. Blogas ženklas veidrodyje matyti nepažįstamo žmogaus ar kokio gyvūno atvaizdą. Matyti pabalusį artimą žmogų – jis mirs. Jei sapnuoji veidrodį - artėja tik vieni nusivylimai. Bet sudaužyti veidrodį dar blogesnis ženklas. Svarstykles matyti arba ką nors su jomis sverti - saugokis nemalonių bylų, kad išvengtum kalėjimo. Sulaužyti svarstykles - dideli nuostoliai.

          Kiek paprasčiau su nešiojamais daiktais, nes jie pametami ir jų daug neprisikaupia. Gyvenimo bėgyje esame pametę ne vieną tokį daiktą. Palikome juos traukiniuose, autobusuose, taksi, kavinėse ir t. t. Labai daug vietų, kur galima pamiršti daiktus. Nesuprantu daiktų nepametančių žmonių. Man atrodo, kad tai blogi žmonės. Įsivaizduokime, kiek atsidėjimo reikia galvojimui, jog štai aš atėjau į kavinę su skėčiu ir būtinai išeidamas turiu jį pasiimti. Taip ir nugyvensi gyvenimą vis sukdamas galvą, kad tik kur ko nepalikus. Daiktus pameta tik veiklūs žmonės (intelektualai), kurių galvose skleidžiasi įvairiausios mokslinės ar kūrybinės idėjos. Ką gero galima pasakyti apie nieko nepametantį politiką, tarkime, Seimo narį? Vadinasi, jis tik ir tegalvoja apie tai, kaip čia kokio daikto nepametus. Kadangi tokių daiktų pas tokius ne dienomis, bet valandomis daugėja, kur tuomet rūpestis žmonėmis, kuriems tarnauti jis yra pašauktas?

          Bent man pametantys daiktus žmonės yra mieli, dargi verti pagarbos. Tai byloja apie jų neprisirišimą prie daiktų. Gerbiu ir tuos, kurie laikas nuo laiko pertvarko savo butą ir išmeta nereikalingus daiktus. Neturėti daugiau, negu būtina, reikia neapsakomos jėgos.