Ričardas Jakutis                                            

       Sulaukus Joninių, dera rašyti apie šventinį šėlsmą ir iki paryčių trunkančias linksmybes. Tiesa, nežinia ar tokias Jonines įsivaizdavo šios šventės „kaltininkas“ Šv. Jonas. Dabar šis asketinį gyvenimo būdą propagavęs šventasis, ma-nau, rausta iš gėdos ir slepiasi kur nors dangaus kamputy nuo kitų šventųjų matydamas, kaip žemėje per jo paminėjimo šventę žmonės šėlsta kiaurą naktį.

       Šventės pavadinimas tiek populiarioje žiniasklaidoje, tiek mokslo žurnaluose, monografijose, enciklopedijose labai įvairuoja: Joninės, Kupolė, Rasos. 1958-aisiais, toks Ambraziejus Jonynas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ klausė: „Joninės ar Kupolinės?“. Praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet niekas taip ir neatsakė. Tiesa, įsigalėjus šūkiui „Laisvę Joninėms!“, ima prigyti pastarasis pavadinimas.

        Ar pastebėjote, kad nebemokame švęsti? Šventė sau, mes sau. Einam laukti saulėlydžio, einam pasitikt aušros, bet vidinio pakylėjimo nebėra. Anot dainos žodžių – šimtai saulėtekių pro šalį. Lietuviai valgo, ginčijasi arba miega. Per šventes padainuoja. Tai ir visas šventinių dienų skirtumas. Šiandien žmonės puikiai įvaldę naująsias technologijas, drąsūs, ambicingi, pasitikintys savimi, tačiau pervertinantys savo jėgas, nemokantys ilsėtis.

        Kas tai yra šventė? Enciklopedijos ir „Vikipedija“ byloja, kad šventė yra socialinis susirinkimas, skirtas švęsti ir ilsėtis. Šventės būna labai įvairios, priklausomai nuo rengėjų ir aplinkybių. Šventės suteikia begalę bendravimo galimy-bių, dėl kurių gali užsimegzti įvairūs ilgalaikiai socialiniai ryšiai. Žmonės nuo seno švenčia šventes. Žinia, švenčių kilmė ir paskirtis įvairi: šventės, susijusios su dievų garbinimu, svarbios valstybės istorijos datos, tarptautinės šventės, humoristinės šventės, profesinės šventės, asmeninės ir šeimos šventės.

        Kai visame pasaulyje paplito vieno Dievo garbinimas, lietuviai pradėjo švęsti krikščioniškas šventes. Be to, kiek-viena valstybė be dominuojančio tikėjimo švenčių švenčia ir svarbias savo tautos istorijos datas. Daugumą tarptautinių švenčių yra patvirtinusi Jungtinių tautų organizacija, kurios narės yra dauguma pasaulio valstybių, ir UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija). Tarptautinės šventės dažniausiai skirtos visame pasaulyje skatinti taiką, bendradarbiavimą, atkreipti dėmesį į aktualias problemas (AIDS, rūkymą, gamtos taršą ir pan.). Būna ir profesinės šventės, būna asmeninės bei visos šeimos – gimtadieniai, vardadieniai (paplitę pradėjus švęsti šventųjų vardadienius), vestuvės, krikštynos... Švenčiama baigus mokyklą, universitetą, pakilus karjeros laiptais ir tiesiog įsigijus naują daiktą. Kaip niekas kitas, lietuviai visas šventes glaudžiai sieja.

        Per kokias šventes be Joninių labiausiai šėlstame? Po Naujųjų metų atkuntame vasario 14-tą – Įsimylėjėlių dieną. Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius teisingai pastebėjo, jog dar nesimylintys, šią šventę švęsdami, apsimeta, kad jau mylisi, nors, viso labo geria ir garsiai bei šlykščiai keikiasi, jau nebesimylintys apsimeta, kad dar mylisi, vaikšto gatvėmis su širdelėmis ant atlapų ar skruostų ir dėl to solidūs pagyvenę žmonės atrodo labai kvailai.

        Vis dar nežinome švęsti ar nešvęsti Moterų dieną kovo 8-ąją. O juk viskas aišku – moterims niekada nebus dėme-sio ir gėlių per daug.
        Po Joninių vėl ramesnis periodas. Aišku, savo vardadienius švenčia Petrai, Povilai, Marijos, Onos... Taip sulau-kiame ir lapkričio 1-osios – Visų Šventųjų dienos, 2-osios – Vėlinių. Šventųjų mums nelabai reikia (Nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame, net išbraukiame ir lapkričio 1-oji mums jau Vėlinės. Rimti lietuviai tradi-ciškai suvokia, kad Mirusiųjų pagerbimo diena skirta ne linksmybėms, na, o jaunimėlis švenčia Heloviną ir tai jau, daugelio nepasitenkinimui, yra bemaž linksmiausia rudens šventė. Nors pačios šventės pavadinimo prasmė, kurios veik niekas nežino, gan vykusi: Holy vins – šventieji laimi!

       Šventes, kuriose liejasi alus, mes visados atšvenčiame. Gi šventes, kurioms šėlsmas nebūdingas, pamirštame. Vasa-rio 16 (Lietuvos Valstybės Atkūrimo diena), kovo 11 (Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena) ir liepos 6 (Mindau-go Karūnavimo diena) – sunkiausios šventės. O yra ir tokių, apie kurias mažai ir žinome, nors turėtume žinoti. Štai ge-gužės 3 dieną retas šventė Konstitucijos 221 metines. 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų, kuri priimta vos metais anksčiau – 1790-aisiais. Prancūzai dar neturėjo konstitucijos, o mes jau turėjome. Konstitucijos turėjimas valstybę apibūdina aukštos politinės kultūros valstybe. Gegužės 3 d.

Konstitucijos prisiminimas ar neprisiminimas byloja apie santykį, kurį su savo istorija mes norime palaikyti. Juk ši Konstitucija yra valstybės, kurios integralia dalimi buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pasiekimas. Tai yra taip pat ir mūsų istorijos dalis. Gegužės 3 diena šios konstitucijos garbei Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. Abiejų Tautų istorijoje mums irgi derėtų išmokti pasidžiaugti ne tik Žalgirio mūšiu.

      Šiemet Romo Kalantos susideginimo metines gegužės 14 dieną kiek daugiau prisiminėme. Gal todėl, kad lygiai keturiasdešimt metų prabėgo nuo tų įvykių. 19-mečio Romo Kalantos gyvasis deglas ir po to prasidėjęs Kauno sukili-mas – tai protestas dėl sovietų valdžios suvaržytos tuomečio jaunimo saviraiškos laisvės. Įsidėmėjau vieną netikėtą pasvarstymą, jog ilgus plaukus Romas užsiaugino ne norėdamas būti panašus į tuometes Vakarų roko muzikos žvaigždes, o į ilgaplaukius pokario Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanus. Bent man tik kiek savotiškas polinkis paversti R. Kalantą roko operos veikėju, kuris prasidėjo vos atkūrus Lietuvos valstybę, 1990–1992 metais.

      1988 m. birželio 3 dieną susibūrė 35 žmonių iniciatyvinė grupė, kuri įsteigė Lietuvos persitvarkymo sąjūdį. Šiandien ši diena irgi primiršta. Girdėjau pamąstymų, kad sąjūdis – tai amžina lietuvio būsena. Lietuvių siekiai nėra kuklūs. Tuoj prisimename Vytautą. Nenuostabu, kad šalyje, kuri negali pasigirti monarchijos tradicijomis net kelias pirmąsias birželio dienas iš eilės per TV rodytos britų karalių iškilmės.

       Manančių, kad sąjūdžio iš viso nereikėjo, gal ir nėra. Tiesa, žodžius „Prie ruso buvo geriau!“ irgi ne kartą girdėjome. „Susikrovė sau milijonus, o žmonės apiplėšti ir palikti likimo valiai!“ – pagrindinis priekaištas Lietuvos valdžiai. Ar beginčysi, kai aplink regi politikų machinacijas, verslininkų egoizmą, jaunųjų vadybininkų ir naujųjų lietuvių ambi-cingumą. Sąjūdis norėjo sukurti inovaciją, bet sukūrė renovaciją. Tiesa, sąjūdžio dėka užgimė tradiciniam, vien tik savo kiemo žiūrinčiam lietuviui svetimas reiškinys – masinis judėjimas. Kažkuris iš sąjūdžio istorijos tyrinėtojų šį judėjimą įvertino geriausiu, kas Lietuvoje galėjo atsirasti per ilgus sovietų imperializmo metus, kai egzistavo tokia sąvoka kaip socialumas. Ir visgi pilietinės visuomenės neturime. Per artėjančius rinkimus ypač svarbu, kad nebetylėtų taip vadinama „tylioji dauguma“.

       Bet grįžkime nuo ko pradėjome, tai yra prie Joninių. „Joninės – vasaros pusiaukelė“, - neseniai man prasitarė vienas Jonas. „Tu pesimistas, - pasakiau, - kitiems vasara tik dabar prasideda“. Ir tik nepradėkime guostis, kad vasara tuoj įpusės. Sinoptikai sako, jog nuo Joninių stos patys geriausi šios vasaros orai.

       Vis galvojau, ką reiškia žodis „vasara“. Atrodė, jog kažką saulėto, šilto, net karšto. O pasirodo, lietuviškas žodis „vasara“ yra indoeuropiečių kalbos kilmės, reiškiantis ankstyvą metą (sanskrito kalba vasar „anksti“). Irgi neblogai ir pakankamai prasmingai. Kai šiauriniame žemės pusrutulyje ateina vasara, pietiniame pusrutulyje – žiema. Taigi, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. Pietiniuose kraštuose, nors ir egzistuoja sąvokos – metų laikai, nes oro tempera-tūra svyruoja, tačiau žiemos metu ten vis tiek šilčiau, nei Lietuvoje per pačią vasarą. Ekvatoriuje iš viso nesikeičia metų laikai, čia saulė visada šviečia vienodai. Arktikoje vasarą saulė niekada nenusileidžia, keletą mėnesių šviečia ir dieną, ir naktį, tačiau žiemą du mėnesius saulė visai nepateka.

       Apie orus dažniausiai kalbame pavasarį ar rudenį, t. y. kai pastarieji sparčiai keičiasi. Beje, tai patogi tema siekiant nukreipti kalbą nuo nemielų dalykų. Bet dabar tokios vasaros, kad apie orus kalbėti tenka dažnai. Teisingai sakoma, jog klimatas veikia ir tarpuvartėje tirtantį girtuoklį, ir savo pilyje kiurksantį naująjį lietuvį. O visus normaliuosius – juo labiau. Pažįstu žmonių, kurie pasižiūri į debesis ir kažkaip iš karto supranta, kad žvejoti neverta ruoštis, geriau kur nors šiltai išgerti arbatos.

       Bet nekeiksnokime orų, kokie jie bebūtų, o pasidarykime sau šventę. Išlindo saulė – pasidžiaukime ja, lyja – juk tai irgi malonumas. Išeikime į miestą, pereikime bulvaru, užsukime į parką, pasėdėkime lauko kavinėje. Lauko kavinės pastarąjį dešimtmetį užima svarbią vietą kiekvieno miesto meniniame, politiniame ir bendruomeniniame gyvenime.

        Man šventė, kai į rankas paimu knygą. Tiesa, klausimo „Kokią knygą patartumėt perskaityti?“ nemėgstu. Tarsi klaustų „Kaip tapti laimingu?“. Vieną dieną galiu siūlyti skaityti Charlzą Bukovskį, kitą jau Thomą Manną, trečią – Trumaną Capotę... Priklausomai nuo nuotaikos. Nemanau, kad vasarai tinka vien skaitalai. Nemėgstu ir tų, kurie knygas renkasi ne skaitymui, bet pasirodymui. Vasarą reiktų būti atviresniems. Būti tokiais, kokie esame. Be to, patark nepataręs, kiekvienas skaitys ką norės ir sakys, jog pasirinkęs geriausią knygą. Ir internete tekstus apie keliones dažniausiai komentuoja žmonės, kurie niekada nekeliavo.

        Pamąsčiau, kokias knygas vasaros skaitymams renkasi kitų šalių skaitytojai. Manau, kad rusų moterys labiausiai turi mėgti romanus apie gyvenimą santuokoje su oligarchu, amerikiečiai knygas apie savo šalies prezidentus, kinai senosios išminties knygas, italai Dano Browno romanus... Moteris skaitys knygas, kurios klausia „Nejau iš tikrųjų jie tokie?“, vyrai gi skaitys, jei ras klausimą „Nejau iš tikrųjų jos tokios?“

       Įdomu, ką skaito mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, ką premjeras Andrius Kubilius, ką Viktoras Uspaskichas? Kažkodėl niekas to jų neklausinėja. O štai rusų spauda mėgsta pabrėžti, jog jų prezidento Vladimiro Putino mėgsta-miausias rašytojas yra Ernestas Hemingvėjus.

       Pamąsčiau, kaip paskatinti žmones skaityti. Štai yra telefonai už 1 litą, kurį įsigijęs įsipareigoji prakalbėti tiek ir tiek laiko. O kad būtų pigesnių knygų, tačiau jas pirkdamas įsipareigotum ir perskaityti.

       Vasarą daug kas skaito ir įvairiausias patarimų knygas, skirtas sveikuoliams, virtuvės gerbėjams ar sodininkams. Bičiulis pasakojo, jog perskaitęs feng šui patarimų knygą, įsitikino, kad namuose tvyro bloga aura ir reikia viską per-tvarkyti. Stebina neįtikėtinas psichologinių knygų poveikis. Kodėl jos tapo taip garbinamos? Ogi todėl, kad žmogus iš prigimties yra tinginys ir gyvenimo gerovės rezultatų nori pasiekti nieko neveikdamas. Ant tokių knygų galinių viršelių parašyti žodžiai esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Tad atrodo, jog jeigu kitiems padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug – tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės, padės ir man. Gi nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tapo milijonieriumi, per-skaitęs knygą kaip reikia praturtėti. Nepažįstu ir tokio, kuris susirado draugų, pradėjo daryti įtaką kitiems, įgijo pasitikėjimo arba nustojo rūkyti padedamas knygos. Net suliesėjusio knygų pagalba nežinau. Kas norėjo suliesėti, prisivertė mažiau valgyti ir numetė nereikalingus kilogramus. Nepažįstu ir tokio, kuris nemėgstamą darbą pavertė svajonių darbu ar buvo paaukštintas darbe vadovaudamasis perskaitytų knygų patarimais.

       Todėl nenuostabu, kad stebiuosi, jog žmonės skaito knygas kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra, migla paremtą literatūrą. Juk knygas su patarimais, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai rašo žmonės, kurių planai išleidus knygą bent galą su galu sudurti, tai yra – išmisti. Autorius moko kaip praturtėti, bet knygos pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Tačiau keisčiausia yra tai, kad tokių knygų skaitytojai rekomenduoja jas pažįstamiems teigdami, kad esą jiems tai labai padėjo. Tuoj mėgstu paklausti, kas konkrečiai pasikeitė jų gyvenime perskaičius tokią knygą. Paklaustieji veblena kažką ar tiesiog nusuka kalbą.

        Štai regėjau tūlą lėktuve skaitantį V. Meidūno, B. Purlienės, V. Vildžiūnaitės knygą „Kaip tapti turtingu“. Skrido tas skaitytojas ekonomine klase. Tiesa, labai abejoju ar knyga jam padės ir kitą kartą jis skris verslo klase. Bet labiausiai nustebino ant knygos viršelio didelėmis raidėmis užrašas: „Metodinė-mokomoji medžiaga verslo ir ekonomikos specialybių studentams“. Kam tada kiti vadovėliai, perskaitei tokią knygą ir gana.

        Iš panašių knygų srauto išskirčiau Adamo J. Jacksono „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptys“. Taip tariant, viskas vienoje vietoje. Knyga apie vargingai gyvenantį jaunuolį, kuris iš jam norinčio pagelbėti kino gauna vardus ir telefonus dešimties žmonių, galinčių pamokyti gyvenimo tiesų. Apsilankęs pas visus mokytojus, jaunuolis sužino visas 10 tiesų apie „Tikrąjį Turtą“ (šiuos žodžius didžiosiomis raidėmis rašo pats knygos autorius). Vienas patarimas man ypač patiko. Jis apie merginą, kuri batų parduotuvėje užsinori raudonų aukštakulnių batelių, bet jų neperka. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – kai turės, tai jau nebenorės.

       Pabaigai keli gyvenimiški vaizdeliai. Vietoj anekdoto.
       Prie vieno namo moteris šaukia:
       - Jonai! Jonai!
       Balkone pasirodo vyriškis.
       - Ar tu namie? – klausia moteris.
       Vyriškis tyli.
       - Žmoną pakviesk, - paprašo moteris.
       Ir kitas.
       - Daktare, tiesiog nežinau kaip jums atsidėkoti.
       Daktaras:
       - Žinote... žinote...
       Ir dar patarimas nesikrimsti – prasidės agurkų sezonas, gyvensime kaip gyvenę.