Ričardas Jakutis

Pats save pagaunu, jog po metų ar kitų savo tekstais grįžtu prie tų pačių temų. Iš kur tas cikliškumas, tarsi besisukantis gamtos ratas? Pamąsčiau, jog taip gali atsitikti todėl, kad nebeturi apie ką rašyti arba todėl, kad grįžti prie tų temų, kurios išties tau ir skaitytojams rūpi. Džiaugiuosi, kai tai būna antras atvejis.

Birželis – vyrų ir futbolo mėnuo. Tai ir tebūnie šio teksto temos. Ir dar neapeisiu meilės temos. Kaip be jos.

Prasidėjęs Tėvo diena (pirmąjį mėnesio sekmadienį), pirmasis vasaros mėnuo priminė Justiną (1 d.), Karolį (3 d.), Antaną (13 d.), Aurimą (16 d.), Adolfą (17 d.), Zenoną (23 d.), Joną (24 d.), Petrą ir Povilą (29 d.), Gediminą ir Vladą (27 d.) ir sparčiai populiarėjančius naujuosius vardus: Mėrūną (8 d.), Jaunių (26 d.)...

Išsikvėpę po triukšmingai atšvęstų Joninių, primirštame šios dienos Petro ir Povilo šventę. O juk šie šventieji – didūs apaštalai. Šv. Petras apaštalų vyresnysis, Šv. Povilas (Paulius) – mokslo vyras. Šv. Petras pirmas iš mokinių pri-pažinęs, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus; pagal tradiciją, jis buvęs nukryžiuotas žemyn galva ir palaidotas Vatikano soduose, palei Triumfo kelią. Šv. Povilas laikomas pagonių apaštalu, jis buvęs nukirsdintas ir palaidotas prie Ostijos kelio. Birželio 29 dieną minima abiejų mirtis, jie buvo nukankinti Romoje beveik tuo pačiu metu.
              

Vienas jų Dievo žodį dažniausiai skelbė keliaudamas pėsčiomis, kitas, galimas dalykas, naudojosi Romos pašto karietomis, abu buvo susitikę Jeruzalėje ir Antiochijoje, sprendžiant klausimą, ar atsivertę į krikščionybę žydai privalo laikytis įstatymo. Povilas populiaresnis buvo pagonių tarpe, o Petras buvo žydų apaštalas. Tikriausiai jie dar kartą susitiko Romoje paskutiniais savo gyvenimo metais arba prieš pat mirtį.
              

Pagal tradiciją ikonografijoje abu apaštalai vaizduojami kartu: Petras gauna iš Jėzaus dangaus karalystės raktus, Povilas įstatymų, t. y. doktrinos, ritinį. Petras ir Povilas stovi abipus Kristaus, altoriaus šonuose, triumfo arkos papėdėje, - jie skirtingi, bet visada kartu, tarsi bažnyčią laikančios kolonos.
              

Petras buvo nebejaunas žvejys, vedęs, Galilėjos jūros žvejų artelės, kaip sakytume šiandien, vyresnysis, gavęs gyvenimo užduotį: „Tu esi uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“.
              

Povilas, iki atsivertimo Saulius, gimė Kilikijos sostinėje Tarse, judėjų šeimoje. Jam buvo duotas pirmojo heb-rajų karaliaus vardas. Mokslus baigė Jeruzalėje, Gamalielio mokykloje, priklausė fariziejų srovei; buvo uolus krikščio-nių persekiotojas. Keliaujant organizuoti jų persekiojimo į Damaską, prie miesto vartų jam apsireiškęs Jėzus paklausė: „Sauliau, kam mane persekioji?“ Ši „dangaus šviesa“ Damasko kelyje tapo Sauliaus netikėtu ir ryžtingu atsivertimu. Saulius tapo Pauliumi ir visomis jėgomis skelbė krikščionybę.
              

„Nebūk Saulius, būk Paulius“, - sueiliavo kažkuris iš poetų. Pagalvojau, jog gerai būti apsiskaičius ir žinoti, kad toks Saulius atsivertė prie Damasko vartų. Nežinotum ir nesuprastum, ką poetas norėjo pasakyti.
              

Nors Šv. Petras ir Šv. Povilas gal ne tokie populiarūs, kaip, tarkime, Šv. Jonas, tačiau dailininkų drobėse juos dažnai regime. Tiesa, pavyzdžiui, Petras buvo mažas, didžianosis, švepluojantis žmogelis, bet renesanso meistrų dar-buose – drobėse ir skulptūrose – jis didingas ir stiprus. Toks pat ir Povilas. Bent man jie labiausiai įstrigę iš El Greko paveikslo.
             

  O dabar apie futbolą – patį vyriškiausią sportą. Spiriamas daiktas lekia greičiau ir toliau. Žmonės tai pa-stebėjo jau žiloje senovėje. Net faraonų kapuose rasta kamuolių iš drobės. Šiomis dienomis veik nė vienas vyras po-kalbiuose neapeina futbolo temos. Nors gyvenimas ir kurortiškėja, vyrams futbolas šventa ir visos jų aistros bei išgertas alus tik dėl to apvalaus kamuolio.
               

Futbolo mačas trunka pusantros valandos, tačiau sirgaliui atrodo, kad žaista tik penkias minutes ir jis yra apgautas. O ir per šias penkias minutes jo mylimos komandos žaidėjai žaidė prastai, puolėjai buvo nepakankamai greiti, saugai ir gynėjai irgi nieko neverti, o teisėjas palaikė priešininkų komandą ir privėlė daugybę klaidų. Gi štai jei aikštėje būtų jisai: viskas vyktų daug įdomiau, teisingiau ir geriau.
               

Mano vaikystės laikais garsi buvo Lietuvos „Žalgirio“ futbolo ekipa, o Šiauliuose garsėjo „Elnio“ komanda, po to „Statybininkas“, „Tauras“, atgimimo laikais - „Kareda“. Lietuvai, tiesa, nepritaikysi perfrazuotų populiarios dai-nos žodžių: Yra tokia šalis, / Graži kaip futbolas... Šiandien, kai lietuvius užvaldęs krepšinis, kiek keista girdėti kalbas apie futbolą. Sako, futbole yra net erotikos: vyrai stengiasi įgrūsti kamuolį į svetimus vartus ir kai jiems šiaip ne taip pavyksta, šokinėja iš džiaugsmo tarsi atlikę didžiulį žygdarbį. Be to, futbolas žemaūgių sportas, o pastarieji, girdi, sekse visad pajėgesni. Kiti pasakys, jog tai nesvarbūs dalykai. O nesvarbūs dalykai visada slepiami skliausteliuose ir todėl futbolininkai dažniausiai kreivakojai. Futbolas leidžia atsiduoti grynų žmogiškų aistrų stichijai. Būti savimi. Įsitaisai priešais televizorių ir žaviesi reginiais, kurie priverčia kraują tekėti greičiau, širdį mušti dažniau, alaus išgerti daugiau.
              

Ta proga ir anekdotas apie futbolą. Vokietijos ir Lietuvos rinktinių susitikimas. Vokiečiai pirmauja 5:0. Tačiau Lietuvos komandos aistruoliai pernelyg nesijaudina, nes sužaista vos 10 minučių.
              

Yra teigiančių, jog futbolas – naivus užsiėmimas. Tai klaidų žaidimas, o rezultatas atsitiktinis ir tikrasis futbo-las prasideda nuo ketvirtfinalio. Girdėjau ir priešingą nuomonę, kad futbole žaidžia iki tobulybės išlavintas automatiz-mas ir tai ypač ryšku per pratęsimus, kai žaidėjai jau nebe patys bėgioja, bet kažkas bėgioja jų kojomis.
               

Kur ir kada atsirado futbolas? Pasirodo, niekas negali atsakyti. Futbolas išrastas keletą kartų įvairiose pasaulio vietose ir įvairiu metu. Lotynų Amerikos gyventojai teigia, kad futbolas - jų išradimas, ir net šaiposi iš Europos čempionatų, nes, girdi, kaip tikrą džiazą pagros tik juodžiai, o ne baltieji, taip tikrą futbolą žais tik Lotynų Amerikos šalių atstovai, o ne europiečiai. Tiesa, geriausi futbolininkai ateina iš darbininkų rajonų, augę susispaudę ankštuose butuose, kai nori nenori tenka daugiau laiko praleisti lauke. Jie taip pat patiria mažiau spaudimo iš tėvų ruošdami namų darbus, o žaisdami sportinius žaidimus tarp bendraamžių įgyja ir statusą, ir prestižą.
              

Teigiantys, kad futbolas atsirado Lotynų Amerikoje, šį Europos čempionatą vadina egzotišku kito žemyno renginiu. Vis dėlto Lotynų Amerikos gyventojai nėra teisūs - futbolo tėvyne pripažinta Anglija. XIX a. viduryje būtent Anglijoje sukurtos taisyklės, kurios iki šių dienų nedaug pakito. Aišku, skirtumų tarp Lotynų Amerikos šalių futbolo ir europinio yra. Pirmasis, sakyčiau, daugiau gaivališkas, europinis – disciplinuotas. Pastarąjį visad demonstruoja Vokietijos rinktinė.
              

Vokietijos vyskupų konferencijos iniciatyva dargi yra atsiradusi internetinė svetainė pavadinimu „Bažnyčia su kamuoliu“. Štai 1974-aisiais, kai Vakarų Vokietijos futbolo komanda triumfavo namie vykusiame pasaulio čempionate, per Bavarijos radiją mintimis apie šį sportą pasidalijo tuometis jų ganytojas Miuncheno arkivyskupas, kardinolas Jozefas Ratzingeris, žinia, dabartinis popiežius Benediktas XVI. Arkivyskupo pasisakymas vadinosi „Futbolas yra daugiau“. Būsimasis popiežius mąstė, kuo gi patraukia šis žaidimas: „Jis daugiausiai moko žmogų disciplinuoto buvimo vienų-su-kitais, kaip komandinis žaidimas jis priverčia savastį įjungti į visumos tvarką. Jis suvienija per bendrą tikslą: kiekvieno paskira sėkmė ir nesėkmė glūdi visumos sėkmėje ar nesėkmėje. Ir galiausiai futbolas moko garbingos kovos vienų-prieš-kitus, kai bendros taisyklės, kurioms paklūstama, lieka varžovus jungiančiu ir vienijančiu dalyku, o ir žaidybiškumo laisvė, jei ją teisingai suvokiame, žaidimo vienų prieš kitus tikrovę vėl perkeičia į užbaigto žaidimo laisvę“. O jei apie Vatikaną, tai jis turi net keletą futbolo komandų ir rinktinę, kurioje žaidžia šveicarų gvardiečiai, popiežiaus patarėjai ir muziejų apsaugininkai.
             

Šiame Europos čempionate – padedant televizijai – sako, dalyvauja per pusę milijardo žmonių, o gal ir dar daugiau. Čia vėl norisi pacituoti Benediktą XVI: „Futbolas tapo globaliu įvykiu, kuris suvienija žmones, užkrėsdamas juos ta pačia dvasios būsena, vienodomis viltimis, baimėmis, aistromis ir džiaugsmais. Vargu ar kuris nors kitas įvykis pasaulyje gali pasiekti panašaus masto poveikį“. Ką ir sakyti, niekas taip gražiai nekalbėjo apie futbolą ir niekas jame neįžvelgė tiek prasmės.
             

Tačiau yra taip, kad futbolas jau seniai yra ne vien žaidimas. Futbolas – didžiosios politikos dalis. Juk visi se-niai pastebėjome, kad futbolo komandų varžyboms būdingi visi karinio ritualo požymiai, tai yra himnai, tautinės vėliavos, valstybių vadovų dalyvavimas ir karo kalba: „ataka“, „pergalė“, „gynyba“, „taktika“, „strategija“... Pirmasis Lotynų Amerikos diktatorius, privertęs futbolą tarnauti valdžiai, buvo Chuanas Peronas Argentinoje. Jam valdant, 1949 m. klubas „Racing Buenos Aires“ gavo milžiniškus pinigus stadionui statyti, o pats Peronas, jo žmona Evita ir keli ministrai buvo šio klubo garbės nariai. Diktatorius dargi buvo vadinamas „pirmuoju pasaulio sportininku“. O štai generolas Medicis įtikino pasaulį, kad Brazilija tai ne žmogžudystės, kankinimai ir persekiojimai, bet Brazilija tai - Pelė. Benitas Mussolinis per antrąsias pasaulio pirmenybes Italijoje 1934 m. organizavo didžiulę propagandinę kampaniją. Adolfas Hitleris pirmą kartą futbolo rungtynes stebėjo 1936 metais per Berlyno olimpines žaidynes. Vokiečiai žaidė su Norvegija. Propagandos ministras Jozefas Gebelsas savo dienoraštyje rašė, kad fiurerį sužavėjo tikras nervų karas, rėkianti minia ir kova, kokios jis dar nebuvo matęs. Tačiau Vokietija pralaimėjo 0:2 ir Hitleris daugiau niekada nesilankė futbolo rungtynėse, o tuometė Vokiečių futbolo sąjunga buvo išvaikyta.
              

Futbolas Vokietijoje atgimė 1954 metais, kai pasaulio futbolo čempionate Šveicarijoje Vakarų Vokietijos komanda įveikė Vengriją. Vengrai (tuomet stipri komanda, nepatirianti pralaimėjimų) pirmavo 2:0, bet pralaimėjo 2:3. Pergalė neliko nepastebėta net menininkų. Kas pamena Rainerio Wernerio Fassbinderio filmą „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“, gal prisimins ir kaip finaliniuose kadruose Marija Braun, sėkmę pasiekusi pokario vokietė, degasi cigaretę, užmiršusi įjungtas dujas, ir sprogimas nuaidi drauge su finaliniu teisėjo švilpuku. Sprogimas ir vokiečių pergalė!
              

Sovietų Sąjunga taip pat ne kartą atsidurdavo dėmesio centre dėl futbolo ir jo įtakos politikai. Buvo labai no-rima, kad plačiosios valstybės futbolo čempionate pirmąją vietą užimtų rusų komanda, o čia, žiūrėk, 1-ojoje vietoje atsiranda Kijevo „Dinamo“ ar Tbilisio „Dinamo“ ekipos. Dar gerai prisimename ir įvykius po futbolo rungtynių Vilniuje. Pirmosios tautinės vėliavos juk ėmė rodytis Vilniaus „Žalgirio“ futbolo stadione ir po rungtynių miesto gatvėse.
             

O štai šiandien ypatingas sporto ir politikos sąsajų atvejis yra Izraelio futbolas, kur didieji klubai yra tiesiogiai susiję su politinėmis partijomis: „Maccabi“ - su liberalų partija, „Beitar“ - su dešiniaisiais nacionalistais, „Hapoel“ - su darbininkų sąjūdžiu, „Elitzur“ - su ortodoksais. Futbolas patenkina klastingą troškimą grumtynėse su priešu apibrėžti savo tautinę tapatybę. Bet ar dėlto reikia kaltinti futbolą? Žaidimas žaidimu, o visa kita juk glūdi mumyse.
             

Norisi prisiminti kokią nors gražią istoriją apie futbolą. Gal apie Miroslavą Klozę. Jei neklystu, prieš aštuonerius metus vienų atkaklių Vokietijos čempionato rungtynių pabaigoje, kai rezultatas buvo lygus, Klozė griuvo baudos aikštelėje ir buvo paskirtas 11 metrų baudinys. Tačiau Klozė, priėjęs prie teisėjo, paaiškino, kad jis pargriuvo praradęs pusiausvyrą, prasižengta prieš jį nebuvo. Baudinys buvo atšauktas, rungtynės taip ir baigėsi – lygiosiomis. Galvoju, ar žinau gražesnę istoriją apie futbolą už šią.
             

Prisiminiau kino filmą „Įvartis!“ Meksikos berniuko Santjago Munjezo (akt. K. Beckeris) visas turtas - futbolo kamuolys ir sudriskusi Pasaulio taurės nuotrauka. Santjago gyvenimas pasikeičia, kai jį, spardantį kamuolį, pamato buvęs profesionalus futbolininkas Glenas Fojus (akt. S. Dillaine‘as). Futbolo veteranas suvokė radęs talentą - ryžtingą, greitą ir drąsų žaidėją. Aistros futbolui kupiną filmą „Įvartis!“ pastatė garsaus TV serialo „CSI kriminalistai“ kūrėjas D. Cannonas. Pagrindinius vaidmenis be profesionalių aktorių atliko ir ryškiausios pasaulio futbolo žvaigždės Davidas Beckhamas, Zinedine’as Zidane’as, Raulis ir Alanas Sheareris.
             

Šiandien mes daugiau futbolo stebėtojai, o ne žaidėjai, bet po birželio futbolas vėl grįš į Lietuvą. Pas mus atvy-kinės kitos komandos, o šių šalių spauda mirgės pasibaisėjimo šūksniais apie mūsų stadionų, jų vejų padėtį. Nors ko norėti, jei, sako, didžiausių pasaulio futbolo klubų biudžetas viršija Lietuvos biudžetą.
             

Liko dar meilės tema. Keistas temų junginys – vyriškumas, futbolas, meilė. Nors gal kaip tik nieko čia keisto. O apie meilę šnektelti paskatino birželio viduryje įvykęs sezono uždarymas Šiaulių dramos teatre ir to uždarymo proga parodyta Ivano Vyrypajevo pjesė „Valentinų diena“. Pirmiausiai pradžiugino teatro sumanymas sezono uždarymo spektaklius rodyti po 10 litų. Akcija. Bet ji kitokia negu prekybos centrų akcijos. Ji patraukli. Pilna salė bylojo, jog ir teatras nepralošė, tik išlošė. Pilna salė pigesniais bilietais, tas pats, kas pusė brangesniais. Finansine prasme tas pats, o dvasine – didelis skirtumas. Pati pjesė rodoma jau antrą sezoną. Gaila, kad anksčiau nebuvau į ją atkreipęs dėmesio. Puikus režisierės ir dailininkės darbas, puikūs aktorių vaidmenys. Seniai bemačiau taip gerai sustyguotą spektaklį.
             

Pavadinimas byloja, jog spektaklis apie meilę. Na, sakyčiau, apie rusišką meilę. Nors ar yra skirtumas. Meilė visad meilė. Ji kitokia pas vyrus, kitokia pas moteris. Nors ir panašumų daug. Nes juk be jų žmonės negalėtų pamilti vieni kitų. Žiūrėk, meilė šalia, žiūrėk, ji vėl toli. Pagrindinė pjesės mintis - dvilypis gyvenimas nėra gerai. Meilė to neat-leidžia.  
             

Ir pačiai pabaigai dar apie vyriškumą. Įsivaizduoju, kad moterys turėtų mąstyti: kas gali būti nuostabiau už vyrą su rožių puokšte prie durų. Bet štai ką apie vyriškumą kalba mūsų psichologai. Pasirodo, vyriškumas Lietuvoje suprantamas tradiciškai. O tai reiškia – pirmoje vietoje pinigai. Aišku, sąvoką „vyriškumas“ sunku apibrėžti, kaip sunku apibrėžti visas abstrakčias sąvokas. Neseniai iš moters lūpų išgirdau vyro įvertinimą: „Padorus“. „Padorus“ - kažkas labai seno ir didingo, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kaip žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant.