Ričardas Jakutis

Bičiulis prasitarė gerti metęs, moterims atvėsęs. „Ką darysi, kaip toliau gyvensi?“ – paklausiau. Nidoje nebepailsi, Druskininkai nebedžiugina, Palanga vargina. Belieka džiaugtis gyvenimu Šiauliuose. Bet Šiauliai tai miestas, kuriame antro šanso nėra. Iš politikų nieko nebesitiki. Rinksim naujus, tik ar jie bus geresni. Net nebežinai kur filosofas, kur Boratas. Žodis „bus“ atsibodęs. Dėl Seimo narių tiktų posakis: nėra taip blogai, kad nebūtų dar blogiau. Į valdžią ver-žiasi smulkūs personažai. Seimo posėdžiai byloja, jog paralelinė tikrovė egzistuoja.

Kur eiti? Koncertai – senienos, teatrai baigė sezonus, restoranai – brangu, laikraščių – neužsisakiau, kompiuteris – akims kenkia, nuo knygų – atpratau...
Ką veikiate ilgaisiais savaitgaliais? Ilgieji savaitgaliai prieš kelis metus, kai jų buvo labai daug, ėmė kelti vos ne siaubą, o dabar, kai jų mažiau (šiais metais vos trys), turėtų tapti vėl džiugiais. Tik keista, dirbame dirbame, o sulaukę laisvalaikio, praleidžiame jį ne itin talentingai.

Būna, kad kalti esame ir ne mes patys. Girdėjau vienos šeimos pasiguodimų, jog nutarę ilsėtis kaimo turizmo sodyboje, pasirinko tokią, kuri internete pateiktose nuotraukose reklamavosi, kad bangos plakasi kone į namuko sienas, aplinka – rojus, o nuvykę į vietą išvydo kitokią situaciją – vanduo teliūškavo kažkur toli, o norint nueiti iki ežero, reikėjo kirsti gana intensyvaus eismo kelią.
Į poilsį reikia žiūrėti kaip į injekciją, kuri reikalinga, nes kitaip tikriausiai niekas laisvadienių ir atostogų nelauktų. Rei-kia pabūti kitaip. Šiaip kitaip. Tiesiog pakeisti vietą, būklę, kad suprastum, jog dabartis pilna smulkios buities ir neri-masčių. Rūpinimasis kitais nei įprasta dalykais ir yra poilsis.

Lietuviai nemoka ilsėtis ir linksmintis – konstatuoja policininkai ir medikai. Vakarų pasaulyje žmonės laisvalaikiu bė-gioja, lietuviai – geria (jei būtų žinojęs kaip viskas bus, esu įsitikinęs, Jablonskis apie alų būtų patylėjęs). Tiesa, yra ir tokių, kurie mezga ir obliuoja. Tai, suprantama, geriau negu leisti laiką prie butelio. Mūsų prioritetai – televizorius, gi populiariausias laisvalaikio praleidimo būdas internete – žaidimai.

Anksčiau vaikai mėgo žaisti slėpynių. Pažaidžia ir dabar, bet kas iš to: paskambina mobiliuoju, kur pasigirsta skambutis, žino, kad ten ir yra pasislėpęs draugas. Mokytoja: „Šiandien mūsų rašinio tema – Motinos įvaizdis SMS žinutėse“... O juk ne tokie seni laikai, kai vietoj interneto ir kompiuterio buvo vaikystė… Kodėl vietoj šokių projekto televizija negalėtų parodyti gero baleto spektaklio?
Kas šiandien labiausiai vargina? Prekybos agentai. Tokiems turiu atsakymą: „Ką jūs besiūlytumėte, viso šito aš turiu dvigubai“.

Atsiduodame kliedesių valiai. Prieš mėnesį išgirdau istoriją apie dešimtimis „akropoliuose“ dingstančius vaikus, kurių tėvai iš paslaptingojo teisėsaugos klano gauna atlygį už tylėjimą apie savo vaiko žūtį.

Dauguma valstybių paprastai rūpinasi savo raida, stengiasi, kad ji nebūtų stichiška ar chaotiška. Išsikeliami nacionali-niai tikslai ir jų siekiama, numatoma kryptis ir ja žengiama. Taip elgiasi vokiečiai, taip elgiasi švedai, taip elgiasi ir prancūzai, ir pagaliau estai. Šių tikslų įgyvendinimui pluša ir valstybių vadovai, ir politikai, ir mokslininkai, ir ekono-mistai, ir apskritai visa visuomenė. Kokie Lietuvos tikslai? Anksčiau turėjome tikslą tapti ES ir NATO nariais. Tuomet ir Lietuvos pažanga buvo didžiausia per visus pastaruosius 22 metus. Dabar mes blaškomės ir tiek.
Neseniai garsi rusų žurnalistė Julija Latynina vienoje „RTVi“ televizijos laidoje, kurios pavadinimo, prisipažinsiu, ne-beprisimenu, dalinosi įspūdžiais apie savo viešnagę Lietuvoje. Svarbiausios pokalbio temos buvo apie Algirdo Brazausko „bufetininkės“ privatizuotą viešbutį ir apie tai, kas labiausiai pasipelnė iš Valdovų rūmų statybos. Tiesa, įsiminė jos mintis apie visuotinius rinkimus, mat visuotinėje piliečių teisėje balsuoti žurnalistė įžvelgė didžiausią grėsmę demokratijai, nes nedirbantys ir iš pašalpų gyvenantys piliečiai balsuoja už populistus (net pateikė pavyzdį, kad vienos seimūnės biografijoje prie jos pomėgių taip ir parašyta: „bendravimas su paprastais žmonėmis“). Tik dėl to šią laidą ir prisiminiau.

Aplink ekonominis nepatriotiškumas. „Kovokite su korupcija“, – raginami valdžios vyrai. „Kovosime“, - prisiekia visi. Suprask, kovos patys su savimi, vaizdžiau ir suprantamiau tariant – užsiiminės onanizmu.

Suprantu tuos, kurie nori kažką daryti, suprantu ir tuos, kurie nieko nenori daryti. Lietuviai neapsisprendę – naktį pusę valandos mąsto, ar eiti į tualetą, ar palaukti ryto.
Įsiminė apibūdinimas „Avarinė duobė“. Tik nepaaiškinta, kada ji tokia vadinama: 1 metro ar 15 cm, kai trinkteli mašina ar kai nulūžta ratas.
Jei gatvėje ko paklausi „kaip sekasi?“, vis rečiau išgirsi „gerai“. Optimistiškiausias variantas – „kaip visi“. Girdėjau, jog vietoj „krizių“, „sunkmečių“ ir „sulėtėjimų“, reikėtų vartoti „Asmenybės ugdymo laikotarpis“. Juk menininkai sako, jog geriausi kūriniai sukuriami sunkmečiu.

Sutiktas bičiulis sako, jog krizėje galime rasti daug pliusų. Kad ir tai, jog neapsikrausime niekniekiais, atsikratysime antsvorio, kvėpuosime gaivesniu oru, nes važinės mažiau automobilių ir dažniau vaikščiosime pėsčiomis, tarp žmonių atsiras daugiau bendravimo, šiltesnių jausmų... Krizė – susimąstymas, kad amžinai negyvensime. Krizė – gyvenimo pamokos, už kurias, šiaip jau, reikėtų daug mokėti, o krizės metu jas gauni dykai. Žmonės į krizes reaguoja daugiau mažiau vienodai, tik elgiasi skirtingai. Pradžioje būna šokas, vėliau imama pykti ir ieškoti kaltų, o po to susitaikoma. Tiesa, vieni įstringa gedėjimo stadijoje ir neieško išeičių, kiti greit randa naują darbą, naują kelią ir lengviau išgyvena šį sunkų periodą. Psichologai sako, jog savižudybių mažiau krizės metu, o ne tuomet, kai žmonės viskuo pertekę ir nebe-žino ko norėti. Krizės metu mažiau ir pavydo, nes tuomet rūpi pačiam išgyventi, o ne rūpintis kaip kiti gyvena. Atrody-tų, jog pasiturintiems krizę pergyventi yra lengviau, vargšams – sunkiau. Abejočiau. Koks skirtumas ar tu neturi duonos kepalo, ar Svarovskio kristalų. Tik ar begaliniai pokalbiai apie krizę panikos lygį nepadidina du ar net tris kartus, nes baimės akys didelės? Krizė juk kelia reikalavimą kažką daryti kitaip, ieškoti išlikimo būdų. Tačiau pažeidžiami žmonės, kurie sunkiau atlaiko permainas, jie krizės metu elgiasi destruktyviau bei chaotiškiau. Tiesa, kuo labiau visa keičiasi, tuo labiau viskas lieka kaip buvę. Krizėj pasireiškia protingieji, kitu atveju jiems sunkiau būtų atsiskleisti. Žodžiu, jei krizės nebūtų, ją tektų išgalvoti.

Pažadai – gražus gestas kitam žmogui. Kitam žmogui parodome, kad jis mums rūpi. Politikų pažadai gražus gestas visai tautai. Politikai parodo tautai, kad ji jiems rūpi. Vis žadama atpiginti šilumą, o šilumos kaina vis didėja. Štai vienos partijos atstovo buvo paklausta, kokius tris prioritetinius darbus jų partija numačiusi įvykdyti. Politikas aiškaus atsakymo vengė ir meistriškai išsisuko: „Kalbant apie tris pagrindinius darbus, pirmiausiai reikėtų savęs ir kitų paklausti, ar tikrai viskas tais trimis darbais matuojama?“
Sako, viskas pasikeis, kai lietuviai ims turtėti ir daugiau pinigų skirs savišvietai bei kultūrai. Vieni iš didžiausių kultūros mylėtojų mūsų regione, anot tyrimo, yra estai. Jie dažniau nei bet kurie kiti europiečiai vyksta į ekskursines keliones, lankosi koncertuose ar teatruose.

Trūksta pinigų? Bet jei jums pinigų trūksta, galite ir pasidžiaugti – jūs esate kūrybingas žmogus. Keista, kai žmonės sako, esą jiems nereikia pinigų. Reiškia, jie nėra kūrybingi. Neturi idėjų. Mažoms idėjoms pakanka mažų pinigų. Skai-čiau, kad Kalifornijoje amerikiečiai vynuogių neskina, jas skina meksikiečiai ir lietuviai vergai. Gi vynuogyno savinin-kas atsisėdęs žiūri, kaip vynas rūgsta ir kaip pinigai statinėje randasi. Tiesa, taip visur, o ne tik Kalifornijoje. Nors ar mes kvailesni nei amerikiečiai: juk ant mūsų kavos puodelių nereikia rašyti, kad kava karšta ir gali nusiplikyti?
Būdamas Vilniuje susitariau susitikti su vienu Seimo nariu. Pasiūliau pasimatyti prie Mindaugo paminklo, visgi Lietu-vos karalius ir dera su seimūnais tokioje vietoje susitikinėti. Laukiu, laukiu, bet Seimo nario nėra. Skambinu. Jis sako irgi jau laukiąs. „Bet kad niekur tavęs nematau?“ – stebiuosi. Sako, stovįs tiesiog paminklo papėdėje. Pagaliau išsiaiškinam. „Tas kur su kardu ir nuo žirgo nulipęs – Gediminas, - aiškinu jam. - Mindaugas – kitoje katedros pusėje“. Tiesa, tas Seimo narys ne šiaulietis, kad nepradėtumėt kurį nors tapatinti.

Sako, lietuviai nesupranta humoro. Nesutiksiu. Ant peliukų Sūrskio ir Mauzerio juokelių niekas neužpyksta, o štai uk-rainiečiai supyko ant tokių pat ekscentriškumu garsėjančių jaunų lenkų satyrikų Jakubo Wojewodzkio ir Michalo Fi-gurskio, kurie, besibaigiant šių metų Europos futbolo čempionatui, radijo „Radio Eska“ rytinėje autorinėje programoje nusprendė pasišaipyti iš to, jog Ukraina paskui Lenkiją iškrito iš čempionato, o Anglija nepateko į pusfinalį. Vienas iš jų pareiškė, jog susinervinęs dėl Anglijos pralaimėjimo, vienas anglas pyktį išliejo ne spirdamas į užpakalį savo šuniui, bet atleisdamas namuose tarnavusią ukrainietę. Antrasis pareiškė, jog jis iš to pykčio papildomai būtų savo tarnaitę ukrainietę išprievartavęs, jei ši būtų nors kiek gražesnė. Į tai pirmasis atsakė, jog jis net nežino, kaip jo tarnaitė atrodo, nes nemato šios išsitiesusios, o vien klūpančią ant kelių. Aišku, šį humorą gal labiau vertėjo taikyti lenkų tarnaitėms, nes juk anglai pralošė ne Ukrainos, bet Lenkijos stadione.

„Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius“, - neseniai tarstelėjo poetas Aidas Marčėnas. Pirmą kartą po daugybės metų maloniai nustebino šiųmetinio „Poezijos pavasario“ almanachas, kurį drąsiai galima pavadinti metų geriausios poezijos antologija. Leidinys atspindi naujausią poeziją ir jos lygį. Pripratęs prie paskutinių metų „Poezijos pavasario“ almanachų ir šiais metais įsivaizdavau jį kaip solidų leidinį su į neapsakomas aukštumas pakilusia kaina. Solidumas išlaikytas, o štai storoko leidinio kaina, sako, tik 12 litų. Dėl kainos nesu tikras, nes leidinį gavau dovanų ir net nesitiki, kad brangymečiu kaina galėtų būti tokia. Nors gal tai tiesa, nes girdėjau ir tai, kad leidinys tapo didžiuliu deficitu. Al-manacho „Poezijos pavasaris 2012“ sudarytojai Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas, Benediktas Januševičius (V.: Rašytojų sąjungos fondas, 2012. 303 p.). Kaip sudarytas almanachas? O, pasirodo, labai paprastai. Sėdėjo žmonės prie kompiuterių ar popierinių literatūros laikraščių bei žurnalų („Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“, „Nemuno“, „Metų“, „Kultūros barų“ ir kitų) archyvų ir rinko patikusius 2011 metais publikuotus tekstus. Pririnko daug įdomaus. Visi literatūros kritikai pripažįsta, kad tai iš tiesų gera poezijos knyga ir silpnų publikacijų čia nėra. Ne vieną eilėraštį buvome primiršę, ne vieną nepastebėję ar praleidę pro akis ir štai apsidžiaugiame juos čia atradę, nustebdami kiek gražių tekstų parašyta.

Nepasakysi, kad jokios vilties nėra. Yra. Pavyzdžiui, galima tikėti horoskopais. Pastebėjau, jog kuo prastesnė televizija, tuo daugiau joje įvairiausių astrologų, būrėjų, pranašautojų...
Tarp horoskopų reikia tik pasirausti. Juk visokiausių jų yra. Rasi ir nuotaiką pataisančių. Štai bylojantis, kad visi šie metai laiduoja taiką, darną, dvasinę pusiausvyrą ir ramybę. Tiesa, kiti horoskopai teigia, kad žmonės jausis nemaloniai ir nestabiliai. Tarp horoskopų daug nesutarimų. Vieni įrodinėja, kad šie metai – užtikrinto poilsio laikas, kiti priešingai – neramumų. Jei ieškote naujos gyvenamos vietos – tam taip pat metas tinkamas (ši pranašystė kiek neramina, nes tuoj pamąstai apie emigraciją). Galima užtikti ir ypač nuotaikingų horoskopų, kurie teigia surūgėliams patikėti, kad antroji šių metų pusė bus dar tobulesnė nei pirmoji: džiaugsitės, jei net ir nenorėsite, mylėsite, o gal net ir mylimi būsite, išreiškę savo jausmus visuomet sulauksite atsako, kitaip tariant, tai dienos, kuomet džiaugsitės gyvenimu net ir tuomet, jei užklups nemalonūs įvykiai ar „tamsios“ valandos. Sugebėsite įžvelgti gera ten, kur gėrio beveik nėra. Horoskopų sudarinėtojai numano, kad horoskopus dažniau skaito moterys, todėl aiškina, kad sėkmės atžvilgiu, metai palankesni moterims, tačiau ir vyriškosios lyties atstovai neliks nuskriausti, o suplanuotos vedybos užtikrins meilę visam likusiam gyvenimui (2012 dvejetukai byloja, jog žmonės turi būti dviese). Metų pabaigoje ims sektis netgi policininkams, gaisrininkams, kariūnams, smulkiems ir stambiems verslininkams, mažoms ir didelėms kompanijoms. Žodžiu, galima jau pradėti džiūgauti.

Vienoje TV viktorinoje buvo klausiama kaip atsiranda melas. Nustebau, o gal ir ne, sužinojęs, kad iš nepasitikėjimo savimi. Jeigu pasitikėjimui savimi iškyla grėsmė, žmonės ima meluoti. Nedidelis melas mus lydi kasdien – žmonės linkę nuslėpti tiesą, kad apsaugotų savo asmeninę informaciją ar norėdami elgtis mandagiai. Problemų atsiranda tuo-met, kai meluoti tampa įprasta, o melo mastai pranoksta visas ribas. Melavimas Lietuvoje turi labai gilias tradicijas, bet šiandien išsiskleidė pačiomis negražiausiomis savo formomis.

Apie tiesos sakymą šiandien. Prisiminiau kuriozą, įvykusį vienos parodos atidarymo metu. Parodos autorius paprašė vieno geriausio savo bičiulio menotyrininko pristatyti parodą. Parodų atidarymo metu jų autoriai dažniausiai liaupsinami. Tąkart menotyrininkas savo kūrybą pristatantį dailininką kritikavo ir net patarė nevykusių paveikslų daugiau neeksponuoti. Parodos autorius buvo sukrėstas. Gi po parodos atidarymo menotyrininkas patapšnojo dailininkui per petį ir paaiškino: „Tu mano geras draugas, bet tiesa svarbiau“.

- Blogoji mano savybė: atvirumas, - bičiulis guodžiasi bičiuliui.
- Mano nuomone – tai gera savybė, - prieštarauja pašnekovas.
- O man giliai nusispjaut ant tavo nuomonės, - išdrožia pirmasis.
Ir dar vienas, sakyčiau, estetinio humoro pavyzdėlis.
- Jei eisiu šia gatve ar bus jos gale geležinkelio stotis?
- Eisite ar neisite, stotis vis tiek bus.

Nusipirko žmogelis karstą. Juk prireiks kažkada. Po metų karsto lentos išsikraipė, atsirado plyšių. Žmogelis skambina į karstų gamybos dirbtuvę ir skundžiasi, kad praėjusiais metais pirkęs sau karstą, bet štai kokios bėdos. Jo paklausė:
- O iš kur jūs skambinat?