Ričardas Jakutis

 Skaičiau, kad Amerikos prezidento B. Obamos žmoną giria, jog geba nebrangiai, bet stilingai apsirengti, kad dizaine-riai linksminasi persiūdami senus drabužius, kad populiarėja knygos ir straipsniai apie tai, kaip pigiai nusipirkti, kaip taupyti ir gerai atrodyti. Sovietmečiu buvo ištisinė nesibaigianti krizė, todėl suktis mokame neblogai. Tiesa, turime ir kompleksų bei ambicijų atrodyti „ne prasčiau“. Nors tamsius tonus pernelyg mėgstame, nesakysi, kad neturime skonio, nes dar sovietiniais laikais užsienio svečiai stebėdavosi, kokios stilingos yra lietuvės moterys. Visa tai – iš nieko, sakydavome. Dabar krizė vėl atgaivino žodį „pigiau“. Bet „pigiau“ nereiškia, kad „blogiau“. Kalbėti reikia ne apie prekių ženklus, o apie tai, kad stiliaus už jokius pinigus nenusipirksi. Nors kai dar prieš keletą metų mūsų pajamos augo sparčiau negu išlaidos, vėl pradėti taupyti nėra lengva.
   

Žodis „ekonomika“ kilęs iš graikų kalbos: „oikos“ – būstas, ūkis, „nomos“ – valdymo, tvarkymo menas. Jo kilmė pirmiausiai susijusi su šeimos ūkio tvarkymo menu. Šeimos ūkis – tai ne tik daržas ir galvijai, bet ir bendros pajamos, išlaidos, poreikiai, išreikšti išleidžiamais litais, ir galimybės, išreikštos uždirbamais litais. Vieno iš šalies bankų šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė sako, kad kiekvienas, kuris gauna pajamų ir planuoja išlaidas, jau yra ekonomistas, nors ir be ekonominio ar buhalterinio išsilavinimo.
   

40 proc. lietuvių labiau patinka leisti pinigus nei taupyti. Tai būdinga ir rusams, indams, kinams. „Jei gavęs atlygini-mą pasijunti turtingas – niekada nebūsi turtingas“, - verta dėmesio mintis. Svarbiausia gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę.
   

Ar verta taupyti? Vien taupydamas turtingas netapsi, bet netaupydamas tikrai toks netapsi. Tai ką daryti? Mokytis taupyti. Paversti taupymą maloniu užsiėmimu. Įsivaizduokite, kaip atrodysite su naujais drabužiais, kuriuos įsigysite iš santaupų, arba kaip ilsėsitės išsvajotame kurorte. Taupyti reikia linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas. Pirmiausiai paklauskite savęs prieš išrikiuodami prekes prie prekybos centro kasos – ar tikrai man (mums) viso šito reikia? Pasakyk man ko nori ir aš pasakysiu kaip be to apsieiti. Kitas klausimas – kada taupyti? Atsakymas – dabar. Kiek taupyti? Vienas seniausių patarimų, tebeaktualių dabar – taupyti dešimt procentų nuo gaunamų pajamų. Būtent dešimt procentų, nes tai nesukels jūsų įprasto gyvenimo esminių pokyčių ar diskomforto. Kada nebereikia taupyti? Kai norite bankrutuoti. Jeigu jums atrodo, kad turite per daug pinigų, nebetaupykite ir bankrotas tikrai ateis.
   

Psichoanalitikai aiškina, kad polinkį pirkti turi ir tie žmonės, kurie vaikystėje jautė šilumos, artumo, meilės stygių. O dar tie penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų, kai parduotuvės būdavo tuščios ir pirkdavai viską, ką tik gaudavai. Ar galima tokiam žmogui padėti? Sudėtinga. Tablečių juk nėra – reikia keisti savo gyvenimą, o tai nėra lengva.
   

Šopoholizmui sudarytos visos sąlygos: per masines informacijos priemones visą parą raginima pirkti. Leidi pinigus – atsikratai depresijos, nereikalingos naštos, esi populiarus, turi draugų, ir taip toliau, ir panašiai. Toks „idealus vaizdelis“ peršamas ne tik per reklamas, bet ir televizijos serialuose. Ar pastebėjote: pastarųjų herojai vis leidžia pinigus kavinėse, vis kažką perka prekybos centruose. „Siaubas, o ne diena! Neištversiu, jei ko nors nenusipirksiu...“ - tikriausiai esame girdėję darbe, bare ar gatvėje. Sako, nuliūdusią moterį gali paguosti prekybos centrų maišelis. Vienetinį, itin brangų daiktą perkantis žmogus apgaubiamas pagarbiu pardavėjų žvilgsniu ir dėl to jis ima jaustis geriau. Panašiai jaučiasi ir galingų džipų vairuotojai, važinėjantys miestui visiškai nepritaikytu automobiliu.
   

Apie pinigus žinomi du mitai. Pirmasis mitas susijęs su daugelį žmonių pavergiančia iliuzija, kad daugiau pinigų bū-tinai suteiks daugiau pasitenkinimo. Posakis „Laimė – ne pinigai, bet jų kiekis“ išreiškia vieną pavojingiausių mitų apie pinigus. Būtent šis mitas visas žmonių pastangas verčia siekti neįgyvendinamų finansinių tikslų ir nuolat kentėti, nes jie nepasiekiami. Antrasis mitas – teigimas, jog pinigai yra blogis. Rastume nemažai knygų, kuriose nagrinėjamas būtent toks požiūris į pinigus. Ne vienas didžiųjų mąstytojų ironizavo, kad panieka pinigams sutinkama neretai, ypač juos niekina tie, kurie jų neturi. Pinigai – tai šeštasis pojūtis, be kurio nepajusite kitų penkių. Sveikas protas ir logika sako, kad pinigų nereikia nei garbinti, nei niekinti. Visuomeninio gyvenimo sąlygomis jie yra reikalingi. Pinigai gali gyvenimą padaryti laimingesnį, bet juokas jį prailgina.
    

Pinigais aptekusių ir kairėn dešinėn juos švaistančių turtuolių įvaizdis – tik rinkodaros triukas, skatinantis paprastus žmogelius rinktis prabangos prekes. Kuo daugiau pinigų išleisi, tuo arčiau milijonierių pasijusi? O tikrieji turtuoliai yra taupūs. Gyvena iš nuolatinių pajamų, kruopščiai planuoja biudžetą, o savo finansinę sėkmę matuoja ne pajamomis, o nuosavybe. Milijonierių žmonos? Pasirodo, jos dar taupesnės. Kartais iki šykštumo. Rinkdamas šiam tekstui medžiagą, užtikau daug įdomių faktų. Pasirodo, pusė milijonierių niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 399 dolerius už kostiumą, 140 dolerių už batų porą, 235 dolerius už rankinį laikrodį. 10 proc. visų milijonierių niekada sau neleido nusipirkti kostiumo, kainuojančio daugiau nei 195 doleriai. 50 proc. milijonierių už savo paskutinę mašiną nemokėjo daugiau nei 24 800 dolerių. Dauguma jų vairuoja toli gražu ne prestižines mašinas, o daugiau nei trečdalis jaučia potraukį naudotoms transporto priemonėms. Klasikiniai milijonieriai retai perka naujų baldų, verčiau restauruoja senuosius. Jie niekada neužsisakinėja prekių telefonu, atiduoda taisyti batus, naudojasi nuolaidų kuponais, nepirkinėja menkniekių, o investuoja į stambius ir vertingus pirkinius. Kitaip tariant, gyvena prasčiau, nei jiems leistų galimybės. Pavyzdžiui, garsusis milijardierius Donaldas Trumpas nesilanko kirpykloje. Jį kerpa žmona Melanija. Jam atrodo nenormalu kaskart už tokią smulkmeną mokėti po 8 dolerius.
    

O Lietuvoje? Mūsų ekonomikos analitikai vienoje televizijos laidoje džiaugsmingai šūkauja, kad krizė baigėsi, o kitoje sunkiai dūsauja, jog tebesitęsia ar grįžta. Taip ir neaišku, kuriame krizės etape atsidūrėme. Lietuviai jau kuris laikas skundžiasi, kad kiekvienus metus pasitinka kur kas labiau nuskurdę nei prieš tai buvusius. Mūsų gyvenime beli-kusi viena atkarpa – nuo sunkaus gyvenimo iki neįmanomo. Todėl nestebina etiketo mokytojų patarimai, kad tokiu metu net dovanos turi būti praktiškos: tokios, kurios neįvarytų jų gavėjo į nepatogią padėtį prabangumu ir poreikiu atsidėkoti. Jos gali būti net ir tokios, kurias paskui galima perdovanoti, o užvis geriausios prabangiai suvartojamos (išgeriamos, suvalgomos, išuostomos).
    

Ką gali žinoti, gal mūsų valdantieji dar ir šiandien įsitikinę, kad emigracija ir nedarbas yra tik gandai. Žinoma, para-doksalu, kad iki krizės žmonės skolinosi, o per krizę taupo, nors finansine prasme viskas turėtų vykti atvirkščiai. Pavyzdžiui, būstus masiškai pirkome tada, kai jų kainos buvo didžiausios. Kaip ten bebūtų, nustebau sužinojęs, kad Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių prekybos ir pramogų centruose „Akropolis“ pernai apsilankė 45,8 mln. žmonių, arba 2,2 proc. daugiau nei 2010 m. (užpernai prekybos centruose lankytojų buvo 44,8 mln.). Iš viso Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropoliuose“ pernai atsidarė daugiau nei 30 naujų parduotuvių ir restoranų. Tiesa, statistiniai duomenys, mano galva, nėra geras dalykas – jie nurodo kaip gyventi, nes, girdi, taip gyvena kiti.
   

Jei prieš ketvertą metų jūs patogiai gyvenote iš banko paskolos įsigytame erdviame bute, vairavote apynaujį (irgi dažnai už paskolą pirktą) automobilį ir galėjote išmaitinti keturių asmenų šeimą bei šunį, tai nuo 2008-ųjų rudens viskas pasikeitė. Statistinio vartotojo portretas jau kitoks: nuo jo veido dingo optimizmo šypsena.
   
Todėl keista, kad visgi daug kas dar tebeserga šopoholizmo liga. Kitaip dar šis potraukis vadinamas „parduotuvių liga“, „liguistu apsipirkinėjimu“, o šią aistrą turintysis – šopomanu, parduotuvių maniaku. „Parduotuvių liga“ priskiria-ma prie tokių priklausomybių kaip alkoholizmas, rūkymas, narkotikų vartojimas, lošimas, priklausomybė nuo interneto ir pan.
   
Skaičiau apie vieną anglę, kuri su draugais susilažino išgyvensianti išleisdama tik vieną svarą per dieną. Eksperimen-tas turėjo išlygą – į leistiną 365 svarų sumą per metus neįėjo mokesčiai už buto nuomą ir komunalines paslaugas. Ki-toms išlaidoms – kelionei į darbą, maistui, drabužiams ir pramogoms turėjo užtekti svaro per dieną. Draugai bandė ją sustabdyti, manė, kad ji išprotėjo. Moteris teigė, kad jos gyvenimas nepablogėjo. Tiesa, ji buvo priversta pamiršti vakarus baruose, bet rado kitų pasilinksminimo būdų. Ji vaikščiodavo į parodų atidarymus, knygų pristatymus, nemokamus koncertus ir kitus renginius. Su draugais susitikdavo ne kavinukėje, o parke. Į darbą ir visur kitur nuvykdavo dviračiu – sveikiausia transporto priemone. Ji negalėjo leisti sau naudotis mobiliuoju telefonu, tad pas draugus nueidavo pėsčiomis arba vėlgi naudojosi dviračiu. Sveikas gyvenimo būdas nesukėlė jokių ligų, tad lankytis pas gydytoją ar pirkti vaistų nereikėjo. Lažybas moteris laimėjo.
   
Panaši akcija vyksta ir Kinijoje. Per 100 tūkst. kinų užsiregistravo dalyvauti šalyje surengtame taupumo eksperimente, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar įmanoma išgyventi per savaitę išleidžiant vos 100 juanių (apie 30 Lt). Eksperimento sumanytojo 24-erių metų kino Hao Vango teigimu, šia akcija siekiama įtikinti šalies gyventojus pasirinkti taupesnį gyvenimo būdą. Eksperimento rengėjams pavyko rasti rėmėjų, kurie solidžius piniginius prizus skirs įveikusiems taupumo užduotis. Turtingų miestų – Pekino ar Šanchajaus – tarnautojai liovėsi pirkę garsių vakarietiškų gamintojų prekes ir ėmė naudoti tradicinius pigius kiniškus gaminius. „Aš taupau pinigus, kuriuos išleisdavau transportui ir maistui. Anksčiau dažnai samdydavau taksi, o dabar važinėju dviračiu“, - aprašo savo gyvenimo permainas vienas iš eksperimento dalyvių. Eksperimentui įsibėgėjus, rengėjai teigia pastebintys netgi pokyčių bohemos įpročiuose. Išrankiausios Šanchajaus merginos ėmė palaikyti savo tėvynainius pramonės gamintojus ir naudojasi išskirtinai tik kinų gamybos parfumerija bei kremais. Vis dėlto susidoroti su eksperimento iškeltais uždaviniais, skirtingai nei anksčiau aprašytai anglei, kol kas pavyksta vos 20 proc. programos dalyvių. Akcijos sąlygos pasirodė sunkiai pakeliamos net pačiam eksperimento įkvėpėjui, kuriam už minėtą pinigų sumą pavyko ištverti vos savaitę.
   
Skaičiau mūsų gyvenimo tyrinėtojų nuomonę, jog šiais laikais Lietuvoje pragyventi už minimalų atlyginimą įmano-ma, bet tas gyvenimas nebus nei turiningas, nei sveikas. Pamąsčiau, jog minimalaus atlyginimo užtektų, jei gyveni nuosavame būste, neturi automobilio, įsipareigojimų bankams ir draudimo bendrovėms. Pamąsčiau ir pabandžiau.
    
Nors mokėti reikės mėnesio pabaigoje, kai suplauks visos sąskaitos, pirmiausiai atsidėjau pinigų mokesčiams už komunalines paslaugas. Atsidėjau 250 litų (o kas bus atėjus žiemai, baisu pagalvoti). Nutariau maistui vienai savaitei skirti 100 litų. Pirkau tik lašinių, net nepažvelgdamas į dešras ar kitus mėsos produktus, kiaušinių, duonos, pieno, kelias karštai rūkytas skumbres (kadangi labai mėgstu žuvį), įvairių daržovių. Sriubas viriausi pagrinde dvi: šaltibarščius ir kopūstienę. Dar pirkau kavos, medaus, šokolado, bet tam pinigų kiek paėmiau ir iš kitai savaitei skirtų išlaidų, nes šitie pirkiniai ir skirti kelioms savaitėms. Kitą savaitę vietoj skumbrės pirkausi mažų kilkučių ir akcijoje atpigusių šaldytų daržovių pakelį už 2,50 Lt ir vietoj kopūstienės išsiviriau daržovių sriubos. Kažkokius keitimus dariau ir trečią bei ket-virtą savaitėmis. Su 400 litų išsiverčiau. Tiesa, trečią savaitę pabandžiau pietus valgyti valgyklose. Už juos sumokėda-vau apie 7 litus. Tai per penkias darbo dienas išleidau 35 litus, 65 liko produktams pusryčiams ir vakarienei. Visgi ket-virtą savaitę vėl grįžau prie maitinimosi namuose, nes valgyklos maistas pasirodė apgaulingas. Iškart, kai pavalgai, atrodo, esi sotus, bet nepraėjus nė dviem valandom vėl norisi valgyti.
    
Atėjo laikais mokesčiams. Čia kainas apvalinsiu, kad nevarginčiau skaitytojo centų skaičiavimais. Šildymas (gyva-tukas, šiltas vanduo) – 60 lt, internetas, kabelinė televizija – 60 Lt, šaltas vanduo – 10 Lt, dujos – 10 Lt, elektra – 35 Lt, telefonas – 30 Lt, namo administracijai – 75 Lt. (girdi, kažkokie remontai vykdomi). Tas papildomas mokestis namo administracijai ir viršijo atidėtą mokesčiams sumą 30 Lt, o dar gerai, kad už šiukšlių išvežimą jau esu sumokėjęs.
    
Pirkau marškinėlius, kojinių, higienos priemonių (dantų pastą, muilą, šampūną ir t. t.) ir tam išleidau 70 Lt. Iš 800 litų liko 50. Juos galiu išleisti kukliam pasėdėjimui kavinėje (tik prie kavos ar arbatos puodelio), vieną kartą nueiti į kiną ar teatrą (perkant pigiausią bilietą). Gerai, kad gyvenu ne per toliausiai nuo darbo ir važinėti autobusais niekur nereikia, nerūkau, knygas skaitau bibliotekose, parodas lankau per atidarymus, kai nereikia už įėjimą į galeriją mokėti, be abejo, lankau visus nemokamus koncertus, kai tik sužinau, kur tokie vyksta. Gerai, kad nesergu ir nereikia pinigų vaistams, bet dantis prarasiu, nes eiti ir taisyti juos kad ir taip vadinamoje valdiškoje klinikoje, kainuoja nemenkus pinigus. Negaliu pasveikinti draugų su gimtadieniais, nes neturiu pinigų dovanoms (nebent kiek pabadavus). Aišku, taupymas nereiškia, kad turi nukentėti socialinis gyvenimas – bendraukite su draugais ir artimaisiais, tik ne prie alaus bokalo bare, o suorganizuokite suneštinį vakarėlį namie arba kartu ką nors pasigaminkite. Bus ir pigiau, ir skaniau, ir smagiau.
    
Kai prasidės šildymo sezonas, teks sumažinti išlaidas maistui, nebepirkti jokių naujų drabužėlių ar batų, nebent kaž-ką labai pigaus užtikus atpigintų prekių parduotuvėse, atsisakyti arbatėlės ar kavutės restorane.
    
Šiuos paskaičiavimus, kaip pastebėjote, vykdė vienišius. Jei abu šeimos nariai gauna bent po 800 litų, pragyventi kiek lengviau. Antra vertus, kokia šeima be vaikų. Todėl toliau ir skaičiuoti nebesinori.
   
Aišku, taupant gyventi yra kur kas liūdniau. Vyriausybė MMA nutarė didinti 50 litų iki 850 litų nuo rugpjūčio pra-džios. Jeigu ekonomikos būklė leis, dar 50 litų iki 900 litų MMA padidės nuo 2013 m. sausio pradžios. Be abejo, geriau negu nieko. Profesinės sąjungos reikalavo jau nuo liepos MMA didinti iki 900 litų.
   
Sako, kai neturi pinigų, tai ir pasaulio pabaiga nebaisi. Skaičiau, kad neseniai archeologai rado antrą neva gresiančios pasaulio pabaigos patvirtinimą. Tai 1 300 metų senumo akmeninis laiptų raižinys Gvatemaloje, La Coronoje (buvusiame senoviniame majų mieste), iš kurio sprendžiant pasaulio pabaiga ištiks 2012 m. gruodžio 21 d., kai baigsis ciklas iš 5125 metų pagal Didįjį majų kalendorių. Nors paklausk benamių ar jie laukia pasaulio pabaigos. Įsitikinęs, kad atsakys, jog nelaukia, nes gyventi visiems norisi.