Ričardas Jakutis

- Ar skaitei Strindbergą?
- O ką naujo jis parašė?

Tekstui apie knygas ir skaitymą vasara tarsi nebūtų tinkamiausias metas, nors geriau pamąsčius - o kada gi dau-giau prie šių temų grįžti? Juk vasara tai toks metas, kai ištuštėja teatro salės, koncertai išsikelia į dvarus arba į pajūrį. Vasara su knyga yra atostogos atostogose. Kaip į paplūdimį be knygos? Vargu bau ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vienas, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kitas per mėnesį ar net savaitę – keletą.

Daugiau nei šimtas žymiausių JAV ir Didžiosios Britanijos rašytojų rinko mėgstamiausias knygas. Svarbiausiu XIX amžiaus literatūros kūriniu, jų nuomone, tapo Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, o XX amžiaus – Vladimiro Nabo-kovo „Lolita“ (mūsų gyvenimo metamorfozių atspindys – nuo nelaimingos meilės ir jos pabaigoje po traukiniu puolu-sios aukštuomenės damos iki gundančios nepilnametės ir aistrai neatsispiriančio profesoriaus).

Ar yra įdomių istorijų susietų su knygomis? Atrodo, kad ne. Paėmei knygą ir skaityk. Bet pasirodo, šalia knygos irgi gali virti gyvenimas. Štai Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Silva rerum”. Rašytoja ir Vilniaus turizmo informacijos centras sumąstė netikėtą projektą. Skaičiau, kad užsienyje įprasta, jog pagal tokius populiarius kūrinius kaip Dano Browno „Da Vinčio kodas” ar J. K. Rowling poteriadą rengiamos ekskursijos, tačiau Lietuvoje tai – retas atvejis. Statistika liudija, kad ekskursijose, rengtose pagal pirmąją K. Sabaliauskaitės romano dalį, praėjusią vasarą apsilankė net pusantro tūkstančio žmonių. Pradėtos ekskursijos ir pagal antrąją romano dalį.

Kartais reklamą knygai padaro ne knygos turinys, bet visai kiti dalykai. Štai 2004 metais leidykla „Tyto alba“ išleido Adamo Thirlwello romaną „Politika” ir pabandė šį grožinį kūrinį reklamuoti šmaikščiai. Romano pavadinime esančią pirmąją „i” raidę dailininkas Aistis Baltušnikas pavertė stilizuotu vyriškumo simboliu. Kilo triukšmelis. Knygą pirko, nors, teisybės dėlei, reklama buvo įdomesnė nei pats romanas.

Ta pati „Tyto alba“ išlošė ir pabandžiusi leisti šalia bendro tiražo keliasdešimt kolekcinių egzempliorių. Pirmą kartą tai buvo padaryta su Johanno Wolfgango Goethe „Faustu”, verstu poeto Antano A. Jonyno. Senovinę knygą primenantis kolekcinis „Fausto” variantas iškart sudomino ne tik skaitytojus, bet ir kolekcininkus, o ir šiaip mėgs-tančius pasipuikuoti puošniomis knygų lentynomis.

Puošnias knygas pradėjo leisti leidykla „Jotema“. Tiesa, dar padaryti tik keli tokie bandymai: išleistas F. Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“ bei Stendalio „Raudona ir juoda“. Knygyne šie leidiniai užsigulėjo. Regis, pada-ryta klaida. Manau, pasinaudojant „Tyto alba“ praktika, vertėjo išleisti šias knygas paprastesnes, o tik gal kokį šimtą kolekcinių, puošnių egzempliorių.
Aš džiaugiuosi pagaliau radęs ir įsigijęs seniai svajotas knygas. Pirmiausiai tai Lenkijoje išleista knyga apie Di-džiąją Lietuvos kunigaikštystę „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Knyga“. Beveik 5 kilogramus sveriančią 600 pus-lapių Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės knygą parašė Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos istorikai, o išleido Paribio tautų, meno, kultūros centras Seinuose. Knyga 2008 metais, Lietuvos tūkstantmečio išvakarėse, 1000 egzempliorių tiražu išleista keturiomis kalbomis - lietuvių, baltarusių, lenkų ir anglų. Anot Paribio centro ilgamečio vadovo Krzysztofo Czyžewskio, knygos tikslas yra visapusiškas ir šiuolaikinis istorinio fenomeno - Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės – pristatymas. Apie tokią knygą svajojo Czeslawas Miloszas, Tomas Venclova, skulptorius Andrzejus Strumillo ir tai tarsi Czeslowo Miloszo testamento įvykdymas. Tarp autorių - Tomas Venclova, Lenkijos lietuvių istorikas Bronius Makauskas, Balstogės universiteto dėstytojas Olegas Latyszonekas, Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Aleksandras Fiutas, Varšuvos universiteto profesorius Juliuszas Bardachas, Minsko universiteto profesorius Vladimiras Arlou ir daugelis kitų. O kokį malonumą jauti vartydamas knygoje spausdinamus žemėlapius, kur Didžioji Lietuvos kunigaikštystė XIII-XV amžiais užėmė milžinišką teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros - dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, šiaurės rytų Lenkiją, didesnę dalį Ukrainos ir vakarines Rusijos žemes.

Antroji knyga dar įspūdingesnė – net 15 kilogramų sverianti, didžiulio formato (42x33 cm), 525 puslapių 2010 metais Minske išleistas Radvilų portretų albumas, apimantis XVIII–XIX amžius. Baltarusių, rusų ir anglų kalbomis 2000 egzempliorių tiražu išleistame albume daug ir teksto, tad tai puikus paminklas visai Radvilų giminei. Ko nepadarė Lietuvos leidėjai, padarė baltarusiai. Knyga puošniai išleista ir net nesitiki, kad tai padaryta Baltarusijoje, todėl ieško-jau, gal tai atlikusi kuri Vokietijos, Anglijos ar kitos šalies spaustuvė Baltarusijos užsakymu. Nieko neužtikau.
Prancūzai sako, niekada neišmes dviejų dalykų – duonos ir knygų. XXI amžiaus pradžioje ypač populiarus klausimas, ar elektroninė knyga nugalės paprastąją, tai yra popierinę. Kartais pagalvoju, o koks skirtumas, svarbiausia, kad žmonės skaitytų. Prisimenu, kartą šviesios atminties muziko Juozo Tiškaus klausiau kas geriau, ar gyvas muzikavimas, ar naudojant fonogramą. Žinodamas maestro garbingą amžių, galvojau, jog jis bus už gyvąjį. Bet maestro atsakė netikėtai: „Svarbiausia, kad būtų profesionalu“.

Bet grįžtu prie įdomių knygų istorijų. Neseniai sužinojau, jog kinų leidėjai nusipirko G. G. Marquezo romano „Šimtas metų vienatvės“ leidybos teises. Pasirodo, pradžioje Marquezo romanas Kinijoje buvo draudžiamas, vėliau, kai draudimai atslūgo, niekas romano leidimu nepasirūpino ir po šalį keliavo piratinės versijos. Pats „Šimto metų vienatvės“ autorius buvo dėl šito įtūžęs, įsakė net po jo mirties kinams neduoti teisių leisti jo romanus. Pagaliau panorę leisti garsųjį Nobelio premijos laureato kūrinį, kinai sumąstė išsiųsti Marquezui pataikaujantį laišką: „Mes reiškiame savo pagarbą jums per Ramųjį vandenyną, šaukdami: „didis meistre!”, taip, kaip jūs sušukote savo garbinamam Hemingway‘ui, pamatęs jį Paryžiaus gatvėje. Mes tikime, kad jūs taip pat pamojuosite ranka ir sušuksite: „sveikas, drauge!”, taip, kaip jums sušuko Hemingway’us!” Pavyko, leidybos teises kinai gavo.

Nuo šių metų tapo viešai prieinama didžioji garsiojo airio Jameso Joyce‘o kūrybos dalis. Baigėsi ilgai trukusi rašytojo anūko Stepheno nuosavybė į senelio kūrinius. Anūkas už senelio kūrybos publikavimą užsiprašydavo neįma-nomų sumų, draudė mokslininkams cituoti autorių, negana to, grasindamas teismu, uždraudė Airijos vyriausybei paminėti „Uliso“ šimtmetį viešais skaitymais. Tad pagaliau Jameso Joyce‘o kūrybos tyrinėtojams taps prieinami nepublikuoti jo darbai ir jo laiškai.

Pabandau paieškoti knygų, kurių pats pavadinimas byloja, jog jos skirtos vasarai. Iš lentynos traukiu neseniai pasirodžiusią Emmos Darcy ir Penny Jordano knygą „Vasaros desertas“, kurią sudaro šių autorių romanai – „Meilės galia“ ir „Idealus pasirinkimas“. Knyga nėra brangi – 13,99 Lt. Vasarai pritaikyta – minkšti viršeliai, formatas 18,1x10, 8x0,19 cm. Gražus ir leidyklos pavadinimas – „Svajonių knygos“. Emmos Darcy „Meilės galioje“ herojė susitaria su narkotikų prekeiviu, kad šis nuplukdys ją pas seserį į Zanzibarą. Vienos salos uoste nelegaliai prisišvartavusią jachtą pastebi jo savininkas šeichas ir sučiumpa apsukrųjį prekeivį. Šis mainais už savo laisvę jam pasiūlo merginą. Šioji šei-chui iškart krinta į akį, tačiau ją, pasirodo, ne taip paprasta užkariauti. O Penny Jordano „Idealus pasirinkimas“ apie testamentą, pagal kurį herojus šeimos pilį paveldės su sąlyga, kad per šešias savaites susituoks. Tiesa, nenurodyta su kuo. Juk herojus gali vesti pirmą pasitaikiusią merginą...

Tiesiog vasarai skirta Mumių istorijomis pagarsėjusios suomių autorės Tove Jansson romanas „Vasaros knyga“. „Tarp uolų įskilas nusėjusių šilokų ir vaivorų uogienojų laukinėje saloje vasaroja šeima. Salą supa balti jūros bangų putų ūsai, o užgriuvus audrai vandenys skalauja vasarnamio langus – ilga ramių, melsvų vasaros dienų seka…“ – ge-riausiai knygą pristato jos anonsas.
Knygyne dar randu 2009 metais pasirodžiusį Richard Yates romaną „Vasara Long Ailande“. Jei anksčiau knyga kainavo 35,00 Lt, tai dabar jos kaina 17,50 Lt. Žmonės vieniši ir tai jų tragedija – tokią pagrindinę mintį rutulioja rašy-tojas. Ray Bradbury mėgėjai turėtų į rankas paimti romaną „Sudie, vasara“, tai yra „Pienių vyno“ tęsinį. O štai Antje Babendererde „Laumžirgių vasara“. Degalinėje prie autostrados susitinka du žmonės: indėnas ir jauna mergaitė. Indėnas pasiima mergaitę su savimi į savo tėvynę prie Vindigo ežero. Toli nuo civilizacijos jie pamilsta vienas kitą. Tačiau mergina negali gyventi laukiniame miške, o jis neįsivaizduoja gyvenimo mieste. Kokį sprendimą priims herojai? Pažįstamų moterų rankose šią vasarą regėjau Suzzanos Kingsbury „Vasara, kai mane mylėjo Flečeris Grylis” ir Colleen McCullough „Erškėčių paukščius“. Gal ir ne itin vertinga literatūra, tačiau šiuose romanuose gan stiprūs herojų paveikslai ir netrūksta gerų momentų pamąstymui.

Iš įvairiausių straipsnelių, žinučių, nuogirdų pabandžiau atrinkti dešimt populiariausių vasaros knygų. Pirmautų Larso Keplerio „Hipnotizuotojas“. Po stulbinančio Stiego Larssono romano „Mergina su drakono tatuiruote“ populia-rumo pasaulis ilgai ieškojo įpėdinio, kol pagaliau jį surado: juo tapo būtent Larso Keplerio romanas, kuris tapo bestseleriu. Antroje ir trečioje vietose Nicholas Sparks knygos „Brangusis Džonai“ ir „Amžinai tavo“. Po to sektų Jean Marie Auel „Pirmykštė moteris: urvinio lokio gentis“ ir pripažinto detektyvų meistro James Ellroy „Los Andželas slaptai“ (šis viliojantis, ciniškas ir painus detektyvas virto meistriška to paties pavadinimo juosta, išgarsinusia dabar visame pasaulyje žinomus aktorius Keviną Spacey ir Russellą Crowe). Nustebau, kad tarp populiariausių vasaros knygų įsiterpia Honore de Balzaco „Trisdešimties metų moteris“ ir Ėmilė Zola „Moterų laimė“. Gi Helen Gurley Brown romano „Seksas ir vieniša moteris“ bei Philippa Gregory „Karalienės meilužis“ populiarumas nenustebino. Lietuviškų knygų tarpe pirmauja ir į visus dešimtukus patenka Algimanto Čekuolio knyga „Faktai ir šypsenos“.
Pramoginių skaitymų gerbėjus turėtų pradžiuginti šiomis dienomis pasirodantis „Krikštatėvio“ autoriaus Mario Puzo romanas „Karleonių šeima“. Žinia, M. Puzo mirė 1999-aisiais ir knygą pagal jo rankraščius tvarko garsus ameri-kiečių prozininkas ir dramaturgas Edas Falco. Romano veiksmas vyksta 1933-iaisiais didžiosios krizės apimtame Niu-jorke ir pasakoja apie Vito Korleonės kelią į nusikalstamo pasaulio viršūnes. Tarp kitko, „Krikštatėvį“ M. Puzo parašė visiškai nuskurdęs ir norėdamas bent maistui užsidirbti.

Nepamenu filmo pavadinimo, bet atmintin įsirėžė štai tokia scena. Jaunas rašytojas parašė romaną ir sėdo kny-gyne netoliese durų jo pardavinėti. Įėję prie jo net nestabteldavo, nebent paklausdavo: „Kur čia Stiveno Kingo roma-nai?“ Pagaliau vienas vyriškis sustojo ir paklausė jaunojo rašytojo apie jo knygą. Rašytojas pradėjo pasakoti, kad tai knyga apie tyrą taurią pirmąją meilę, apie šiltus jausmus, ištikimybę. „Įdomu, - tarstelėjo besiklausantis, - o kur čia Stiveno Kingo romanai?“
Per visus interviu ir susitikimus su skaitytojais Džonas Irvingas pasakoja, kad pirmiausia sugalvoja paskutinį knygos sakinį ir tik po to pradeda rašyti romaną. Koks tas paskutinis sakinys? „Jis jautė, kad didysis gyvenimo nuotykis tik prasideda...“ - šypsodamasis taria autorius.

Aš šią vasarą į rankas paėmiau Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentus“. Net trys storos knygos. Tačiau skaitant neprailgo, nors skaičiau tuos dienoraščio fragmentus jau ne pirmą kartą. Kartais norisi grįžti prie tų pačių kny-gų. Skaitydamas šį dienoraštį regi, kad rašytojas per dienų dienas nesiskiria su kitais rašytojais ir pažymi savo mintis dienoraštyje. Štai apie Henriką Ibseną jis rašo, jog didysis skandinavas „operuoja moralės supančiotais charakteriais, kurie nepajėgia išsivaduoti iš savo pačių didybės arba menkystės iliuzijų, negali tapti patys savimi arba iš tikrųjų neži-no, kas jie yra. Jie pasitraukia iš gyvenimo arba toliau gyvena su katastrofos jausmu, totaliai pralaimėję. Išimtis – Nora, kuri instinktyviai „žino“ arba „atranda“, kas ji yra, ir dėl to pajėgia išsivaduoti“. O štai apie tėvynainį Joną Aistį A. Nyka-Niliūnas sako: „Jis gimė ir augo kaip Anderseno pasakos bjaurusis ančiukas, o į poezijos ežerą išplaukė kaip elegantiška gulbė.“ Dienoraščio autorius žavisi Platonu, kuris „Homero personažus traktuoja kaip gyvus žmones. Riba tarp realybės ir fikcijos neaiški arba nereikalinga“. Kai kur tik trumpas dienos apibūdinimas: „Rytą: pirmas sniegas. Vakare: Bodleras“. Kitą dieną: „Keliolika puslapių Erazmo Roterdamiečio.“

Knygos yra nesibaigiantis sapnas, fantazijų erdvė. Nors knygų eilutės horizontalios ir jungia vieną tašką su kitu ar net žmogų su žmogumi, sakoma, kad skaitymo laikas - vertikalus. Vadinasi, jis turėtų irgi būti jungtis: to, kas yra žemai, su tuo, kas yra aukštai. Anksti mus palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas paskutiniais savo eilėraščiais ragino kole-gas būti linksmiausiais iš visų menininkų ir tai parodyti savo kūryboje. O kas jiems ir belieka! Todėl neturime pamiršti šio autoriaus pasiūlymo pasitikėti ne politikais, ne reklamomis, ne, pagaliau, pinigais, o poetais.

Jau paruošęs šį tekstą, išgirdau žinių pranešimą, jog Brazilijos kalėjimuose pradėtas kalinių, skaitančių knygas, skatinimas. Už perskaitytą knygą atliekančiam bausmę suteikiama galimybė 4 dienomis anksčiau išeiti į laisvę. Tiesa, pateiktas knygų sąrašas, iš kurių galima rinktis, ką skaityti (suprantu, kad detektyvai, meilės romanai ir kita primityvi literatūra į tą sąrašą nepateko, o jo pagrindą sudaro klasika). Skaitomiausia tapo F. Dostojeskio „Nusikaltimas ir baus-mė“. Per mėnesį reikia perskaityti vieną knygą ir papasakoti, kokį įspūdį ji palikusi. Per metus 12 knygų, o tai sutrum-pina kalėjimo laiką pusantro mėnesio. Iniciatoriai teigia tikintys, kad knygos padės atliekantiems bausmę atsitiesti.

Rašytojas Gabrielis Džozipovičius veikale „Pasaulis ir knyga“ literatūrą ir apskritai kultūrą, dailę, religiją trak-tuoja kaip žmogaus santykį su savo egzistencija. Autorius kalba apie paradoksą, pavyzdžiui, Beketo ar kai kurių kitų moderniųjų autorių kūryba, būdama lyg ir beviltiškai pesimistiška, iš tikrųjų turi žaismės bei sąmojo ir teikia skaitytojui palengvėjimo bei išsivadavimo jausmą. Viduramžiais gimė idėja, kad yra dvi Dievo knygos: viena – Biblija (apie kurią Džozipovičius yra parašęs kitą veikalą, taip ir pavadintą – „Dievo knyga“), o kita – pats Dievo sukurtas pasaulis, kuris niekur nebus pradingęs, kai grįšite iš atostogų.