Ričardas Jakutis

Vis galvojau, ką reiškia žodis „vasara“. Atrodė, jog kažką saulėto, šilto, netgi karšto. Pasirodo, lietuviškas žodis „vasara“ yra indoeuropiečių kalbos kilmės, reiškiantis ankstyvą metą (sanskrito k. „vasar“ - anksti). Kai į šiaurinį Že-mės pusrutulį ateina vasara, pietiniame pusrutulyje – žiema. Taigi, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. Pietiniuose kraštuose nors ir egzistuoja sąvoka „metų laikai“, nes oro temperatūra svyruoja, tačiau žiemą ten vis tiek šilčiau nei Lietuvoje vasarą. Ekvatoriuje išvis nesikeičia metų laikai, čia saulė visada šviečia vienodai. Arktikoje vasarą saulė niekada nenusileidžia, keletą mėnesių šviečia ir dieną, ir naktį, tačiau žiemą du mėnesius saulė visai nepateka.
           

  Mes galime pasidžiaugti visais metų laikais. Tik va ne vienas pasakys, jog šiųmetinė vasara nei šiokia nei tokia. Oras keičiasi šuoliais: jeigu karšta, tai karšta labai, jeigu atvėsta, atvėsta smarkiai. Sinoptikai gi aiškina, kad šių metų vasara nėra kuo nors išskirtinė. Anot jų, turbūt kitokia ji atrodo dėl to, kad kelios pastarosios vasaros buvo neįprastai šiltos, šiltesnės nei Lietuvoje priklausytų būti. Mums labiau patiko, kai būdavo šilta ir sausa, todėl tokios vasaros ir norisi. Bet reikia nepamiršti, kad čia Lietuva. Taigi – vasara kaip vasara. Panašios vasaros yra buvę 1975, 1991 ir 1998 metais.
            

Jau esu rašęs, kad lietuviai dažnai save užprogramuoja pralaimėjimui, liūdesiui, o ne džiaugsmui, kaip mes pa-tys linkę sakyti, „pačiam blogiausiam“. Ironiška, bet, giliau pamąsčius, įdomi mintis, kad nesėkmes mums neša Marijono Mikutavičiaus himnas, kuriame verkšlenama, kad per plauką netapom čempionais ir kad pralaimėt mes galim devynis kartus iš eilės, kad neverta kankintis dėl medalio ir lieti savo kraują dėl aukso... Dar mačas neprasidėjo, o jau toks himnas skamba. Vienas iš Lietuvos kunigų Ramygalos klebonas Edmundas Rinkevičius tiesiai šviesiai sako, jog jei žmogus nutaria, kad jam nepasiseks, tai ir nepasiseka, jei šaukiasi velnio, tai pastarasis bemat pribūva („Mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėsim. Jis sakė: „Nė velnio“). Juk net 9-asis ir 10-asis Dievo įsakymas sako „Negeisk!“ Atrodo, anokia čia nuodėmė geisti, štai poelgiai tai jau kitas reikalas. Gyvenimas liudija, kad Aukš-čiausiasis, deja, teisus. Ko geidi, išgeidi. Ir dar viena svarbi taisyklė: jei pamiršti savo klaidas, vadinasi ne tą darbą dirbi.
             

Paskambinkit ryte pažįstamoms moterims ir pagirkite: „Kaip šiandien Jūs gražiai atrodote“, ir nesvarbu, kad gal mėnesį kai kurių iš jų nesate matęs. Bičiulis sako netikįs prietarais, o žmona kambaryje pasagą pakabino. „Tiki pasaga ar ne, ji vis tiek padeda“, - bandau išsklaidyti bičiulio skepsį.
             

Autostradoje mus aplenkė automobilis. Jame sėdėjęs vyrukas parodė pakeltą pirštą. Prisiminiau aiškinimą, kad pirmasis žmogus, panaudojęs tą gestą kaip nepasitenkinimo ženklą savo oponento kalba, buvo senovės graikų filosofas Diogenas. Jis parodė gestą, kuris dabar laikomas nepadoriu, oratoriui Demosfenui. Skaičiau, kad senovės romėnai turėjo net ypatingą pavadinimą tokiai nepadoriai kombinacijai: „digitus impudicus“ („įžeidžiamas pirštas“) - didysis pirštas šiame kontekste yra falo simbolis, iš čia kilo ir jo nepadori reikšmė. Taip pat skaičiau, kad senovės graikai baugino savo priešus pakaitomis rodydami genitalijas ir iškeltą ilgiausią pirštą, o maištingųjų galų kariai demonstravo tą gestą, kai juos puolė romėnai. Ypač šis ženklas ėmė plisti, kai 1886 metais jis buvo parodytas Amerikoje, kai vienos beisbolo komandos žaidėjai iš neapykantos atkišo pirštą savo priešininkams. Popžvaigždė Britney Spears išgarsėjo tuo, kad mėgsta demonstruoti šį pirštą reporteriams. Bet bent aš manau, kad visa istorija su Diogenu ir Demosfenu yra tik pramanas. Kas gali tai žinoti. Gi esu įsitikinęs, kad žmonės perėmė tą gestą iš gyvūnų, konkrečiai iš beždžionių, gyvenančių Pietų Amerikos džiunglėse.
             

Besibaigiant liepai švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys oficialiai pripažino, kad po poros metų Lie-tuvoje bus net 300 mokyklų mažiau nei šiemet, o mokytojų skaičius turėtų sumažėti maždaug 5 tūkstančiais. Pasirodo, pernai moksleivių buvo 23,2 tūkst. mažiau nei užpernai. Nemanau, kad ko geresnio galima tikėtis ir šiais metais.
            

Girdėjau žmones besidžiaugiančius, kad į Seimą nevertiems patekti nebepavyks, nes rinkėjai atsakingiau bal-suos. Drįsau tuo suabejoti: patekti į Seimą pavyks ir netinkamiems kandidatams, nes juk telefoniniams sukčiams irgi dar vis pavyksta. Už ką balsuos žmonės? Sunku prognozuoti, kai mūsų žmogui lengviau nueiti į mitingą, negu išnešti šiukšles. O jei kaltų nėra, vadinasi, visi jie jau valdžioje. Be to, neseniai sužinojome, jog Lietuvą valdys sąrašas. Nors naujoms partijoms didelių vilčių nėra, nes politinė rinka perpildyta.
            

Nors viena moteris sakė, jog galvos ji tokiais dalykais nebekvaršinanti, svarbiausia yra sveikata ir būtina pir-miausiai atsisakyti maisto su visokiausiais ten E bei neplauti indų su „Fairy“, o naudoti sodą ir actą.
            

Ką valgyti, kad būtum sveikas ir lieknėtum? Taigi, tai – pomidorai, brokoliai, Briuselio kopūstai, spalvoti ko-pūstai, moliūgai, cukinijos, morkos, burokėliai, česnakai, svogūnai ar jų laiškai, baklažanai, krienai, špinatai, ridikėliai, ropės, agurkai, obuoliai, abrikosai, artišokai, juodieji serbentai, vyšnios, braškės, greipfrutai, citrinos, mangai, nektari-nai, apelsinai, papajai, avietės, ananasai, apelsinai, mandarinai, arbūzai ir t. t. Žodžiu, pasirinkti yra iš ko. Ne vienas tyrimas atskleidė, kad sulieknėti padeda ir pieno produktai. Kalciui veikiant riebalines ląsteles, pagreitėja riebalų degi-nimas. Todėl nuolat valgydami neriebų sūrį, jogurtą, gerdami pieną galite sulieknėti. Skaičiau, kad ypač lieknėti padeda kopūstienė. Be to, žinokite, jog jei atidavinėsite vakarienę priešui, dar ir susidraugausite.
           

Televizija nebekuria laidų „Klausimėlis“, o tik senas pakartoja. Manęs nejuokina tas žmonių nežinojimas, o labiau visame tame išskiriu jų nuoširdumą. Štai vienoje laidoje apie astronomiją, klausinėjama moteris aiškino: „Einu gatve. Vakare - mėnulis, žvaigždės... Jeigu nebūtų astronomų, nebūtų nei Mėnulio, nei Saulės“.
           

Rugpjūtis (rugys ir pjūtis), lotyniškai pavadinimas – Augustus Romos – imperatoriaus Augustino garbei. Šis mėnuo turi 31 dieną, nes Augustinas norėjo savo mėnesyje turėti tiek pat dienų, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje.
           

Rugpjūtis dar vasara, tačiau lietuviška vasara toli gražu ne visada lepina mus geru oru bei saulėtomis dienomis ir planus pagulėti prie ežero ar pauogauti miške sugadina lietus. Ką tuomet veikti? Iš įdomesnių girdėtų ir patarimų knygutėse užtiktų pasiūlymų įsiminė du: pertvarkyti namus ir matuotis drabužius. Netikėta. Bet, be abejo, tai geriau negu tinginiauti. Pabandykite perstumti lovą ar stalą, pakabinti naujas užuolaidas, išmesti susikaupusius niekniekius. Bent jau perstatykite vazą ir bute taps daug jaukiau.
           

Pasiūlymas matuotis drabužius, be abejo, labiau tinkamas merginoms, nors... Matuokitės įvairiausius (kad ir kvailiausius) drabužių derinius, rasite užmirštų jums tinkamų ir stebėtinai gražių rūbų.
           

Pasiūlymai originalūs, bet aš lieku prie paprastesnių – pamatykite kokį kino filmą ar čiupkite knygą ir nukeliau-kite į visai kitą pasaulį! Na, bent tai darykite tada, kai perstumdysite baldus ir prisimatuosite spintoje užkištus drabu-žius. Tiesa, mielas skaitytojas gali sakyti, jog apie knygų skaitymą pernelyg dažnai rašau. Ir vienas bičiulis pakritikavo praėjusio penktadienio manąjį tekstą, girdi, tu vis apie knygas ir apie knygas, ragini skaityti ir skaityti, gi jei moteriai knyga rankose gal ir tinka, tai vyras su knyga savotiškai atrodo. Paprieštaravau. Vyras prastai atrodo telefone rašantis SMS žinutes. Tai tetinka moterims. O knyga vyrą apglėbia žiniuonio aureole.
           

Iš paskutinių didžiausią įspūdį palikusių kino filmų išskirčiau režisieriaus Vudžio Aleno nostalgišką juostą „Vi-durnaktis Paryžiuje“. Pirmiausiai tai tarsi virtuali ekskursija po Prancūzijos sostinę – Monmartras, Senos krantinė, Ope-ra, Panteonas, gatvelės, laiptai, kavinukės... Jauna amerikiečių pora – Džilas ir Inesa drauge su Inesos tėvais – atvyksta atostogų į Paryžių. Džilas – rašytojas, todėl jam įdomu lankytis Paryžiuje, kur gyveno ir kūrė daugybė menininkų ir rašytojų. Vieną vakarą bevaikščiodamas po naktinį Paryžių Džilas pasiklysta. Jis prisėda ant laiptelių ir laikrodžiui mušant dvyliktą prie jo sustoja senas „Peugeot“ automobilis ir linksma kompanija pakviečia paklydėlį važiuoti kartu. Įsėdęs į automobilį Džilas nustemba: naujieji jo draugai – Skotas ir Zelda Fitdžeraldai. Nakties staigmenos keičia viena kitą: jaunasis rašytojas atsiduria 1920-ųjų Paryžiuje ir susipažįsta su garsiais XX a. pradžios menininkais: E. Hemingvėjum, P. Pikaso, S. Dali, H. Matisu, L. Bunueliu... Aplink skamba džiazas, liejasi vynas... Kitą naktį Džilas nusprendžia kartu pasiimti ir Inesą, parodyti jai „savo“ Paryžių. Tačiau Inesa įsitikinusi, jog sužadėtiniui pasimaišė protelis ir palieka jį vieną slampinėti po naktinį Paryžių. Kai laikrodis išmuša dvyliktą, vėl pasirodo senas „Peugeot“ automobilis ir Džilas dar kartą persikelia į 1920-uosius bei pasineria į plunksnų, muzikos, karuselių, bohemos, karietų ir šokių, šampano ir dailiausių merginų pasaulį.
            

Sužavėjo filmo ironija. Vudis Alenas čia nepakeičiamas. Kai rašytojas, sėdėdamas prie stalelio kartu su didžiai-siais siurrealistais Salvadoru Dali, Man Rėjumi ir Luisu Bunueliu, jiems prisipažįsta, kad yra iš ateities – visi į tai sure-aguoja labai normaliai, tarsi visiškai nieko keisto yra atvykti iš ateities. Visur šurmulys, bohema, kalbų chaosas – tikras babelis... Darosi įdomu, ar šie menininkai tikrai sėdėdavo prie vieno stalelio, kurią meilužę nutapė Pablas Pikaso, ar tikrai tokius žodžius yra pasakęs Ernestas Hemingvėjus, ar tai tik Vudžio Aleno išmonė. Bent man filme labiausiai įsiminė žaviosios gidės, kurią vaidina Carla Bruni (visi aktoriai žavūs, bet Carlos Bruni negalėjau nepaminėti), papasakojimas, kad galima vienu metu mylėti du žmones, jeigu juos myli skirtingai.
           

„Vidurnaktį Paryžiuje“ palyginau su šiomis dienomis ekranuose pasirodančiu, mano galva, nostalgiškai panašiu režisierių D. Donelano ir N. Ormerono kino filmu „Mielas draugas“, pagal G. de Mopasano romaną. Palyginimas V. Aleno filmo naudai. „Mielame drauge“ norėta lošti su pagrindinio vaidmens atlikėju, jaunosios publikos numylėtiniu, vampyru iš „Saulėlydžio“ R. Patinsonu, tačiau Mopasano Žoržas jam nelipo, kaip pastebi kino kritikai, trūko klasiko aprašytos mužiko ir gyvulio kūno įtaigos. Vaizdai filme lyg ir gražūs, bet statiški, primenantys pigias atvirutes.
           

G. de Mopasano pasakojama istorija jau anais laikais nebuvo nauja, tačiau gero rašytojo dėka ji įgavo gyvybės ir tapo įdomi. Filme viskas apsivertė. Lyginu V. Aleno Paryžių ir šiame kino kūrinyje vaizduojamą – niūroką, slegiantį miestą su nešvariais, skurdžiais užkampiais. Neįtikina ir personažų santykiai, žiūri, o jokių emocijų.
           

Paskutinė labiausiai patikusi knyga? Knygų daug. Sunku išskirti. Patikusi pati paskiausia – Bjorno Sortlando „Ką mena širdis“ (iliustracijų autorė Hildė Kramer, į lietuvių kalbą vertė Alma Ločerytė-Dale, išleido Modernaus meno centras, Vilnius, 2012 m.). Tai pasakojimas apie mergaitės Leonardos susitikimą su didžiąja menininke, Meksikos tapytoja Frida Kahlo. Tai susitikimas, kuris pakeičia Leonardos gyvenimą. Be to, galima sakyti, kad tai pačios Fridos Kahlo kūrybos ir gyvenimo įkvėptas pasakojimas apie dviejų moterų susitikimą. Viena jų jau guli mirties patale, kita – guvi, jaunutė, bet trapi. Sodri ir gaivališka knyga jaunam, tiesos ieškančiam žmogui  gali būti svarbus leidinys, atstoti mokytoją. Nustebino taiklus kažkieno pastebėjimas, jog tokia knyga gali funkcionuoti ir grynai kaip estetinis objektas. Pristatoma ji pačiu knygos tekstu:
          

  – Taip ir guli dienų dienas?
           

Frida pažvelgia į mane ir paskui ilgai rašo: Guliu ir galvoju apie savo gyvenimą. Vaikystėje susirgau poliomielitu. Kai buvau aštuoniolikos, tramvajus, kuriame važiavau, susidūrė su sunkvežimiu. Po to įvykio aš jau ne visada sutariu su savo kūnu. Gulėti lovoje liūdna, bet puiku, kad turiu daug laiko tapyti. Kodėl tu ne mokykloje?
           

Giliai įkvėpiu. Visko pasakoti negaliu.
           

– Mano sesė ligoninėje. Mama atsiveda mane čionai, nes nori, kad dabar būčiau kartu. Mokausi aš gerai, tikrai neatsiliksiu.
           

Norvegijos rašytojo Bjorno Sortlando ir dailininkės Hildės Kramer sukurtoje knygoje panaudoti kai kurių Fridos Kahlo darbų fragmentai, o kiti jos paveikslai įkvėpė H. Kramer sukurti savo pačios iliustracijas.
          

  Rugpjūčio mėnesį laukia didelė religinė šventė – 15 dieną Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmė (Žolinė). Tiesa, ne ką mes apie tą religinę šventę žinome. Šventė sau, mes sau. O kad tai nemenka šventė, gali-me pasakyti ir iš to, kad ši diena paskelbta nedarbo diena. Paklauskime Žolinės dieną išėjusių iš bažnyčios apie šią šventę. Daug nesužinosime. Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą (vyriausieji niekada neklysta ir visada viską pramato), bet tai jau kita istorija.
          

  Pabaigai anekdotas. Kartais seni primiršti anekdotai suskamba naujai.
            Kelių policininkas sustabdo studentą, varto dokumentus ir kalba:
            - Taaiip, tai nedirbame ar ne…
            - Taip, nedirbame.
            - Hmm, tai valstybės pinigus eikvojame ar ne…
            - Taip, eikvojame.
            - Taaiip, tai studentai mes ar ne…
            - Atsiprašau, bet studentas tai tik aš.