Ričardas JAKUTIS

Rugpjūčio mėnesį retas bepastebi švento Roko šventę. O juk šis šventasis, bažnytiniame kalendoriuje prisimenamas rugpjūčio 16 d., nuo seno Lietuvoje buvo itin garbinamas. Tiesa, bažnyčiose, švento Roko atlaidai vyks poryt, sekma-dienį. Garsi istorija apie jo šunį, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo jo žaizdas. Ši istorija ir pasuf-leravo temą apie gyvūnus.

Augintiniai mūsų namuose, zoologijos sodai, žirgynai, delfinariumai, cirkai, gyvūnėliai spalvingose knygučių vaikams iliustracijose, pliušiniai gyvūnėliai-žaisliukai vaikų kambariuose, maži drambliukai ir kitokie suvenyrai mūsų namų sekcijose, televizijos laidos, skirtos gyvūnijos pasauliui...

Šie pavyzdžiai atspindi žmogaus troškimą bendrauti su kitomis gyvomis būtybėmis. Senovėje žmonės gyvūnus sudie-vindavo, dabar juos sužmogina. „Tarp gyvūnų jaučiuosi geriau, negu tarp žmonių“, - girdėjau ne vieną sakant. Kiti antrina, jog su niekuo taip atvirai neįmanoma pasišnekėti, kaip su gyvulėliu.

Žmonių ir gyvūnų ryšys atsirado prieš 2,6 mln. metų, tuomet, kai žmonės tapo nebe medžiojamieji, o patys pradėjo medžioti grobį. Mokslininkai teigia, kad poreikis bendrauti ir informuoti vienas kitą apie grobuonių elgesį likus 200 tūkst. metų iki mūsų eros žmones priartino prie tam tikrų simbolių bei kalbos išradimo. Kitas labai svarbus žmonijos evoliucijos šuolis įvyko prieš 40 tūkst. metų, žmonėms prijaukinus laukinius gyvūnus.

Pastaruoju metu mūsų kultūroje vis dažniau iškyla santykio su gyvūnais problema. Paprastai yra arba tvirtai pasisakoma už gyvūnų teises, arba tos teisės yra griežtai paneigiamos, nors šūkis „Gražinkite šuniui būdą!“ daug kam atsibodęs.  

Pradėdamas šį rašinį turiu pripažinti, kad nemėgstu gyvūnų. Bent mano namuose jie nepageidaujami. Tiesa, mano namai – tai mažas butelis. Net apie žvejybą jame vaizdžiai nepakalbėsi, o gyvūnams jame būtų kankynė. Aišku, nesu aš ir koks Mao, kuris savo valdymo metais liepė išnaikinti visus šunis, kaip smulkiaburžuazinę atgyveną. Tad, norėdamas būti teisingas, pridursiu, kad nelinkiu gyvūnams nieko blogo.

Nors ir nemėgstu gyvūnų, bet suprantu, kad be jų irgi neapsieisi, turiu galvoje, kaip be storo mėsos gabalo pietų lėkštėje. Todėl tiksliau būtų pasakyti, kad suprantu visus, kurie nemėgsta gyvūnų, išskyrus tris atvejus. Tai yra, kaip jau minėta, negalima jų nemėgti kaip gardžių traškių šonkaulių, be to, kaip elegantiškų odos batų, rankinių, pirštinių, toliau – normalu, kai gyvūnai lauke: naminiai – kaime, o visi kiti miškuose, o dar geriau – džiunglėse, trečia – miela juos stebėti televizoriaus ekrane. Kai televizoriaus ekrane įgrysta politikų postringavimai, spaudžiu „Animal Planet“ kanalą ir stebiu senus įrašus, kaip Stivas Irvingas gaudo gyvates, krokodilus ir kitus gyvūnus. Drąsaus vyro būta, gaila, kad taip anksti jo gyvenimas nutrūko. Nors „Animal Planet“, mano galva, demonstruoja tam tikrus gyvūnų „nenormalumus“ ir reprezentuoja vakariečių, amerikiečių, anglų, australų požiūrį į gamtą. Laidos vedėjai glėbesčiuojasi su meškomis, žiodo krokodilams nasrus, bučiuojasi su smaugliais, kišdami kojas į vandenį provokuoja piranijas - viskas skirta žiūrovams pritraukti bei įaistrinti.

Gyvūnų mylėtojai, kurie aiškina, kad jie rodo didžiulę meilę vedžiodami ir popindami gyvūnus, o toji meilė skatina juos mylėti visus aplinkinius (suprask, - ir žmones) ir daryti gerus darbus, nėra visiškai teisūs. Jie juk galėtų per triukšmingas gatves vedžioti akluosius. Keistai man atrodė ir matytas piketuotojas prieš žvėrelių žudymą: vienoje jo rankoje plakatas su tekstu prieš žvėrių žudymą maistui ar odos gaminiams, kailiams, kitoje – čeburekas su mėsa, kurį jis grūdo į burną.

Suprantu mėgstančiųjų gyvūnus humoro jausmą ir tikėjimą gražiu pasauliu. Nesvetima man ir kaimo veterinaro kasdienybė, gyvulių ligos, nerimas, šaltą ir ūkanotą naktį skubant pas besiveršiuojančią karvę ar neviltis, matant nepagydomai sergantį šunį. Visa tai apibūdinčiau vienu žodžiu – „šiluma“. Nors mane, kaip ir daugumą, linksmina, kai suaugę piliečiai kreipiasi į vokiečių aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbėtųsi su savo viršininku arba su kokiu garbiu dvasininku (netgi ne su eiliniu kunigėliu, bet su vyskupu ar net kardinolu). Vienas mano draugas savo katiną vadina Van Gogu. Teko girdėti gyvūnus vadinant žinomų politikų vardais. Be abejo, fantazijai čia ribų nėra. Sako, kad šeimininkai renkasi į save panašius gyvūnus arba ilgainiui jie su turimais gyvūnais supanašėja. Sutinku. Tik nelabai sutinku, kad gyvūno vardas gyvūną apibūdina. Pavyzdžiui, tas katinas Van Gogas vaikšto pasipūtęs, prie stalo turi savo nuolatinę vietą ir nedrįsk jos užimti. Žodžiu, jis visiškai nepanašus į visą gyvenimą vargusį tapytoją.

Dėl vardų tai ypač pasisekė karvėms, kurios nešioja gėlių, moterų ir net mėnesių ar metų laikų vardus, pavyzdžiui, Rūta, Liepa, Vasara. Gi grįžtant prie katinų, tai šie dažnai praminami vyriškais vardais: Mykolas, Jokūbas, Antanas, žinau netgi Kazimierą, kuris irgi savo siaubingu elgesiu ir ištvirkimu mūsų tautos šventojo nė iš tolo neprimena.
O kaip gražiai kates apibūdina jų mylėtojai. Tuoj primenama, kad Senovės Egipte katės buvo šventi gyvūnai, džiaugs-mo ir pramogų deivės, kad jose įsikūnijusios džinų dvasios. Teigiama, kad katės turi gydomųjų savybių: prisilietimas prie katės ar jos glostymas padeda nervingiems ir visko bijantiems vaikams, o buvimas tarp kačių gydo nuo depresijos. Vien jų murkimas pakelia nuotaiką!

Pasirodo, nereikia katino varyti iš savo lovos, nes, būdamas šalia, jis apsaugo tave nuo blogio, apgina tave nuo neigia-mos energijos, nes jis tikras nuotaikų valdymo meistras. Aiškinama, jog jei matai, kad tavo svečią katinas sutinka mei-liu glaustymųsi apie kojas, nepalaikyk to išdavyste. Vis tiek po tokio apsiglaustymo katinas ateis pas tave ir pokalbio metu sėdės tau ant kelių.
Jei jums niekaip nepavyksta susirasti draugų tarp žmonių, o jūsų pats geriausias draugas yra šuo, pamąstykite, kas tuomet jūs pats esate. Draugų nereikia vesti pasivaikščioti, su jais nereikia žaisti, nereikia jų kirpti, šukuoti, maudyti, vesti pas veterinarą skiepyti ir t. t. Esi toks pat kaip ir jie, gali siūlyti, kur eiti, važiuoti, ką veikti, o svarbiausia – nereikia terliotis su didžiulėmis skardinėmis ar plastiko lėkštėmis.

Jeigu jūs vis tiek tvirtinate, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, o pasiūlymas įsigyti draugų iš žmonių būrio jums nepriimtinas, galima būtų pasiūlyti naujai pažvelgti į pačią draugijos sampratą. Visai nebūtina apsupti savęs gyvais padarais. Krištolo indai, sidabro įrankiai ar dizainerių baldai yra puikiausia draugija, lygiai kaip gėrimai, cigarečių pakeliai bei egzotiški vaisiai ar saldumynai. Įtempkite vaizduotę ir ką nors sugalvosite. Tiesa, gyvūnų mylėtojai paprastai būna neregėtai užsispyrę, tačiau susimąstyti jiems vertėtų, nes vieną dieną prie savo namų gali išvysti gyvūnų nemylėtojų (o gal atvirkščiai) protestą su jau šiame tekste minėtu šūkiu: „Grąžinkite šuniui būdą!“

Dėl minėto užsispyrimo žvėrelių mylėtojai vis tik teigs savo, remsis atseit mokslininkų nuomone ir vėl sakys, jog turė-damas namuose gyvūną žmogus tampa geresnis. Pateiks pavyzdį, jog glostydamas katę žmogus atsipalaiduoja, pailsi. O reikėtų žinoti, kad ne viskas gyvenime yra tiesa, kas tikrai turėtų būti tiesa. „Sportas – sveikata“, - ar kas nors nuginčys? Bet jeigu taip būtų, tai kiekvieno žydo namuose turėtume rasti svarsčius, štangą, pačiūžas, slides ir t. t.

Žinia, yra tautų, kur vieni ar kiti gyvūnai tiesiog garbinami, yra net jų kultas. Bet tos tautos nėra iš tų išsivysčiusiųjų. Lietuviai irgi kažkada garbino žaltį. Vienas mano draugas kolektyviniame sode (jeigu jie dar taip vadinasi) augina žal-čius. Gyvena jie durpių krūvoje, mažas angeles pasidarę. Draugas patenkintas, nes niekas niekada iš jo sodo braškių ar kitų gėrybių nėra pavogęs. Tik, sako, jeigu lieki sode nakvoti, reikia stengtis jų neužgulti, nes jie dažnai pirma šeimi-ninko lovon įsirango ir net po antklode palenda. O šiaip - tai mieli, švelnūs padarėliai, tiesa, gal šiek tiek glitoki, slidūs.

Kiekvienas girs savo turimą gyvūną. Turintis ožkų girs jų pieną ir teigs, kad šis geresnis negu karvių. Auginantis lapes girs jų kailius ir didžiuosis, kad net garsių kailių firmų atstovai buvo atvykę jų pirkti. Stručių fermeris ilgai pasakos apie šių paukščių grožį ir kiaušinių (dedamų) didumą ir t. t.
Tiesa, yra daug ir padoriai besielgiančių gyvūnų. Tikriausiai daugelis prisimename istoriją apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Užklydęs į pirmykščių žmonių urvą jis užsitarnavo šeimininkės palankumą, nes nuramino verkiantį kūdikį.

Pacituosiu popiežiaus Benedikto XVI neseniai išsakytas mintis apie gyvūnus: „Gyvūnai taip pat yra Dievo kūriniai... Be jokių abejonių, toks elgesys su gyvais sutvėrimais, kaip kad, žąsų šėrimas per prievartą, siekiant kuo labiau padidinti jų kepenis, ar vištų auginimas taip jas sugrūdant, kad iš jų belieka paukščių karikatūros, toks gyvų sutvėrimų sumenkinimas iki tiesiog prekės prieštarauja Biblijoje aprašomam žmogaus ir pasaulio santykiui.“

Sovietmečiu per tikybos egzaminą vienas kunigas vaikų mėgdavo klausti, ar žvėreliai turi sielą. Atsakymas turėdavo būti neigiamas, nes sielą turi tik žmogus. Pasimokę katekizmą vaikai dažniausiai atsakydavo teisingai. Tuomet kunigas dar mėgdavo pajuokauti: „O ar lėktuvas turi sielą?“ Vaikai nesuklysdavo. Bet štai į klausimą „Ar komunistas turi sielą?“ atsakydavo, jog neturi. Aišku, tuomet kunigas paaiškindavo, jog sielą turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai jo profesijos ar įsitikinimų. Nors kai kas bando teigti, kad ir gyvūnai turi sielą.
Skaičiau apie marijampoliečių šeimą, kuri trijų kambarių bute laiko net penkis augintinius: naminį šešką (fretką) Maksą, šinšilą Baksę, rusų mėlynųjų veislės katę Pumą, anglų biglių veislės šunį Arą ir žiurkėną Deilą. Dar buvo ir laboratorinė žiurkė, tačiau jos likimą nusprendė Maksas, kuris, kartą nužiūrėjęs tinkamą momentą, apvertė narvą ir su žiurkute atliko „nenatūralios atrankos eksperimentą“... Prieš keletą metų televizijos „Chorų karuose“ ši šeima palaikė ne gimtosios Marijampolės mėlynąjį, o Kauno šampaninį chorą vien dėl to, kad savo laimėtus pinigus šie paskyrė zoologijos sodui.  

Kiek mūsų mieste gyvūnų? Nuo vandentiekio bokšto Vytauto gatvėje reikėjo nueiti iki senojo turgaus. Kad būtų grei-čiau, kirtau keletą kiemų, nors kelias vedė bulvaru. Turėjau ir kitą tikslą - suskaičiuoti, kiek sutiksiu gyvūnų. Buvo ryt-metis. Pastebėjau penkias valkataujančias kates, tris šunis, o šešis šunis šeimininkai vedė už pavadėlių. Tiesa, tik du iš jų buvo su antsnukiais.
Viena draugų šeima laiko beždžionėlę, kuri kiekvienam svečiui bruka pagalį ir siūlo jį traukti. Ji įsikimba į vieną pagalio pusę, tu turi kibtis į kitą ir prasideda dvikova. Beždžionėlė neįtikėtinai stipri ir dažniausiai laimi. Tuomet tu tampi mieliausiu jos draugu. Jei pagalį ištrauki tu, gyvūnėlis labai supyksta ir taip trenkia tau per petį, kad kelias dienas tą smūgį prisimeni.

Dar viena istorija. Iš kalėjimo. Kaliniai prigaudė pelių. Suleido jas į kartotinę dėžę, prabadę skylutes stebėjimui. Pelių niekas nemaitino, tai po kurio laiko jos pradėjo viena kitą ėsti. Liko dvi. Suka jos dėžėje ratus ir viena kitą stebi. Paga-liau viena kiek prarado budrumą ir kita ją puolė. Pelę nugalėtoją kaliniai ėmė maitinti ir vadinti „Mūsų pelytė“.

Skaičiau, jog ypač didžiulis dėmesys gyvūnams ir jų teisėms skiriamas Šveicarijoje. Tačiau praėjusiais metais ir šveica-rai referendume nepritarė siūlymui, kad skriaudžiamus gyvūnus gintų jiems skirti advokatai. Tokį referendumą inicijavo Šveicarijos gyvūnų gynėjų grupuotė ir jei jų siūlymams būtų buvę pritarta, visi kantonai teisinių procesų metu gyvūnams privalėtų paskirti advokatą. Tiesa, Ciuricho kantone dėl netinkamo elgesio su gyvūnais susijusiose bylose gyvūnų teisinis atstovavimas būtinas nuo 1992 metų, tačiau gyvūnų politika būtų pasiekusi kitą lygmenį, jei, balsuotojų valia, tai būtų tapę norma visose 25 šalies kantonuose.

Šiaip jau, Šveicarijos įstatymai, susiję su gyvūnų teisėmis, yra vieni plačiausių pasaulyje. 2008 metais peržiūrėtuose teisės aktuose numatyta, kad žuvyte atsikratyti norintys žmonės negali nuleisti jos tualete gyvos. Ji turi būti apsvaiginta, tuomet numarinta ir tik tuomet jos galima atsikratyti. Įstatymai taip pat draudžia bendrauti mėgstančias banguotąsias papūgėles ir žiurkėnus palikti namuose vienus. Net avys ir ožkos su savo bičiuliais turi turėti bent jau „regimąjį kontaktą“.

Įsiminė gyvūnų globos draugijos šūkis: „Šuo įsigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalėdų šventei“. Meilė gyvūnams mūsų krašte per daug supoetinama. Lietuviai pamiršo buvę labai praktiški žmonės, kai katė buvo reikalinga pelėms gaudyti, šuo, pririštas grandine prie būdos – sargauti, paršelis – suvalgyti. Tiesa, dėl paršelio, atrodo, niekas nepasikeitė.

Baigiant tekstą prisiminkime, jog Niujorke jau seniai rengiamos mados savaitės šunims ir katėms. Pradėtos tokios rengti ir Maskvoje. Restoranai, kuriuose galite maitintis drauge su savo gyvūnėliu jau nėra retenybė. Atsirado ir kino teatrų, kur žiūrėti filmą galite eiti su augintiniu. Jau seniai nestebina viešbučiai, kuriuose išvykdami šeimininkai gali palikti šunis, kates ir net kitus gyvūnėlius, yra viešbučiai, kuriuose žmonės ir jų augintiniai gali ilsėtis drauge, yra ir viešbučiai, kurie siūlo kambarius jau su ten gyvenančiu gyvūnėliu, o kambarių su akvariumais daug kur rasite. Skaičiau, jog Japonijoje yra kavinė, kurios lankytojus pasitinka daugiau kaip 20 laimingų, išpuoselėtų, skirtingo charakterio kačių, su kuriomis galima bendrauti savo malonumui. Lydint ekskursijas į Krokuvą dažnai stojame poilsiui tokiame kaimelyje Ostrov Mazovieckij. Automobilių stovėjimo aikštelėje  gyvena šuo, kuris meilikauja visiems atvykusiems, be abejo, gauna iš jų skanėstų, o kitą kartą tiems patiems žmonėms atvykus jau juos atpažįsta (arba bent jau apsimeta, kad atpažįsta). Autobusai toje aikštelėje mielai stoja, šalia esanti kavinė klesti.

Gyvūnai gali padėti išgyventi ir krizę. Neturite darbo – pradėkite siūti šunims švarkelius ar batukus, megzti jiems megz-tukus. Sako, paklausa didžiulė.
Tad pačiai teksto apie gyvūnus pabaigai pasakysiu, jog jeigu jūs tikrai esate vienišas, negalite susirasti draugų iš žmonių būrio, laikykit tą savo šunį, katę ar kokį nors kitą gyvūną, iškentės jie tame jūsų butelyje, pakęs ir jus, juk turi mus, žmones, kas nors kęsti. Prisiminiau anglikonų giesmės posmelį: „Visa, kas gyva ir judru,/ Visa, kas tik gražu pasauly,/ Kas nuostabu ir išmintinga,/ Sukūrė Viešpats iš miglų“.