Ričardas JAKUTIS

Jei kas matėte alkoholio molekulės (C2H5OH) iliustraciją, pastebėjote, jog ji labai graži: tarsi mielo gyvulėlio siluetas – dvi kojytės ir galvutė priekyje, dvi kiek ilgesnės kojytės ir uodegaitė užpakalyje. Gal todėl jis it koks šunytis prisitaiko prie šeimininko, stengiasi, kad būtų pamiltas ir šeimininkas jo niekad nepaliktų. O alkoholinių gėrimų gamykla įspėja: rūkymas, ir tik rūkymas, kenkia jūsų sveikatai.

Apie alkoholį jau ne kartą esu rašęs. Taip pat rašiau, jog pats save pagaunu, kad po metų ar kitų savo tekstais grįžtu prie tų pačių temų. Gal tai todėl, kad nebeturi apie ką rašyti arba todėl, kad grįžti prie tų temų, kurios išties tau ir skaitytojams rūpi. Džiaugiuosi, kai tai būna antras atvejis. Be to, diskusijos apie alkoholį atgyja artėjant rugsėjo 1-ajai.

Bulvare mane vis palabina garbaus amžiaus šiaulietis ir pagiria už straipsnelius. Po vieno mano teksto apie alkoholį jo veidas buvo rūstokas. Kodėl, girdi, aš giriu tiek bėdų nešantį alkoholį. Teisinuosi, jog mano skaitytojas ne taip supratęs. „Gal tiesiogiai ir ne, bet straipsnio potekstė už alkoholį“, - nepriima mano pasiteisinimo skaitytojas.
Užsuku į barą. „Baik rašinėti apie alkoholio žalą, kepenų cirozę ir infarktus nuo alkoholio, nes tuoj gausi į snukį“, - užsipuola barmenas.

Džiaugiuosi tik dėl vieno, kad esu teisus įrodinėdamas seną tiesą, jog norime mes šito ar nenorime, tiesiogiai ar netiesiogiai, daugiau ar mažiau geriame mes tuos velnio lašus ar ne, alkoholis vis tiek kaip nors veikia mūsų gyvenimą.

Niekas neprisimena, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis išrado alkoholį. Esą duomenų, kad tai įvyko prieš 10 tūkst. metų Viduriniuose Rytuose. Biblijoje alkoholiniai gėrimai minimi per 250 vietų. Dažniausia minimas vynas, „kuris linksmina žmogaus širdį“ (Ps 104, 15). Įžymiausias biblinis pavyzdys – vestuvės Galilėjos Kanoje, kur Jėzus vandenį pavertė vynu. Vynas buvo vartojamas ir medicininiais sumetimais. Žinomoje istorijoje apie gailestingąjį samarietį (Lk 10) pakeleivis samarietis ant nukentėjusiojo žaizdų užpila „aliejaus ir vyno“ (eil. 34). Negalima nepacituoti ir 2 Tim 5,23: „Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų.“ Tačiau, be neutralaus arba teigiamo pasisakymo apie vyną, Biblijoje randame ir daugybę perspėjimų nepiktnaudžiauti alkoholiu, negirtuokliauti. Naujajame Testamente bene įžymiausias yra Pauliaus perspėjimas: „Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5,18). Taigi Biblijoje atskleidžiamas gana tikroviškas požiūris į alkoholį – neliepiama būti abstinentu, tačiau vartojant alkoholį patariama būti saikingam ir įspėjama dėl piktnaudžiavimo juo.

Vieną savo tekstų apie alkoholį buvau pavadinęs „344“. Tie skaičiai pavadinime bylojo, kad Šiauliuose yra tiek vietų, kur galima įsigyti alkoholio. Tai mažesnės ir didesnės parduotuvės su alkoholio skyriais, ir vien alkoholio parduotuvės, taip pat visos kavinės, barai, restoranai. Gal šie skaičiai jau kiek pasikeitė, be to, nežinau, ar vos per 100 tūkstančių gyventojų mieste tai daug ar mažai. Bičiulis teiraujasi, ar jis alkoholikas ar ne, jei geria, kada nori („noriu geriu, noriu negeriu“), jo namų baras pilnas įvairiausio alkoholio butelių, o, girdi, alkoholikas bemat viską ištuštintų. Ką atsakyti? Tiesa, tame „noriu geriu, noriu negeriu“ ilgainiui dažniau ima pirmenybę „noriu geriu“.

Netiesa, kad vakariečiai išgeria mažiau. Jie kultūringesni ir tokia nuomonė buvo susidariusi. Šiandien mūsų verslininkai bendraujantys su tais vakariečiais gali paliudyti, jog geria jie pakankamai, o ypač jei kas vaišina ir mokėti nereikia. Rusai, pavyzdžiui, šventai įsitikinę, kad lietuviai mažai geria. Tiesa, patys lietuviai tam norėtų pritarti. Nes pasigėrę lietuviai mėgsta diskutuoti, kad rusai daug geria.

Skaičiau, kad daugiausiai pasaulyje alkoholio išgeriama Europos Sąjungoje. Vienas suaugęs europietis per metus suvartoja apie 11 litrų grynojo alkoholio: 44 proc. išgeriama alaus, 34 proc. vyno ir 23 proc. stipresniųjų gėrimų. Šiuo metu Europoje priskaičiuojama apie 23 mln. alkoholikų. Vyrų penkis kartus daugiau nei moterų. Eurobarometro duomenimis, 90 proc. 15-16 metų ES paauglių jau bent kartą yra gėrę, o pirmą kartą europietis išgeria būdamas 12,5 metų. 31 proc. 15-24 metų jaunimo išgeria bent kartą per savaitę, 22 proc. – du tris kartus per savaitę, taip pat 22 proc. pasigeria kartą per savaitę, o 10 proc. per savaitę tai sugeba padaryti net kelis kartus. Bet kurią akimirką 0,7 proc. žemės gyventojų yra girti, o vienos iš keturių 15-29 metų asmenų mirčių kaltininkas – alkoholis.

Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių pagal alkoholio suvartojimą yra antrojoje–penktojoje vietoje (įvairių tyrimų duo-menys). Kiekvienam suaugusiam šalies gyventojui per metus tenka apie 13,3 litro absoliutaus alkoholio. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje yra apie 60 tūkst. nuo alkoholio priklausomų asmenų ir apie 7 proc. jų serga alkoholinėmis psichozėmis.
Pasaulio sveikatos organizacijos uždavinys Europai – kad visose šalyse alkoholio vartojimas nebūtų didesnis kaip 6 litrai žmogui per metus ir lygus nuliui asmenims iki 15 metų. Nors alkoholio reklamos uždraudimas nepateikiant jokių alternatyvų – ne išeitis. Bent mane anaiptol ne reklama įtikino išgerti alkoholio.

Karingieji blaivintojai tiki, kad alkoholiką į protą atves perskaitytos antialkoholinės knygos. Bet kai knygos brangesnės už vyno ar degtinės butelį – žmonės gali jų ir neįpirkti. Be to, visos literatūros apie stipriųjų gėrimų žalą, žinoma, neperskaitysime, tačiau įsivaizduokime, jog jeigu taip įvyktų – tikriausiai išpiltume visas turimas alkoholio atsargas lauk. Po tokių skai-tymų būtų viena mintis – jeigu gersime, anksčiau ar vėliau alkoholis sugriaus mūsų bei mūsų vaikų ateitį, pirma laiko atsidursime kapuose, nors greičiausiai – visos tos nelaimės ištiks kartu.

Alkoholis – klastingas priešas. Jis kiekvieną akimirką vis stengiasi priminti apie esą savo gerąsias savybes, kurių jeigu kiek ir yra, tai pirmuose 50 gramų šio skysčio. Atrodo, kas kitas, jei ne pats alkoholis sugalvoja tokius klausimus: ar geresnis išgeriantis žmogus, ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando įrodinėti, kad išgeriantis nelaimėje atskubės pagalbon, padės, o negeriantis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje. Dar alkoholis bando įrodinėti, jog jis atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą. Girdi, vieni pasigėrę tampa agresyvūs, puola net muštis, o kiti – švelnūs, malonūs – reikia ar nereikia, bet vis kažko atsiprašinėja. Tokių minčių įtikinta viena moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo būsimąjį pasigėrusį: jai įdomu, kaip jis tuomet elgsis, ką šnekės. Ji tvirtino, jog norinti įsitikinti, koks jis žmogus.

Dėl alkoholio reklamų tai lietuviams gal ir neverta priekaištauti – daugumoje šalių tokios reklamos yra. Skaičiau, kad Didžiojoje Britanijoje alkoholio reklamai per metus išleidžiami 227 milijonai svarų. Štai vaizdelis: eina stuomeningas vyrukas gražiai prigludusiu geros firmos kostiumu, gražia šukuosena, o vienas į jį žiūrinčiųjų pastebi: „Lažinuosi, kad jis geria viskį „Black Label“. O alaus „Heineken“ reklamuotojai paskelbė įtaigų šūkį: „Heineken“ atgaivina tas jūsų kūno dalis, kurių kitas alus nepasiekia“.

Įtaigesnė turėtų būti antireklama. Pavyzdžiui, galėtų ant alkoholinių gėrimų butelių būti užrašomas toks perspėjimas: „Geriant alkoholį galima pasigerti“. Tiktų čia ir kitas posakis: „Sunkias mintis galima nuvyti geromis, o ne alkoholiu“. Arba dar žiauresnis: „Alkoholis kenkia potencijai“. Nors patys alkoholio gamintojai verčiau norėtų ant savo gaminių matyti tokį užrašą: „Gerdami mūsų gėrimus, galite iškart atšvęsti ir Kalėdas, ir Naujuosius metus, ir Velykas, ir savo gimtadienį bei kitas šventes!“

Ar draudimais daug gali pasiekti? Negali nusipirkti alkoholio nuo tokios ar tokios valandos, būtent tada jo labiausiai ir užsinori. Pamenu Gorbačiovo laikus, kai gerti buvo galima pradėti nuo 14 valandos. Užeini 12 valandą į kokią nors įstaigą, susibūrę darbuotojai mažais gurkšneliais geria kavą. Tarsi viskas normalu, gal tik stebiesi, kad po kiekvieno tos kavos gurkšnio griebiasi užkasti silkės su svogūnu. O dabar, kalbant apie biudžetą, mūsų valdantiesiems norisi pasakyti: „Pirkite alkoholį Lietuvoje, o ne Briuselio oro uosto neapmuitinamų prekių parduotuvėse.“

„Man viskas gerai, aš tik kenčiu“, - sako prašantis išgerti. Gaila žmogaus, vėlų vakarą besibeldžiančio į neveikiančios kavinės duris. Norisi tokiam padėti, tai yra pavaišinti arba bent parodyti, kur alkoholio yra. Kai kalbi apie kovą su alkoholiu, norisi juokauti. Nes kodėl 40 laipsnių išorėje - blogai, o 40 laipsnių viduje jau gerai?

Ar yra žinoma, kokiame segmente išaugo alkoholio vartojimas? Ar daugiau geria vadovai, vadybininkai, ar biudžetininkai, vairuotojai, daktarai, ar žemdirbiai? Vyrai ar moterys, jauni ar seni? Turintys vidutines pajamas, gaunantys minimumą ar algą pasiimantys vokeliuose? Kiek gėrimas susijęs su darbo stažu, profesija, rizika netekti darbo ar darbo praradimu? Kokį alkoholį imta gerti labiau? Išties netenka girdėti tokio pobūdžio analize grįstų siūlymų riboti prekybą alkoholiu ar jo vartojimą.

Reikia nepamiršti, kad alkoholis – nuodai, ir jei išgertume natūralaus, neapdirbto alkoholio, mirtumėme, galimas dalykas, nė nespėję susiraukti. Juk alkoholis – tai stipriai veikiantis cheminis preparatas, kuris, beje, naudojamas aušinamajam skysčiui bei klijams gaminti. Piktnaudžiavimo alkoholiu rizika: kepenų cirozė ar net kepenų vėžys, padidėjęs kraujo spaudimas padidina insulto galimybę 12 kartų, infarkto – šešis.  

Kalbant apie alkoholį, nori nenori tenka užsiminti apie restoranus. Ieškojau žodžio „restoranas“ kilmės. Didysis lietuvių kalbos žodynas sako, kad restoranas - ištaiginga valgykla su svaigalais, muzika ir pramogomis. Taigi svaigalai svarbiausia. Bet ar negalėtų egzistuoti restoranėliai, kuriuose žmonės pailsėtų, pabendrautų ir skaniai pavalgytų? Todėl patiko kitos minimos restorano reikšmės - atstatymas, restauracija, poilsis, viskas susiję su žmogaus jėgų atgavimu, pailsėjimu maitinimo vietoje. Tačiau tokios restorano reikšmės vėl kelia pamąstymų. Kaipgi jėgų atgavimas ir poilsis gali būti siejamas su alkoholio vartojimu? Juk jei alkoholis ir tonizuoja, tai tik laikinai, paimdamas daug resursų. Ant alkoholio butelių trumpai aiškiai užrašyta, kad „vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove“. Bet alkoholio pardavimas barui ar restoranui yra labai svarbi ne tik apyvartos, bet ir pelno dalis. Matematika paprasta: pavyzdžiui, tiekėjai restoranui alų patiekia už du litus su PVM, o restoranas parduoda už penkis. Darbo sąnaudos menkutės - įpilti ir paimti pinigus.

Be to, alkoholio nebuvimas - restoranui ne tik finansinis išbandymas. Yra ir kita medalio pusė. Išgėręs svečias gali vieno ar kito dalyko nepastebėti, bet blaivus jis visad išliks budrus. Alkoholis skatina alkį, vadinasi, bus parduota ir daugiau maisto. Vis dėlto norėtųsi paminėti dar vieną girdėtą mintį. Blaivūs klientai mažina konfliktinių situacijų riziką, svečiai gali drąsiai sėdėti su vaikais ir nesibaiminti, kad kas nors atsitiks, pati veikla tampa labiau socialiai atsakinga, svarbiausia, kad vieta tampa išskirtine.

Girdėjau ironišką pasiūlymą, jog įstrigus oro uoste geriausiai „stumti“ laukimo laiką išgėrinėjant. Oro uostai tai taip pat žino, todėl juose galima rasti įvairių užeigėlių, kur galima nuslopinti savo laukimo skausmą. Nors visiškai prisigerti oro uoste nėra labai puiki idėja. Be abejo, trumpai netekus sąmonės būtų išspręsta jūsų laukimo problema, tačiau šios idėjos trūkumas tas, kad tampate kišenvagių taikiniu ir atkreipiate į save oro uosto apsaugos darbuotojų dėmesį. Prisiminkite, kad nors ir esate oro uoste, jūs vis dar kitoje valstybėje, kur girtavimas viešoje vietoje gali būti suprantamas skirtingai.

Kartą kritikavau dainininkės iš Klaipėdos atliekamą dainą „Kapitono tango“, o vienas kapitonas pasakė: „Jei grįžęs iš tolimojo reiso restorane išgirsčiau šią dainą, didelius pinigus mokėčiau, kad dainininkė dar ir dar kartą ją pakartotų“. Atrodo, baisi banalybė, bet gimtojo kranto ilgesys ir viena kita taurelė daug ką pakeičia. Vis mėgstu kartoti, kad pirmoji taurelė praplečia kraujagysles, o visos kitos – akiratį...

Ir gėręs „Camus“ konjaką Paryžiaus gyventojas, ir vartojęs „pilstuką“ sverdlovskietis nuo kepenų cirozės miršta vienodai. Vienas pirmųjų nuo alkoholio mirusių roko žvaigždžių – „The Who“ būgnininkas Keitas Munas. Teisybės dėlei, tai jis mirė ne nuo paties alkoholio, bet perdozavęs gydytojų skirtų priešalkoholinių vaistų. Džimio Morisono iš „The Doors“ kūnas išpampo nuo alkoholio ir jis mirė vonioje ištiktas širdies priepuolio. Bonas Skotas iš „AC/DC“ užduso užspringęs savais vėmalais po girtavimo „maratono“. Toks pat likimas ištiko „Led Zeppelin“ būgnininką Džoną Bonhemą, o Denis Vilsonas iš „The Beach Boys“ girtas paskendo... Deja, alkoholikai buvo ir didieji rašytojai Viljamas Folkneris, Ernestas Hemingvėjus, Judžinas O‘Nilas, Džonas Steinbekas... Garsusis prancūzas Žanas Žakas Kokto bandė vaduotis iš alkoholio, tiesa, ir iš narkotikų, nes ypatingesnio gydymo anuomet nebuvo – išvažiavęs į kaimą troboje ant grindų vienas savaitę kočiodavosi kamuojamas traukulių...

Žurnalistė, kalbinusi aktorių Vytautą Šapranauską, paklausė, kokia jo didžiausia svajonė. „Kad kas nors sukurtų vaistus nuo pagirių, - atsakė aktorius ir dar pridūrė, - jam reikėtų įteikti Nobelio premiją“. Matyt, prastai aktorius jautėsi.
Visos sveikatos laidos pagirioms skiria daug dėmesio. Pasirodo, senovės graikai manė, kad pagirios praeina pavalgius kopūstų, o senovės romėnai vaistu nuo pagirių laikė keptas kanarėles. Šiandien, bandydami atsikratyti pagirių, vokiečiai pusryčiams valgo mėsą su krauju ir bananus, prancūzai geria stiprią kavą su druska, kinai – špinatų arbatą, puertorikiečiai ta ranka, kuria kėlė taurelę, spaudžia citrinos sultis, haitiečiai įbeda 13 adatų į butelio, iš kurio gėrė, kamštį...

Pirmiausia iki vakarėlio nuspręskite, kiek daugiausia tikitės išgerti svaigalų. Medikai rekomenduoja vyrams išgerti ne daugiau kaip penkias taureles, o moterims - tris taureles per tris valandas. Vakarėlio metu iš pradžių reikėtų pavalgyti ir tik po to pradėti kilnoti taurelę. Valgis sulėtina alkoholio įsisavinimą. Gerti reikia iš lėto, dar geriau, jei po kiekvienos taurelės išgertumėte ir stiklinę vandens.

Pabaigoje derėtų parašyti ką nors gražaus, pamokamo. Visi juk kažkada buvome vaikai, tikėjome gražiu pasauliu, kad užaugę būsime gydytojai, advokatai, politikai, gal net kunigai, bet… kažkas paragavo etanolio truputį per anksti (o gal kaip tik per vėlai?), pamilo jį ir dabar negali be jo gyventi. Priėjome paradoksalią situaciją – Joninės tampa didžiausiomis išgertuvėmis, kai šventasis Jonas buvo absoliutus abstinentas! Gerbiu bičiulį, kuris pasakė, jog jei nori negerti, jokie kodavimai nepadės, o reikia tiesiog negerti. Aš gi pasiūlyčiau, jei jau perki alkoholį, patartina pirkti brangų. Nusipirkai pigaus, tuoj ir išgeri. O nusiperki brangaus, pasistatai – žiūri. Kodėl mūsų restoranuose galima gerti iki pat ryto, o nėra skelbiamas laikas paskutiniam užsakymui? Pasaulio bankas yra paskaičiavęs, jog vienas JAV doleris, išleidžiamas sveikatinimui, sutaupo 24 JAV dolerius, vėliau skiriamus gydymui. O lietuviai turėtų savo kūno netausojimui atsispirti. Kodėl taip teigiu? Nes Lietuvoje raštingumo procentas - 99,6.

Baigęs rašyti šį tekstą išgirdau verslo žinių laidos vedėjos pranešimą, kad Lietuvos alkoholio rinka per artimiausius penkerius metus išaugs trečdaliu.