Ričardas JAKUTIS

Sakome: „Artėja ruduo.“ Liūdna? Jeigu ne, pridėkite prie šio sakinio vieną žodį: „Artėja lietuviškas ruduo.“ Taps liūd-niau. Galiu pasiūlyti ir anketą „Ar jaučiate artėjant rudenį?“: 1. Taip, nes atšalo orai. 2. Taip, nes trumpesnės dienos. 3. Taip, nes studentai sugužėjo į miestus. 4. Taip, nes užpuolė depresija. 5. Ne, man dar vis vasara. Ar daug atsiras besi-renkančiųjų penktąjį punktą?
Ruduo – tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, mažiau saulės, daugiau depresijos, dangus pilkas it avies kailis. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Krizė. Nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek. Sako, žodis „pietūs“ greitai pas mus reikš jau ne maistą, bet tik paros laiką. Vis dėlto kaip bebūtų keista, skaičiau, kad „Maisto banko“ apklausa parodė, jog dauguma lietuvių, nepaisant krizės, maisto prisiperka daugiau, nei gali suvalgyti. Taip elgiasi net ir mažas pajamas gaunantys gyventojai. Kone kasdien maistą išmeta apie 2 proc. respondentų, kas keletą dienų – 13,5 proc., kartą per savaitę – 32 proc., kas dvi savaites – 23 proc. Sako, Šiauliai vienas iš brangiausių respublikos miestų. Tad jei gali pragyventi Šiauliuose, pragyvensi visur.

O kaip kitose šalyse? Vidutinė JAV šeima kasmet išmeta apie 14 proc. nusipirkto maisto. Jo vertė vienam namų ūkiui – 590 dolerių. Taigi amerikiečiai per metus išmeta 45,5 mln. tonų maisto, kurio vertė apie 75 mlrd. dolerių. 84 proc. britų mano, kad neišmeta maisto, tačiau patikrinus konteinerius paaiškėjo, kad kiekvienas jų per metus išmeta vidutiniškai 88 kg. Didžiojoje Britanijoje vyresni žmonės išmeta panašiai tiek pat, kiek jaunesni.

Taigi Lietuvos duomenys apie maisto išmetimą nedaug skiriasi nuo kitų šalių. Pensijos – mažiausios, atlyginimai – mažiausi, o maisto išmetame beveik kaip ir turčiai. Nors kyla ir klausimas – gal tas „Maisto bankas“ Amerikos lietuvius apklausė per jų atostogas Lietuvoje? Pažiūrėjau kibire prieš nešdamas į šiukšlių konteinerį – jokio maisto.
Dar viena apklausa. Tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, didžiausias Lietuvos gyventojų noras – turėti pinigų ir kito turto. Gero gyvenimo troškimą, kaip didžiausią svajonę, puoselėja 30 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo metu sveikatą, kaip didžiausią pageidavimą, pasirinko 23 proc. apklaustųjų.

Kaip atpažinti, kad krizė dar nepasibaigus? Manyčiau, pavyzdžiui, pagal mobilųjį telefoną. Jeigu kuo arčiau savęs jį laikome, iš rankų nepaleidžiame – krizė nepasibaigus. Įtampa, skambučio laukimas, negirdėsime, neatsiliepsime – pra-žūsime. Atsiliepsime – būsime išgelbėti, mums praneš džiugią naujieną. Gražiausiai, kai nešiojamės mobilųjį telefoną rankose: pirmiau į kambarį įlenda telefonas, po to tik pamatai patį žmogų. Pas mus krizė ir mes negalime gyventi nutolę nuo telefono, tai ne taip, kaip Vakarų pasaulio žmonės, pas kuriuos viskas ramu, todėl ir mobiliuosius telefonus jie kažkur nukišę, neskuba, tingi atsiliepti.

Apie krizę neseniai rašiau, o ir visi skrebinantys plunksną ar kompiuterio klaviatūrą apie ją rašė, rašo ir, atrodo, rašys. Kai ankstėliau dažniausiai buvo rašoma apie meilę, laimę, grožį, šventes ir t. t., tai XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje tenka rašyti apie krizę, nes krizės tema pokalbiuose, diskusijose ar net monologuose tampa neišsemiama. Kiek kartų nuo 2008-ųjų pabaigos girdėjome žodį „krizė“? Nesuskaičiuosi. Kiekvienas žodis turi vienokį ar kitokį poveikį, tačiau vieni žodžiai stipresni, kiti silpnesni. „Krizė“ – stiprus žodis. Tarsi simbolis. Išlikimo simbolis. Jei visi žvėrys bėga į šiaurę, tai gali reikšti, kad pietuose potvynis arba gaisras. Jei visi bėga – turėtų kilti nenumaldomas noras bėgti drauge.

Kaip pagelbėti krizę išgyvenančiam žmogui? Tai sunkiau nei suteikti pagalbą kelyje. Psichologai moko: padėkite pate-kusiam į krizę, išklausykite – nepertraukdami, neprimesdami savo nuomonės, nerodydami pranašumo, susilaikykite nuo patarimų, kaip „Nesinervink, praeis“; „Tau reikia pailsėti“; „Neimk į galvą“. Tai visiškai netinka. Verčiau papasakokite apie panašius išgyvenimus, jei tokių patyrėte. Kiekvienam malonu žinoti, kad ir jums sunku, kaip ir jam.

Ar galime be krizių apsieiti? Skaičiau apie ekonominių ciklų teoriją. Vienas ciklas, trunkantis 3–5 metus, susijęs su at-sargomis. Kai įmonė išeikvoja atsargas, įvyksta „krizė“. Kitas ciklas, trunkantis 7–11 metų, susijęs su investicijomis į įrangą, kai įranga nusidėvi ir reikia pirkti naują. 15–20 metų susiję su infrastruktūra, nekilnojamuoju turtu. Kas 200 metų kinta politinės, religinės sistemos. Už šią teoriją paskirta Nobelio premija. Tik kodėl mes nepasiruošiame šių ciklų poveikiui?!

Stebina kaimyninė Lenkija. Lenkijos ekonomika atsigaus greičiau nei Danijos, Suomijos ir Švedijos, o pasibaigus eko-nomikos recesijai ji žengs koja kojon su Didžiąja Britanija ir Norvegija – skaičiau apie prognozuojamą šviesią Lenkijos ekonomikos ateitį. Realu, kad prognozės pasitvirtins, nes Lenkija – viena iš dviejų ES šalių (kartu su Kipru), kurių BVP ne smunka, o kyla, kai absoliučios daugumos kitų ES šalių BVP krito ir ekonomika lėtėjo. Kur slypi viso to priežastys? Lenkijos ekonomikos stiprybė, kad šalyje pagamintas prekes perka ir vietiniai gyventojai, ir klesti eksportas. Žinia, lenkiškus maisto produktus, degalus ir kita perka ir lietuviai, ir vokiečiai, be to, Lenkijoje gamintos pramonės, technikos ar kitos prekės – pigesnės nei gaminamos Vidurio ar Vakarų Europoje, tad šiuo metu, kai europiečių perkamoji galia yra gerokai sumenkusi, lenkiška produkcija tampa vis patrauklesnė. Lenkai puikiai išnaudoja savo geopolitinę ir prekybinę padėtį. Pigi darbo jėga čia privilioja ir užsienio kompanijų, pavyzdžiui, automobilių gamintojas „Ford“ savo mažųjų „Ka“ gamybą iš Ispanijos perkėlė į Lenkiją, Japonijos technikos gamintoja JVC čia atidarė savo filialų, tą patį padarė ir cigarečių gamintojos „British American Tobacc“ bei „Gallher“ ir t. t.

Perskaičiau ir dar vieną įdomią žinią. Pasirodo, Ventspilį nuo krizės išgelbėjo lietuviai. Tokiomis antraštėmis neseniai sumirgėjo latvių spauda. Visą vasarą lietuviai plūste plūdo į šį kaimyninės šalies uostamiestį ir išleido ten milijonus. Skaičiuojama, kad lietuviai vos 43 tūkst. gyventojų turinčiame Ventspilyje per du pirmuosius vasaros mėnesius paliko beveik milijoną latų – 7 mln. litų. Latviai tuoj prisitaikė. Keliaujant per kaimyninę šalį, akis užkliūva už reklamos „Bro-liukams lietuviams – pigiau“. Ventspilio turizmo informacijos centro duomenimis, lietuviai sudaro 63 proc. visų kurorte apsilankiusių svečių. Antrojoje vietoje – vokiečiai (10 proc.), trečiojoje – estai (7 proc.), ketvirtojoje – rusai (3 proc.), paskutiniai – suomiai (2 proc.). Kiek teko kalbėtis su šiauliečiais verslininkais, irgi sužinojau, kad ne vienas jų vyko atostogauti į Ventspilį ar Papę. Nors kad atostogauji Papėje ar kokioje kaimo turizmo sodyboje, žinai tik pats, o kad atostogauji Palangoje – žino visi.

Artėjant rudeniui norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, pafilosofuoti. O. de Balzakas yra prasitaręs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai – asmenine patirtimi. Kažkuris iš irgi didelių romanistų nuvainikavo šią nuomonę. Jis parodė, kiek klaidų padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta.
Senieji išminčiai sako, jog kritiniais žmonijai atvejais ją gelbsti kultūra. „Tik Kultūros pripažinimu galima kurti Naująją Epochą. Kultūra – tai vienintelė šalies apsauga nuo suirimo. Kiekvienas nusisukimas nuo Grožio, nuo Kultūros neša griovimus ir irimą. Ir atvirkščiai, kiekviena kultūrinė veikla padeda suklestėti, geriausias to pavyzdys renesanso (atgi-mimo) epocha“, - Nikolajaus Rericho žodžiai. Nereikia net aiškinti, kad svariausią indėlį į kiekvienos šalies įvaizdį įne-ša jos kultūra – ir plačiąja, ir siaurąja prasme. Paradoksalu, bet kultūros puoselėjimas mūsų krašte baigiamas knygų brangimu. O juk tarp žmonijos kultūrinių vertybių svarbiausias vaidmuo priklauso knygai. Knyga išreiškia dvasinį žmogaus išsivystymo lygį ir tarnauja kaip kultūros ir švietimo simbolis.

Skaičiau apie sąvoką „Skurdo kultūra“, kurią pirmą kartą pavartojo amerikiečių antropologas Oskaras Levisas, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje tyrinėjęs Puerto Riko ir Meksikos lūšnynų kasdienį gyvenimą. Pasak O. Leviso, skurdo kultūra – tai tam tikras elgesio modelis, kuriam būdingas stiprus fatalizmo jausmas, netikėjimas, kad gyvenime ką nors galima pakeisti savo jėgomis, tikėjimas, kad pasaulis yra valdomas galingųjų, kurie sąmoningai siekią pakenkti „paprastiems žmonėms“, žemas pasitikėjimo kitais žmonėmis ir valstybe laipsnis, atsisakymas burtis į bendruomenes, izoliacijos ir beprasmybės pojūtis, gyvenimas „šia diena“.  

Prisiminiau arabų išminčiaus Kahlilis Džibrano pastebėjimus apie tautą, kurie parašyti lyg specialiai mums:
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės.
Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais, ir nie-kada nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.
Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžioniavi-mas.
Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.
Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.
Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.
Bet grįžkime prie artėjančio rudens temos. Kas gražesnio rudenį? Ar galima tokiu laiku būti linksmam?

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštų rūbų ir nuotaika iškart bus kita. Raskime dryžuotų drabužių, kurie dabar ypač madingi. Dryžuotus megztinius, marškinius, palaidines, sukneles jau vilki ne tik modeliai, žurnalistai bei redaktoriai, bet jau ir paprasti mados gerbėjai. Itin greitai tikra tendencija tapę ir prancūzišką marinizmo stilių primenantys dryžiai dažniausiai buvo derinami su pačiais netikėčiausiais raštais bei stiliais: kamufliažo spalvomis, dideliais elegantiškais šalikais, odiniais švarkeliais, klasikinėmis rankinėmis...

Bet mados madomis, o dažnai pagalvoji globaliau, pavyzdžiui, kaip norėtųsi gyventi šalyje, kur žmogus galėtų jaustis oriai. Kur į valdžią išrinktieji atstovautų visų interesams. O pabandytų neatstovauti, pabandytų, kaip Lietuvos Seimo nariai, puikybe ir tautos niekinimu spinduliuoti, tai tuoj būtų pakeisti kitais.
Bet taip nėra ir gal todėl dabar kaip niekad populiarūs visokie astrologiniai, dvasinių praktikų ir patarimų leidiniai. Apie būrėjus, alchemikus, žuvėdras ir t. t. Bet štai į rankas pakliuvo Aleksandro Solženicyno apysaka „Vėžininkų korpusas“ (vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė), kuri, pasirodo, yra visiška priešingybė tokių knygų grupei. Lietuvoje ji pasirodė pačiu laiku – per patį ekonominės krizės piką. Žmonės kariasi, barasi, keikia valdžią, laisvę – visuotinė panika. Atrodo, kad jei neuždirbsi keliais šimtais daugiau, tai išvis neverta gyventi. Be to, geriau pagalvojus, krizė parodo, ant kokių apgailėtinų vertybių yra pastatytas daugelio mūsų gyvenimas. Literatūros kritikai pastebi, jog krizė, kaip vėžys, aprašomas Nobelio premijos laureato ir amžino tremtinio A. Solženicyno apysakoje, leidžia pervertinti vertybes ir patikrinti, kuo žmonės gyvena. Tiesa, „Vėžininkų korpuse“ aprašoma istorija nėra originali. Aleksandras Solženicynas paprasčiausiai pasakoja apie gyvenimą. Jokių fantastinių kodų, neatrastų lobių, burtų, vampyrų – nieko, kas būdinga šiuolaikinei populiariai literatūrai. Pasakojimas apie vėžininkų gyvenimus. Vėžio graužiami ligoniai jau nesako: „Mirsiu kada nors“ arba „Džiaukimės gyvenimu ir negalvokim apie liūdnus dalykus“. Tiesiog mirštant gražiausias yra gyvenimas. Gyvenimas tampa svarbiausias.
Nuotaikai praskaidrinti ieškau linksmų akimirkų. Humoras padeda išsivaduoti iš trumpų dienų ir ilgų naktų depresijos. Kaip ir mėgstamas psichologų patarimas: „Jei jums viskas nusibodo, pabandykite užsiimti kuo nors kitu“. O ar nesiga-diname nuotaikos patys sau ir dar be reikalo. Prisimenate seną istoriją apie valstietį, kuris nešė maišą grūdų į malūną. Žmonos namuose surištas mazgas atsirišo, ir jam teko devynis kartus keliaujant vis iš naujo užrišti maišą. Grįžo namo piktas ir išbarė žmoną: „Nemoki mazgo surišti, ar ką? Man dešimt kartų teko iš naujo maišą užrišti, kol į malūną nuė-jau.“

Neseniai buvo pakviestas į vieno didelio prekybos centro sostinėje atidarymą. Seniai bebuvau tokiose suėjimuose. Ap-link elitas, diduomenė, žmonės iš spalvotų žurnalų. Bet kaip visi puolė prie vaišių stalų. Stumdydamiesi bemat viską nušlavė. Kaip tik tie neturtingieji mandagiai tolėliau stovėjo ir į visa tai žiūrėjo.
Dažnai įsijungiu televizijos „Mezzo“ kanalą. Įsiklausau į simfoninio orkestro grojimą. Prisiminiau vaikystėje matytą animacinį filmą, kuriame simfoninį orkestrą sudarė gyvuliai ir žvėrys. „Ką toks orkestras sugros?“ – paklaus nesupran-tantys humoro. „Kodėl nesugros, gali ir visai puikiai groti, jei pirmasis smuikas – žydas“, - galima tokiam atsakyti.

O štai gyvenimo būdo TV laidoje regiu pagyvenusį vyriškį ir jo jauną žmoną.
- Kodėl tu ištekėjai už tokio seno diedo? – klausia draugė draugės.
- Pinigai amžiaus neturi, - atsako ši.

Baigti tekstą, be abejo, norisi kokia nors optimistine gaidele. Pagalvojau, jog ruduo greitai prabėgs, sulauksime žiemos, sulauksime Kalėdų, Naujųjų metų, o po jų, žiūrėk, greitai ir pavasaris. Jei rugsėjo 1-ą galime kelti į kitą dieną, tai ir Naujuosius metus vietoj sausio 1-osios galėtume irgi kurią kitą dieną atšvęsti. Nors nepagrįstas optimizmas nėra gerai. Berods Markas Tvenas yra pasakęs: „Rugsėjis yra vienas pavojingiausių mėnesių prekybai biržoje. Kiti pavojingi mė-nesiai: sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis, spalis, lapkritis ir gruodis.“ Be to, reikia nepa-miršti, kad pinigai moka kalbėti. Tiesa, yra problema – jie moka pasakyti tik „Viso gero!“ O pačioje pabaigoje palinkė-jimas, ką gali linkėti tik draugas draugui: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų. Visa kita pats turi.“ Bet svarbiausia, jeigu kada galėtume tarti: „Mūsų šalyje nebėra vietos naivumui“.