Ričardas JAKUTIS     

Baigėsi rugpjūtis, norisi užtraukti „man labai labai rugpjūčio grožio gaila“ ir taip pasitikti rugsėjį. Trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Tiesa, šiauliečiams tai šventinis mėnuo – miestas švęs gimtadienį. Rugsėjį dar galėtume pavadinti žinių ir mokslo mėnesiu (rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena, o rugsėjo 8-oji, gal mažai kam ir žinoma, – Tarptautinė raštingumo diena). Rugsėjo tyla kviečia susikaupti, medituoti ir pakalbėti, pavyzdžiui, apie šventumą. Aišku, gal ne man rašyti tekstus apie šventumą, bet ryžausi.

Rugsėjį daugelio keliai suka į Šiluvą, kur bus minimas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas. 1457 metais dvarininkas Petras Gedgaudas Šiluvoje pastatė pir-mą katalikų bažnyčią ir iš Vilniaus parvežė Marijos paveikslą. Manoma, kad tokį paveikslą yra nutapęs evangelistas Lukas. Tai buvusi to kūrinio kopija, į Lietuvą atkeliavusi iš Romos. Netrukus Šiluvos bajorai pradėjo važiuoti studi-juoti į Vokietiją. Ten mokydamiesi perėmė protestantizmą ir grįžo namo jau kalvinistai, todėl nugriovė katalikų bažnyčią ir už pusantro kilometro pastatė savąją. Iš pirmosios Šiluvos šventovės teliko plikas laukas ir akmuo. Prabėgo daug metų. Vieną kartą, 1608-aisiais, piemenys ant to akmens pamatė stovinčią ir verkiančią gražią šviesią moterį su kūdikėliu ant kairės rankos. Vaikai išsigando ir pasikvietė kalvinistų katekizmo mokytoją. Tas atbėgęs irgi tą patį pamatė. Mokytojas paklausė, ko moteris verkia. Ši atsakė, jog čia buvo garbinamas jos sūnus, o dabar tik ariama ir sėjama. Viena seniausių Šiluvos gyventojų tuomet prisiminė čia buvus bažnyčią ir Marijos paveikslą joje. Buvusios bažnyčios vietoje po akmeniu buvo rasta skrynia, o joje – sulankstytas Marijos paveikslas ir dokumentai, pagal kuriuos anuomet dvarininkas Gedgaudas skyrė katalikams žemės. Marijos pasirodymo vietoje kunigas Simonas Giedraitis pastatė nedidelę koplytėlę, kuri išstovėjo iki 1912 metų. XX amžiaus pradžioje kun. Marcelinas Jurgaitis pasikvietė iš Paryžiaus garsų architektą Antaną Vivulskį, kuris suprojektavo dabartinę koplyčią, o jos kertinį akmenį 1912-ųjų liepos 2 d. pašventino prelatas Maironis.

Šiluva šiandien vienoje gretoje rašoma su stebuklingomis pasaulio vietomis Fatima ir Lurdu. 2000 metais Lietuvoje pasirodė prancūzų autoriaus Renė Laurentino knygelė „Bernadetos gyvenimas“ (iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis, V.: Aidai), kurią šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevičius pavadino knyga-iššūkiu, knyga-smūgiu. Kas toji Bernadeta Subiru? Tai keturiolikmetė mergaitė, kuriai 1858 metų vasario 11 d. Lurdo mieste Prancūzijos pietuose pasirodė Jėzaus motina Marija. Bernadeta Mariją regėjusi ir su ja bendravusi net 18 kartų. Marija paraginusi Bernadetą tam tikroje vietoje kasti žemę, kur ištryškęs šventas šaltinis, kurio vanduo išgydęs daugybę ligonių. Garsas apie stebuklų vietą netruko paplisti po visą pasaulį. Iki šiol maldininkai traukia į Lurdą, kur pastatyta didelė puošni bazilika. Čia kiekvienas gauna didžiulę dvasios atgaivą. Yra įrengtos sveikatos maudyklės. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ten apsilanko nemažai maldininkų ir iš Lietuvos. Lauktuvių parveža šventojo šaltinio vandens. O Bernadeta Subiru buvo labai ligota. Ji tapo vienuole. Mirė 1879 metais, būdama tik 35-erių. 1933 metais Popiežius Pijus XI paskelbė ją šventąja.

Kiekvienas pamąstys, jog knyga apie tokią mergaitę ir Lurdo įvykius turi būti prikimšta stebuklų aprašymų. Bet Renė Laurentino knygoje to visiškai nerasi-me. Knyga pritaikyta mūsų visuomenei – racionaliai, tik faktus pripažįstančiai. Panašu į žurnalistinį tyrimą ar net mokslinį veikalą. Bet būtent toks Lurdo ir Bernardetos pristatymas pataiko sielon. Knygoje gausu policijos apklausų protokolų, Bernardeta atsilaiko prieš mokytų teologų peršamą dogminę-ikonografinę nuorodą (girdi, Marija turi atrodyti taip, o ne kitaip). Ir štai tos tiesos paprastume imi ir viskuo patiki, nors šiaip jau stebuklais nėra lengva tikėti. Toks ir šventumas turėtų būti – atskirtas nuo demonstratyvaus šventumo.

Šventumo sąvoką labiausiai plėtoja religijotyrininkai, „šventumas“ – senas lietuviškas žodis. Prisiminkime legendinį lietuvių kunigaikštį Šventaragį, Lietuvoje teka dvi Šventosios upės, yra Šventežerių, šventųjų giraičių, šventų akmenų, o ir ugnis šventoji, vanduo šventas. Šaknies švent- žodžiai dažnai sutinkami, plg. šventykla, šventikas, šventybė, šventenybė, šventvietė ir pan. Suprantame, kad gali būti šventa ugnis, šventas vanduo, bet neįsivaizduojame švento žmogaus. Nebent tokį – maldai suglaustos gyslotos rankos, žvilgsnis nukreiptas į dangų ir pan. Žodžiu, atklydusį iš senelių ar net prosenelių „žyvatų šventųjų“. Šventuoju neįsivaizduotume storulio arba kokio nors popso dainininko.

Didieji sako, jog visada, pradedant kalbėtis apie kokias nors abstrakčias ir nutolusias nuo visiems žmonėms bendrų, bazinių patirčių temas, iškyla grėsmė kurti grynai teorinius samprotavimus ir negyvus minčių konstruktus. Šventumą gal ir galima apibrėžti, bet negalima jo įvardyti, negalima apriboti kokia nors viena siaura samprata. Sudėtinga kalbėti apie šventumą, nes mums beveik nesuvokiamas tas pagrindas, giluminė inspiracija, iš kurios kyla ši nuostabi galia. Vieni šventumu žavisi, kiti, tai ypač būdinga šiam laikmečiui, mėgina tai racionalizuoti arba apskritai sumenkinti ir nekreipti dėmesio.

Senovės graikai teigė, kad žmogaus prigimtis yra dualistinė. Žmogaus sąžinėje yra gėrio ir blogio pradai. Šis priešingybių susidūrimas žmoguje sukelia mora-linį konfliktą, kuris vėliau pavadintas „sąžinės graužimu“. Konfliktas kyla tik po sąlyčio su netvarka ar įstatymo pažeidimo. Romos filosofai – eklektikas Ciceronas ir stoikas Seneka – kalbėjo apie sąžinę kaip vidinį balsą, kaltinantį arba pateisinantį ir nurodantį, kaip reikia teisingai pasielgti. Jie teigė, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra švari sąžinė. Šiuolaikinis požiūris į žmogų nepažengė toliau už graikų dualizmą. Pavyzdžiui, S. Freudas matė žmoguje du instinktus – libido (reprodukcijos ir kūrimo) ir mirties instinktą (vidinės destrukcijos, griovimo) – ir teigė, kad šis antrasis pradas žmogaus gyvenime visada vyrauja. Gėrio ir blogio kovą žmoguje puikiai aprašė apaštalas Paulius laiške romiečiams (Rom 7,15 ir toliau), kur vaizdžiai parodyta sąžinės balso ir gyvenimo tikrovės drama: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“ Kai žmogus sprendžia klausimą, kaip čia išlikus bent sąžiningam, ką jau bekalbėti apie šventumą. Bet čia man kilo mintis. Jeigu man reikėtų apibrėžti, kas yra šventumas, pasakyčiau labai trumpai: „Šventumas – tai nusišypsojimas.“

Štai kokios mintys tokiu metu sukasi galvoje. Rugsėjis ir ruduo daro savo. Vienatvę pranašaujantis mėnuo. Tamsiuoju metų periodu vienatvė labiausiai išryškėja. Anksčiau apie vienatvę visuomenėje, kurioje pagrindiniu turėjo vyrauti žodis „draugystė“, nebuvo skatinama kalbėti. Šiandien kitas laikmetis ir „vienatvė“ vienas populiariausių žodžių. 7 milijardai žmonių. Nejau įmanoma būti vienam? Pasirodo, įmanoma ir daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių.

Ar istorija gali prasidėti iš naujo? To norisi klausti šalyje, kur vienas iš trijų gyventojų yra senas ir dažnai vienišas. O kas supras kokioje vienatvėje turi gyventi subyrėjusių šeimų vaikai. Žmonės jau atsisuka pažiūrėti, jei gatve praeina daugiavaikė šeima. Žiūri kaip į retenybę. Net prie bažnyčios durų ar kapinių vartų niekas nebeklausia: „Ar žinote, kad ir jūsų mirusiųjų kaulai vieną dieną prisikels?“ Apie pomirtinį gyvenimą ir prisikėlimą niekas nebediskutuoja, o jei kas pradeda tokią kalbą, kiti tik gūžteli pečiais ir nueina. Ypač jaunieji negali pakęsti kalbų apie Dievą. Sako, kam apie tai kalbėti, jei tikroji misija yra būti čia ir dabar. Ką galiu pasakyti – jeigu ir taip, tai ir šios misijos niekas nevykdo. Dabartinė karta vadinama žodžiu „Limbo“. Limbo – laukiančioji karta. Taigi jie laukia. Laukia visko. Laukia kol atsigaus ekonomika, kol atsiras įdomių darbo pasiūlymų, kol jiems pasiseks vieną iš jų gauti. Kai kurie niršta arba tiesiog nerimauja, panirę mąstymuose, kaip pajėgs susimokėti nuomą, grąžinti paskolas, tiesiog – kaip pragyventi.

Dažnėjančias šio meto laiko prastos nuotaikos bangas, užplūdusį liūdesį, nerimą vadiname rudenine depresija. Gi neseniai skaičiau, kad šie dalykai – visai nebūtinai yra depresija. Kodėl vos blogiau pasijutę, ar nuliūdę sakome, kad mums depresija? Ir kuo čia dėtas ruduo? Aišku, rudenį daugiau rūpesčių, daugiau ir liūdesio. Gali būti, kad dėl šių dalykų ėmėme sieti depresiją su rudeniu. Gi, anot medicinos specialistų, tikroji depresija yra liga, kuri, kaip taisyklė, tęsiasi ilgai. Tiksliai diagnozuoti depresiją reikia bent pusmečio. Be to, depresija nėra sezoninė. Nereikėtų bijoti ir paliūdėti, liūdesys – irgi svarbus ir reikalingas žmogui jausmas, tik nereiktų, kad jis užsitęstų per ilgai ir virstų į savęs gailėjimąsi, kuris niekur neveda. Tai va.

„Man viskas atsibodo“, - girdėjau sakant ne vieną. Gi jei užėdė rutina ir jokie pasisėdėjimai su draugais, koncertai, saunos nebepadeda, psichologai pataria sukurti sau laikinus sunkumus. Savaitę pėsčias nueikite į darbą, pavažiuokite viešuoju transportu – kokį malonumą patirsite po to vėl sėdęs prie savos maši-nos vairo! Gyvenimas per trumpas, kad pultumėte į neviltį. Nereikia galvoti, kad būsimi įvykiai bus geri arba blogi, nes tu nežinai, kaip kas galop pasisuks. Gal tai, kas atrodo bloga, atvers naujas galimybes, o tai, kas atrodo gera, vėliau ką nors sužlugdys. Reikia taip susitvarkyti laiką, jog tiesiog neturėtum kada liūdėti: gultis reikia vėlai, keltis anksti. Jei atsiranda bent menkiausi blogos nuotaikos požymiai – dėmesį reikia nukreipti į ką nors kitą, kad ją pakeltum.

Daug švenčių vasarą, daug pavasarį, gal nelabai daug žiemą, bet labai reikš-mingų (Kalėdos, N. Metai), gi rudenį švenčių mažiausiai. O juk turėtų būti at-virkščiai: tamsiam, vėjuotam ir drėgnam, depresiją skatinančiam metui tiktų bent kelios linksmesnės dienos.
Apie Vytauto karūnavimo dieną (rugsėjo 8) šiandien veik niekas nebekalba. Nevykusiai Vytautas ir baigė: karūna laiku neatkeliavo, pats nukrito nuo arklio, buvo numatyta kita karūnavimo diena, bet jis mirė.

Toliau sektų Mokytojų ir Angelų Sargų dienos. Bet šias šventes vis užgožia mintys ir pokalbiai apie mokyklų uždarinėjimą ir menkus atlyginimus. Lapkri-čio 1-oji – Visų Šventųjų diena, 2-oji – Vėlinės. Šventųjų mums nelabai reikia (Nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame, net išbraukia-me ir lapkričio1-oji mums jau Vėlinės. Rimti lietuviai tradiciškai suvokia, kad Mirusiųjų pagerbimo diena skirta ne linksmybėms, na, o jaunimėlis švenčia Helovyną ir tai jau, daugelio nepasitenkinimui, yra bemaž linksmiausia rudens šventė. Nors pačios šventės pavadinimo prasmė, kurios veik niekas nežino, gan vykusi: Holy vins – šventieji laimi!

Lapkričio 16-ą, t.y. turėtų būti džiaugsmingai pažymima tolerancijos diena. Deja. Gi šią dieną norima atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų ir turinčių problemų (alkoholio, narkomanijos) toleranciją. Įvairiose šalyse organizuojami renginiai, skirti ugdyti toleranciją, pakantumą, gebėjimą suprasti kitus, kantrybę. Lietuvos gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad geroji lietuvio savybė – darbštumas, o neigiama – nepakantumas. O mokslo fondo ,,Indentity Foundation“ (Vokietija) atlikta apklausa aštuoniose Europos šalyse rodo, kad tų šalių gyventojams antra pagal svarbą (po laisvės) vertybė yra tolerancija. Nors „darbštumas“ irgi gerai.

Lapkričio 17-oji – Tarptautinė studentų diena. Šios dienos išvakarėse nuplėš-dami kalendoriaus lapelį, turėtume žinoti, kas po juo slypi. Tai kovą už laisvę, demokratiją ir savo valstybę žyminti data. Viskas prasidėjo 1939 m. tuometinėje Čekoslovakijoje studentams surengus mitingą prieš nacių okupaciją ir čekų studento nužudymą. Vėliau naciams šturmavus Prahos universitetą, 1 200 studentų buvo ištremti į lagerius, o 1939 metų lapkričio 17 dieną mirties bausme buvo nuteisti 9 čekų studentai. Šiandien ši diena įgavusi kitą prasme – minima džiugiai, primenant sau ir kitiems, kad „studentas ne piemuo“.

Tai ir viskas. Tad, kaip ten bebūtų, švenčių nebuvimas rudenį, yra akivaizdus kažko trūkumas. Ypač vyresniesiems. Jie dar prisimena lapkričio 7-ąją. Prisi-menamos anuometinės ilgos partijos veikėjų kalbos, absurdiškos demonstraci-jos ir išgertuvės. Jei nesi dalyvavęs panašiose demonstracijose, pajusti tokių masinių renginių dvasią gali paklausinėjęs tėvus, vyresnius giminaičius ar pa-žįstamus. Arba, susiradęs senų laikraščių.

Šią vasarą Jungtinės Karalystės žiūrovams BBC pranešė, kad sekmadienis bus sausas ir karštas. Tačiau į šventadienio iškylas išvykusių britų laukė nemaloni staigmena – griaustinis ir kaip iš kibiro pasipylęs šaltas dušas. BBC priėmė unikalų sprendimą: nusprendė atsiprašyti savo žiūrovų už sugadintą dieną. „Negalime kaltinti vien kompiuterių. Be to, kompiuteriai, tiesą sakant, mums bruko tuos škvalus. Bet orų prognozuotojai pamanė, kad šiems duomenims trūksta įrodymų, todėl atsiprašome visų, kuriems sugadinome šias kelias valandas“, – buvo perskaitytas atsiprašymas. Neįprastą atsiprašymą BBC atstovas aiškino tuo, kad orų pranešėjų komanda laikosi politikos savo žiūrovams visada sakyti tiesą.

Atsiprašymas gyvenime sveikintinas dalykas. Štai Nyderlandų ir Rusijos orų specialistai už neteisingus pranešimus sulaukė grasinimų baudomis. Šią liepą Nyderlandų turistinių miestelių verslininkams trūko kantrybė, kai netoli Ams-terdamo esantis orų prognozių centras visą savaitę žadėjo lietų, o vietoj to visą laiką švietė saulė. Verslininkai teigė, kad dėl to sumažėjo turistų. Jų skundai nukeliavo iki Leiboristų partijos, o ji pareikalavo bausti meteorologus už neteisingas prognozes. 2005 m. tuometinis Maskvos meras Jurijus Lužkovas irgi buvo pasišovęs bausti orų specialistus. O šiaip jau orų pranešėjai raginami pabrėžti žodžius „saulėta“ ir „giedra“ vietoj „ir vėl laukite lietaus“.

Baigti šį tekstą norėčiau ne anekdotu, bet patarimu, kurį neseniai užtikau. Pasirodo, iki šiol niekas dar nėra įrodęs ryšio tarp snūduriavimo ir ypatingų gebėjimų ar profesinės sėkmės, tačiau neseniai paskelbtas tyrimas rodo tiesioginį ryšį tarp vidurdienio siestų ir geros sveikatos būklės. Buvo ištirta per 23 tūkst. pacientų, nesirgusių širdies ligomis, vėžiu ar nepatyrusių infarkto, šešerių metų trukmės sveikatos istorijos. Išvada – snustelėjimas vidurdienį gali išgelbėti jūsų gyvybę. Tyrėjai išsiaiškino, kad siestą (bent 30 minučių trukmės miegą vidurdienį) praktikavę suaugusieji 30 proc. rečiau miršta dėl širdies ir kraujagyslių ligų nei tokia pati grupė, nemiegojusi vidurdienį.