Ričardas JAKUTIS

Bičiulis, sužinojęs, kad vėl ruošiuosi rašyti apie humoro jausmą, papriekaištavo: „Nustok rašyti apie tą patį, nes, kas turi humoro jausmą, iš jo to neatimsi, kas neturi - neįkrėsi. Ir koks gali būti humoro jausmas rudenį, kai dargana, kai šalta, kai trumpėja dienos“. Paprieštaravau. Rudenį šis jausmas ypač reikalingas. Juk ruduo gali būti ir kitoks.
Kiek patyrei vasarų, kiek sulaukei rudenų? Kaip atrodo miestas vasarą, o kaip rudenį? Kažkuris poetas apie miestus yra pasakęs, jog jie kupini trumpalaikių jausmų, skubotų glamonių, verksmingų peršulių – laikina, laikina, laikina... Nors greičiau tai poetės žodžiai. Moterys viską jautriau pastebi.

Rudenį reikėtų rengtis šviesesniais drabužiais, tačiau trumpėjant dienoms, kai šviesos periodas darosi vis siauresnis bei ima dominuoti tamsa, žmonės dažniau renkasi ir tamsią aprangą. Sako, tokia apranga pasižymi solidumu, gi tamsus periodas yra kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Ne-skubėjimas – štai kas svarbiausia ir reikalinga greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, o nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgant nieko nejauti. Neskanauji.
Vieną savo tekstą baigiau anekdotu.

Gydytojas po operacijos klausia:
- Gal kas matėte mano laikrodį?
Bičiulis pasiguodė nesupratęs šio anekdoto. Papasakojau jam kitą.
Vieno žydo klausia:
- Kas labiausiai jums sugadino gyvenimą?
- Mendelsonas, - atsako šis.

Pašnekovas sako vėl nesuprantąs, dargi pykteli, girdi, kas čia per humoras, jei tik pats pasakotojas jį tesupranta. Paaiš-kinu, jog jei gydytojas po operacijos nebesuranda savo laikrodžio, galimas dalykas, kad užsiuvo jį ligonio pilve, o vyro gyvenimą labiausiai sugadina vestuvės, maršą kurioms parašė Mendelsonas.
Jau buvau beįmingąs, kai suskambo telefonas ir išgirdau to paties bičiulio balsą:

- O kodėl buvo klausiama žydo, juk vestuvės sugadina gyvenimą kiekvienos tautos vyrui?
- Taip tai taip, - atsakau, - bet norėjosi sąšaukos su Mendelsono pavarde.
- Aaa, - nutęsė bičiulis, bet suvokiau, kad vis tiek jis nieko nesuprato. Ką darysi.

„Esu labai vienišas“, - pasiskundė dar vienas bičiulis. Tiesa, pasiguodė, kad rudenį turbūt visiems taip pat. Nesutikau. „Ruduo čia nieko dėtas. Gal valgai daug česnakų?“ - paklausiau jo. Norėjau linksmai bičiulį paguosti, bet jis šito nesu-prato.

Jei apie bičiulius, tai vienas be perstojo susitikimuose pasakoja anekdotus. Topinis jo anekdotas apie Petriuką, kuris praleidęs pamokas teisinasi, kad reikėjo vesti pas karvę jautį ir į mokytojo klausimą, ar tai negalėjęs padaryti tėvas, atsako, kad jautis geriau. Džiaugiesi, sužinojęs, kad į susitikimą šis bičiulis negalės atvykti. Išties, bent man nėra nieko sunkiau, kaip klausytis senų anekdotų. Kaip vienas mūsų Seimo narys, turintis du vaikus, televizijos laidoje saky-damas, kad turi vieną vaiką ir dukrą, mąstė vykusiai pajuokavęs.
Tokiems kalbėtojams siūlyčiau laikytis instrukcijos: „Prieš pradėdamas kalbėti, įsitikink, kad tavo liežuvis turi ryšį su smegenimis...“ Nors net mokykloje darbų mokytojas po šeštos taurelės tapdavo vokalo mokytoju.

Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras? Be šių jausmų žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Patiko mintis, kad humoro jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį. Patiko ir dar viena, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik jo kartais nesugeba savyje rasti.

Kai šiandien aplink tiek problemų ir dauguma žmonių juoktis ar bent šypsotis pamiršę, supranti, kad humoro jausmas atsiras, kai bus dar blogiau. Paprastai tautos ir kultūros juokui turi paskyrusios laiką ir vietą. Bent man patiktų, kad būtų juokaujama visur ir visada. Skaičiau, jog šiuolaikinis mokslas randa vis daugiau įrodymų, kad posakis apie juoką, kaip geriausią vaistą, nėra tik menkavertė pasenusi klišė: juokiantis kraujyje mažėja cukraus kiekis, ne taip kalkėja kraujagyslės, atitolinamos širdies ligos, malšta skausmas... Pavarčiau įvairiausius žodynus, enciklopedijas. Ten rašoma, jog „humoras“ – vienas iš keturių organizmo skysčių, kurį senovės medicina laikė lemiančiu žmogaus temperamentą. Humoro jausmas yra gebėjimas pastebėti juokingus, keistus tikrovės reiškinius. „Tuščiai praleista diena – ta, kurią nė sykio nenusijuokėte“, - taip ar panašiai yra pasakęs ne vienas senovės išminčius.

Kodėl žmonės pamiršta džiaugtis, juokauti? Jau kartą klausiau, kodėl Lietuvoje, pavyzdžiui, nebėra kadaise ypač populiaraus humoro leidinio - žurnalo „Šluota“? „Šluotos“ tiražas aštuntame dešimtmetyje juk siekė 110 tūkstančių egzempliorių. Kurį laiką buvo leidžiamas berods humoro savaitraštis „Už kampo“, o gal „Už kito kampo“, tiksliai pavadinimo ir nebepamenu, bet jis irgi neištempė. Šiuo metu mūsų padangėje - humoro leidinių vakuumas. Ir niekas nesikeičia.

Tas vakuumas juo keistesnis, kai visokiausių laikraščių ir žurnalų šiandien nors vežimu vežk. „Žiburiai“ – Lietuvos energetikų laikraštis, „Ugnis“ – galvojau, skirtas gaisrininkams, pasirodo, tai lietuvių tautinio jaunimo leidinys. Įdomu, kuo skiriasi leidiniai „Nauja statyba“ ir „Naujas namas“? O „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos“, „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“ bei „Mokesčių žinios“?

Girdėjau teigiant, jog Lietuvos televizijų humoro laidos – tai kūdikis, kuris mirė dar nepradėtas. Nesinorėtų vi-siškai sutikti. Tiesa, tebėra kaimų bei miestelių agitbrigadų konkursas „Juokis“ (visa mūsų pseudoetnografija su armo-nika ir nederančiu smuiku, bajeriais apie antrą galą bei dažnutėmis apie tai, kad Lietuvoje valdžioje visi vagys ir nekelia pieno supirkimo kainų), tebėra Šilanskas, Orlauskas, Zavaliauskas, Pračkaila ir kiti panašaus plauko www.anekdot.ru perpasakotojai, vaidinantys „glušius“ (ypač neskoningai atrodo vyriškiai, persirengę moteriškėmis), tampantys panašūs į visiškus kretinus, bet buvo ir „Benski šou“, „Radio šou“, „Šapro šou“, „Nekenčiu reklamos“, „Ragai“, „Dar pažiūrėsim“, „Humoro klubas“ (tokių laidų ilgu). Gaila, kad buvo, o išlikęs tik „Dviračio šou“, nors peliukų-politologų Sūrskio ir Mauzerio irgi nelikę. Visi pripažįsta, kad „Dviračio šou“ kompanija išties puiki, semianti idėjas iš nesibaigiančio Lietuvos freek show šaltinio – politikos (tik susidaro įspūdis, kad lietuviams vieni politikai ir juokingi). Nors ką mūsų televizijos berodytų, lietuviui gerai. Jis visas rodomas laidas keikia, bet žiūri.

Ne vienas mūsų įjungiame televizorių žinodami, kad kokia nors rusų televizija transliuoja humoro laidą. Čia nekalbu apie visiems pataikaujančią Reginą Dubovickają ar vulgarius, neskoningus, banalius ir tuščius juokelius, kuriuos bene geriausiai įkūnija Jevgenijaus Petrosiano stiliaus humoras. Anot humoro analitikų, tai rūmų juokdariai, kurie nuo sovie-tinių savo pirmtakų skiriasi tuo, kad net nemėgina griebtis subtilesnių užuominų, juolab politinių insinuacijų ir poteks-čių. Jie tiesiog juokina galią turinčiuosius. O ką Rusijos televizijos dar gali pasiūlyti? Prašom – Žvaneckis, Zadornovas, Galkinas ir dar kokia 15 laidų ir autorių – satyrikų, kurie netgi lietuvį rusofobą privilioja prie mažųjų ekranų. Anot tų pačių humoro analitikų, šios laidos ir autoriai varijuoja ir improvizuoja temomis nuo bobučių pokalbių iki to, kaip gali-ma gerti antifrizą, iš jo pašalinus sunkiuosius radikalus.

Bet apie lietuvius. Skaičiau, jog fakto, kad lietuvių tauta neturi ironijos ir humoro jausmo, niekas iki šiol taip ir nepa-neigė, o lietuviškam mentalitetui būdingą lyrinį pasakojimą niekad neužgoš ironija ar satyra. Jau senokai, bet gana vykusiai gyvenimišką lietuviško humoro pavyzdį pateikė Vytautė Žilinskaitė humoreskoje „Užuojauta“. „Užuojautoje“ susijaudinusi moteris skambina pažįstamam ir, išgirdusi jo balsą, klausia, ar čia jis. Vyriškis patikina, jog tai tikrai jis. Skambinančioji paaiškina perskaičiusi jo vardą ir pavardę užuojautų skyrelyje ir pamaniusi: negi jis, negi jau? Vyriškis dar bando džiaugtis: „Kaip girdi, ne aš.“ Tačiau jo bičiulė prisimena, jog jis skųsdavęsis sveikata, širdies veikla buvo sutrikusi, hipertonija kamavo ir t. t.

Tiesa, net pats sau neatsakau į klausimą, ar lietuvių humoras apie automobilį „Toyota“ geras ar primityvus. Girdi, lietuviai sako, jog „Toyota“ yra lietuviškas automobilis – „Tau joti“.
Juokas yra universalus, tačiau humoras - individualus. Ar nejuokinga, kad litras alaus kainuoja pigiau nei litras benzino? Pavyzdžių, iš ko galime pasijuokti, - begalė, tad jei juokiamės, vadinasi, viskas gerai. Tauta, kuri moka iš savęs pasijuokti – verta pagarbos. Manau, rusai neturėtų supykti, pavyzdžiui, dėl tokio humoro, kad Egipto ir Turkijos valdžios institucijos reikalauja, kad Rusijos turistai užsienio pasui fotografuotųsi girti.

Atrodytų, kad anekdotai ir dvasiškiai nedera. Bet juk ir čia gali rastis puikaus humoro pavyzdžių.
Pajūrio kurorto bažnytėlėje nudistai užsako mišias. Visi tiesiai iš pliažo atskuba bažnyčion. Apie tai sužinojęs vyskupas išsikviečia tos bažnyčios kleboną ir jį gėdina:
- Neturiu ką pasakyti, bet tik vieno norėčiau paklausti. Ką pats mąstei, žvelgdamas nuo altoriaus į tuos nuogalius?
Kunigas nedvejodamas atsakė:
- Jūsų ekscelencija, galvojau, kur jie laiko pinigus paaukoti už mišias.  

Ir dar vienas.
Šventasis Petras Dievui surengia ekskursiją po žymiausias Žemės vietas. Veda Aukščiausiąjį pro laukus, kur pluša nui-mantys derlių žmonės.
- Ką jie čia daro? - klausia Dievas.
- Dirba. Taigi tu pats, Viešpatie, sukūręs žmones, pasakei, jog savo prakaitu pelnysite duoną.  
- Ai, nesuprato jie manęs, - tarstelėjo Dievas.

Toliau Petras nusileidžia su Dievu į anglies kasyklas. Pajuodę angliakasiai braukia sūrų prakaitą.
- O ką jie čia veikia? - vėl klausia Dievas.
- Taigi tą patį, Viešpatie. Juk pasakei, jog savo prakaitu pelnysite duoną, - pakartoja Petras.          
- Ir tie manęs nesuprato, - dar kartą tarsteli Dievas.
Pagaliau Petras įveda Dievą į bažnyčią. Melodingai gaudžia vargonai, dvelkia malonus smilkalų kvapas, aplink nuostabūs paveikslai, blizga auksas, sostuose sėdi kunigai, kardinolai, vyskupai.
- O ką jie čia daro? - trečią kartą klausia Dievas?
- Viešpatie, o čia susirinko visi, kurie suprato, ką tu pasakei, - paaiškina Petras.

Mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį gebėjimą. Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi. Vienas šmaikštuolis yra tarstelėjęs: „Humoro jausmas yra kaip varlė. Galima išnagrinėti po gabalėlį. Tačiau tyrimo objektas lieka negyvas.“

Tekstą apie ironiją norėčiau baigti pavartymu knygos, kurią užtikau Krokuvos knygyne. Tai lenkų žurnalistų Jaceko Kielpinskio, Adamo Lukso ir Radoslawo Rzeszoteko „Pogon za Litwą szescset lat po Grunwaldzie“ („Lietuvos Vytis šeši šimtai metų po Žalgirio“, 2010, Panstwowy instytut wydawniczy). Knygos autoriai (tiesa, neseniai ši knyga pasiro-dė ir lietuviškai) atvyko į Lietuvą, kad parašytų knygą apie tai, kokia ji praėjus 600 metų po Žalgirio mūšio. Į rankas knygą ėmiau su slogučiu – vėl ant Lietuvos bus užvažiuota. Ankstesniuose tekstuose esu minėjęs pastebėjimą, kad lietuviams svarbiau kalba, o lenkams – istorija. Pasakojimai apie lenkų patriotiškumą plačiai skamba. Todėl lietuvius, klausiančius kelio, jie būtinai nukreips neteisinga kryptimi, tuo įrodydami tą savo patriotiškumą.

Nustebau, kad Lietuvą autoriai apžiūrinėja su neslepiama ir neapsimestine meile bei netgi susižavėjimu ir taip veda lenkų skaitytoją jam žinomais ir dar labiau nežinomais Lietuvos takais. Jei kas knygoje yra, tai nebent humoras. Štai ką jie rašo esminiu žemaičiams klausimu - kas yra Žemaitija, ir kas - Aukštaitija: „Žemai - nisko, aukštai - wysoko“. Kad būtų aiškiau, prideda XIX a. žemaičių trobos nuotrauką iš Rumšiškių. Atskiras dėmesys Mažeikiams, kur, anot autorių, lietuviai susipažinę su amerikiečiais, po to su rusais, dabar bendrauja su naujaisiais lenkais. Europos centras ir Puntuko akmuo, Trakai ir Palanga – viskam knygoje rasta vietos. Iškilmingai pristatomi Vilniaus Vaveliu pavadinti, mūsų pinigus ryjantys (apie tai, žinoma, nerašoma) Valdovų rūmai. Skaitytojas išsamiai supažindinamas, kas yra „Trejos devynerios“ ir kas skilandis („kindziuk“). Pavartai tokią knygą ir pagalvoji – ach, kaip gerai, kad yra humoras!
Svarbiausia, humoras visad turi būti savalaikis. Štai net su šiuo anekdotu jau vėluoju.

Mokytoja po vasaros atostogų klausia mokinių:
- Vaikučiai, ką veikėte per atostogas?
Petriukas:
- Paryžiuje su tėvais kilome į Eifelio bokštą. Prasmingai praleidome laiką.
Jonukas:
- Kanaruose su tėčiu gėrėm sultis ir valgėm omarus... Pailsėjome.
Rūtelė:
- Nieko ypatingo: tik laimėjau olimpinį auksą...