Ričardas JAKUTIS

Kas vaikystėje nesvajojo būti aktoriumi, visiems žinomu, populiariu, tiesiog žvaigžde? Ar tos svajonės užaugus ir su-brendus išnyko ar ne? Niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, daugiau, nei galima įsi-vaizduoti. Vieną rytą atsibundi garsus. Prie durų tavęs jau laukia limuzinas. Kirpėja teikia didelių nuolaidų, nes jai gar-bė tave kirpti – galės girtis klientams. Visi gražūs ir garsūs – tavo geri pažįstami. Fotografai kaulija pozuoti. Vakarė-liuose visi tave pastebi, tavimi rūpinasi, maloniai bendrauja, siūlo geriausią vietą ir skaniausių kąsnelių.
Psichologai pripažįsta, kad šiuolaikinėje visuomenėje manoma, girdi, populiarumas yra kažkas absoliutaus, nenuginči-jamo – realybė, su kuria visi turi skaitytis, o svarbiausia, į kurią visi turi orientuotis. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, o gal net gėda. Visi nori būti žvaigždėmis. O kas tai yra žvaigždė? Vikipedijoje radau paaiškinimus, kad žodis „žvaigždė“ reiškia kelis dalykus: a) šviesulys, dangaus kūnas, saulė iš toli, b) daugiakampė figūra, turinti spindulius (smailius iškyšulius), žvaigždės formos simbolis, c) ordinas ar kitoks apdovanojimo ženklas, d) tam tikras supynimas pintinių pynime, e) garsus savo nuopelnais žmogus (dainininkas, aktorius, sportininkas ir pan.), f) dygiaodžių gyvūnų grupė, g) atskyrio ženklas kariškių ir kitų pareigūnų antpečiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformų dalyse, h) viešbučių ir restoranų kokybės ženklas, i) konjakų ir kai kurių brendžių kokybės ženklas.

Keista, bet dažniausiai šiandien vartojamo žodžio „žvaigždė“ reikšmė – garsus savo nuopelnais žmogus. Nors jeigu būtų garsus savo nuopelnais, tai nėra blogai. Dažniausiai garsus skandalais, durnumu ir šviečiančios tokios žvaigždės atrodo tik pačios sau. Todėl šiandien esi priverstas nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba pavadinkime jį šlove – rūšis, nes populiarumas šiandien tapo neskoningumo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasi-žymi protu, intelektu, giliais jausmais. Ne vienas klausiame, kaip jaučiasi žmogus, žurnalistui pasakojantis apie savo pilvo dienoraštį, padidintas krūtis ar n-tąsias skyrybas. Kodėl vieni be to nemato galimybės būti ekrane, o kiti išbūna zenite kelis dešimtmečius, neatskleisdami naminių užuolaidų? Kodėl iš būrio tų, kurie pateikia save anatomiškai, tik nedaugelis išlieka šiek tiek ilgiau nei vieną projektą? Jaunieji menininkai dažniausiai nepageidauja su niekuo šnekėtis, jie nori paprasčiausiai pasireikšti. Šie jauni žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų jie neįdomūs. Štai viena, kita, trečia jaunoji rašytoja kūriniuose ima ir maksimaliai išsako savo seksualinę patirtį. Joms atrodo, kad tai labai drąsu. Gal ir taip, jei nebūtų vieno „bet“: ši visų jų patirtis vienoda.

Bet šio teksto tema – populiarumas, atvedantis į puikybę. Tame tarpe yra dar pinigai. O juk jau B. Brazdžionis dar jaunas rašė: „Bernardai, ko čia atėjai? – paklausė žemė“.
Puikybė – pirmoji iš septynių didžiausių ydų. Nors tų visų ydų, manau, mes net nežinome. Jeigu dar ką nors žinome, tai dešimt Dievo įsakymų. Nors irgi abejoju, ar taip visus dabar išvardytume. Na, kokius tris pasakytume. O ką jau kalbėti apie kažkokias ydas... „Nežinome tų ydų ir nereikia“, – pasipūtęs tars ne vienas. O tokie žodžiai – jau irgi puikybė.

Prasidėjęs ruduo – tinkamas metas ydų temai. Štai tos ydos iš eilės: 1. Puikybė, 2. Gobšumas, 3. Gašlumas, 4. Rūstu-mas, 5. Pavydas, 6. Nesaikingumas, 7. Tingumas. Dažnas gyvenimo pavyzdys. Pradėjusiam verslą greitai ėmė sektis, verslas klestėjo, pelnas buvo didžiulis. Namai, automobiliai, jachtos, atostogos geriausiose pasaulio kurortuose... Ir – puikybė. Kai visko turėjo, prireikė jam kitų moterų. Žinoma, jaunesnių. O ir tos moterys jam ant kaklo korėsi. Suprato, kad tai dėl turtų, tačiau įsivaizdavo, jog ir todėl, kad jis gražus, nepakeičiamas. Bent jau taip moterys jam tvirtino. Paliko žmoną, vedė jauną, gražią, ilgakoję, su kuria draugai jį supažindino po vienų mis rinkimų. Pametė dėl jos galvą. O mis konkursų dalyvė buvo išlaidi. Be to, prisiprašė vyriškį finansiškai padėti jos seserims, broliui. Reikėjo automobilių, namų ir t. t. Apleido vyras savo verslą, nebekontroliavo. Visur norėjo būti su jaunąja žmona, o ši mėgo tik pramogas, kurortus, tad namuose mažai bebuvo, darbe taip pat, nespėjo susigaudyti, o kitos firmos, užsiimančios tokiu pat verslu, nesnaudė, iškilo, suklestėjo ir mūsų herojaus įmonei vietos rinkoje nebeliko. Pinigų pristigo, jaunoji žmona paliko ir t. t. Išvada – Dievas nubaudė žmogų už puikybę.

Savojo „aš“ kėlimas bet kada ir bet kur tapo įprastu reiškiniu, ypač pabrėžiant – aš galiu taip daryti (turiu tam pinigų, mano užimamos pareigos tai leidžia ir t. t.). Kiek išsilavinimo, inteligencijos reikia, kad imtum pastebėti savo dvilypu-mą. Viena mano dalis – pasipūtusi, arogantiška, pilna puikybės ir pykčio. Kita – silpna, mažutė, bet labai miela. Kuri nugali? Verslo sėkmė, garantuojanti turtėjimą, ar kilimas pareigose bemat gali sukelti puikybę. Žmogus silpnas, tad sunku puikybei atsispirti. Praturtėję mūsiškiai – ne Vakarų pasaulio turčiai, kurie paprasti it penki centai. Gal mūsiš-kiuose tas kompleksas dėl ilgai buvusios „biednystės“?

Skaičiau, kad puikybė – tai tipiško žmogaus nevisavertiškumo komplekso įrodymas, o šios nedorybės šaknys slypi viename iš genų, pavadintų CaM-kII. Jis, mokslininkų nuomone, kaitina mūsų ambicijas ir aroganciją.
Rašyti, kas yra puikybė, nėra paprasta. Lengva išvysti puikybę, o ją apibūdinti gana sunku. Knygos apie G. K. Chester-toną apžvalgoje galima rasti tokius žudančius Evelyno Waugh žodžius: „Jis buvo mielas ir daugelio mylimas žmogus, trykštantis artimo meile ir nuolankumu. Nuolankumo dorybė nėra palanki menininkui. Dažniau kaip tik išdidumas, puikybė, noras varžytis, godumas, piktybė – visos bjauriosios savybės – skatina žmogų užbaigti, tobulinti, dailinti, naikinti ir iš naujo atkurti savo darbus, kol galiausiai pavyksta sukurti tai, kas tenkina jo puikybę, pavydą ir godulį. Taip elgdamasis jis praturtina pasaulį labiau už dosniuosius ir geruosius, nors pats galbūt praranda savo sielą. Tai meninių pasiekimų paradoksas.“ O rašytojas ir literatūros kritikas A. N. Wilson išveda, kad žodžius „išdidumas“ ir „puikybė“ jo kolega E. Waugh čia vartoja skirtingomis prasmėmis. Rašytojui būtina didžiuotis savo amatu, nors ne visi didieji rašytojai turėjo tokią puikybę, kokia pasižymėjo pats E. Waugh, be galo skaitinėjęs jau baigtus savo kūrinius ir vis tobulinęs nedidelius, tačiau reikšmingus frazių atspalvius. Tačiau būna ir priešingai, kai daug blogų dalykų suformuoja puikybe virtęs išdidumas. Ypač jei meno ir kitos mūzos pro šalį praskridusios.

Girdėjau vertinimą, kad Lietuvoje, jeigu jau kas priskiriamas ar save priskiria elitui, tuoj išpuiksta. Sunku būtų nuginčyti. Juo labiau, kad prisiminiau vieną pažįstamą belgų šeimą. Šios šeimos šaknys, dabartinė padėtis leidžia juos priskirti elitui. Ir atskirsi, kad tai elitas, bet ne iš išpuikimo. Atskirsi iš laikysenos, kalbos, tiesiog iš visko, net smulkmenų: ar jie frakuoti lankytųsi teatre, ar kur keliautų džinsuoti, atskirsi net pirtyje.

Dešimtmetis, kai per garsios aktorės Monikos Mironaitės laidotuves prie kapo duobės regėjau jos kolegas, gerbėjus. Žilagalviai, nuo amžiaus naštos pakumpę, raukšlių išvagotais veidais, ne vienas lazdele ar skėčiu pasirėmęs. Jaunimo (o kiek dabar jaunų aktorių!) nebuvo. Kodėl jaunimas nenori glaustis prie tikrojo elito? Net čia, prie kapo duobės, neateina? Pastebėjau, kaip viena garbaus amžiaus primadona išsitraukė nosinaitę. Vien iš šio gesto buvo galima spręsti apie žmogaus priklausymą elitui.

Puikybė – žmogaus neišmokta gyvenimo pamoka. Vienuolis pranciškonas Astijus apie puikybę mąsto: „Jei kas nors nuoširdžiai prikišamai tau jos neparodo, baisiai sunku susigaudyti, pro kuriuos vartus ji sėlina. Matyt, ne veltui sakoma: kai žmogus numiršta, puikybė tik trečią dieną iš kūno pasitraukia. Klausi apie televizijos laidą „Atverk duris“: ar, vilkėdamas vienuolio abitą bei lankydamas žmones, nespekuliavau jų jausmais ir nekaupiau savo populiarumo kapitalo? Tikrai nesijaučiu čia nusidėjęs ir paleidęs į valias puikybę. Beje, buvo keli atvejai, kai į namus žmonės mus įsileido tik išjungus filmavimo kameras, tačiau dėl to, kad jie „nenaudingi“, nepabėgau – mielai gurkšnojom arbatą ir šnekėjomės. Dar – kai kurių papasakotų dalykų etikos sumetimais į eterį neleidome. Pavyzdžiui, moteris atskleidžia sunkios vyro ligos istoriją, bet apie tai nežino nei vaikai, nei kiti artimieji. Nors išorės dalykai man visiškai nesvarbūs – net į operą einu vilkėdamas abitą, o batus nuperka žmonės, išvydę mus, pranciškonus, jau vėlų rudenį basnirčia avinčius sandalus, – tačiau būtent per materialius dalykus labiausiai apsinuogina mano puikybė. Kai kadaise pavogė automobilį, viena vokietė atsiuntė dovanų kitą. Einu parsivaryti džiaugdamasis, tačiau kai pamatau dvidešimties metų senumo mašiniuką, o meistrai dar pasako, jog dokumentų tvarkymas atsieisiąs brangiau nei pats automobilis, žinai, pasidaro truputį liūdna. Tačiau tai labai žmogiška...“

Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai – karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems. Tiesa, ar tapsi garsiu priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo puikiai išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Skaičiau, kad dar dvidešimto amžiaus pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių. Žinoma, ir aštuonioliktame, ir devynioliktame amžiuje, ir dvidešim-to amžiaus pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skai-talas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, to meto tyrinėtojai pateikia lengvą Johano Štrauso muziką, tačiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikolo Paganinio muzikos konkurentė. Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti: kaip Levas Tolstojus, kuris tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime.

Populiarumas yra įrankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemone, eina į niekur. Tad tegul eina. Populiarumas atvirai pasakius yra gera dovana. Populiarūs gali daryti įtaką, jų pavyzdžiu sekama. Populiarūs gali padėti tiems, kam reikia pagalbos, savo įtakos dėka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kurių priklauso žmonių ir pasaulio gerovė. Pavyzdys – Bono. Savo populiarumą jis naudoja teisingai – lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybės padėtų trečiojo pasaulio šalims, kad būtų imtasi dar didesnių priemonių prieš AIDS ir t. t. ir t. t. Tai – teisingas kelias. O visa kita, kas susiję su populiarumu, yra niekas, kaip tuščia puodynė – skamba gražiai, o viduje nieko nėra.

Klausausi Vytauto Kernagio atliekamų „Baltojo Nieko dainelių“ Sigito Gedos tekstais. Abu Anapilin išėjo tais pačiais metais. Abu buvo populiarūs. Abu buvo paprasti, nesididžiavo.
Manau, kad populiarus turėtų būti tas žmogus, kuris yra kitiems mielas. Parinkau keletą patarimų, kaip reikėtų elgtis, kad patiktum kitiems ir sau: kiekvieną dieną pasakyk komplimentą trims žmonėms, nors kartą metuose pasigrožėk saulėlydžiu, visada tvirtai paspausk tau ištiestą ranką, dažniau tark žodelius „Ačiū“ ir „Prašau“, dainuok, kai prausiesi po dušu, visada pirmas pasisveikink, pirk geras knygas net jeigu jų ir neskaitai, kasdien valyk batus, išmok skirti Mocarto, Šopeno ir Bethoveno muziką, įsigyk naujų draugų, bet saugok ir senus, mokėk saugoti paslaptį, gerbk savo vaikus (įeidamas į jų kambarį pasibelsk), jei pyksti, niekada neskubėk ką nors daryti, nevenk naujų minčių, vesk tik iš meilės, paskambink mamai...

Dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais sugebėjimais. Be to, populiarumas, skirtingai nuo praėjusių epochų, neatsiranda pats savaime – jis kuriamas naudojant tam tikras technologijas, veikia ištisas populiarumo kūrimo marketingas. Senasis naivus pasaulis išnyko – gyvename ciniškame pasaulyje, kuriame viešpatauja reklama bei marketingas. Šiandieninis populiarumas, deja, dažniausiai byloja apie laisvės ir dvasingumo pabaigą. Tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų. Tad pabaigai keli žodžiai apie nepopuliarumą. Nepopuliarumas leidžia išlošti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje ir džiaugiesi, kad tavęs niekas neatpažįsta. Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties. Esu tikras, kad visos nesėkmės tik į gera. Normalu eiti į svečius, kai tave kviečia. Siaubinga eiti į svečius, kai tavęs nekviečia. Bet užvis geriau – kai tave kviečia, o tu neini.

Visada buvo, yra ir bus žmonių, turinčių tai, ko trūksta mums. Norėtum palikti savo likimą, bet likimo palikti neįma-noma, jis seks paskui ir pasivys. Gali pasikeisti drabužiai, patiekalai, patiesalai, bet iš esmės tai nieko nekeičia. Ir kaip yra pasakęs kažkuris iš garsiųjų, tik didūs žmonės kalba apie idėjas, o vidutiniai, deja, tik apie daiktus.
Paskambino bičiulis. Visad būdavo linksmiausias, o šįkart... Moteris jį paliko. Ko tu tikėjaisi, – klausiu. Visos jos tokios. Gert nepadėsiu. Bėgs metai ir apmalš. Žinau, kad nori guostis. Žinau, kad sunku. Visiems sunku, aiškinu, krizė. O dar dienos trumpėja, daug tamsos. Pasidžiauk, kad tavo istorija tokiam metui labai tikroviška. Kažkas blogo turi įvykti. Galėjo būti dar blogiau. Galėjo automobilį pavogti...

O šiaip rudenį viskas slenka ramia vaga. Keista, kad Šiaulių miesto dienos ir Saulės mūšio diena švenčiamos atskirai. Tarp kitko, kaip švęsti miesto dienas, parodė Šiaulių naktų organizatoriai. Ir dar negaudami nė lito. Miesto šventė – tai ne didelės griozdiškos scenos pastatymas, kurioje pasistaipo koks atvykėlis dainininkėlis, o visų miesto žmonių diena.
Gi septynioms ydoms galima priešpastatyti septynias dorybes. Jos tokios: 1. Nuolankumas, 2. Dosnumas, 3. Skaistu-mas, 4. Romumas, 5. Meilingumas, 6. Saikingumas, 7. Uolumas. Galima priešpastatyti, bet šiuolaikiniame pasaulyje tai gali pasirodyti naivu. Tiesa, yra dar keturios pagrindinės dorybės: 1. Protingumas, 2. Teisingumas, 3. Susivaldymas, 4. Tvirtumas. Čia jau naivumu nieko neapkaltinsi. Nors giliau pamąsčius, kaip šiandienos žmogų pakeistų ir tos septynios, kad ir naiviai atrodančios, dorybės.