Ričardas JAKUTIS
Kas ketvirti metai yra keliamieji, kas ketvirti metai vyksta vasaros olimpinės žaidynės, kas ketvirti metai būna parla-mento rinkimai. Pastarieji ne visuose kraštuose, bet štai Lietuvoje vyksta. Tad šiais metais po viena diena ilgesnio vasario, po Londono sportinių varžybų maratono esame kviečiami stebėti naujų rinkimų „olimpiadą“ ir net tapti jos dalyviais.
Už ką balsuoti? Šiomis dienomis Lietuvą kankinantis klausimas. It Hamleto „būti ar nebūti“. O juk liko tik dvi savaitės. Jeigu ir jums ramybės neduoda mintys apie artėjančius rinkimus bei rūpi, kas bus išrinktas, reiškia jūs geras ir doras žmogus. Taigi, prasideda rinkiminis ruduo. „Imkit mane ir balsuokit“, - siūlosi kandidatai ir visi žada pastatyti po baseiną.

„Privalote eiti balsuoti“, - girdisi raginimai. Ar pamenat istoriją apie balsuotoją, kuris nuėjo balsuoti ir sugadino biule-tenį, taip parodydamas savo nepasitenkinimą politikais? Nepritarčiau tokiam žingsniui. O ir šiaip siūlau vengti negaty-viai nusiteikusių žmonių. Bet kaip balsuojant nesuklysti, kai šiandien net nežinai, ar į gatvę išeiti su šortais, ar su striu-ke?

Rinkimai – politinis procesas, kurių metu tam tikra grupė žmonių išrenka pareigūnus ar savo atstovus. Sumaniau lyginti rinkimus į Seimą su kokiu nors daikto pirkimu. Tarkime, batų. Kaip renkamės? Juk įėję į batų parduotuvę negriebiame pirmiausiai pasitaikiusių batų. Ilgai ir kruopščiai renkamės, matuojamės. Ypač kreipiame dėmesį į dydį. Juk nesirenkame kojas spaudžiančių batų, numodami į tai ranka ir galvodami, kad kažkaip pragyvensime, tai yra pravaikščiosime, o po ketverių metų nusipirksime naujus. Bet kodėl elgiamės visiškai kitaip eidami į rinkimus? Atgimsta senas anekdotas, lyginantis Lietuvą su pakelėje stovinčia mergaite ir balsuojančia pravažiuojančias mašinas. Stovi mergaitė Lietuva pakelėje pakėlusi ranką, bet niekas nestoja. Kodėl? Ogi todėl, kad balsuoti nemoka.

Visi pastebime paradoksą, kad rinkėjų neįmanoma sugundyti ir sudominti tokiais nuobodžiais niekais kaip kasdienis Seimo nario darbas ar įstatymų leidyba, o reikia kuo daugiau šokti, dainuoti, kvailioti ir puotauti, demonstruoti savo apatinius, naktinius. Štai tūlas sako, jog balsuos už partiją, kurioje mažiausiai kvailių. Viskas gerai, jeigu jis pats ne kvailys. Gaila, kai balsuojama už tuos, kurių pasaka gražiausia.

Pats pasvarsčiau, psichologų minčių pasiskaitinėjau ir nusprendžiau, jog rinkimų metu patys nežinome, ko norime. O reikėtų išsiaiškinti vertybes. Kiek paprasčiau su esamais Seimo nariais ir sprendimu rinkti juos dar kartą ar ne. Girdi, ką jie kalba, matai, už ką balsuoja, kaip elgiasi. Nors visokiausios abejonės ir čia apninka. Štai Seimo narys vieną kartą griežtai porina, kad bet kokiais būdais reikia sutramdyti kontrabandą, kitą kartą siūlo nedidinti baudų už tokius prasi-žengimus, nes gaila žmonių, kurie veža kontrabandą. Nors Seimo narys norintis būti visiems geras nėra pats blogiausias atvejis, yra daug blogesnių.

Vieni kandidatuojantieji į Seimo narius debatuose užsienio politikos ir tautinių mažumų klausimais pasisako už dvikal-bių lentelių įteisinimą ir galimybę pavardes dokumentuose rašyti ne vien lietuviškais rašmenimis. Kiti priešingai – prieš dvikalbių lentelių įteisinimą ir pavardžių rašymą ne vien lietuviškais rašmenimis. Abejoju, ar vieniems ir kitiems rūpi žmogus bei tautinės mažumos, ar jiems bent kiek svarbu, kaip ten bus. Pirmieji tiesiog galvoja, kad už juos prabalsuos tautinių mažumų atstovai, antrieji nori susirinkti prieš tokius rašymus nusiteikusių piliečių balsus.
Prognozės – sudėtingas dalykas. Nors šiemet daugelis tvirtina, kad socialdemokratai yra pagrindiniai pretendentai gauti daugiausia mandatų kitos kadencijos Seime. Tai panašu į tiesą. Bet štai dėl prognozuojamų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prasto pasirodymo rinkimuose drįsčiau suabejoti ir, mano galva, gandai, jog konservatoriai žiauriai pralaimės rinkimus, panašūs į gandus apie Marko Tveno mirtį. Tiesa, aš joks ten politologas, o tik besidomintis politika ir bandantis suvokti politinę situaciją. Nemėgstu lažybų punktų, bet jeigu tektų lažintis, konservatorius įrašyčiau antroje vietoje.

Neseniai net iš kelių partijų sulaukiau pasiūlymų stoti į jų gretas ir kelti savo kandidatūrą rinkimuose. Raginamas buvau argumentu: „Jeigu tau dar rūpi Lietuva“. Atsakiau, jog Lietuva man rūpi, nesu visiškai padėjęs ant valstybės, todėl jaučiu pilietinę pareigą sudalyvauti rinkimuose ir balsuoti už, mano galva, tinkamus kandidatus. Žodžiu, matau save balsuotojų, o ne kandidatuojančių gretose. Ką darysi. Nors iš išrinktųjų didesnių permainų nesitikiu. Nė vienas jų neprisipažįsta - einu į politiką daryti verslo, saugiai manipuliuoti įvairiais ryšiais, įsiterpti į vadinamąjį visuomenės elitą. Todėl daugiau viliuosi ne valdžios, bet Dievo pagalba.

Vis prisimenu linksmą istoriją, kai aktyvaus, visur besireiškiančio bičiulio paklausiau, kodėl jis nekelia savo kandidatū-ros rinkimuose. Bičiulis atsakė, jog vaikystėje yra iškritęs iš medžio ir todėl neregi savęs kandidatų tarpe. „Bet juk jun-tama, kad daugelis kandidatų yra vaikystėje iš medžių iškritę“, - pastebėjau. Bičiulis į tai atsakė: „Matai, aš žinau, kad buvau iškritęs, o jie to nežino“.
„Atėjo laikas eiti į politiką“, - sako vienas šokėjas, nors aiškėja kitkas: „Šokti ilgai nebegalėsiu, metai ne tie“. Kuo ar-čiau spalio, tuo daugiau klounų. Ką galiu pasakyti: mėgaukimės jų vaidyba! Nors sekso ekspertės ir burleskos šokėjos nebuvimas kandidatų sąrašuose yra akivaizdus kažko trūkumas. Girdėjau žmones besidžiaugiančius, kad į Seimą nevertiems patekti nebepavyks, nes rinkėjai atsakingiau balsuos. Drįsau tuo suabejoti: patekti į Seimą pavyks ir netinkamiems kandidatams, nes juk telefoniniams sukčiams irgi dar vis pavyksta. Be to, šiemet į Seimą susiruošė naujos partijos: Demokratinė darbo ir vienybės partija, „Drąsos kelias“, Emigrantų partija, Lietuvos žmonių partija, „Lietuvos sąrašas“, Sąjunga TAIP. Rinkimams registravosi ir atkurta Tautininkų sąjunga. Nors naujoms partijoms didelių vilčių nėra, nes politinė rinka perpildyta. Be to, politologai teigia, kad rinkėjų tarpe jaučiama tam tikra apatija, daug neapsisprendusių ir 50 proc. rinkėjų skaičius neperžengs. Liūdna, bet vėl daug ką gali nulemti net koks tą dieną bus oras.

Norintys būti perrinkti Seimo nariai vėl tapo matomi. Net paleido į gyvenimą sparnuotą frazę: „Neatsakingas atsinauji-nimas sukeltų dar daugiau problemų“. Štai jauna Seimo narė vienoje TV laidoje bando save žurnalistikoje: J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje kalbina žmones ir klausinėja jų, kaip susirasti antrąją pusę. Po trijų, na, gal penkių minučių apklausos balsas iš už kadro praneša, kad naujoji žurnalistė jau žino, kaip susirasti vyrą. Dar anksčiau kitoje televizijos laidoje ta pati seimūnė aprodinėja savo butą Seimo viešbutyje ir pusę pokalbio laiko rankose paveikslą, kurį, suprask, ruošiasi tame bute pasikabinti. Supratau, kad Seimo narė įsitikinusi, jog žiūrovas įvertins jos meilę menui, grožiui, estetikai ir ją perrinks naujai kadencijai. Tačiau bėda, kad didesnio kičo, kaip tas jos laikomas spalvingai margas paveikslas, regėti net netekę.

„Išrinkite mane!“ - prieš rinkimus elegantiški ponai ir ponios siūlosi iš plakatų, laikraščių ir žurnalų puslapių, televizo-riaus ekrano. Tokiems norisi patikėti savo likimą. Bet kada jie nulipa iš plakatų, spaudos leidinių, televizorių ir ima išdarinėti tokius dalykėlius, kad negali net patikėti. Kitą kartą, kai jie vėl pasirodo prašydami juos išrinkti, žmonės neberenka. Bet jie aiškina, kad elgsis kitaip, anksčiau norėję, bet negalėję, ir žmonės vėl jais patiki. Be to, šalia jų įsitaiso kiti geri žmonės ir irgi prašo: „Išrinkite mane!“ Taip plakatuose susikuria taurių žmonių galerija. Ką daryti? Išeitis tik viena - neleisti jiems išlipti iš plakatų į pagundų kupiną gyvenimą.

Ar skaitėte? Bus užtikrintas racionalus, skaidrus ir efektyvus ES lėšų panaudojimas, skatinamas inovacijų ir naujų technologijų diegimas, deramai finansuojama kultūra, panaikintas pelno mokestis smulkioms įmonėms, teikiamos mokestinės lengvatos jaunimo nedarbui mažinti, nėščioms sutrumpinta darbo savaitė net 10 valandų, o tris vaikus pagimdžiusius tėvus dvejais metais anksčiau laiko išleis į pensiją. Bus pasiektas nulinis nedarbo lygis, minimali alga didės iki 1509 Lt, o paskui ji pasieks 60 proc. vidutinės algos dydžio. Tikėti tuo ar ne, kiekvieno asmeninis reikalas, bet štai režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiai, manau, tikrai išsipildys: „Nežinia, kokia partija laimės rinkimus ir kas bus valdžioje, bet manau, kultūra tų permainų viršūnėse nepajus“.
Patiko reklamos specialistų siūlymas kandidatams į Seimą apsiklijuoti savo automobilį spalvingais lipdukais, tikintis sulaukti potencialių rinkėjų dėmesio. Girdėjau siūlymą ir dar apie vieną būdą palankumui pelnyti - tereikia pastatyti savo automobilį centrinėje gatvėje ir užkišti už lango kvitelį, liudijantį apie sumokėtą vietinę rinkliavą už mašinos „par-kavimą“. Rinkėjams būtų miela sužinojus, kad kandidatai moka bent tokius mokesčius. Aišku, dar reikėtų rasti fotokorespondentą, kad būtum prie to automobilio įamžintas, be abejo, su aiškiai matomu kviteliu apie susimokėtą „parkavimo“ rinkliavą. Tiesa, sveikintina, kai politikai save objektyviai vertina, pavyzdžiui, buvo toks vienas kandidatas į Seimą, surinkęs 643 balsus. Po nesėkmingo kandidatavimo išleido autobiografinę knygelę, kurios tiražas - 700 egzempliorių.   

Skaičiau, jog šiuo metu Lietuvoje yra 39 partijos, o į Seimą pretenduoja 28 partijų nariai. Į 141 Seimo nario vietą – 2 tūkst. pretendentų. Rekordas. Pamąsčiau, ar tik nebus Lietuvoje daugiausiai partijų ir daugiausiai televizijos kanalų. Pastarųjų yra 30 (respublikinių ir miestelių). 3 mln. gyventojų turinčiai valstybei partijų ir televizijos kanalų skaičius tikrai nemenkas. Tuo pačiu - ir mažiausiai tikrų politikų, išmanančių įstatymų kūrybą bei jos įgyvendinimo instrumen-tus. Mažai ir išmanių, kūrybiškų televizijos režisierių ir laidų kūrėjų. Antai Šiaurės Amerikoje užtenka dviejų stiprių politinių stovyklų, o konstitucija telpa kone į vieną lapą. Ne kartą girdėta tiesa, kad priimtas įstatymas tuomet geras, kai jam nereikia poįstatyminių aktų bei pataisų. Įsiminė kunigo Juliaus Sasnausko mintis:

„Politika – tai genialios idėjos ir ištikimybė joms“.
Šiųmetiniuose rinkimuose vienmandatinėse apygardose galima užtikti įdomių kandidatų konkurencijos pavyzdžių. Štai Raseinių rajone Ačui iššūkį meta jo žmona, Antakalnio apygardoje Aurelija Stancikienė premjerui A. Kubiliui, Kauno Žaliakalnio apygardoje žymus disidentas, signataras A. Patackas Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei, nors dar taip neseniai jis visomis jėgomis rėmė ponią Rasą, prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė buvusiems bendražygiams socialdemokratams irgi „pakišo kiaulę“ - pačios įkurtą Demokratinę darbo ir vienybės partiją (DDVP) į parlamento rinkimus vedanti milijonierė Seimo nario mandato apsisprendė siekti Kaišiadorių-Elektrėnų rinkimų apygardoje, kurioje ji susikaus su ne kartą šiame krašte nugalėjusiu įtakingu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atstovu, buvusiu artimu A. M. Brazausko bičiuliu, taip pat milijonieriumi Broniumi Bradausku... Bet įdomiausia kova turėtų vykti Vilniaus Naujamiesčio rinkimų apygardoje, kur buvusi teisėja Neringa Venckienė, kaip ir žadėjo, dėl Seimo nario mandato rungsis su du kartus iš eilės šioje apygardoje laimėjusia Seimo pirmininke, konservatore Irena Degutiene. Girdėjau, kad Savivaldybės rinkimuose Klaipėdoje varžėsi tokia Neringa Venskienė (skirtumas nuo garsiosios Venckienės tik viena raidė pavardėje). Nejau ji nekandidatuoja šiuose rinkimuose, juk šansų daug turėtų?

Visgi tikiu, kad bandysim susigaudyti, kaip elgtis per rinkimus, už ką balsuoti. O balsuoti reikia. Pareiga. „Nelaikyk skeleto spintoje!“ - kaip sako amerikiečiai. Kokia laukia ateitis? Mokysimės gyventi po rinkimų, dar kartą supratę, kad valdžia už mus svarbiausių gyvenimo problemų neišspręs. Bičiulis kalbininkas rūpinasi daugiau ne pačiais rinkimais, bet išgrynintos kalbos posakiais apie juos. Pavyzdžiui, reikia sakyti ir rašyti ne „rinkiminė apygarda“, bet „rinkimų apygarda“, ne „rinkiminė kova“, bet „rinkimų kova“, ne „rinkiminė programa“, bet „rinkimų programa“, ne „išstatyti kandidatą“, bet „siūlyti, pasiūlyti, iškelti kandidatą“, ne „pravesti rinkimus“, bet „surengti, suorganizuoti rinkimus“ ir t. t. Anot jo, kol teisingai kalbėti neišmoksime, tol deramai ir neprabalsuosime.

           Bent man įdomūs kai kurie su rinkimais susieti statistiniai dalykai. Štai, pasirodo, per praėjusius rinkimus į savi-valdybių tarybas tarp kandidatų buvo beveik 300 Jonų ir per 100 Irenų. Gal ir Seiman daugiausia norės patekti šių vardų turėtojų? Jonai ir Irenos nėra blogai, nes Jono vardas reiškia Dievo malonę ir byloja, kad Dievas šį žmogų išklauso. Tad jeigu į Seimo narį Joną kreipsimės kokiu nors reikalu ir jis tą mūsų reikalą perduos Dievui, būsime išklausyti. Aišku, jeigu tik tas darbuotojas išklausys mus. O Irena reiškia taiką ir ramybę.
Kai pamatau kandidatų plakatus ant namų sienų, pamąstau, ar to namo gyventojai turi iš to naudos. Gal nesnaudžiančios namų bendrijos sugeba iš reklamuojamų kandidatų išspausti pinigėlio?
Paprieštarausiu tiems, kurie tvirtina, kad Seimo nariai mums brangiai atsieina. Kalbama apie seimūnų atlyginimus, įvairiausias išmokas jiems ir t. t. Gi statistika byloja, kad vienas Seimo narys kiekvienam iš mūsų kainuoja 8 centus per dieną. Žinau žmonių, kurie kiekvieną savaitę perka po vieną „Teleloto“ bilietą. Girdi, gal kada nors išlošiu, o nuostolis nedidelis – 2 litai savaitei. Tad Seimo nariui per savaitę mes atiduodame keturiskart mažiau nei loterijai. Ar daug tiki-tės iš loterijų? Tai kodėl daug tikitės iš Seimo narių?
Balsuoti eisime rudeniui krypstant vis tikryn. Ruduo, nori nenori, atsispindės balsuotojų nuotaikose. Tokiu metu reikia būti ypač budriems, nes rudenį padarome daugiausiai klaidų. Imame ir ne tai pasirenkame. Nors, sako, jog tie, kuriems visą laiką sekasi viską teisingai pasirinkti, yra nelaimingi. Gal. Bet jei nesiseka – nelaimingi juo labiau.  
Pabaigai anekdotas. Ne apie pačius rinkimus, o apie tai, kad sunku rinktis, kai net tikro žmogaus vardo nežinai.

Draugė kreipiasi į draugę:
- Vytai!
- Kas tau? Gal tau galvoj negerai, juk aš Nijolė, tavo draugė.
- Ne, tu Vytas!
- Atsipeikėk, aš tavo draugė Nijolė.
- Ne, tu Vytas, net mano vyro mobiliajame telefone įrašyta, kad tu Vytas!