Ričardas JAKUTIS

Tai neatsiejami žodžiai. Kad ir kaip mes koneveiktume televizijas ir jų paikas programas, prisipažinkime, kad šiuo metų laiku į mažąjį ekraną mes vis tiek bent akies krašteliu žvilgterim.
Televizijos pradėjo naująjį sezoną. Prieš jo pradžią visos reklamavo naujas laidas ir iš vienos į kitą televiziją perbėgu-sias senas žvaigždes, bet tame šokių ir dainų, pokalbių ir kulinarinių šou, paskalų ir gyvenimo būdo laidų margumyne nė viena nepasigyrė, kad rodys bent vieną mokslui, istorijai, kultūrai ar menui skirtą laidą. Prie Valdovų rūmų durų nutiestas raudonas kilimas, uždegti fakelai ir tokiu taku į rūmus įžengę politikai riejasi iki pamėlynavimo. Žiūrovas tik suprato, jog jeigu diskusijos neįdomios, jokie Valdovų rūmai nepadės.
Žiūrint mūsų televizijas susidaro įspūdis, kad lietuviškų TV veidai yra draugų kompanija, nieko į savo gretas nebeįsilei-džianti. Įsivaizduokit, turit jūs du draugus – Petrą ir Povilą. Ir ištisus metus per TV3, LNK, BTV ir kitas TV rodo tik jus tris, kaip jūs šokat, dainuojat, juokaujate, gaminate salotas, aprodot namus ir t. t. „Herojus laidoje atliks išpažintį“ – laidų anonsas nesiskiria jau keletą metų, dar pabrėžiant, jog pirmą kartą ir tik tai laidai.

Ir toliau madinga ekrane rodyti būrėjus, ekstrasensus ir įvairiausius ateities pranašus. Štai būrėja ekrane aiškina, kad tereikia perpjauti obuolį, tarp jo puselių įdėti geidžiamo jaunikio fotografiją, ir jau po kelių dienų jis bus tavo. Kita pataria į trokštamo objekto kišenę įgrūsti akmenuką ar įkišti plauką. Girdi, padeda. Bet labiausiai įsiminė aiškinimas, jog pasaulyje yra lygiai 30 žmonių, tokių kaip tu pats. Tikri antrininkai: ir išvaizda, ir manieromis. Gal todėl viena demagogija pasižyminti Seimo narė man labai primena moteriškę, turgavietėje pardavinėjančią mėsą. Nesinori jos iš tos moteriškės pirkti, nors gal toji mėsa ir skani, ir šviežia.

Aišku, negalima buvo neišgirsti ir astrologų porinimų apie ankstesniuosius gyvenimus. Pasirodo, jų gali būti net 500. Laidos svečias pasakojo, kaip keliaudamas po įvairiausias šalis, kai kuriuose jų pirmą kartą viešėdamas galėjo pasakyti, kas gatvėje už kampo: kokia bažnyčia, kokios parduotuvės. Reiškia, žmogui tos šalys buvo pažįstamos iš ankstesnių gyvenimų. Laidos rengėjai klausė žiūrovų „Ar jums taip nėra buvę?“. Prisiminiau, jog bent man taip iš tiesų yra buvę. Lūšnynų kvartale Indijoje pasakydavau, jog pasisukus už tos lūšnos taip pat bus lūšna. Taip ir būdavo. Laidos rengėjai stengėsi, kad laida nebūtų paviršutiniška ir gilinosi net į pačią reikalo esmę. Jie išsiaiškino, kad jei, pavyzdžiui, gyvendamas nežiūrėjai savo vaikų, tai – atgimęs – pats atsidursi vaikų namuose.

Tiesa, o ar jau kaupiate maisto atsargas, kurių prireiks po šių metų gruodžio 21 dienos? Pasirodo, pasaulio pabaigos nebebus, bet prasidės suirutė, atsijungs elektra, nutrūks dujų tiekimas, kolonėlėse nebebus benzino. Ar dar nematėte televizijos laidos apie tai?
Pagalvojau, jog pranašu galėčiau būti ir aš. Nesunku. Štai merginoms, prašančioms patarti, kurį iš dviejų vyrų rinktis, patarčiau pasilikti antrąjį, nes jeigu iš tikrųjų mylėtumėte pirmąjį, antrasis nebūtų nė atsiradęs. Galėčiau atskirti, ar santuoka laiminga. Pavyzdžiui, moteris gyvena laiminga santuokoje, jei štai ji žiūri į praeinantį dailų vyruką ir galvoja: „Vaje, kokia graži striukė, reikia vyrui tokią nupirkti!“

Šis rudens sezonas, deja, ne dainų, bet šokių metas. Jokių „Chorų karų“, „Žvaigždžių duetų“, tik per BTV vyksta „Mu-zikinė kaukė“. O jau šokių... Keli bičiuliai sako neįstengiantys žiūrėti šokių šou ilgiau negu 15 minučių. Sako, ne todėl, kad nemėgtų šokio, o todėl, kad visi žmonės, kurie prie to prisideda, pradedant užkulisių darbuotojais, baigiant komisi-jos nariais, veikiausiai pamiršo, kad šokis yra menas, o ne šou. Tobulos keletą valandų formuotos šukuosenos, blizgantys kostiumai, komisijos narių priekabiai (po tokių projektų komisijos taip išpopuliarėjo, kad greitai, atrodo, mes užsigeisime, kad tokios būtų per gimtadienius, vestuves ir kitas šventes, vertindamos kiekvieno svečio dovaną, aprangą, žinias, šmaikštumą, mokėjimą naudotis stalo įrankiais, gebėjimą dainuoti bei šokti...), reklama, Lietuvos popscenos žvaigždės, gėlės, dirbtinės šypsenos, 2–3 minučių trukmės šokis, pykčiai. Prisiminiau E. M. Remarko „Dangus neturi išrinktųjų“ pagrindinę heroję ir rašytojo mintis, kad šokis yra jausmas, kad jo negalima suvaidinti, be to ir šokėjai yra kitokie. Pagaliau ir mes gal per daug ir nenusimanome apie šokį, bet juk gebame atskirti, kas yra tikra. Deja. Štai mergina „blogame“ rašo: „Noriu išmokti šokti tą aistringąjį tango (ar bent flamenko), noriu šokti su Andriumi Butkumi, noriu, kad tai nebūtų tik sapnai.“ Gaila, bet šiandien neįsivaizduoju, kad bent kuri televizija vietoj šokių projektų imtų ir parodytų baleto spektaklį. Nors gal tokios laidos reikalingos tam, kad pamirštume apie artėjantį šildymo sezoną, brangstantį benziną, mažas pensijas.

Visi besiveržiantys į tokius televizinius šou, mano galva, turi kompleksą: juos vaikystėje kažkas skriaudė. Ir jei Radžis – žvaigždė, tai kas tuomet režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Rimantas Tuminas?

Bet labiausiai nerimą kelia laida „24 valandos“. Kelia dėl laidos herojų ir laidą žiūrinčiųjų. Ligos simptomai – ant del-no. Vyčiau lauk visus šios laidos kūrėjus vyrus, nes ar gali vyras taip šaipytis iš vyrų, kaip šaipomasi naudojantis ketu-riais po Palangą žmonų ieškančiais vyriškiais. Ir laidos pavadinimą reikėtų keisti. Žinant „Šok su manimi“ populiarumą, pavadinti ją „Tyčiokis su manimi“.
Kaip ir kiekvieną sezoną, pakanka gražaus gyvenimo laidų. Štai tūlas didžiuojasi naujausiu išmaniuoju telefonu, bet ieško kuo pigesnių lėktuvo bilietų. Tiesa, pažįstu ir žmonių, kurių mobilieji telefonai paprastučiai, bet štai dėl lėktuvo bilietų jie nesuka galvos, žiūri kaip jiems patogiau ir skraido biznio klase. Tikri turtuoliai nedemonstruoja savo turtų. Gal tik dėl laikrodžių: turtingų vyrų jie turi būti prabangūs. Gal dar ir akinių rėmeliai. Tai daug svarbiau už mobiliuosius telefonus ar net automobilius. Neturime tikrojo elito, kurį turi, pavyzdžiui, anglai, prancūzai ar vokiečiai. Žmonių tikslas įsigyti automobilį, vėliau – geresnį automobilį, namą, vasarnamį prie ežero ir, galiausiai, visą ežerą. Apie mūsų diduomenę geriausiai byloja jų įsigyti dūlantys dvarai.

Diskusijų laidos, apie kurias jau užsiminiau šio teksto pradžioje, ilgos ir nuobodžios. Jau atrodo diskusijos turėtų būti baigtos, bet vėl grįžtama į jų pradžią ir viskas prasideda iš naujo. Dažnai tų diskusijų ir nereikia: viskas be jų paprasta bei aišku. Pavyzdžiui, nemanau, kad Lietuvai nereikia sraigtasparnių, tačiau šioje istorijoje nerimą kelia kitkas: nedidelė valstybė nemoka susiskaičiuoti savo pinigų. Tolesnė seka: už sraigtasparnių pinigus pirksime kariuomenei batus ir aprangą. Ir taip be galo. Kol apsisuks ratas ir kažkam skirtus pinigus galėsime panaudoti namų renovacijai. Bet ko norėti, jei aiškiai net negalime atsakyti dėl prekybos centrų kasininkių pampersų.

Dažnai diskutuojame apie referendumų reikalingumą. Norisi sutikti, jog reikia nuleisti karteles referendumui surengti. Kodėl, pavyzdžiui, nebalsuoti, ar turi būti municipalinis kinoteatras mieste.
Atrodo nesuderinama, bet kuo gilesnė krizė, tuo daugiau rodoma maisto gaminimo laidų. Nejau tokių laidų kūrėjai įsitikinę, kad žiūrėdami į pilnas maisto lėkštes ekrane pasisotins?
Retai klausausi žiūrovus norinčiose prajuokinti laidose skambančių anekdotų, nežinau, šis buvo pasakojamas ar ne, bet, esu įsitikinęs, jis tikrai apibūdina tokias laidas.
Pasirodė įsakymas tolimųjų reisų vairuotojams susirinkti ir patiems auginti savo vaikus. To nepadariusių lauks griežta bausmė. Vienas vairuotojas, penkiavaikės šeimos tėvas, išsigandęs papasakoja tai žmonai ir nustemba, kad žmona nesupyksta, bet liepia parsivežti visus vaikus.
Parsiveža vyras septynis vaikus ir prašo žmonos kviesti penkis savuosius, kad juos supažindinus.
- Nebėra jų, – atsako žmona, – atvykę tolimųjų reisų vairuotojai pasiėmė.  

Ar perskaitę šį anekdotą nepasijautėte besiklausą kokios nors TV humoro laidos?
Ir tik serialai šiame nuodėmių pasaulyje yra paskutinis likęs bastionas, saugantis žmonių dorą ir moralę. Susitapatinant su herojėmis ir herojais, drauge išgyvenamos krizės ir laimėjimai, atpažįstami savoje biografijoje. Sėdi, žiūri kokį nors banalų serialą, ir niekaip nesuvoki, kaip jie ten tokie kvaili ir nieko nesupranta: nemato to, kas akivaizdu.
Serialai – kūriniai be pabaigos, įrodantys, jog nieko nėra amžino. Serialai populiarūs ir žiūrimi, nes žmonės iš prigimties yra įpratę prie tam tikro pasikartojimo. Tai teikia saugumo pojūtį, kaip ir mūsų kasdienių veiksmų eiliškumas, dienot-varkė, rutina, šventės. Serijiškumas pirmiausiai prasidėjo literatūroje, ypač nuo XIX a., ir televizija tai pasisavino. Teat-re serijiškumas neįmanomas, nors kine būna tęsiniai, tarkime, „Džeimsas Bondas“, bet juk į kiną nevaikštome žiūrėti 345-osios serijos...

Atrodo, viskas prasidėjo nuo „Santa Barbaros“ ir „Vergės Izauros“. Prisiminiau net anekdotą, kai moteris skundžiasi gyvenimu Lietuvoje ir sako būtinai iš čia emigruosianti.
- Kur? - klausia jos.
- Į Santą Barbarą. Visus pažįstu, - atsako šioji.

Nors jei iš tikro, tai viskas prasidėjo daug anksčiau. Dar XX a. pradžioje, kai kino rimtu menu beveik niekas nevadino, o apie televiziją mąstė tik fanatiškiausi mokslo genijai, jau tada žiūrovai į kino sales buvo viliojami filmų ciklais. Šeštojo dešimtmečio pradžioje visi žinojo Meksikos filmų scenaristę Bravo Adams ir neatitraukdavo akių nuo mažųjų ekranų, kai buvo rodoma „Laukinė širdis“.
Pirmas lietuviškas televizijos serialas buvo „Petraičių šeima“, transliuotas 1964–1972 metais. Todėl nėra teisūs teigian-tys, kad lietuviškų serialų „tėvas“ – serialas „Giminės“, rodytas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje 1993 metais. Dabartinė serialų banga atgimė su „Nekviesta meile“ ir „Moterys meluoja geriau“.

Serialo patrauklumas prasideda nuo pasirinkto pavadinimo. Jei nesugalvojate jokio intriguojančio, galima jį pavadinti ir pagrindinės herojės vardu. Visada tinka žodis „meilė“ su bet kokiu kitu žodžiu. Pvz.: „Prišaukta meilė“, „Atklydusi meilė“, „Vienintelė meilė“, „Neišgalvota meilė“ ar skausmingi „Prarasta meilė“, „Neišsaugota meilė“, „Dingusi meilė“, o jei kito žodžio nesugalvojame, tai gali būti kad ir „Meilė, meilė“... Jei reikėtų geriausią lietuviško serialo pavadinimą rinkti man, sakyčiau, jog tai „Moterys meluoja geriau“. Pavadinime esantis žodis „moteris“ patraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, nes ir joms įdomu, ką veikia bei kaip gyvena kitos silpnosios lyties atstovės. Žodis „meluoja“ irgi patrauklus. Nors „žudo“ labiau tiktų. Žodis „geriau“ tą „meluoja“ dar labiau išryškina. Nors visad pasiteisins „gyvenimiški“ serialai apie eilinius žmones a la „tokie kaip mes“.

Sakote, kad seriale reikia kuo daugiau dinamiško veiksmo. Klystate, idealiausia scena – du žmonės kalbasi virtuvėje. O štai pastovumą išlaikykite. Lietuviai prisiriša prie namų, daiktų, automobilių. Jiems keista, kai herojus vieną sezoną, t. y. pusmetį gyvena viename bute, kitą – jau kitame. Nejau serialų kūrėjai taip prišnerkščia jiems užleistus butus, kad tai pamatę šeimininkai juos bemat veja lauk? Jei giliau pamąstai, tai kiek keistoka, kai į susitikimą koks stambus verslininkas ar korumpuotas politikas atvyksta prabangiu juodu BMW, o eilinis vadybininkas, prašantis to verslininko ar politiko pagalbos su tokiu pat, tik sidabriniu BMW. Aišku, jei toks serialas būtų rodomas trečiojo pasaulio šalims, galėtume stebinti, girdi, Lietuvoje rojus ir visi lietuviai gerai gyvena. Visgi nedovanotinos kūrėjų klaidos, kai moteris į lavoninę atpažinti lavono išvyksta kelnėta, o prie lavoninės iš automobilio išlipa jau mūvėdama sijoną. Nors, aišku, pakeliui ji galėjo užsukti ir į namus persirengti. Keista, kai herojui einant aplankyti savo mamos, buvo prisnigę iki kelių ir jam teko bristi per sniegą, o po pusvalandžio iš jos išėjus, visas sniegas jau nutirpęs. Daug kam patinka serialas „Naisių vasara“. Aišku, kad jis lietuviui artimas, nes apie kaimą ir veiksmas vyksta tik vasarą. Jei pro langą matosi žaliuojantis medis, žiūrovai nesupyks, nes gamtos grožis visiems visad mielas.

Dabar serialai kurpiami greituoju būdu reportažinėmis kameromis, kainuojančiomis 15 tūkstančių litų ar net pigesnė-mis. Šiuolaikinių serialų herojai: naivi provincijos mergaitė, sukti verslininkai, vagiantys politikai, maištaujantys paaugliai, keletas smulkių banditėlių. Didžiausia tokios produkcijos dalis tenka vyro ir moters, t. y. meilės santykių temai, po to kriminalinės tematikos siužetams ir t. t. Sako, išsisemia serialų temos. Abejočiau. Temų galybė. Toli ieškoti nereikia. Nors ir emigracija. Kaip mūsų žmonės gyvena ten. Ir serialų kūrėjams būtų mielos dienelės – kol susuka filmą, pagyvena Dubline. Įdomi tema – per pastaruosius 10 metų iš Lietuvos į užsienį dirbti išvažiavo 1 548 fizikai, 1 302 biologai, 783 chemikai ir nė vieno kelių policininko.

Tema gali būti ir Seimo narių gyvenimas bei ilgas kelias iki Seimo nario kėdės. Štai ekrane regime padorų kandidatą į šią kėdę. Jam patariama džiaugtis, nes juk už jį balsuos visi dori žmonės. Kandidatas verkšlena, kad tai menka paguoda, reikia, kad balsuotų dauguma. Ir apie seimūnų sąžinę galima pakalbėti. Tiesa, iš kur ta sąžinė, kai tokie pinigai.    
Vis dar gyvi sveikinimų koncertai, kurie, kaip ir serialai, irgi nekenksmingi. Jie laimingas padaro net kelias žmonių grupes: tuos, kuriuos sveikina, tuos, kurie sveikina, ir pačius atlikėjus, kurie sužino, kad jų atliekamos dainos dar vis populiarios. Statistikos nežinau, bet, atrodo, kad pastaruoju metu ypač turėtų džiaugtis Vytautas Šiškauskas, aplenkęs net Edmundą Kučinską su Stasiu Povilaičiu.

Netikėtai atgimsta pamokymų laidos. Ir ne tik kaip gaminti valgį, rengtis (šių buvo ir iki šiol), bet ir mokančios etiketo (Lietuvoje net iš kažkur atsirado etikos specialistų). Štai neseniai viena tokia laida aiškino, kaip elgtis gavus kvietimą į pobūvį su raidėmis RSVP. Pasirodo, šios raidės įpareigoja atsakyti ar mes į tą pobūvį atvyksime ar ne. Nors kam tos raidės, nes juk šiandien vykstame į visus pobūvius, jei tik kviečia, o ypač, jei tuos pobūvius ir į juos atvykstančius fil-muoja TV. Vykstame į pobūvius, žiūrime pramogines TV laidas, užsirašome į šokių kursus ar į plaukiojimus baseine. Žodžiu, „duonos ir žaidimų!“