Ričardas JAKUTIS

Išgirdę raginimą „Nutildykite Radžį!“ bemat supyks visi jo gerbėjai, o ypač - gerbėjos. Iškart noriu pasakyti, jog prieš Radžį nieko neturiu, te sau dainuoja, o noriu šnektelėti apie tylą, kurios pagrindinis priešas yra mobilieji telefonai. O jie skamba dažniausiai populiariomis melodijomis, tarp kurių ypač daug iš Radžio repertuaro. Anksčiau buvo populiarios Cicino, Rimiškio (sėdi moteris kavinėje, o jos mobilusis telefonas suskamba melodija „Mes vyrai“) dainos, na, vyrams gal labiau tiko Violetos Tarasovienės repertuaras.
Žiūriu TV žinias. Redaktorė klausinėja laidon pasikviestą politiką ar verslininką. Prasideda kažkoks nemalonus burzgi-mas. Tai reiškia, kad pas kažkurį laidos dalyvį pradeda skambėti mobilusis telefonas. Pamiršo ir prieš pradedant filmuoti neišjungė. O juk dažnai išsiverstume ir be mobiliųjų telefonų. Ar netąso jie mūsų nervų, ar leidžia pailsėti?

Žingsniuojame bulvaru. Kažkur suskamba mobilusis telefonas. Net penki praeiviai išsitraukia savo aparatėlius pažiūrėti, ar ne jų. Vaikštai po prekybos centrą ir regi ne vieną – vienoje rankoje pirkinių krepšys, kita prie ausies spaudžia mobilųjį. Rodos, ne parduotuvėje esi, o biure, kur visi sprendžia neatidėliotinus reikalus. Skamba telefonai ir spektaklių ar koncertų metu, tiesa, gal šiek tiek rečiau, nes šiose salėse (ypač dramos ar operos) yra ir inteligentų, kurie suvokia, kad tokioje vietoje telefonas turi būti išjungtas. O kino teatrų salėse telefonų, ko gero, niekas neišjunginėja. Skamba telefonai ir prie mirusiojo karsto, ir bažnyčioje. Jau esu aprašęs girdėtą istoriją, jog net pašarvoto velionio švarke telefonas suskambėjęs. Nelabai įtikėtina. Juk kostiumas mirusiajam turėjo būti pervilktas. Nors visko gali būti, kai aplinkui tiek mobiliųjų. Savo tekstuose esu užsiminęs ir apie kitą girdėtą istoriją, jog šuo mobilųjį prarijęs. Sako, labiausiai pats gyvūnėlis išsigąsdavęs, kai jo pilve šis imdavęs skambėti.

Pažvelgęs į statistiką nustembi, jog Lietuvoje daugiau mobiliųjų klientų negu pačių gyventojų. Mačiau kavinėje: sėdi keturiese prie stalelio, ant stalelio šeši mobilieji telefonai. O turiu draugų, kurie neturi mobiliųjų telefonų. Neturi ir yra laimingi. Pažįstu net ir verslininką, jo neturintį. Visus reikalus tvarko sekretorė, apie visus skambučius jam praneša ir, jei mato, kad reikia, jis perskambina. Ir nepasakysi, kad biznis jam nesisektų. O kiek žinau tokių, kurie savaitgaliais išjungia savo telefonus.

Žmonės visais laikai labai mėgo šnekėti. Nuo tada, kai išmoko. Jie šneka apie save, savo darbą, pasiekimus, atskleidžia paslaptis, apkalbinėja kitus. Tas šnekėjimas vieniems patinka, kitus užknisa. Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų, sakyčiau, kad žymiai daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Užstalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską – ir šlovę, ir pinigų.

Vieni sako, jog lietuviai tyli tauta, kiti teigia priešingai – kalbi. Per televiziją vykstantys dainų ir šokių projektai liudija antrą – kol dainininkai dainuoja, o poros šoka, einame kaistis kavos ar arbatos, pavartome laikraštį ar knygą, bet vos tik ima kalbėti vertinimo komisijos nariai, privalu išklausyti.
Palyginau du bičiulius. Abu jie nėra kažkokie proto bokštai, tačiau viena iš jų plepa ir plepa, kitas tyli. Aišku, kad kvai-liu žmonės vadina pirmąjį. Apie antrą nieko negali pasakyti, tad mąsto, gal jis ir protingas. Bent man tylintys žmonės atrodo orūs. Tik patys turtingiausieji žino – pinigai mėgsta tylą.

Žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. O tiesa – visada per vidurį... Susimąsčiau apie tylą žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs, jog gerus santykius lemia ne tik mokėjimas susikalbėti, bet ir sugebėjimas gerai jaustis tyloje. Tyla yra bendravimo dalis. Kartais būna, kad tu tyli ir jautiesi nejaukiai. Kartais būna, kad tu tyli, o tyla reiškia meilę ir pagarbą. Kartais būna, kad žmogus tyli ir jautiesi kvailai. Kartais būna, kad žmogus tyli, o ta tyla yra kažkuo turtinga. Todėl klausiu: „Pasakyk, kodėl žmonės nepakenčia tylos ir nebegali gyventi be įjungto televizoriaus, radijo ar kito triukšmo šaltinio?“ O juk pati tvirčiausia šeima, kai abu niekam nereikalingi ir neturi su kuo pasišnekėti, nes bendrauti tuomet belieka vienam su kitu.

Kalbėtojai vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Tik sunkiau atpažinti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas kaip tai, kad jis yra dėmesio centre. Žmonės veržiasi į realybės šou, nori išsipasakoti. Juos ten varo noras būti matomiems. Sako, kad TV laidas apie nusikaltimus, blogus žmones, nevykėlius labiausiai mėgsta žiūrėti į juos panašūs, nes gali po to kitiems papasakoti, kad yra dar blogesnių už juos pačius. Be to, domina ir nematomos kitų gyvenimo pusės, tarsi žiūrėjimas pro rakto skylutę. Vos tik koks žmogus tampa žymus, tuojau atsiranda kas nors sėdėjęs greta jo mokykloje. Žmogus kartais net nesusimąsto, ko jam trūksta, kol kiti nepasigiria.

„Kalbėjimas yra menas, tačiau tylėjimas - dar didesnis menas“ – didžiųjų išmintis. „Tylėjimas“ - žodis paprastas, su konkrečia reikšme, nors dažniausiai jis reiškia „nesikišti ten, kur nereikia“. Tylėjimą vertinantys tyliai sau ir gyvena. Jiems gėda būti minioje ir laikyti rankose kartono lakštą, ant kurio būtų užrašytas koks nors reikalavimas. Ir kas turėtų būti ten parašyta, kad toks žmogus paimtų tai į rankas ir pats su tuo susilietų? Gal tas užrašas turėtų būti „Reikalaujame šaliai intelekto“? Tiesa, atsakinguose postuose tokių žmonių beveik neaptiksi. Jie abejingi, kai renkamas laiptinės seniūnas. Paprasčiausiai jie nemėgsta demagogijos. Jie ne politikai, nes politikai aktyvūs kalba, bet pasyvūs darbais. O jei apie dabar taip populiarius interneto komentarus, tai juos rašo žmonės, kuriems ne viskas gerai.

Pasitaiko žmonių, kurie mums pasakoja kokį dalyką, kaip didžiausią paslaptį, būdami jį šimtams kitų išplepėję. Pasiti-kima mūsų plepumu ir manoma, kad mes tą „paslaptį” toliau pasiųsime. Bet mes, tylėdami, parodome savo išsiauklėjimą ir suduodame reikiamą smūgį tokiems „paslapčių” platintojams. O juk labai paprasta - jeigu apie ką nors negalima kalbėti, reikia tylėti. Blogiausia, aišku, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali.

Tyla visad siejama su dvasiniais dalykais. Deja, šiandien žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ yra įtartini ir paliekami kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus. Nors rekolekcijos visad turėtų būti reikalingos ir aktualios. Rekolekcijos – lotynų kalbos žodis – recollectio – susikaupimas tyloje.

Gi jei kalbi, tai turėk, ką pasakyti. Krikščionybės istorijos knygos primena Antaną, Pranciškų, Augustiną, Joną Auksa-burnį ir kitus šventuosius, didžius pamokslininkus, kurie sutraukdavę gausias minias žmonių ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jų pasiklausyti. Šiandien pamokslautojų daug, bet naudos jokios, o pats žodis „pamokslas“ mūsų visuomenėje liko itin nuvalkiotas ir nepopuliarus. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ sako, jog „pamokslas“ reiškia „pamokomą kalbą“. Būtų tai daugiau tarsi bažnytinis žodis, tačiau net ten to žodžio atsižadama, o kas anksčiau buvo „pamokslas“, dabar vadinama „homilija“. Tiesa, užsukus į provincijos bažnytėles dar galima išgirsti didaktinį pamokslavimą, bet ir tai jau vis rečiau.

Daug kalbantiems labai patinka pamokslauti. Šiandien, sako, pamokslai neduoda rezultatų, nes jie neįtikina: skamba juose raginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie giliau nepaliečia, viskas praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebūtų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys pamokslautojai pagal savo pamokymus negyvena. Pamokslautojai turi remtis tuo, ko patys viliasi, ir sakyti tik tiesą. Populiarus vokiečių teologas ir pamokslininkas Frederikas Biuchneris pastebi: „Daugelio pamokslų bėda yra ne pamokslininkų atitrūkimas nuo pasaulio, knygų ir technologijos, bet atitrūkimas nuo savo pačių gyvenimo ir gyvenimo žmonių, kuriems jie pamokslauja. Ar jie kalbėtų apie viltį, tikėjimą, meilę ar ką nors kita, tegul jų kalbėjimas remiasi gyva tiesa to, kaip jie patys išgyveno šiuos kilnius dalykus. Teišdrįsta jie būti patys savimi“.

Rytų išmintis byloja, jog vaikus reikia ne mokyti, o stebėti. Stebint nukreipti reikiama linkme. Vienos šeimos tėvas sakė išmokęs užsienio kalbą, kad paskatintų dukrą jos mokytis. Griežti dogminiai pamokslai, ujimas, barimasis auklėti nepadės. Gąsdinimu bausmėmis taip pat daug nepasieksi. Klasikinis teologinių studijų pavyzdys: mama, trumpam palikdama vaikus, prigrasino ūgtelėjusį sūnų neskriausti jaunesnės sesutės, nes Dievas nubaus. Mamai išėjus brolis trinktelėjo seseriai, nes tiesiog smalsu buvo, kaip tas Dievas nubaus.
Dar vienas dalykas, kurį noriu paliesti šiame tekste – pauzės reikšmė. Pavyzdžiui, kai pašnekovas baigia kalbėti, vietoj greito atsakymo verta padaryti bent keleto sekundžių pauzę. Tai svarbi bendravimo subtilybė. Psichologų pamokymuose užtikau net kelis pauzės privalumus.

Pavyzdžiui, kaip svarbu būti pauzės meistru, tai yra nejausti jokio diskomforto ar nejaukumo, kai pokalbio metu stoja tyla. Trumpas stabtelėjimas prieš atsakant yra efektyvaus bendravimo proceso dalis. Pirma, tokiu būdu galima išvengti nemandagiai nutraukti pašnekovą, jeigu jis trumpam nutilo tik tam, kad surikiuotų tolimesnes norimas perteikti mintis. Jei neskubėsite įsiterpti, daugeliu atveju pamatysite, kad pašnekovas kalbės toliau ir suteiks papildomos reikalingos informacijos.

Antrasis tylios pauzės privalumas yra tas, jog tylos pertraukėlė signalizuoja pašnekovui, kad jūs svarstote ir galvojate apie išsakytą nuomonę. Tai aiškus ženklas, kad jums rūpi ir įdomu. Būti išgirstam ir suprastam yra savotiškas nebylus kito asmens komplimentas. Tokia tyla leidžia kitam žmogui pasijusti vertinamam.
Trečiasis pauzės privalumas – galimybė patiems tyliai pamąstyti ir geriau suvokti ką tik išgirstus žodžius. Dūmoti pus-valandį nėra būtina, kalba eina apie keliolikos sekundžių stabtelėjimą. Neilga pauzė padeda skaityti tarp eilučių. Ir kas svarbiausia, pauzės nieko nekainuoja.

Geriau patylėti, bet nesakyti „ne“, nes tas „ne“ gali sukelti neigiamus jausmus. Į visus pasiūlymus geriau atsakyti: „Bū-tinai apie tai pagalvosiu“. Iškrypusioje Vakarų Europoje ir JAV tylėjimas paprastai laikomas nesugebėjimu bendrauti, tačiau Rytų pasaulyje tai yra sudedamoji socialinių santykių dalis. Anot kinų patarlės, „tie, kurie žino, nekalba; tie, kurie kalba, nežino“. Rytuose tylėjimas reiškia įsiklausymą ir mokymąsi. Tyla - tai būdas apginti individualumą ir privatumą, tai pagarba kitų individualumui. Didelis dalykas priprasti prie ilgos tylos ir mokėti likti kantriam.
Jeigu jūsų vyras išėjo pas kitą, neskubėkite skųstis draugėms. Juk anos vyras išėjo pas trečią ir t. t. Laukite, greitai kažkurios vyras ateis pas jus. Juk turi jie kažkur dėtis!

Klausytis pašnekovų nuobodu, bet kartais iš to jų šnekėjimo galime turėti naudos. Būkime protingesni už šnekorius - leiskim jiems pasireikšti. Jei žmogus lieja jums savo jausmus, kaip jis yra kuo nors nusivylęs arba tiesiog apie ką nors „pletkina” - tai yra aukso puodas. Reikia stengtis iškentėti ir išklausyti pasakojimus, nes galima išgirsti įvairių faktų - naudingų ir nenaudingų. Reikalui esant, jais galėsime pasinaudoti. Pasakotojai pradės jumis pasitikėti, žinos, kad gali jums išsipasakoti, nė nesuprasdamas, kad tuo pačiu gali perduoti jums naudingos informacijos. Bent man sunkiausia išklausyti pašnekovus, kurie perpasakoja Rolando Skaisgirio serialus. O visų nusišnekančių su nekantrumu laukia TV laida „Klausimėlis“. Caras Petras I norėdamas išjuokti kokį nepaklusnų „bojariną“ liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlįstų“.

Daug plepantys nežino, kas tai yra kančia, bet tai žino tyleniai. Plepiai pro ją prasliuogia, o tyleniai ją jaučia. Kartą jaunas tylus vaikinukas pasiskundė niekaip negalįs susipažinti su mergina. Pamato gatvėje puikią merginą, norėtų prieiti, bet nežino, ką priėjus sakyti. Patark, paprašė, girdi, rašai ir kalbėti moki. Pamokiau jį pirmaisiais galvon toptelėjusiais žodžiais. Sakyk merginai: „Jūs stovite ant nuostabaus grožio šaligatvio plytelės“. „Kvaila“, - tarstelėjo prašęs pagalbos. Kvaila tai kvaila. O prašė patarti.

Egzistuoja daug sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakyti nuoširdžiai nerekomenduojama. Klasikinis pavyzdys apie ligonį, sergantį vėžiu, kuris pažįstamo gydytojo prašo: „Pasakyk man tiesą, juk tu mano draugas, o aš noriu žinoti, kiek man liko dienų šioje žemėje?“ „Dveji metai“, - atsako gydytojas. „O aš galvojau, kad tu mano draugas“, - nusivilia ligonis.
„Kaip sekasi?“ – į šį klausimą tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis, kaip ir kiekvienas lietuvis, be abejo, turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, atsakykite, kad problemų turite. Stenkitės atsakyti kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, o smulkmenos nelabai ir domina.

„Ar aš stora?“ - neatsakyti nieko yra nepadoru. Prisiminkite kokią nors sustambėjusią aktorę ar estrados žvaigždę ir pasakykite, kad pagal ją jūsų pašnekovė tiesiog šapelis. „Mylimo kūno turi būti daug“ ar panašūs posakiai yra pasenę, bet blogiausiu atveju ir jie tinka. Tiesa, inteligentiškų žmonių, kurie, sulaukę atsakymo į savo klausimą, suprastų, jog toliau klausinėti nekorektiška, yra labai mažai.

Kartais skambina kažkas ir klausia:
- Kas čia?
Yra genialus atsakymas, kuris suglumins bet kurį skambinantįjį. Tereikia jo paklausti:
- Kur?

Jei pašnekovo norite atsikratyti, pradėkite pasakoti, pavyzdžiui, kokias knygas pastaruoju metu skaitote. Nors nuo nemalonių ir nepatogių klausimų gyvenime niekur nepabėgsite. Jie visada jus suras. Neverta gadinti nuotaikos, verčiau išsiugdykite imunitetą. Būkite paruošę keletą standartinių, paprastų ir mandagių atsakymų. Sako, kad galima išbristi iš bet kokios padėties, tereikia tik apsukrumo ir šiek tiek melo. Net pagautas su meiluže vyras dar gali žmonai teisintis: „Kuo tu labiau tiki: savo akimis ar mano žodžiu?“ Nors verčiau tokiu atveju yra patylėti.