Ričardas JAKUTIS

Spalio 28 dieną turėsime naują laiką ir naują valdžią. Debatuose prieš neseniai praūžusius rinkimus vieno debatuojančio piliečio rankose pamačiau Rūpintojėlį. Štai jei tokie žmonės įžengs politikon, viskas kardinaliai keisis – ne vienas pagalvojome ir tuoj pamatysime, ar eilinį kartą neapsirikome. Viena TV laida žiūrovų klausė, ar esame patenkinti rinkimų rezultatais. 65 proc. atsakė, jog yra nepatenkinti. Tai kur tie 65 proc. buvo per rinkimus, nebalsavo? O juk balsavome už panašius į save politikus. Neseniai atostogų iš Airijos grįžęs draugas, besibaigiant buteliui tapo perdėm jautrus ir apsiverkė: „Pasiimčiau Lietuvą į Airiją“.

Prasideda siaubų dienos. Televizorių ekranuose tuoj išvysime prisikėlusių numirėlių armijas, vampyrų gaujas ir net ateivių iš kosmoso desantus. Helovinas. Tokia Holivudo produkcija mus gąsdina amerikiečiai. Tautiniam gąsdini-mui renkamės pokalbių laidas apie brangiausią šildymo sezoną. Net gabiausias matematikas, manau, nepaaiškintų teiginio: „Už šilumą mokėsime mažiau, bet daugiau negu ankstesniais metais“. Yra ką su šiuo sakiniu veikti ir filoso-fams. Po seržanto Petrenkos erdvės ir laiko sujungimo (jis kareiviams yra įsakęs: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų“), toks teiginys – naujas atradimas. Gi dėl šildymo brangumo tai Danijoje dirbantis draugas pasakoja, jog dėl šildymo kainos ten niekas nesuka galvos. O ko ją ir sukti, jei jo atlyginimas veik 35 tūkst. kronų (100 eurų – 744 daniškos kronos). Ir tai, anot jo, nedidelis atlyginimas, daug kas gauna dar didesnius.
Depresija. Nori nenori rudens tekstuose neapeisi šios temos. Pradėkime nuo bjauraus oro, koks vyrauja šiomis dieno-mis. Vėjuota, tamsu, šlapia, pikta. Po to tas laikrodžių sukimas. Tiesiog šaukiamės tamsą.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pasitinkant depresijos dienos, minimos spalio 1-ąją ir Pasaulinės psichinės svei-katos dienos, minimos spalio 10-ąją, išvakarėse paskelbė ataskaitą „Depresija: pasaulinė problema“, kurioje teigiama, kad dėl šios ligos kenčia 350 mln. planetos gyventojų, tai yra kas 20 žmogus. Depresija neaplenkia nei neturtingų, nei turtingų šalių. Lietuvoje dėl įvairių psichikos sutrikimų gydosi 5 proc. gyventojų, tačiau šis skaičius neatspindi tikrosios psichikos ligų padėties šalyje. Mat daugybė sergančių žmonių į medikus tiesiog nesikreipia. Gi nors savižudybių ten-dencijos statistiškai mažėja, Lietuva pagal savižudžių skaičių ir toliau pirmauja Europos Sąjungoje.
Kaip vaduotis iš rudeninės depresijos? Tokiu metu gelbsti knygos, kino filmai, spektakliai, koncertai, parodų lankymas.

Rudens pirmoji pusė šiauliečius pakvietė į puikias mūsų miesto dailininkų parodas. Išskirčiau Eduardo Juchnevičiaus grafikos parodą „Laiptų“ galerijoje ir Arūno Vasiliausko akvarelių parodą dailės galerijoje. Vyriausybinės premijos laureatas Eduardas Juchnevičius, kurio pirmosios mirties metinės buvo šia paroda pažymimos, save bandė ir tapyboje, bet pastaroji paroda dar kartą paliudijo – jis grafikos maestro. Ne veltui Baltijos šalių grafikų trienalėje 1986 m. Taline iš tiek Baltijos šalių grafikų yra tapęs laureatu. O prasidėjo viskas 1968-aisiais, kai, baigęs Vilniaus dailės institutą, jis grįžo į Šiaulius. „Atėjo naujas“, - taip Šiauliuose sakė apie jauną menininką Eduardą Juchnevičių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje tai buvo populiarus posakis, mat režisieriaus Jono Jurašo atėjimas į Kauno dramos teatrą buvo apibūdinamas lenkų dramaturgo Mareko Domanskio pjesės „Atėjo naujas“ žodžiais ir jais imta apibūdinti visus veikliuosius ano meto žmones.

Garsusis grafikas Petras Repšys nedvejodamas teigia: „Eduardas Juchnevičius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje.“ Kultūriniam miesto gyvenimui jaunasis menininkas suteikė daug naujovių. Viena jų buvo dailės parodos ir literatūros vakarai ką tik pastatytuose dailininkų namuose Ežero gatvėje šalia senųjų miesto kapinių. Atvykdavo Eduardo Vilniaus studijų draugai: Vincas Kisarauskas, Rimantas Gibavičius, Antanas Martinaitis ir kiti. A. Martinaičio apsilankymai Šiauliuose Eduardui tapo ypač mieli, nes šis irgi buvo poetas, tad diskutuojant pokalbių temos būdavo daugiau poezijos. Čia yra lankęsis ir garsusis Tomas Venclova.

Gabus menininkas buvo ir žlugdomas, ir keliamas. Iš parodų buvo išimami jo darbai, nukabinami darbai parduotuvėse, stotyse, nors iš pradžių ypač palankiai buvo sutikta jo mintis eksponuoti paveikslus ne tik parodų salėse (dabar parodos netikėtuose erdvėse nieko nebestebina, o tuomet E. Juchnevičiaus paroda Šiaulių geležinkelio stotyje buvo tiesiog iššūkis). Tačiau autoriaus maištingumas ir gebėjimas provokuoti žiūrovą įsiminė tuomečiam Kultūros ministerijos Dailės skyriaus vedėjui Viktorui Liutkui, tad 1973 metais buvo surengta menininko darbų paroda sostinės Menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra). Eduardo Juchnevičiaus kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, dailininko parodos yra nukeliavusios į Lenkiją, Vengriją, JAV, Italiją, Austriją, Australiją. Miela pavartyti ir Eduardo Juchnevičiaus poezijos bei dramų knygas „Vilkolakiai“, „Švento Roko šuo“, „Prūsijos krikštai. Treblinka 2“, kurias autorius pats yra iliustravęs.

Eduardo Juchnevičiaus kūrybos atspirties taškas, anot jie paties, yra 1009 metai, kai Šv. Brunonas atrado Lietuvą. Nors ne vienas menotyrininkas yra pripažinęs, jog istorinė tiesa dažnai nuskęsta Eduardo Juchnevičiaus meninėje tiesoje. Moteris, durklas, vyras – juos užtiksi bemaž kiekviename dailininko paveiksle. Tiesa, jo paveiksluose daug ir netikėtumų, pavyzdžiui, jei vaizduoja Kristų, tai dažniausiai su girtuokliu šalia, vieno laikmečio istoriniai personažai bendrauja su visai kito laikmečio atstovais.

Eduardui Juchnevičiui skirtą vakarą „Laiptų“ galerijoje ir jo parodos atidarymą vedė Eduardo bičiulis, Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas. Tai buvo tarsi dviejų gerų draugų bendravimas – dailininko ir aktoriaus, juo labiau, kad Vladas Baranauskas buvo 1971 m. Šiauliuose, dailininkų namuose Eduardo Juchnevičiaus įkurto pogrindžio teatro aktorius. Eduardo Juchnevičiaus eiles tą vakarą dar skaitė ir kita šio istorinio teatro aktorė Fausta Laurinaitytė.

Dailininko Arūno Vasiliausko paroda Šiaulių dailės galerijoje skirta autoriaus 70-ečiui. Parodos pagrindas – akvarelės. Nuo pačios pirmosios, sukurtos 1969 m. iki šių dienų. Žvelgdamas į šias akvareles, iškart išskiri du dalykus – talentą ir kruopštumą. Tiesa, pats dailininkas sako, jog Dievas, deja, jo neapdovanojo talentu – viską jis pasiekė kruopščiu darbu, tačiau jo kūriniai byloja kita – yra ir Dievo dovanos, ir, be abejo, darbštumo.

Išskirtinis Arūno Vasiliausko akvarelių bruožas – jos prašosi muzikos. Tai pastebėjo kompozitorius Algirdas Bružas ir taip gimė ne vienas muzikinis ciklas. Nors dailininkas sako, kad neteisinga būtų kompozitoriaus sukurtus muzikinius opusus vadinti jo darbų iliustracijomis, nes pastaruoju metu ir jis, ir muzikos kūrėjas renkasi temas ir jomis kuria. Tos temos – lietuviškas kaimas, žmogaus atmintis, prisiminimai, liaudies dainų reikšmė, M. K. Čiurlionio palikimas...

Puikus užmanymas parodoje eksponuoti ir piešinius. Ne kiekvienas dailininkas šiandien imasi pieštuko, eskizuoja iš natūros, taip miklindamas ranką. O juk piešinys yra visko pagrindas, vienas seniausių ir pamatinių dailės raiškos būdų, galutinai susiformavęs Renesanso laikotarpiu. Šiuolaikiniame mene dominuoja instaliacijos, performansai, autentišką meninę raišką keičia kompiuterių technologijos, naujoji komunikacija. Vakaruose jau susigriebta, kad nebeliko žmonių, gebančių mokyti piešti. Piešiniai išsaugo dailininko autentiškumą ir yra lyg jo dienoraštiniai pasakojimai – intymioji menininko kūrybos dalis. Įsiminė kažkieno išsakyta mintis, jog beveik kiekvieną piešinį galima peržiūrėti naujai ir tarsi J. Cortazaro romaną „Žaidžiame klases“ skaityti iš naujo pagal kodų sistemą.

Ką išskirčiau iš kino filmų? Po „Vidurnakčio Paryžiuje“ vėl Woody Alleną ir jo naują juostą „Į Romą su meile“. Roma – jau ketvirtasis Europos miestas, garsiam režisieriui tapęs filmavimo aikštele. W. Allenas gerbėjus jau privertė trokšti nukeliauti į Ispaniją, leisdamas žvilgtelėti į šią šalį filme „Viki Kristina Barselona“, Londone nufilmuotas „Lemiamas taškas“ atskleidė turtingą ir kraugerišką britų gyvenimą, o jau minėtas svajingas „Vidurnaktis Paryžiuje“ sužavėjo prancūziška elegancija, grožio bei senų laikų prisiminimais.

Žiūrovams pasiūlomos keturios istorijos apie kelių italų bei amerikiečių nuotykius amžinajame mieste. Jaunas architektas (akt. J. Eisenbergas) susižavi savo mylimosios drauge aktore; nevykęs operų statytojas (pats W. Allenas) mėgina padaryti žvaigždę iš savo dukros būsimo vyro tėvo; jauna porelė iš provincijos sužino, kas yra atsitiktinis seksas su viešbučių vagimi bei prostitute (P. Cruz), o eilinis italas (net R. Benigni) penkiolikai minučių atsiduria garsenybės kailyje.

Keturių meilės istorijų popuri, gražiausi Romos ir Vatikano peizažai, džiazo muzikos garsai, neurotiškas Woody Alleno humoras, nauji, perspektyvūs bei grįžtantys aktoriai ir sankryžoje eismą kontroliuojantis policininkas, kuriam tenka tapti jausmingos ir šmaikščios ekskursijos vedliu ir komentatoriumi.

Visgi žiūrint „Į Romą su meile“ užvaldė dvejopos mintys. Esu tamsiaplaukis vyras ir mėgstu blizgučius, todėl didžiuo-juosi, kad pamačiau naują Woody Alleno juostą ir norisi ją skirti prie geriausių kas paskutiniu metu matyta, bet kipšiu-kas gundo ir kritikai: viskas jau matyta, net Woody Alleno humoras išsisėmęs, o svarbiausia, tai jau nebeprilygsta „Vi-durnakčiui Paryžiuje“. Labiausiai juosta gali džiaugtis tik italai, nes, kaip ten bebūtų, jų sostinę Woody Allenas puikiai pareklamuoja.

Teatre keletą mėnesių nebuvau. Laukiu premjeros Šiaulių dramos teatre – spektaklio pagal Nikolajaus Leskovo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Turtingo pirklio žmona Katerina Lvovna Izmailova nuobodžiauja ir svajoja apie vaikus, kurių negali turėti nuo bevaisio vyro. Moteris įsimyli jauną prievaizdą Sergejų. Gimsta planas: Katerina nunuodija uošvį, nužudo vyrą, pasiryžta uždusinti net mažametį sūnėną Fedią, kuris gali užginčyti jos teisę į vyro palikimą. Pastarąjį nusikaltimą atsitiktinai pamato kaimiečiai. Įvyksta teismas. Katerina su Sergejumi ištremiami į katorgą. Kai Katerina nebetenka turtų, išnyksta ir Sergejaus meilė, kuris tyčiojasi iš Katerinos jausmų ir gyvena su kitomis merginomis.

Tai kultinis Rusijos dramos teatrų spektaklis. Lietuvoje, atrodo, joks teatras dar šio N. Leskovo kūrinio nestatė, gal tik Vilniaus rusų dramos teatras. N. Leskovo apysaką lyginu su G. Flobero „Madam Bovari“, nors, aišku, pavadinimą apysakai davė Šekspyras. Jeigu dar ieškoti asociacijų, tai pavadinimas primena ir I. Turgenevo „Hamletą iš Ščigrovskio rajono“. Leskovo istorija įkvėpė kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių, režisierių Andrzejų Wajdą, o Juozą Baltušį, parašiusį „Virto ąžuolai“, kai kurie literatūros kritikai apkaltino Leskovo plagiatu.

Taigi premjeros laukiu. Tikiuosi, kad spektaklis bus puikus, o ne toks kaip tie atvežami gastroliniai, sukurpti paimti lengvus pinigus, kai pjesė baigiasi pusvalandžiu anksčiau nei spektaklis.
O iš knygų lentynos traukiu Vladimiro Nabokovo „Žvelk į arlekinus!“ (iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012). Tiesa, nesu Nabokovo gerbėjas. Nesukrėtė manęs „Lolita“. Tiesiog man svetimos problemos. O štai „Arlekinai“ (matau Pikaso paveikslą) patiko. Tai paskutinis baigtas garsaus rašytojo romanas. Jis apie meilę ir kūrybą. Kai kas tvirtina, kad tai paties Nabokovo biografija. Štai pradedant knygą pateikiami pagrindinio knygos veikėjo – irgi rašytojo – kūrinių pavadinimai: „Tamara“, 1925 (atitikmuo V. Nabokovo „Mašenkai“, 1926), „Karalystė prie jūros“, 1962 (atitikmuo „Lolitai“, 1955, nes šią knygą autorius pradžioje „Karalyste prie jūros“ buvo pavadinęs) ir t. t. Romanas nesunkiai skaitosi, nes ar gali nesiskaityti kad ir tokios scenos: „Šypsodamasi įėjo Doli. Šypsodamasi smakro kryptelėjimu davė ženklą, kad padėčiau ragelį. Šypsodamasi nušlavė nuo stalo egzaminų sąsiuvinius ir įsitaisė ant jo, man prieš veidą atstačiusi plikas blauzdas.“ Kažkuri iš literatūros kritikių taikliai pastebėjo, jog šito romano sluoksnio paviršutiniškiems skaitytojams turėtų pakakti, visa kita juos trikdys.

Romano herojų Vadimą kurti dar vaikystėje prikalbino senelės sesuo. Aštuonmečiam berniukui ji pasakoja apie arlekinus, kurie, anot jos, yra viskas – medžiai, žodžiai, situacijos ir uždaviniai. Skaičiau, kad V. Nabokovas teigia, esą, rašytojai, kurie sako, jog kartais nežino, ką jiems iškrės jų herojai, yra puspročiai, tačiau rašytojai, įsivaizduojantys, kad stumdo savo veikėjus tarsi šachmatų figūras griežtai nužymėtais takais, irgi nėra visagaliai.

Po tokios rudens pirmosios pusės kultūrinių įvykių apžvalgos, pasineri ir į šviesesnes mintis. Štai Amerikoje sausros, Lietuvoje škvalai – klimato atšilimo padariniai, tačiau Lietuvoje tai labiau primena išsigelbėjimo iš skurdo scenarijų nei skaudžias pasekmes. Nes tautiečių grūdinės kultūros užderėjo kaip niekad, geriamas vanduo iš čiaupo – sveikiausias Europoje, o pasaulio ekonomistai daro išvadas, kad nenumaldomai artėja laikas, kai mūsų planetoje bus svarbesnė ne nafta ir dujos, o gėlas vanduo ir grūdai.

Dar skaičiau, kad Lietuvos didmiesčiai pradės sekti Vienos, Hamburgo, Roterdamo ir kitų Vakarų Europos didmiesčių pavyzdžiais, kai savivaldybė miestų centruose išperka iš gyventojų senus daugiabučius, juos griauna, o paskui stato kokybiškus namus, o ne plečia miestą į užmiesčio kvartalus. Sena tiesa, jog miestas turi būti plečiamas kompaktiškai: tankinant teritorijų užstatymą pačiame mieste. Be to, mieste negalima apseiti be žaliosios zonos su vaikų žaidimų aikštelėmis, suoliukais, gėlynais, fontanėliais, tvenkinukais, kaip yra Londono, Paryžiaus ar Hamburgo centre. O jei ir toliau nebus bendros valstybės politikos, kaip yra Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur į užmiesčius leidžiama plėsti ir statyti ne daugiau kaip 10 proc. visų naujų statinių, tai komunikacijų ir infrastruktūros išlaidos dar labiau pabrangs, o spūstys miestuose didės.

Ir net dėl mokesčių gali būti šviesesnių pasvarstymų. Mokesčiai visais laikais mokėti be ypatingo entuziazmo. Vis dėlto XVI amžiaus Lietuvos bajorams rūpėjo išsaugoti valstybę ir šiam reikalui jie negailėjo mokesčių iš savo valdų. Maty-dami grėsmę savo kraštui piliečiai net patys nuspręsdavo apsidėti didesniais mokesčiais. Tiesa, tuo metu buvo du skir-tingi, santykinai savarankiški iždai – žemės, arba valstybės, ir LDK valdovo rūmų iždas. Iššvaistys valdovai pastarąjį iždą, netaupys ir tepabadauja. O atlygis žmonėms už jų darbą turi būti atitinkamas. Ne čia turi būti taupoma.
Gi pagrindinė taisyklė pabėgti nuo depresijos tokia: jeigu jums iškilo problema ir negalite jos išspręsti, nedarykite iš to problemos.