Ričardas JAKUTIS
Šiomis dienomis stovint prie artimųjų kapų užvaldo keista mintis – greitai susitiksime. Nenoriu būti juodu pranašu, bet kažkodėl galvoju, kad esame išskirtinė karta – toji, kuri sulauks pasaulio pabaigos. Aišku, vaizdelis turėtų būti nekoks, bet antra vertus – neeilinis įvykis. Na, jeigu jau mes nesulauksime, tai mūsų vaikai tikrai sulauks. Taip jau susiklostė gyvenime, kad išstudijavau Biblijinę Apokalipsę, perskaičiau Mikaldos, Nostradamo ir kitų mažiau garsių orakulų pra-našystes ir visi ženklai rodo – pasaulio pabaiga visai čia pat. Netgi Izaoko Niutono apskaičiavimai, paremti Jono Auk-saburnio pranašysčių tyrimais, rodo, kad pasaulio pabaiga ištiks šiuo laikotarpiu. Todėl nenustebčiau, jei egzistuoti mums liko pusantro mėnesio, tai yra iki garsiosios šių metų gruodžio 21-osios. Kas 2 tūkst. metų, žiemos saulėgrįžos metu, Saulė, Žemė ir galaktikos centras išsirikiuoja į vieną liniją ir Saulė pasislenka galaktikos vija. Teigiama, kad 2012 m. šis išsilygiavimas sutaps su majų kalendoriaus pabaiga ir žymės senosios eros arba viso pasaulio pabaigą.

Sakysite, jog pernelyg dažnai rašau apie pasaulio pabaigą. Ogi esu tikras lietuvis ir man, mylimas skaitytojau, malonu šnekučiuotis su maloniais žmonėmis net apie nemalonius dalykus. Kai prieš 40 tūkst. metų mūsų protėvis trogloditas (mąstantis urvinis žmogus) išlindo iš savo urvo, sutiko kromanjonietį, kuris buvo daug labiau pažengęs į priekį ir jau buvo išvystęs kalbą, meną, o savo prigimtimi buvo taikus. Mūsų agresyvus, savanaudis protėvis, be abejo, jį tuoj išstū-mė ir sunaikino. Jau tuomet buvo žengti pirmieji žingsniai link pasaulio pabaigos.

Jeigu tikėtume įvairiomis pranašystėmis apie pasaulio pabaigą, pastebėtume, kad dažnoje kalbama apie įvairias anomalijas: ugnikalnių suaktyvėjimą, potvynius, audras, pasisukusią Žemės ašį, pavojus iš kosmoso. Jei anksčiau pasaulio pabaiga gąsdino menkiausi saulės užtemimai, tai šiandien priežastys daug rimtesnės – asteroido smūgis, gyvybei nepalanki klimato kaita, Saulės sprogimas, ugnikalnių išsiveržimas arba ateivių iš kitų planetų smurtas. Yra teigiančių, kad kitų planetų gyventojai nėra prieš gyvenančius žemėje priešiškai nusiteikę, tačiau matydami, kaip mes patys save naikiname ir net galime pakenkti visai visatai, gali mus sunaikinti, nes, girdi, ką su tokiais daryti.

Mitų apie pasaulio pabaigą mokslininkai neskuba kategoriškai neigti. Baugina tai, kad žmonių veikla daro didelę įtaką Žemės klimatui. Vieni prognozuoja, kad ištirpę ledynai pirmiausiai paskandins Didžiąją Britaniją, o vėliau ir visą pa-saulį. Beje, Nostradamas yra išpranašavęs poliarinių ledynų ištirpimą XXI amžiaus pirmojoje pusėje. O ir šiaip šiuo metu internete ieškant žinių apie pasaulio pabaigą, galima rasti virš 20 tokių pabaigų aprašymų.

Perskaitęs visas pasaulio pabaigos pranašystes, suvedžiau, jog pasaulio pabaiga bus tarp 2012 ir 2072 metų. Tad jei apie vidurį – 2042 metais. Tad gal šiais metais pasaulio pabaigos dar nebus. Bet neskubėkime džiaugtis, pirmiau sulaukime tos gruodžio 22-osios. Jei tą rytą atsikelsime ir viskas bus kaip buvę, reiškia, pasaulio pabaigos duobę būsim peršokę.  
Pasaulio pabaigą sukelia mūsų egoizmas, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juodą ir baltą, teigiamą ir neigiamą, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus viskas ima žlugti.

Krizė irgi, sako, yra pasaulio pabaigos pranašas. Viltys išbristi iš krizės vis neišsipildo. Šviesa tunelio gale matosi, bet tunelis nesibaigia. Štai ekonominiame gyvenime blogų pastarojo meto naujienų daugiau nei per keletą metų, nes, sako, antroji pasaulinės krizės banga – jau nebe spėlionių objektas, o realybė. Ar pagalvojome, kad galėtų taip pradėti šlubuoti JAV ekonomika, jog beveik kas dešimtas amerikietis neturi darbo, pramonės užsakymų mažėja, nekilnojamojo turto rinka merdi. O ką jau bekalbėti apie Europą. Pirmiausiai problemos Graikijoje, po to Ispanija, Italija, savų bėdų turi ir prancūzai... Vokietija juk nesugebės ištraukti už ausų viso žemyno.

Kai Lietuva 1918 metais paskelbė nepriklausomybę, šalis po truputį atsigavo, nes ją valdė valstybės patriotai. Įsivyraujantį normalų gyvenimą ir laimėjimus greitai buvo galima išvysti. Netruko, o mūsų tauta ir to meto Vyriausybė turėjo kuo didžiuotis ir džiaugtis: Lietuva turėjo tvirtą nacionalinę valiutą, Valstybės bankuose buvo sukaupta nemaža atsarga gryno aukso, 1930 metais Kaune Vytauto Didžiojo jubiliejui surengta paroda parodė milžinišką Lietuvos progresą. Šiandien viskas atvirkščiai – per du dešimtmečius valstybė nuskurdinta, praskolinta, emigracija siaubinga (sako, artėjame prie įspūdingo skaičiaus milijonas – tiek žmonių greitai bus palikę Lietuvą), pramonės nebėra. Ir tai vien todėl, kad valdžioje daugybė savanaudžių, kuriems tik asmeninė nauda rūpi. Mūsų Seimas ir Vyriausybė nuo prieškario skiriasi tarsi naktis ir diena. Tada valstybę kūrėme, dabar ją naikiname. Ir niekas nepatikės dabartinių šalies vadovų aiškinimais, kad stipriai valstybei sukurti dabar nepalankios sąlygos. Tegul pasklaido istorijos vadovėlius – ir 1918-aisiais niekas gerovės ant lėkštutės nepateikė. Ji uždirbta kruvinu ir sąžiningu prakaitu.
Tai ne mano mintys. Apie tai daug kas kalba ir rašo. Įdomu, kad kalba taip net patys Seimo, Vyriausybės nariai, politi-kai ir kiti valdininkai, tačiau elgiasi priešingai.

Kalbant apie tų, kurie prie lovio, machinacijas, įsiminė nuomonė, jog visa tai todėl, kad pradingo gėdos jausmas. Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų. Gėda – kai veiksmais ar žodžiais pažeidi moralės reikalavimus. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo padaręs ar pasakęs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima veikti ir kalbėti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja...“

Jau neįsivaizduojame Lietuvos be korupcijos. Žodis „politikas“ reiškia tik vietą aukštuomenėje. Valdininke, nepamiršk, kad esi kyšininkas, kai tau primins – bus vėlu. O imantiems kyšius, namuose reikia laikyti tik vaistus ir gėrimus. Bet, sako, jau atsiranda drąsių politikų. Tai labai gerai, dabar reikia, kad atsirastų talentingų.

Kodėl krizė vienus baudžia, o kitus ne? Iš krikščioniškojo mokslo išplaukia, jog jeigu atpildas už kiekvieną nuodėmę ateitų iš karto, neliktų ko teisti paskutinio teismo metu; kita vertus, jeigu nė viena nuodėmė nesulauktų dieviško teismo dabar, padarytume išvadą, kad apskritai nėra Dievo apvaizdos. Žemiškos krizės yra tik amžinybės teismo atšvaitai. Jėzaus pasakojimai moko, jog iki amžinybės teismo mes dar galime atgailauti, pasimokyti, pasikeisti.

Kas labiausiai kalti dėl krizės? Manau, neklysiu teigdamas, jog oligarchai. Politinės ekonomijos vadovėliuose skaičiau, kad oligarchija pagal klasikinį apibrėžimą yra politinė santvarka, nusakoma trimis savybėmis. Pirma – tai turtingos ir pinigauti linkusios mažumos valdžia. Antra – godumas yra šios santvarkos varomoji jėga. Trečia – tai visuomenės vertybių hierarchijos padarinys, kai labiau už viską vertinamas turtas, o sėkmingai pinigaujantys žmonės laikomi verčiausiais valdžios. Dar skaičiau Platono „Valstybėje“, kad esant oligarchinei santvarkai, ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs pinigams ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina. Lietuvos oligarchai vadovaujasi liaudies išmintimi: pastatyti namą (pageidautina – prabangų, už gautus kyšius ir aferų pinigus, neleistinoje vietoje), užauginti sūnų (pageidautina – pasidvigubinus atlyginimą prieš pat motinystės atostogas) ir pasodinti medį (pageidautina – plynai iškirtus toje vietoje buvusį gražų mišką ir pelningai pardavus medieną).

Kad ir krizė, lietuviai vistiek toliau puikuojasi savo turtais reikia ar nereikia. O štai Anglijos bažnyčia išplatino maldą darbą dėl finansų krizės prarandantiems britams. „Išgirsk mane šaukiantį sumišime, padėk man aiškiai galvoti ir nura-mink mano sielą“, - siūloma melstis. Skaičiau, kad nuo 1929 metų, kai pasaulyje prasidėjo pirmoji visuotinė finansų krizė, žmonija išgyveno dar 13 sunkmečių. Vieni truko vos metus ir stipriai paveikdavo tik po kelias valstybes, kiti su-trikdydavo daugelio šalių ekonomiką. Sovietmečiu buvo stengiamasi, kad gyventojai krizės nepajustų. Ar pajutome 1982 metų krizę? Tiesa, kaip ją reikėjo pajusti, jei visą pusę amžiaus buvo krizė? Krizė krizėje nelabai ir jaučiasi. Kitaip su krize dabar.
Antai praeivio, paprasto žmogelio gatvėje paklausė, ko šis norėtų. „Kad gyvent būt možna“, - atsakė paklaustasis. Į anketų klausimus lietuviai atsako, jog tiki savo šalies ateitimi, bet vis tiek iš jos emigruoja.

Tiesa, šiomis dienomis populiaresnės už pasaulio pabaigos prognozes tapo įvairiausių kataklizmų laukimas. Baimina-masi, jog netolimoje ateityje žmogus gali susidurti su geriamojo vandens, maisto ar degalų stygiumi. Gali ateiti laikai, kai pinigai nuvertės, o įstatymų niekas nebesilaikys. Skaičiau apie Arizonoje, Finikso priemiestyje gyvenančią Deniso ir Danielės Maklangų (Dennis and Danielle McClung) šeimą. Denisas dirba interneto dizaineriu, Danielė – medicinos sesuo, šeima augina du vaikus. Tai paprasta vadinamos viduriniosios klasės šeima, kurią nuo kitų skiria viena nedidelė išimtis: visi jie gyvena taip, tarsi rytoj prasidėtų pasaulio pabaiga. Šeima išsigandusi metų pabaigoje įvyksiančio Saulės žybsnio, po kurio Žemę pasieks didžiulė geomagnetinė audra ir pasaulis liks be elektros. „Tam nesiruošiant, vandens pakaktų porai dienų, maisto – savaitei. Esu tikras, jog jau po mėnesio rajone, kuriame gyvenu, prasidės tikras košma-ras“, - pasakoja šeimos galva.

Kalbant apie pasaulio pabaigą, be krizės išskirčiau dar kelis netikėtus artėjančios pasaulio pabaigos reiškinius. Vienas, kad žydai pradės sportuoti. O juk šios tautybės žmonių namuose šiandien jau galime išvysti minamą dviratį, štangas ar kitus treniruoklius. Nors dar ne visų žydų namuose. Kitas, kad moterys rūkys daugiau negu vyrai. Ir ką pastebite? Kiek ramiau dėl dar vieno reiškinio, teigiančio, kad pasaulio pabaiga įvyks, kai prasidės pasaulinis badas. O jis prasidės, kai kinai pradės valgyti šakutėmis. Ramiau, nes kinai, atrodo, savo lazdelių dar neatsisako.

Be to, džiugu, kad klimato atžvilgiu Lietuva ne pats blogiausias pasaulio kampelis. Praėjusio penktadienio tekste jau užsiminiau, jog šiais metais grūdinės kultūros mūsų krašte užderėjo kaip niekad, geriamas vanduo iš čiaupo – sveikiau-sias Europoje. O ar žinote naujausias mokslininkų išvadas, kad nenumaldomai artėja laikas, kai mūsų planetoje bus svarbesnė ne nafta ir dujos, o gėlas vanduo ir grūdai? Visam pasauliui spėjama gana niūri ateitis, paliekant viltį šalims, kurių žemės ūkis taps nepriklausomas nuo naftos. Tarp šių šalių yra ir Lietuva. Juk jeigu žmogų paliktum dykumoje, tai jis visų pirma norėtų vandens, po to valgyti, o naftos jam visai nereikėtų.

Gi ką bekalbėti apie troškulį kenčiančią Žemę. Užtikau duomenų, kad šiuo metu gėlo vandens trūksta 21 valstybei (apie 600 mln. žmonių), o po 15 metų vandens trūkumą jaus 35 valstybės (1,4 mlrd. žmonių). Spėjama, jog vandens trūks ne tik karščių alinamoje Afrikoje, bet ir pietinėse Europos šalyse, kaip Ispanija, Italija ar Graikija. Bet pačia didžiausia bėda taps ne vandens trūkumas, o jo grynumas ir švarumas. Mūsų Aplinkos ministerija tikina, kad Lietuvoje vanduo iš čiaupo yra ne ką prastesnis nei pirktas parduotuvėje. Lietuvoje geriamajam vandeniui ruošti naudojamas tik požeminis vanduo. Toks vanduo yra kokybiškesnis nei paviršinis, mat į paviršinius vandens telkinius patenka daugiau teršalų. Geriant vandenį iš čiaupo taip pat saugoma ir aplinka, nes tokiu būdu sumažinamas plastiko pakuotės atliekų kiekis.

Ne už kalnų laikai, kai pagrindiniu turtu taps žemė. Žemės plotų mažėja, nes žmonių daugėja. Pasaulyje vyksta masinis žemių supirkimas. Lietuvoje ypač. Ir tas, kuris ateityje turės žemės – bus turtingas žmogus. Supirks Lietuvoje žemę svetimtaučiai, kai šalyse, kur dabar lietuviai išvykę, prasidės badas, jiems teks grįžti, bet nebebus kur.

Didžiųjų problemų tarpe ir ta, kad tautiečiai, gaminantys maistą, jį vis „pagardina“ visokiais natrio gliutamatais ir kitais E priedais. O dar kinai, nusprendę nuodų europiečiams ypač nepagailėti. Iš šios šalies nenutrūkstamu srautu plaukia įvairiais chemikalais atsiduodančios lėkštės bei virtuvės įrankiai. Lietuviai jau prisipirko plokščiadugnių kiniškų melamininių lėkščių, silikoninių virtuvės įrankių, kuriais naudojantis vieną kitą gramą su maistu ir chemijos gali nuryti... Mūsų sveikatos saugotojai kviečia šiais indais nesinaudoti, kuo greičiau juos grąžinti prekybininkams, tik ratas jau sukasi... Pirma parduoda, po to patikrina ir šaukia: saugokitės!

Bet tenebūnie šis mano tekstas tik pesimistinis. Jeigu chuliganai pradūrė jums bentlio padangą, neliūdėkite. Pagalvokite, ar būtų geriau, jeigu jie būtų palikę 500 litų jūsų zaporožietyje? Juk yra ir svarbesnių dalykų už pasaulio pabaigą.
Žmona vyrui:

- Brangusis, tu prisimeni tą sceną iš filmo „Esminis instinktas“, kur Sharon Stone perkelia koją ant kojos?
- Žinoma, kad prisimenu!
- Tai tu prisimeni, niekše! O kad šiandien tavo žmonos gimimo diena, pamiršai!?

Gi pasaulio pabaigos jau laukėme ne kartą. Štai kažkokie ten sektantai laukti pasaulio pabaigos lipo ant kalno, bet pasaulio pabaiga neįvyko. Šarlatanui sektos vadui turėtų būti galas. Bet nieko panašaus nėra. Pasirodo, vado pozicijos dar labiau sustiprėjo. Nes Dievas, anot jo, užlipusiems ant to kalno leido dar šiek tiek pagyventi, atitolindamas pasaulio pabaigą.
O dėl kiek pasisukusios Žemės ašies įžvelgiau net pliusų: dienos eina sekunde greičiau, bet mūsų organizmai ir toliau auga, bręsta, vystosi, sensta ir niekas nepasikeitė. Tiesiog kažkiek ilgiau gyvensim, nei turėtume, o gimtadieniai ateis keliomis minutėmis anksčiau.