Ričardas JAKUTIS

Ruduo - tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, televizorių ar internetą, skai-tyti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, mažiau saulės, daugiau depresijos, dangus pilkas it avies kailis. Visos bėdos susirenka rudenį. Po žinių reportažo apie karnavalą užsienyje, pranešėja pa-skelbia: „Grįžkime į Lietuvą – kriminalinės naujienos“. „Brangenybes laikau kruopose. Vagys neras“, - viliasi draugas.

Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Vis dar krizė. Nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek. Nuo frazės „Aš turiu tau kai ką pasakyti“ atsiranda pluoštas žilų plaukų. Praktiški žmonės renkasi už „Norfos“. Tiesa, svajoti apie pažadėtus didesnius atlyginimus galime. Svajojant palengvėja. Sakinį „Tu suprask“ supranta visi, išskyrus tą, kam jis skirtas.

Išsirinkome naują Seimą. Nors žinome, kad geros valdžios būti negali. Žmonės aiškina galintys sutvarkyti šalį, o nesu-geba susitvarkyti savo balkone. „Ką jūs galvojate apie mūsų švietimo sistemą?“ – paklausė manęs vieno susitikimo metu. Nejau kažko lengvesnio negalėjo paklausti... Gaila, bet neįsivaizduojame Lietuvos be korupcijos. Atrodo, tokios šalies nėra ir negali būti. Nuo sovietmečio pas mus palikusi dešra, kurią galima valgyti per pasninką.

Vietnamo kardinolas Francesco Xavier Van Thuanas yra parašęs palaiminimus politikams. Į Lietuvą juos atvežė arki-vyskupas nuncijus Luigi Bonazzi. Yra, apie ką pamąstyti.
Palaimintas politikas, kuris gerai suvokia ir giliai įsisąmonina savo vaidmenį.
Palaimintas politikas, kuris yra patikimas kaip žmogus.
Palaimintas politikas, kuris dirba dėl bendros gerovės, o ne dėl savo naudos.
Palaimintas politikas, kuris ištikimai išlieka nuoseklus.
Palaimintas politikas, kuris siekia vienybės ir ją saugo.
Palaimintas politikas, kuris siekia radikalių pokyčių.
Palaimintas politikas, kuris moka išklausyti.
Palaimintas politikas, kuris nebijo. Te nebijo politikas žiniasklaidos, Paskutiniame teisme jis turės atsiskaityti Dievui, o ne žiniasklaidai.

Kaip patikėti, kad ateityje gyvensime geriau arba bent jau kitaip? Netikime. Nusivylę klausiame: jei Dievas tikrai yra, kodėl jis neįrodo savo buvimo, neatskleidžia savo veido? Kodėl aplink tiek daug neteisybės? Prisiminiau gana įdomų vieno kunigo pamokslą. Jis siūlė įsivaizduoti, kad vieną naktį visi pasaulio žmonės Paukščių Take pamato didelėmis aukso raidėmis tvieskiantį užrašą: „Aš tikrai esu.“ Žmonės išeina į kiemus, į gatves, į aikštes ir nustebę skaito. Patys religingiausi, pamatę ne įprastai padriką žvaigždžių kratinį, o šį užrašą, suklups tiesiog aukštoje žolėje prie savo namų. Kiti persigandę bėgs atgal į namus. Ne vienas lies apgailestavimo ašaras – o, kad būtų žinoję anksčiau, būtų gyvenę kitaip.

Pirmasis įspūdis, sukeltas tokių Dievo pateiktų jo buvimo įrodymų, bus nepaprastas. Išnyks nusikaltimai, liausis karai, žmonės tars vienas kitam tik gražius žodžius. Ir taip praeis keleri metai, o spinduliuojantis Dievo buvimo įrodymas kiekvieną naktį švies visiems. Tuomet vieną dieną kažkas tars: „Dievas yra, ir kas iš to?“ Kitas pamąstys: „O gal jo visai nėra, gal čia kažkas kitas užrašė, o gal užrašas iš ūkų pats susidarė?“

„TV 1000“ ar kiti televizijos kanalai pakartoja ir vieną kitą įdomesnį filmą. Dar kartą peržiūrėjau režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastąjį“. Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Henksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, patenka į negyvenamą salą. Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi... Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų patys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pastangų. Nėra fakso aparatų, mikrobangų krosnelių, mobiliojo ryšio telefonų, automobilių ir paties svarbiausio – interneto. Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį. Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplinką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsigelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?

Stengiuosi, kad mano tekstai būtų optimistiniai, tačiau rašydamas apie dabarties žmonių tarpusavio santykius daug optimizmo išspausti nepajėgiu. Prasti tie santykiai. Dabartinis pasaulis tampa vienišųjų pasauliu. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti - telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gy-veni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas. Aišku, dera nepamiršti – gimei vienas ir mirsi vienas, niekas kitas už mus to nepadarys. Gali būti, kad vienišo vilko gyvenimą pasirinkai pats, svajojai gyventi vienas ir prisijaukinai vienatvę. Tačiau jei tave išdavė, jei svajoji būti su žmonėmis, nori turėti artimų draugų, o jų vis nėra...

Viskas laikina, tik vienatvė ištikima. Net meilė laikina. Ji ateina ir praeina. Žmogaus neišlaikysi šalia savęs amžinai. Jis paliks tave arba pabėgs. Liks tik prisiminimai, kurie tiesiog žeis širdį. Geriau tokių žmonių nesutikti.

Tiesa, girdėjau ir nuomonę, kad vienatvė ir vienišumas - už ausų pritempta problema. Vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Girdi, jeigu jau tu ir vienišius, tai nėra taip blogai, nes gali išlikti savimi, tavęs niekas neverčia būti kitokiu. Ir atsakyti už nieką nereikia, net ir už didžiausią kvailystę ar nesąmonę. Taigi viengungis – tiesiog nepakaltinamas. Bet, deja, atrodo, daugiau vienišiaus gyvenimas – ištisa virtinė trūkumų. Visada vienas, tarsi dykumoje. Gerai, jei su savimi sutari, o jei ne? Todėl optimistine gaida šia tema ilgai nepakalbėsi. Gyvenimas nėra nei komedija, nei tragedija, nei miuziklas, bet visi tie elementai kartu.

Sako, geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Žodžiu, Šiauliai tam tinkama vieta. O šiaip jau, vienatvė – tai jausmas, kad „visi kiti“ turi draugų. Nors pats didžiausias provincialumas guostis „Trinuosi tarp prasčiokų“. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko - tai vienišumas, kai myli visus - tai šventumas, kai myli tik save - tai vienatvė.“
Mano galva, vienišumą labiausiai skatina skirtingos vertybės, kai tenka gyventi pagal kito vertybių skalę. Nesitikėkime, valdžia nepalengvins mūsų vienatvės. Vienišas gali jaustis, kai nėra bendraminčių draugijos. Tiesa, vienas ir vienišas yra ne tas pats. Be abejo, tai visiems suprantama. Vienišas gali jaustis ir negyvendamas vienkiemyje. Kažkokiame psichologijos vadovėlyje skaičiau: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau. Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi. Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum. Garsus dabarties teologas ir filosofas Tomas Mertonas teigia: „Fizinis vienišumas turi savo pavojų, tačiau nereikia jų perdėti. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą (o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!), bet nugrimzdimas į milžinišką beformę neatsakingumo jūrą, tapimas minios žmogumi. Iš tikrųjų nėra pavojingesnės vienumos už vienumą žmogaus, kuris nė pats gerai nesuprasdamas vienišas klaidžioja minioje ir kuris bendruomenėje nesugeba elgtis kaip asmuo.“

Mes nebekalbame apie dangų, pragarą ir skaistyklą. Net lapkričio mėnesį, kai prisimenami mirusieji, šie terminai retai bevartojami. O juk yra būklė, kuri gali būti apibūdinama kaip „pragaras“. „Pragaras – tai būsena, kai nustojama mylėti,“ - sako teologai. Galima prisiminti ir Viktorą Hugo, kuris sakė, jog „pragarą galima apibūdinti vienu žodžiu: tai – vienatvė“. Todėl vėl grįžtant prie didžiųjų jau postmodernistinio laikotarpio teologų pamąstymų (Karlo Ranerio, Tejaro de Šardeno) galime pasakyti, jog nereikia kalbėti apie pragaro liepsnas, nes pragaras yra šaltas, kaip ir bet kuri kita vieta, kurios nepasiekia šviesa bei meilės šiluma. Pagaliau modernieji teologai pragarą nusako kaip vidinę dvasinę būseną, kurią asmuo susikuria jau šiame gyvenime. Aiškūs du požymiai: užgniaužiamos bet kokios tiesos paieškos, o tuomet užtrenkiamos durys meilei, ir tai visiškai sugniuždo vidinį dvasingumą. Pragaras, apie kurį kalba teologai, nėra blogesnis nei tas, kurį mes patys sau susikuriame šiame pasaulyje.

„Norėk gyventi kitaip!“ - toks turėtų būti šūkis. Bet dažnas tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyven-ti kitaip. Žinia, pinigai - svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos. Esu įsitikinęs, jog jeigu tau nesiseka, jeigu užvaldė depresija, tai niekas nepadės – nei draugai, nei psichologas, nes pa-dėti sau gali tik pats. Nuspręsti gyventi geriau turi pats, nes juk į tų, kurie gyvens geriau, sąrašus niekas tamstos neįtrau-kė. Kad kas nors šiaip gyvenime ką nors tau duotų – reta. Nebent prisiminti anekdotą, kur skęstančio laivo keleiviams pranešama: „Šiandien jūs vaišinami nemokamai.“

TV gyvenimo būdo laidoje kalba vyro palikta moteris. Ji ant jo pyksta. Tačiau, vedančiojo paklausta ar bepriimtų vyrą jei šis grįžtų, atsako, jog priimtų, nors greitai susizgrimba galinti pasirodyti pernelyg atlaidi ir paaiškina, jog jis galėtų čia gyventi, tik jai jis jau būtų niekas: galėtų vaikščioti po kambarius, bet ji nekreiptų į jį jokio dėmesio. Žodžiu, moteris išbraukusi buvusį vyrą iš savo gyvenimo, tiesa, rašanti romaną, kur pagrindinio veikėjo vardas panašus į jos vyro, tik tas, anot jos, nieko bendro neturi.

Parašęs šias eilutes, pagalvojau, jog gal neteisingai moterį vadinu „palikta“. Buvo toks filmas, kurio pavadinimas iš anglų kalbos verčiamas turėjo būti paprastai – „Paliktoji“ ar „Pamestoji“, bet moterų žurnale šis filmas buvo pavadintas „Moteris, kuri šiuo metu viena“. Būna, kad šeimoje vienas kitam tampa nebereikalingi. Moteris neberei-kalinga anksčiau, vyras – vėliau, nors gali būti ir atvirkščiai. Viena iš gyvenimo taisyklių – kylant liftu negalima ilgai žiūrėti į moterį. Norit ginčykite, bet vis tiek teigsiu, kad graži moteris – tai profesija.
Skaičiau apie Olandijoje įkurtą sudaužytų širdžių viešbutį. Viešbučio tikslas – suteikti sutuoktinių porai tokias sąlygas, kad jie galėtų išsiskirti ne taip skausmingai. Sutuoktiniai apgyvendinami viešbutyje atskiruose kambariuose. Jiems suteikiamos profesionalių advokatų, psichologų, notarų paslaugos. Daugumai pavyksta išsiskirti garbingai ir oriai, kai savo namuose, įtikėtina, tarp jų kiltų daugiau konfliktų, dargi agresijos. Kol nesusitvarko, iš viešbučio neišvyksta. Be to, sužeista širdis viešbutyje prie pietų stalo ar vakarėlio metu gali rasti ir kitą tokią pat sužeistą širdį. Viešbučiu susi-domėjo ir daug šeimyninių porų, gyvenančių kitose šalyse.

Rudenį gelbsti knyga. Gaila tik, kad šiandien rašančių poeziją daugiau negu ją skaitančių. Kokia daina dažniausiai minima literatūroje? Pasirodo, kad tai The Beatles daina „Hey Jude“. Ji paminėta net 55 knygose. Dažniausiai literatūroje minimas muzikantas yra Elvis Presley. Jį gali sutikti net 1300 kūrinių. Dažniausiai rašytojų minimas filmas yra „Žvaigždžių karai“. Jis sutinkamas net 396 knygose. Užtikau nuorodą, kad visus šiuos duomenis galima rasti viename iš įdomiausių interneto puslapių „Small Demons“. Čia sužinojau apie didžiausią pasaulyje plaukiojantį knygyną. Laivo komanda – savanoriai. Laivo misija – nugabenti pigių knygų į tas šalis, kur jos sunkiai pasiekiamos, o taip pat įkurti bibliotekas mokyklose, vaikų namuose, kitose visuomeninėse įstaigose.
Net nežinojau, kad Čechovas buvo aukštas. Vis įsivaizdavau jį esant žemo ūgio. O Landsbergis jaunystėje labai panašus į Vudį Aleną.

Ir dar vienas neseniai TV kartotas kino filmas. Puikaus ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro kino filmas apie vienišu-mą „Pasikalbėk su ja“. Filmas apie tai, jog tuomet, kai labiausiai nori su kuo nors pasišnekėti, kaip tyčia nieko nėra šalia. Visi P. Almodovaro filmai liūdni ir melancholiški. Šis – ypač. Net pamiršti, kokiu žiauriu laiku gyvename. Gal todėl Almodovaras vadinamas sielų, gyvenančių eklektiškoje šiuolaikinėje aplinkoje, žinovu. Išlikdamas ironiškas, bet dėmesingas gyviems žmonėms, jų aistroms, suprasdamas, kad jiems viskas, kas žmogiška, yra nesvetima, režisierius tampa vis paprastesnis.

Kas mėgsta muziką, puikiai žino garsaus XIX a. rusų kompozitoriaus P. Čaikovskio kūrinį „Metų laikai“. O besidomin-tiems literatūra turėtų būti įdomu, kad pats P. Čaikovskis 1875 metais parinko poetinius tekstus tų autorių, kuriais žavėjosi. Kiekvienas pjesės gabaliukas turi savo epigramą – įžymiausių to amžiaus kūrėjų. Pavydėtina atranka liudija, kaip glaudžiai siejasi menai – tekstas diktuoja muzikinę intonaciją, lemia melodiją, muzika išplečia tekstą, suteikia jam naujo alsavimo. Štai Nikalojaus Nekrasovo eilėraštis „Troika“, skirtas lapkričiui (vertė Sigitas Geda):

Ko tu godžiai dairaisi į kelią,
Nusigręžus nuo draugių
linksmų?
Gal pamiršo pavojų širdelė –
Dega veidas ūmiu rausvumu.
(...)
Nežiūrėk sielvartingai į kelią,
Nelydėk, kas šuoliuoja akim,
Ir kas ilgesį kelia širdelei,
Amžinai kuo greičiau
užgesink!