Ričardas JAKUTIS

Sako, yra nežiūrinčių televizoriaus, bet aš tuo netikiu. „Televiziją žiūriu, nes esu bedarbis“, – girdėjau tūlą sakant. Tie-sa, apie televizoriaus žiūrėjimą esu jau ne kartą rašęs, tačiau su „Šiaulių naujienų“ skaitytojais norisi dar kartą apie tai linksmai šnektelti, nes juk miesto laikraštis neatsižegnoja televizijos – kiekviename numeryje spausdina tos dienos TV programą, o šeštadieniais visos savaitės.

Televizija bet kurią akimirką į mūsų kambarį gali atnešti Niujorko ar kokio kito didmiesčio gausmą, gražiausių pasaulio katedrų vaizdus, tolimiausių gamtos kampelių grožį, po Amazonės džiungles lakstančius žvėris ar bent pasižvalgymus po Lietuvą iš paukščio skrydžio... Tiesa, tokių pasižvalgymų nebūna daug, dažniau regime mūsų taip vadinamų žvaigždžių tuštybes ir elitinių vakarėlių skurdą. Be to, patogiai įsitaisę fotelyje ir gurkšnodami kavą galime stebėti bombarduojamų miestų, lavonais nuklotų gatvių, žudomų žmonių nuotraukas ar kadrus.

Pasirodo, jog ir lietuvio bute populiariausias yra televizorius. Tik 3 proc. gyventojų jo neturi (bet nesakyčiau, kad jie visiškai jo nežiūri, nes jei televizoriaus neturi tu, jį turi kiti, čia kaip nerūkančiam būti prirūkytoje patalpoje). Tiesa, šaldytuvas irgi populiarus, be jo apsieina vos 4 proc. gyventojų. Po jų yra mobilusis telefonas, automatinė skalbimo mašina, dulkių siurblys, automobilis, mikrobangų krosnelė, įvairiausi virtuvės kombainai... Šiek tiek keista, kad auto-matinė indų plovimo mašina beveik pačiame sąrašo gale. Dar sužinojau, kad po miego daugiausiai laiko žmonės praleidžia prie televizoriaus. Atrodytų, jog daugiau laiko žmonės turėtų praleisti darbe ir jam derėtų atsidurti antroje vietoje, bet, pasirodo, įskaitant savaitgalius bei ilguosius savaitgalius, atostogas (į darbą neinama, bet televizorius žiūrimas), prie televizoriaus prasėdima ilgiau. Net į klausimą, kas namuose šeimininkas, atsakyti padeda televizorius – kieno rankose televizoriaus pultelis, tas ir yra šeimininkas.

Ką šiandien žmonės labiausiai žiūri? TV laidos perša mintį, kad žmogaus kasdienybėje tėra tik dainos ir šokiai, vis nau-jų receptų gurmaniški patiekalai, mados ir nuolatinės meilės paieškos. Nustebau išvydęs statistiką, kad labiausiai žiūri-mos tapo žinios, o antroje vietoje po jų – serialai.

Apie juos šiandien ir norėtųsi pasvarstyti, nes iki šiol nesuprantu: serialai – gėris ar blogis.
Lapkritis. Jeigu rugsėjį ar net spalį, kaip pasakytų poetai, laikas dar buvo sustingęs ir įstrigęs tarp vasaros laisvės ir ne-rimastingo rudens laukimo, tai dabar jau aišku – už langų ruduo ir žiemos neišvengsi. Rudenį išryškėja vienatvė ir, sa-ko, būtent dėl to  susidraugauji su serialais. Vyrai tvirtina, jog serialų metu televizorių atiduoda moterims. Sakysite, kur čia vienatvė, jei serialus žiūri ne tik vienišės. Taip tai taip, bet jei šeimos moteris valandų valandas priglunda prie tele-vizoriaus serialų metu, manau, kad vis tik ne viskas toje šeimoje tvarkoje. Vyrui čia reiktų sunerimti, jog kažką jis daro ne taip. Nors girdėjau ir priešingą nuomonę – serialus žiūri tos moterys, kurių šeimoje vyrauja ramybė. Žodžiu, vyrui sunku suprasti moterų ir serialų santykį, gi jei vyriškio laisvalaikis serialai, aišku, jog tai tikrai viengungis.

Lietuvos visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni gyvena serialais, kiti jų metu išjungia televizorių. Kurių daugiau? Serialų reitingai byloja, kad daugiau pirmųjų. Kasdien šimtai tūkstančių žmonių prigula ant sofos arba įsitaiso su puodeliu arbatos krėsle, tikėdamiesi išvysti panašius į savo gyvenimus, „prastumti“ laiką ar pasnausti. Pritarčiau nuomonei, kad serialų žiūrėjimas yra tiesiog laiko praleidimas, kai jo per daug.

Kada pradėti rodyti serialai? Pasirodo, dar XX a. pradžioje, kai kino rimtu menu beveik niekas nevadino, o apie televi-ziją mąstė tik fanatiškiausi mokslo genijai. Jau tada žiūrovai į kino sales buvo viliojami filmų ciklais. Dažniausiai tai buvo nuotykių filmai: Prancūzijoje beprotiško populiarumo sulaukė kriminaliniai kino serialai „Fantomas“ ir „Vampy-rai“, o amerikiečiai mieliau žiūrėjo vos ne kas savaitę pasirodančius vesternus su pamėgtu Laukinių vakarų kaubojumi Bronko Biliu. Vienas pirmųjų melodraminių serialų „Mieloji Liusi“ buvo humoro serialas apie kubietį Rikį Rikardo bei norinčią išgarsėti jo žmoną Liusę. Serialas buvo rodomas šešis sezonus nuo 1951 iki 1957 m. Po to pasirodė kostiuminė drama „Laukinė širdis“. Kino gamybos milžinė „Televisa“ iš viso sukūrė keturias „Laukinės širdies“ versijas, kuriose nusifilmavo pačios gražiausios Meksikos aktorės.

Šekspyras yra rašęs: „Vos gimę verkiame, kad atėjome į šį didžiulį kvailių teatrą.“ Gyvenimą jis palygino su teatru. XXI amžiaus žmonėms jį tenka lyginti su serialu. Kai 1988-aisiais mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas „Vergė Izaura“, jį tarsi užhipnotizuota žiūrėjo visa Lietuva. Po „Izauros“, žiūrovus pavergė aibė kitų serialų su sukeistais kūdi-kiais, nepagydomomis ligomis bei komomis, stebuklingais išgijimais, atmintį praradusiomis vargšėmis, kurios išteka už turčių, ir begale pelenių istorijų. Sako, per savo gyvenimą žmogus vidutiniškai pražiūri penkis serialus.
Pirmasis lietuviškas serialas „Petraičių šeima“, rodytas 1964–1972 metais, sutraukė iki tol Lietuvoje negirdėtas žiūrovų auditorijas. Laidų (tuomet neįprasta tai buvo vadinti serialu) atvažiuodavo pasižiūrėti iš Maskvos, Lenkijos, tuometinės Čekoslovakijos bei Rytų Vokietijos televizijų. Visi stebėjosi: kaip jūsų cenzūra leidžia rodyti tokius dalykus? Vagystės, kyšiai. O viskas, pasirodo, buvo paprasta – serialas patiko tuometiniam Lietuvos komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui. Negalima buvo rodyti tik nuogo kūno ir tiesiogiai kritikuoti valdžią. Tiesa, teigti, kad „Petraičių šeima“ visiškai originalus lietuvių kūrinys, būtų neteisinga, nes tuo metu Lenkijos radijas transliavo laidų ciklą „Kuznecovų šeima“. Bet tai jau istorija, o serialo režisierė G. Dauguvietytė didžiuojasi „Petraičių šeima“ ir sako, kad tai buvęs puikus Lietuvos televizijos projektas.

Dar prisimename sovietmečio „Tadą Blindą“, „Raudonmedžio rojų“, Dičiaus karjerą“. Iš šiandien dienos perspektyvos, tai ne tokie jau prasti serialai. Seriale „Giminės“ jau buvo sprendžiamos kitos, savo laikmečio problemos – giminių tarpusavio santykiai ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Filme paliestos žemės atgavimo ir konfliktų dėl jos, reketininkų terorizavimo, meilės pinklių temos. 1993 metų sausio 1 d. pradėtos rodyti „Giminės“ buvo netikėtos tuo, kad tais laikais lietuviai net neįsivaizdavo, kad gali egzistuoti ne meksikietiški, braziliški, argentinietiški ar kitų tolimųjų saulėtų šalių serialai. „Giminės“ išsikovojo savo vietą šalia Lietuvoje jau paplitusių minėtų šalių muilo operų ir net girdėjau kino kritikus teigiant, kad tai pirmas ir kol kas paskutinis kokybiškas mūsų serialas. 1998 m. sukurtame „Giminių“ tęsinyje „Atžalos“ jau buvo vaizduojama trečioji „Giminių“ kartą, kuri savo tėvų ir senelių išgyventus Nepriklausomybės laikus prisiminė jau tik kaip istoriją. Šio serialo herojams svarbiausią vietą gyvenime užėmė biznis, pinigai ir turtas.

Po „Giminių“ sekė visa aibė prastų ir dar prastesnių serialų: „Viltys ir vilionės“, „Dapkai ir Butkai“, „Prokurorai“, „Sniego skonis“, „Julija“ ir t. t. Jų herojai: naivi provincijos mergaitė, sukti verslininkai, viską vagiantys politikai, kele-tas smulkių banditėlių, maištaujanti paauglė.

Prasidėję lietuviški serialai nuvylė tuos, kurie tikėjosi rimtų juostų, na, pavyzdžiui, tokių kaip „Daktarė Kvin“, „Puaro“, „Midsomerio žmogžudystės“. Mūsų situacija dramatiška, nes orientuojamės į Lotynų Ameriką. Ar yra mūsų serialuose geresnių dalykų? Štai „Naisių vasara“ žiūrovus priverčia gyventi vasaros laukimu – veiksmas vyksta šilčiausiu metų laiku. Tai serialas apie Lietuvos kaimą, tik ne apie atbaidantį, o modernų, kuriame gyvena šviesūs žmonės ir apie kurio ramybę svajoja ne vienas miestietis. Tiesa, kad šis serialas vyksta vasarą, manyčiau, yra geriausia, kas jame yra („Naisių žiema“ būtų visai kas kita).

Serialas „Nekviesta meilė“, pradėjęs jau dabartinį lietuviškų serialų bumą, iš karto atsidūrė penktoje populiariausių Lietuvoje programų dešimtuko vietoje. Vidutinis serialo reitingas buvo 15,2 proc. Kasdien šį serialą pasižiūrėdavo 800 tūkstančių žiūrovų. Statistiškai didesnę šio serialo auditorijos dalį sudarė išsilavinę, aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą įgiję žmonės bei vidutines ar didesnes pajamas turintys žiūrovai. Gal ir nenuostabu, kad serialo reitingai tapo tokie aukšti. Žmonės buvo pasiilgę nacionalinio kino, lietuvių aktorių, tautinių realijų. Visad pasiteisins „gyvenimiški“ seria-lai apie eilinius žmones a la „tokie kaip mes“.

Bet kuris net ir labiausiai masinę kultūrą niekinantis pilietis ar koks nors griežčiausias psichologas ir net TV kritikas vis dėlto pripažins, kad serialai turi terapinį poveikį ir, kaip kažkas vykusiai pastebėjo, atskleidžia tautos tapatybę, tiksliau, tai, su kuo ji pati save yra linkusi tapatinti. Serialų erdvė perdėm buitiška bei kasdieniška: gyvenamasis būstas (svetainė, virtuvė, miegamasis), biurai, modelių namai, ligoninė, baras, garažas, netgi klebonija (yra tokio pavadinimo lenkų serialas)... Serialų eiga: susitikimai ir išsiskyrimai, skirtingų sluoksnių, amžiaus ir patirčių žmonių konfliktai, dramos. Be abejo, niekad neapsieinama be meilės istorijų. Galvojau, kad pagal žiūrimumą pirmauja liūdnos meilės istorijos, tragiškomis pabaigomis, tai yra dramos, bet pasirodo priešingai – linksmos, ką byloja serialo „Moterys meluoja geriau“ populiarumas.

Serialai TV tinkleliuose laimi ir todėl, kad jų prodiuseriai bei režisieriai žino, jog reikia viską daryti taip, kad žiūrovus įtikintų, jog jie yra protingesni už serialų personažus. Serialų kūrėjai suprato ir kitą tiesą – grožis nebėra pagrindinis moters buvimo ekrane kriterijus. Vieno sėkmingiausių pastarųjų metų serialų „Bjaurusis ančiukas“, kurio įvairias at-mainas galėjo pamatyti skirtingų šalių žiūrovai, pagrindinė herojė tikrai nepasižymi grožiu. Išpopuliarėjo serialai, kurių herojės turi kiekvienai televizorių žiūrinčiai moteriai būdingų silpnybių ir ydų.

Žodžiu, viskas pataikyta, gal tik liaudį gali papiktinti serialų herojų turtai – prabangūs namai ir butai, puošnūs baldai, naujausi automobiliai ir t. t. Gal medinėmis lentelėmis mušti „Giminių“ serialo herojų prieškambariai buvo artimesni? Bet kai regi herojų nesėkmes, tuoj susimąstai – kas iš tų turtų, jei laimės nėr?! Be to, jei lietuviški serialai bus pradėti rodyti, tarkime, Kaliningrado srityje, Baltarusijoje, net Rumunijoje, Bulgarijoje ar dar skurdesniuose kraštuose, tenykš-čiai stebėsis – štai kaip lietuviai gyvena! Perka, ką nori, net kelis kartus per dieną eina į barą, ten valgo ir geria, kas pa-tinka ir t. t.

Serialų gynėjai tvirtina, kad serialus, kurie neretai pravardžiuojamą muilu arba šlamštu, reikėtų vadinti taurių jausmų sugrįžimu. Lietuvoje, kur tiek daug pasileidimo, savižudybių, liūdesio ir tamsos, serialas – puiki terapija. Jis suteikia vilties, kad visas problemas išspręsti ir iš depresijos ar alkoholizmo liūno išbristi įmanoma. Ir nors mūsų serialai sten-giasi įpiršti, kad akivaizdus begalvis yra jautri asmenybė ir puikus žmogus, vis tiek geriau už laidas „Akistata“, „Farai“, „Prieš srovę“...
Akivaizdu, kad serialai stengiasi atgaivinti anksčiau buvusį dvasingumą, teisingumą, susivaldymą. Bet šiuolaikiniame pasaulyje toks atgaivinimas gali pasirodyti naivus. Nors geriau pagalvojus, kaip nūdienos žmogų pakeistų tos, nors ir naiviai atrodančios dorybės.

Serialus galima tik papeikti, kad jie kaip ir savo gėriu, taip ir blogiu yra įtaigūs. Pavyzdžiui, nepilnamečių nėštumas siejamas su „Draugais“ ar „Seksu ir miestu“. Meksikietiški serialai jaunoms mergaitėms jau įkalė į galvą nuostatą – kabinkis už kaklo turtingam vyriškiui ir būsi laiminga. Neseniai vienos TV laidos žurnalistai apsilankę jaunimo klube klausinėjo ten sutiktųjų ar šie permiegotų pabendravę tik kelias valandas. Gi tie, kam šiandien per 50, prisimena kaip droviai jie savo jaunystėje susipažindavo su antrosiomis pusėmis. Prisimenu viename vakarėlyje, kai pasisiūliau merginą palydėti namo, šioji nuleido akis ir atsakė: „Ne, ačiū, mane vėjelis palydės“.

O kita mergina, atsisėdusi ant lovos krašto, kol užmigdavau, dainuodavo lopšinę:
Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš.
Tu mik, nebijok – aš tave palinguosiu
Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš.

Tik romantika, tik lopšinė ir jokio sekso. Jis prasidėdavo bent po mėnesio ar, vadovaujantis anuometinėmis dorovės normomis, po trijų mėnesių draugystės. Tokie buvo laikai. Gi šiandien vėlų vakarą įsijungi televizorių ir ką matai: „Ies-kau mergynos. Galima parama“, „Viras esko draugo“, „Wergas jesko greztos waldowes“... Anksčiau „palydovė“ buvo žodis apie geografijos ir istorijos studijas baigusią merginą, masažai būdavo tiesiog masažais, be jokios laimingos pa-baigos. O paklausk šiandieninių „palydovių“, ar jos žino, kada pastatyta Šiaulių katedra. Neabejoju, jog nežino, nors, manau, niekas iš klientų šito ir neklausia.

Bet grįžkime prie serialų. Visuomenėje įsigalėjo nuomonė, jog žiūrėti serialus gėdinga – nors žiūri dauguma, bet prisi-pažinti bijo. Tai tas pats, kas pripažinti savo prastą skonį. Tačiau juk serialai irgi būna įvairūs: ne tik ašaringos melod-ramos, bet ir klasikos kūrinių ekranizacijos, „kietos“ nuotykių ar mistikos istorijos. Loros Palmer žmogžudystės tyrimas serialą „Tvin Pyksas“ padarė vieną iš pačių žinomiausių ir liaupsinamiausių per visą serialų istoriją.

Turiu bičiulių, kurie serialus tiesiog koneveikia, kaip žmonių skonio skurdinimą. „Kur kultūros laidos?“ – klausia jie. Neseniai skaičiau vienos iš komercinės televizijos vadovių mintis, kad kultūros laidas jie pradės rengti tada, kai neturės kur dėti pinigų ir neturės ką daugiau rodyti. Lietuvoje meną parduoti sunku. Pagrindiniai galimi pirkėjai – besikurianti vidurinioji klasė – dar nėra stiprūs, o tie reti stipresnieji pajamų perteklių išleidžia kelionėms, automobiliams, sody-boms, kokybiškam maistui ir pramogoms. Nors, kita vertus, tai nėra blogai, nes kai kaupimo instinktas bus patenkintas, ateis laikas ir meną pirkti. O kol kas serialus mėgsta visi – ir biedniokai, ir vidurinioji klasė, ir turčiai.

Kokį anekdotą parinkti tekstui apie serialus? Gal trumputį, atklydusį tarsi iš tų serialų.
- Jau ruduo, brangusis.
- Neturiu pinigų.

Pabaigai konstatuosiu, jog rašyti tekstą, peikiantį serialus, yra nereikalingas darbas. Juk be serialų negali išsiversti jokia televizija. Net BBC turi savo serialų. Be to, juk serialai padeda įveikti rudeninę depresiją, o juo labiau pamiršti artėjan-čios žiemos baimę, juo labiau, kad skaičiau, esą ji bus šalčiausia per pastaruosius tūkstantį metų.