Šiame pasaulyje jau blogų žinių nebuvimas yra gera žinia. O juk dar pasitaiko ir gerų žinių. „Lietuva – drąsi šalis“ – primiršome prieš keletą metų iškeltą mūsų įvaizdžio koncepciją. Tuomet skambėjo nuomonė, kad drąsos idėjai jaučia-mas ir visuomenės pritarimas, girdi, apklausos parodė, kad daugiau nei 60 proc. respondentų mano, kad Lietuva yra drąsi.

Ričardas JAKUTIS
Istorikas Alfredas Bumblauskas tvirtino, jog jei su Rusija ribotųsi Prancūzija, ją irgi būtų suėdę kaip Lietuvą. O jei dėl „drąsos“ idėjos, tai ji buvo įvertinta pozityviai: skandinavai sutiko, jog tai įrodo mūsų istorija, JAV lietuvių diaspora taip pat pagyrė apsisprendimą. Visi atkreipė dėmesį, kad sprendimas netikėtas – krintantis į akis. Ekspertai pastebi, kad patys lietuviai turi patikėti savo šalimi, įžvelgti jos gerąsias savybes. Suprantama, jog keistas dalykas, jei mūsų piliečiai blogiau galvoja apie savo šalį nei kiti. Neįmanoma, kad kiti mylėtų, jei pats savęs nemyli. Girdėjau pamąstymus, kad drąsa nukonkuravo kitą lietuviams būdingą bruožą – darbštumą. Girdėjau ir atsaką į tai - nenorime būti su tuo tapatinami, kaip kokia Kinija, siejama su rankų darbu. Daug svarbiau inovacijos, veržlumas, o tam reikalinga drąsa.
Mes pirmiau linkę pastebėti blogus dalykus, o tik vėliau – gerus. Tai jau net daugiau nei prieš keturiasdešimt metų įžvelgė Vytautė Žilinskaitė vienoje iš savo humoreskų „Mokėkime džiaugtis“. Mes garsiai plūstamės, jei kas nors, pavyzdžiui, autobusas vėluoja, bet ar nors vienas nusiunčia padėką autoūkiui, kai autobusas atvyksta laiku. Piktinamės aptikę nulaužtą medelį, o ar kada nors dėkingai nusišypsome pamatę tris neaplaužytus, sveikut sveikutėlius. Tereikia mums išvysti cigaretę įsikandusį pyplį, ir jau jaunąją visą priaugančiąją kartą, o prisipažinkime, ar nors kartą džiaugsmingai suklikome ir kitiems parodėme nerūkantį paauglį. Peikiame naujuosius kino filmus, girdi, kuo šeriama publika, tauta, jaunimas, kai tematai šaudymus, muštynes, kažkokias baisybes, sadizmą. Bet neskubėkime, pamatę kelis netikusius kino filmus, šokti peikti viso kino meno, kodėl niekas nenori prisiminti, jog tebeturime „Operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius“. Ir t. t., ir t. t...
Prisiminęs garsiąją humoristę pamąsčiau, kad sąrašą, kuo galime džiaugtis, būtų galima tęsti be galo. Prieš šventes prie prekybos centrų kasų nusidriekia ilgos eilės. Stovime ir bumbame. Bet kiek pastovėję žvilgtelkime į eilės pabaigą – kiek jums liko iki kasos, o kiek stovintiems gale. Po tokio pasižvalgymo nuotaika pasitaisys. Šiandien bėdavojamės stresu, depresija. Bet juk net ir tai yra šaunūs dalykai, nes jie mus padaro stipresniais. Galima glostyti automobilį, ant kurios variklio išgraviruota 500 AG, bet ar pastebėjot, koks geras jausmas yra vaikščioti? Tiesiog eiti gatvėmis ir stebėtis dalykais, kurių važiuodamas automobiliu nepastebi. Pagalvokime, kaip yra nuostabu, kad kiekvienas gali daryti, ką nori. Nedažnai, bet yra pasitaikę, kad pusvalandžiui dingsta elektra, pusdieniui nėra šilto, o kartais ir bet kokio vandens. Tuoj imame burnoti. O juk yra labai šaunu išsitraukti žvakes, kurių liepsna naikina blogą nuotaiką, kvapas sukelia malonius prisiminimus, o malonius prisiminimus visada malonu prisiminti.
Burnojame, kad butų šildymo, dujų, vandens, šiukšlių išvežimo kainos per didelės, bet ar pasidžiaugiame, jei keletą mėnesių jos išsilaiko nepakilusios. Tas pat ir dėl kuro ar maisto produktų. Taip pat dėl daug ko ir daug kur. Štai draugas piktinasi, kad benzino litras per kelis metus pabrangęs visu litu. Girdi, kažkada kainavęs 4, o dabar jau 5 litus. Aš jam sakau, jog jis klysta – benzino litras litu atpigęs. „Kokias nesąmones čia kalbi?“ – piktinasi draugas. „Pagalvok, - sakau jam, - benzino litro kaina galėjo kilti iki 6 litų, o pakilusi tik iki 5. Tu vieną litą sutaupai“.
Sakome, neturime kuo rengtis. O štai skaičiau, kad Amerikos prezidento B. Obamos žmoną giria, jog geba nebrangiai, bet stilingai apsirengti, kad dizaineriai linksminasi persiūdami senus drabužius, kad populiarėja knygos ir straipsniai apie tai, kaip pigiai nusipirkti, kaip taupyti ir gerai atrodyti. Sovietmečiu buvo ištisinė nesibaigianti krizė, todėl suktis mokame neblogai. Tiesa, turime ir kompleksų bei ambicijų atrodyti „ne prasčiau“. Nors tamsius tonus pernelyg mėgstame, nesakysi, kad neturime skonio, nes dar sovietiniais laikais užsienio svečiai stebėdavosi, kokios stilingos yra lietuvės moterys. Visa tai – iš nieko, sakydavome. Dabar krizė vėl atgaivino žodį „pigiau“. Bet „pigiau“ nereiškia, kad „blogiau“. Kalbėti reikia ne apie prekių ženklus, o apie tai, kad stiliaus už jokius pinigus nenusipirksi. Nors kai dar prieš keletą metų mūsų pajamos augo sparčiau negu išlaidos, vėl pradėti taupyti nėra lengva.
Guodžiamės, kad mums sunkiau gyventi, bet juk ir JAV namų ūkių grynoji vertė per tris metus nuo 2007 iki 2010 m. krito 40 procentų. Neseniai sužinojau, jog Lietuva, pagal gyvenimo kokybę pasaulyje, užima 23-iąją vietą, o Didžioji Britanija - 25-ąją. Ekonominė gerovė skaičiuota pagal BVP augimą. Anglijoje jis smuko 0,7 proc., o Lietuvoje augo 8,6 proc. 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje ligoninėje tenka šimtu lovų daugiau nei Britanijoje. Klimatas Lietuvoje britų akimis geresnis, vertinime mūsų tėvynė varžovę lenkia 10 taškų (anglai, žinodami, kad kažkur yra šilčiau, daugiau saulės, rečiau lyja, lieka nepatenkinti). Saugumas abiejose šalyse įvertintas 100 taškų. Vertinta pagal narkotikų prekybos ir nusikaltimų įvykdymo skaičių pasauliniu lygiu. Raštingumas Lietuvoje 0,7 procento didesnis nei Britanijoje. Mes dar galime sakyti „tėvas ir mama“. Anglijoje juk vaikai savo gimdytojus vadina „tėvas nr. 1, tėvas nr. 2“.
Mūsų ekonomikos analitikai vienoje televizijos laidoje džiaugsmingai šūkauja, kad krizė baigėsi, o kitoje sunkiai dūsauja, jog tebesitęsia ar grįžta. Klausykimės tik pirmųjų laidų. Pritarkime mūsų valdantiesiems, kurie dar ir šiandien įsitikinę, kad emigracija ir nedarbas yra tik gandai. Pasidžiaukime, kad Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių prekybos ir pramogų centruose „Akropolis“ pernai apsilankė 45,8 mln. žmonių, arba 2,2 proc. daugiau nei 2010 m. (užpernai prekybos centruose lankytojų buvo 44,8 mln.). Iš viso Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropoliuose“ pernai atsidarė daugiau nei 30 naujų parduotuvių ir restoranų.
Prasideda dovanų metas, bet tik nesiguoskite, kad negalite įpirkti draugams dovanų. Juk tokiu metu dovanos turi būti praktiškos: tokios, kurios neįvarytų jų gavėjo į nepatogią padėtį prabangumu ir poreikiu atsidėkoti. Jos gali būti net ir tokios, kurias paskui galima perdovanoti, o užvis geriausios prabangiai suvartojamos (išgeriamos, suvalgomos, išuostomos). Tokioms pinigų atrasite.
Vieno pokalbio apie pinigus metu, garbingo amžiaus pašnekovė paklausė ar yra 1000 litų banknotas. Atsakiau, jog sukurtas yra, bet apyvarton neišleistas ir pažadėjau rasti ir parodyti jai tokio banknoto projektą. O kol kas, kadangi pašnekovė skundėsi labai sunkiai gyvenanti, nusprendžiau jai parodyti 500 banknotą, juk moteriškė domisi lietuviškais pinigais, o tokio, be abejo, gyvendama skurdžiai nėra mačiusi. Te pamato. Parodžiau, bet nenustebinau. „Aš dešimt tokių banknotų turiu“, - tepasakė.     
O ar girdėjote naujausias žinias, kad, atrodo, pasitvirtins informacija apie didelius skalūnų dujų išteklius Lietuvoje ir mūsų šalis ateityje galbūt taps nauju „Dubajumi ar Kataru“ - šios šalys turi vienus didžiausių pasaulyje naftos ir dujų išteklių. Pasaulio energetikos gigantas „Chevron Global Energy“ įsigijo 50 proc. naftos telkinį Lietuvos pamaryje valdančios bendrovės „LL investicijos“ akcijų ir pradeda skalūnų dujų paiešką. Jeigu amerikiečių investicijos Lietuvoje bus sėkmingos, jos iš esmės pakeis regiono energetikos sektorių ir turės tiesioginės įtakos dujų kainai. Specialistų skaičiavimu, „Chevron“ investicijos ieškant skalūnų dujų Rietavo telkinyje gali siekti daugiau nei pusę milijardo litų.
Gi „Danske bank“ vyriausiasis ekonomistas Larsas Christensenas įsitikinęs, kad Lietuvos politikai, nors ir daro klaidų, bet galų gale priima teisingą sprendimą. Anot jo, nepaisant ką išsirinkome, Lietuvai ateinantys metai bus geresni. O kad su euru nepaskubėjome, šiandien tik galime pasidžiaugti. Ir mūsų kaimynų lenkų finansų ministras Janas Rostowskis pripažįsta, kad „euro zona šiuo metu yra perstatomas namas, į kurį Lenkija norėtų įsikraustyti, kai bus baigtas remontas“.
Be to, džiugu, kad klimato atžvilgiu Lietuva ne pats blogiausias pasaulio kampelis. Visam pasauliui spėjama gana niūri ateitis, paliekant viltį šalims, kurių žemės ūkis taps nepriklausomas nuo naftos. Tarp šių šalių yra ir Lietuva. Juk jeigu žmogų paliktum dykumoje, tai jis visų pirma norėtų vandens, po to valgyti, o naftos jam visai nereikėtų.
Mąstydamas apie troškulį kenčiančią Žemę, užtikau duomenis, kad šiuo metu gėlo vandens trūksta 21 valstybei (apie 600 mln. žmonių), o po 15 metų vandens trūkumą jaus 35 valstybės (1,4 mlrd. žmonių). Spėjama, jog vandens trūks ne tik karščių alinamoje Afrikoje, bet ir pietinėse Europos šalyse: Ispanijoje, Italijoje ar Graikijoje. Bet pačia didžiausia bėda taps ne vandens trūkumas, o jo grynumas ir švarumas. Mūsų Aplinkos ministerijos tikina, kad Lietuvoje vanduo iš čiaupo yra ne ką prastesnis nei pirktas parduotuvėje. Lietuvoje geriamajam vandeniui ruošti naudojamas tik požeminis vanduo. Toks vanduo yra kokybiškesnis nei paviršinis, nes į paviršinius vandens telkinius patenka daugiau teršalų. Geriant vandenį iš čiaupo taip pat saugoma ir aplinka, nes tokiu būdu sumažinamas plastiko pakuotės atliekų kiekis.
Užsiminiau apie dovanas. Bet juk artėja metas, kai ne tik pirksite dovanas, bet ir jas gausite. Praūžus švenčių šurmuliui galėsite ramiai atsisėsti ir jas apžiūrėti. Pasimatuoti, pasikvepinti, surasti namie joms deramą vietą. Galima bus ir paanalizuoti, ką tos dovanos reiškia. Ką daryti su nereikalingomis dovanomis? Kaip minėta, galima perdovanoti. Aišku, tai negražu. Bet ką darysi... Kai kurie draugai bandys tiesiai šviesiai išklausti, kokios dovanos norite, bet taip dovana praranda netikėtumo malonumą. Dabar madingi prekybininkų siūlomi dovanų čekiai, kviečiantys apsilankyti vienoje ar kitoje parduotuvėje ir už dovanotojo jau sumokėtą sumą išsirinkti kosmetikos, papuošalų ar buities prekių. Taip išvengiame nereikalingos dovanos, bet vėl – ar pajuntame tikrą dovanos džiaugsmą? Pažįstamas per savo jubiliejų gavo tris kavos virimo aparatus. „Ką daryti?“ – klausė jis. Patariau pradėti kavos virimo aparatus kolekcionuoti, juo labiau, kad pradžia jau padaryta. Išeitį visada galima rasti.
Kodėl vieni žmonės jaučiasi laimingi, kiti – ne? Todėl, kad nenori laimingais jaustis. Sakome: „Mums neduota“. Dar neteisingesnis nusiskundimas: „Aš negabus“. Aišku, genialiausias pats sau atrodai po kelių dienų pijokavimo, bet ir be tokio stimulo nevalia nusiminti. Žinia, genialumo mįslę bando išspręsti ne viena mokslininkų karta. Vieni mano, kad esmė - genų ypatumai ir smegenų sandara, kiti - kad neįprasti gabumai gali pasireikšti tik sergant kokia nors reta liga, treti apskaičiavo - genijai dažniau gimsta žiemą. O aš štai beskaitinėdamas įvairiausią literatūrą užtikau vieną detalę, būdingą daugumai talentų, - jie buvo gurmanai ir kūrė tik sočiu pilvu, paneigdami žinomą tiesą, kad „menininkas turi būti alkanas“.
Leonardas Da Vinčis (Leonardo Da Vinci) dievino sriubą „minestrone“: morkos, salierai, bulvės, cukinijos, kopūstai, pomidorai, žaliosios ir baltosios pupelės, Parmos sūris (visi šie produktai - smegenų stimuliatoriai!). Fiodoras Dostojevskis triauškė riešutus. Vegetaras Levas Tolstojus pietų valgydavo šaltą burokėlių sriubą arba liesą kopūstienę, o tradicinę vakarienę sudarė makaronai, daržovės ir vaisiai. Ant duonos mėgdavo užsitepti storą medaus sluoksnį ir užgerti avižų kisieliumi. Paskui sėsdavo kurti romanų. Bet mėgstamiausias jo valgis buvo švieži agurkai. Jų Tolstojus suvalgydavo neįtikėtinai daug, žinodamas, o gal nujausdamas, kad šiose daržovėse gausu naudingiausio, organinio, vandens. Tarp Aleksandro Puškino mėgstamų patiekalų buvo keptos bulvės, rauginti obuoliai, kopūstienė ar žalia špinatų, rūgštynių ir jaunų dilgėlių sriuba su kietai virtu kiaušiniu, kapotinės mėsos kotletai su špinatais. Kaip desertą didysis poetas labiausiai mėgo uogienę iš baltųjų agrastų. Antonas Čechovas kepdavo karosus ir apie tai net rašė viename iš apsakymų: „Iš žuvų geriausia - keptas karosas su grietine, tik kad nekvepėtų dumblu ir būtų subtilaus skonio, reikia parą jį gyvą palaikyti piene“. Vladimiras Vysockis mėgo žuvienę ir plovą, pagamintus ant laužo. Stivas Džobsas (Steve Jobs) graužė morkas. Džobsų šeima vegetarai, todėl ant stalo neatsirasdavo vietos mėsai, o galima buvo išvysti tik makaronus su šviežiais pomidorais, šviežius nevirtus kukurūzus iš sodo, apvirtų žiedinių kopūstų ir šviežių morkų salotas, citrininių verbenų arbatą.
Pagrindinė klaida, kai storas žmogus pradeda pykti ant savęs, nes tuomet jo kūnas prieš tą pykimą ima gintis, kaupdamas dar daugiau riebalų.
Bent aš nemėgstu šventinių pobūvių, o ypatingai sveikinimų ir linkėjimų jų metu. Linkima laimės, sveikatos, pinigų... Niekas neišsipildo. Vienas iš kvailiausių palinkėjimų, kokį esu girdėjęs: „Draugų, kaip tu pats!“ Sunku būtų su būriu tokių, kaip aš pats. O dar prisigerti linkint sveikatos...
Man labiausiai patinka pobūviai, kai nėra didžiulio būrio svečių, o tik keli žmonės – patys artimiausi. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė Vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.
Didelės kompanijos nepatinka todėl kad, jei vaišės vyksta ne prie švediško tipo stalo, nežinai, kas šalia tavęs sėdės, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visą ilgą vakarą ir net dalį nakties. Gerai, jei su jais galėsi padiskutuoti apie kultūrą, o jei tik jie be perstojo kilnos taurelę ir tegirdėsi vieną žodį: „Nu“. O dar turėsi kas kelias minutes atsakinėti į klausimą: „Ar tu mane gerbi?“ Aišku, tuščios kalbos irgi yra kvailas reikalas. Štai politikai kalba po kelias valandas ir nieko nepasako.
Keista, kad rašant apie geras žinias vis prisimeni, jog yra ir blogosios. Vykime tokias mintis iš savo galvų! Juk artėja Kalėdos, kurias pavadinčiau lango į šviesą atvėrimu. O ar žinote, kad paskutinė metų diena, gruodžio 31-oji, vadinama Blogų minčių atsikratymo diena, nes įžengiant į Naujuosius metus visą blogį reikia palikti, kad jis nesektų iš paskos. Lietuvoje buvo paprotys pririšus už virvės seną kelmą pertempti per visą kaimą (centrinę miesto gatvę), kad jis sugertų visą blogį, o po to sudeginti. Gyvenimas yra gražus. Jei toks nėra, padarykite, kad būtų. Lietuviams tikrai reikėtų paieškoti daugiau pozityvo, nes net graikai įkūrė laikraštį, kuriame tik geros žinios.
Teksto apie geras žinias pabaigai prisiminiau vieną Merfio dėsnį. Dažniausiai Merfio dėsniai byloja apie artėjančias nelaimes, bet, paieškojus, galime rasti ir gerų žinių dėsnių. Tokiu trumpučiu ir norisi baigti: „Kas vyksta, vyksta į gera“.