Apie amžinąją meilę svajoja daugelis jaunų (ir nelabai) žmonių. Bet štai neseniai skaičiau, kad negailestingi ispanų mokslininkai sugriovė mitą apie meilę iki grabo lentos: jų teigimu, šis jausmas gyvuoja tik ketverius metus, o vėliau nuslopsta (pagal Beigbederį dar mažiau – vos trejus metus).
Ričardas JAKUTIS
Tyrimo vykdytojai sako, kad reikia skirti meilę nuo simpatijos, seksualinio potraukio ir prisirišimo. Kai jausmas tik užgimsta, žmogaus smegenys ima gaminti ypatingus cheminius junginius, dėl to suaktyvėja emocijas reguliuojantys centrai. Kol individo kaukolėje verda aistros, apie nieką, išskyrus geismų objektą, individas negalvoja. Tačiau žmogaus organizmas taip sutvertas, kad ilgiau nei ketverius metus minėtos cheminės reakcijos trukti negali. Net pačiu romantiškiausiu atveju pozityvių emocijų resursai baigiasi sulig tuo terminu.
Kokie bebūtų Šiauliai, žmonės mieste – gražūs. Ypač – moterys ir merginos. Jei galvojate, kad apie moteris tetinka rašyti pavasarį ar vasarą, klystate. Praėjusio penktadienio tekste jau užsiminiau, kad Pasaulio Kūrėjas moteris su vyrais nori sujungti rudens ir žiemos sandūroje. Lapkričio 25-oji – Šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Senbernių diena. Senoji lietuvių išmintis byloja, kad nevedusieji jau Šv. Kotrynos dienos išvakarėse pradėdavę pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautų gerą žmoną. Šv. Ambraziejaus diena – gruodžio 7-oji – Senmergių diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatį apipila pagyvenusios panelės.
Aktoriaus Melo Gibsono herojus kino filme „Ko nori moterys?“ tvirtino, jog žino, ko tos moterys nori. Jis žinojo, bet ne viską. Džeko Nikolsono herojus vėliau susuktame filme „Mylėti(s) smagu“ vėl kartojo, kad viską žino apie moteris. Tiesa, kad jis ypač daug žinojo, bet irgi ne viską.
Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar skiriasi televizijos laidos apie moteris nuo kitų laidų, nežinočiau, ką atsakyti. Akivaizdu, skiriasi, bet kuo? Jei vyras apkuls moterį, kokia laida apie tai rodys? Atsakymas aiškus – kriminalų. O jei moteris užduos vyrui? Rodys „Stilius“.
Prisiminiau ir prieš kelerius metus jaunos lietuvių menininkės Kristinos Inčiūraitės sukurtą filmuką „Laiptais žemyn“ apie vestuves, pastebėtą Berlyno videomeno festivalyje. Laiptais žemyn iš santuokų rūmų keturis kartus leidžiasi ta pati nuotaka, bet vis su kitu jaunikiu. Tuoj prisimeni „Ketverias vestuves ir vienerias laidotuves“, „Pabėgusią nuotaką“, kur nuotaka sprunka keturis kartus, pagaliau taip pat lietuvių – A. Puipos „Moterį ir keturis jos vyrus“. Kiekvieną kartą ta pati moteris vis kitokia: kitaip šypsosi, kitaip priglunda prie vyro, net eisena jos kitokia. Štai, mielieji vyrai, nuo ko priklauso, kaip atrodo moteris. Nuo jūsų. Viskas taip paprasta. Nors vyrai, atrodo, geriau linkę šito nežinoti, nes jeigu kalbėsime apie kiną, tai net garsieji kino meistrai sako štai ką: „Aš visada sakiau, kad moteris turi būti geras siaubo filmas: kuo daugiau vietos lieka fantazijai, tuo labiau ji traukia“ (Alfredas Hičkokas). „Yra tik vienas laimingo gyvenimo receptas. Kol aš jį atrasiu – vesiu dar kartą“ (Klintas Istvudas)... Tiesa, pavyzdžiui, Keris Grantas mano perpratęs moteris: „Kad moteris būtų tavo, pasakyk, kad esi impotentas. Ji būtinai užsinorės tai patikrinti“. O jau minėtasis Melas Gibsonas, kur tik gali, giriasi savo išmanymu apie moteris, nors neslepia, kad tam prireikė nemažai laiko: „Tik po dvidešimties vedybinio gyvenimo metų pradėjau suprasti, ko nori moterys. Atsakymo į šį klausimą, ko gero, reikia ieškoti kažkur tarp dialogo ir šokolado.“
Moterys geriau skiria kvapus, geriau girdi, geriau mato naktį, greičiau pabunda, bet dažniau liūdi. Vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš kovo 8-osios šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija kokių dovanų tą dieną lauktų. Tiesa, bent man neoriginalu pasirodė, kad norimų dovanų sąraše daugiau nei trečdalis (36 proc.) respondenčių pasirinko kosmetiką ir parfumeriją. Toliau normaliau – antroje labiausiai pageidaujamų dovanų sąrašo vietoje atsidūrė romantiška vakarienė (26 proc.), trečioje – papuošalai ir juvelyriniai dirbiniai (16 proc.), ketvirtoje – knygos (15 proc.). Mažiausiai pageidaujamos dovanos – namų apyvokos reikmenys (6 proc.) ir drabužiai (1 proc.).
Nuo Odisėjo laikų, atrodo, vyrai taip ir taikosi „išplaukti“ toliau nuo žmonos ir vaikų tik jiems vieniems suprantamais ir įdomiais reikalais. O ką daryti krante likusioms moterims? Vienos vyras kiekvieną savaitgalį su meškere ežero pakrantėj sėdi, antros – ištisas valandas gali krapštytis prie automobilio, trečios – neatitraukia akių nuo kompiuterio. Mat dauguma vyrų, jei jau pradeda kuo nors rimtai domėtis, praranda bet kokį saiką. Egzistuoja tokia nuomonė, kad Dievas sukūrė vyrus kaip tam tikrą bandomąją medžiagą. Jie skirti naujoms veiklos rūšims ir elgesio būdams išbandyti. Net ir tuomet, kai gyvenimas teka įprasta vaga, vyrai siekia eksperimentuoti. O moterims šiame pasaulyje skirta saugoti geriausias ir laiko patikrintas veiklos rūšis. Todėl liūdėti nevertėtų. Likimas yra dosnus, tik tam reikia kantrybės.
Nesuvokiu, kas tie horoskopai. Tik spėju: gal klastos ir išminties lydinys. Kas jie bebūtų, dangaus ženklai sako, kad moterų valdžia augs ir vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Tikra valdžia nesikiša į smulkmenas, sprendžia lėtai, veikia ilgai. Sako, kad moterį valdo dešinysis smegenų pusrutulis, o vyrus – kairysis. Vyro prigimtis kairuoliška, jo tikėjimas visuomene – komunistiškas. Ne moteris, o vyras puolė užvaldyti visą pasaulį. Bet moteris be vargo susprogdino vyrišką valdžią. Kas nežino, kam Antonijus užkariavo Egiptą. Vienai nakčiai. Kad Kleopatrą pažintų ir žūtų. Nesiseka vyrams be moterų. Ir kuo toliau, tuo labiau nesiseks. O ar moterys gali be vyrų? Irgi ne. Draugės kavinėse aptaria, kad visi vyrai kiaulės, o tai sakydamos siunčia jiems SMS.
Tiesa, moteris dažnai prisiima nemoteriškus vaidmenis. Ši mintis – chrestomatinė. Kai moteris prasibraudavo į istoriją, ji „užgrobdavo“ vyrišką vaidmenį. Egipto Kleopatra, Kijevo kunigaikštienė Ona, Anglijos Elžbieta, Lenkijos ir Lietuvos karalienė Bona, Ispanijos Izabelė, Škotijos Marija Stiuart ir t. t. Sąrašą būtų galima tęsti. Švelnios būtybės gali tapti geležinės. Būta garsių moterų terorisčių (V. Zasulič, S. Perovskaja), garsių moterų šnipių (Mata Hari), net šiaip garsių nusikaltėlių (Boni Parker), būta net moterų karvedžių (E. Pliaterytė, Žana d’Ark). Meno ir mokslo pasaulyje – tas pats. Yra pašėlusių moterų.
Kai kas paburnoja ant karalienės Bonos (Žygimanto Augusto motinos), bet juk jos dėka į Lenkiją ir Lietuvą greičiau atkeliavo Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona atsirado ir kitokių tradicijų, pavyzdžiui, madingos iškirptės – įspūdis vyrams. Mūsų didikai suvokė, kad norint suintriguoti moteris, reikia domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį. O kad pradžioje ji prieštaravo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedyboms, tai visoms motinoms atrodo, kad sūnūs nesugeba išsirinkti geriausios. Gi jei apie didingą Žygimanto Augusto ir Barboros meilę, tai karalienei Barborai 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirus ant Žygimanto Augusto rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Pamiršęs tai, dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, ėjo paskui mylimosios karstą.
Ar neteisus buvo Napoleonas XVIII, dar XIX a. sandūroje apeliuodamas į tradicinį moters vaidmenį? Anot jo, kiekvienas turi savų savybių bei pareigų. Moters savybės – grožis, malonumas, menas patikti. Jos pareigos – atsidavimas, ištikimybė.
Kanų kino festivaliuose, kaip ir visuose kituose, vertinimo komisija kasmet keičiasi. Prisiminiau, kai komisijai vadovavo moteris – žymi norvegų aktorė bei režisierė Liv Ulman. Gal todėl, o gal ir ne todėl, pirmuosius prizus gavo filmai apie moteris: režisieriaus N. Morečio „Sūnaus kambarys“ (apie šeimą, kuri turi išgyventi sūnaus netektį; čia ypač ryškus motinos vaidmuo) bei režisieriaus M. Hanekės „Pianistė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlikusi Izabelė Hupert pripažinta geriausia festivalio aktore. Kino mylėtojai, manau, abu šiuos kino filmus matė, todėl, kad jie jau net ne kartą buvo rodyti per įvairius televizijos kanalus. Filme „Pianistė“, palyginti su „Sūnaus kambariu“, moteris žiauri ir negailestinga. Fortepijono mokytoją tyrai įsimylėjęs jos auklėtinis, geidžiantis švelnių bučinių, gauna žiaurią sadomazochistinio sekso pamoką. Keturiasdešimtmetę pianistę bei mokytoją kažkada sužalojo kiti žmonės (net motina) ir dabar ji keršija, bet jau kitiems.
Kas supras moterį?!
Moterims talkina ir pati gamta. 1924 metais planeta Venera trumpam prisiartino prie Žemės. Toks stiprus priartėjimas įvyko pirmą kartą. Iki šiol tokie spinduliai dar nei sykio neprasiskverbė iki Žemės. Veneros spinduliai chemiškai sąveikaudami su Saulės spinduliais pažymėjo Naujosios Eros pradžią. Šie spinduliai prisotino Žemę, suteikdami gyvybę daugybei naujų slėpiningų susijungimų, jie prasiskverbė ne tik į gamtą, bet ir į žmogaus sąmonę, išryškindami Moteriškojo Prado suaktyvėjimo būtinybę. Jei anksčiau moteriškąją jėgą simbolizavo Amazonės, tai nuo tada imta rodyti moters dvasinio pasaulio tobulumą. Moteris – tai mūsų Visatą puošianti jėga, jos laukia sudėtingesnė, pakilesnė ir subtilesnė užduotis. Todėl liūdna matyti moterį, pakeitusią kareivį arba atliekančią grubų fizinį darbą. Bent man nepriimtini ir atgrasūs soc. realizmo kūriniai, šlovinantys moters statybininkės siluetą tekančios saulės fone.
Statistika byloja, kad per 2011-uosius, tai yra krizės metus Amerikoje vyrai neteko 700 000 darbo vietų, o moterų darbo vietų skaičius išaugo 300000. Atrodo, tarsi moterų neliestų ekonomikos nuosmukis. Kodėl? Paprastai šnekant, taip atsitiko todėl, kad vyrai pasirinko neteisingas profesijas: statybų ir gamybos sektoriuose – būtent šie sektoriai kol kas labiausiai nukentėjo. O moterys dažniau dirba sveikatos apsaugos, švietimo, ar vyriausybinėse institucijose, kuriuos krizė palietė mažiau. Gamybos sektoriuje dirba 77 proc. vyrų, o statybų – net 80 proc. Sveikatos ir švietimo sektoriuose karaliauja moterys – 78 proc. Atrodo, jog vyrai tiesiog atsidūrė blogesnėse vietose, nors iki šiol jos buvo laikomos geresnėmis. O dar sako, kad gamtoje nėra pusiausvyros… Iki šiol trys ketvirtadaliai JAV žmonių, uždirbančių daugiau nei 100 000 dolerių per metus, buvo vyrai. Tačiau būtent dėl didesnių uždarbių tenka atleisti dalį darbuotojų iš nukentėjusių nuo krizės kompanijų. Ekonomistai vis dar ginčijasi, ar pasaulinėje ekonomikoje įsivyravo recesija. Gi akivaizdu, kad vyrams ji prasidėjo. Štai pas mus 80 proc. vyrų gauna vidutinį atlyginimą, bet tik 20 proc. sulaukia vidutinio amžiaus.
Finansinės krizės akivaizdoje senas posakis, kad laimė slypi ne piniguose, tampa ypač aktualus. Tyrimai rodo, kad krizės metu net 48 šalyse iš 51 moterys jaučiasi laimingesnės nei vyrai. Tik Brazilijoje, PAR ir Vietname laimingesni yra stipriosios lyties atstovai. O didžiausias skirtumas tarp moterų ir vyrų laimingumo krizės metu pastebimas Japonijoje: laimingų moterų čia 15 proc. daugiau nei vyrų. Mokslininkai teigia, jog taip yra todėl, kad pagrindinis vyrų laimės faktorius yra finansinė gerovė. O moterys laimingiausios jaučiasi tuomet, kai sėkmingai klostosi jų santykiai su sutuoktiniais, vaikais, draugais ir kolegomis. Tik nežinau ar tai tiktų Lietuvos moterims.
Todėl atskira tema – karjeros moterys. Išsilavinusi, profesiją įgijusi ir materialiai apsirūpinusi moteris vadovaujasi ir pasikliauja tik savo protu. Tokia stengiasi sveikai gyventi ir viską numatyti bent dešimtmetį į priekį – kada galės pakilti tarnyboje, kada ištekėti, kada ir kiek turėti vaikų ir t. t. Jokių netikėtumų, jokios improvizacijos. Tai moteris, pasitikinti tik savimi ir... patenkinta taip pat tik savimi. O sutuoktinis jai egzistuoja tiek, kiek yra susijęs su jos planais. Taigi jis jai labiau rūpi ne kaip žmogus, bet kaip priemonė savo tikslams įgyvendinti. Kadangi dažnas vyras nesutinka su tokiu siauru jam skiriamu vaidmeniu ir siekia keisti santykius šeimoje, žmonos akyse jis tampa nelaimingas nevykėlis. Iš esmės jai nereikia bendrystės šeimoje, užtenka savęs pačios. Be to, vieną tikslą pasiekus, jį keičia kitas. Ir neretai atsitinka, kad vyras, pasirinktas būti vaikų tėvu, tolesnei moters karjerai pasidaro visai nenaudingas, dėl to labai dažnai kyla skyrybų grėsmė. Tada vyrui tenka rinktis: ar likti šeimoje ir ja rūpintis susitaikant su visišku žmonos atsidavimu karjerai (o tai reiškia ne tik neribotą valandų kiekį darbe, bet ir nuolatines komandiruotes, įstaigoje vykstančius vakarėlius, neformalų bendravimą su kolegomis ir t. t.), ar išeiti.
Karjeros moteris, nors ilgai užtrunka darbe, nenori perleisti vyrui ir šeimos galvos funkcijų. Ji šeimos ryšius stipriai laiko savo rankose. Kitaip tariant, kontroliuoja ir valdo viską – pradedant finansais ir baigiant... intymiais santykiais. Gyvenime ji mama, kuri užima vadovaujamą vaidmenį ir priima visus svarbiausius sprendimus. Ištekėjusi tuoj ėmėsi savąjį vyrą „auklėti“, „tobulinti“ ir jam nurodinėti. Ilgainiui sutuoktinis pavargsta priešintis tokiems nelygiaverčiams santykiams ir „pasirašo“ kapituliavimo aktą guosdamasis, kad „visos bobos tokios“. Tiesa, kartkartėmis jis save „apdovanoja“ nepaklusimu žmonai ir išgėrimu su panašaus likimo draugais. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai moters „diriguojamas“ vyras gauna papildomų pajamų ir nuolat turi „savų“, žmonos nekontroliuojamų pinigų (pvz., yra geras santechnikas, kurio paslaugų daug kam prireikia), jis tampa net alkoholiku. Ir tada žmona įgyja nenuginčijamą įrodymą, kodėl privalo vis tikrinti, auklėti ir persekioti savo antrąją pusę. Tokia moteris save vertina ir gerbia už tai, kad „aukojasi šeimai“, kad viena ant savo moteriškų pečių tempia visą gyvenimo naštą.
Galėjau pririnkti duomenų ir apie kitas moterų kategorijas, bet tik minėtoji simbolizuoja moterį vadovę. Vadovę be kompromisų. Štai vyrai panikoje – krizė, krizė, o moterys visiems pasakoja, kad negalėtų išgyventi be naujausio plazminio televizoriaus, be naujausio mobilaus telefono ir be jorkšyro terjero.
Baigsiu anekdotu. Gal anekdotas daugiau apie vyrus, nei apie moteris, bet, tikiu, moterims jis patiks.
Iš Amerikos į gimtinę Lietuvą grįžta pagyvenusi ponia ir ieško pirmosios savo meilės, jaunuolio, su kuriuo likimas išskyrė. Į jos skelbimą susirenka gal dešimt seneliukų. Moteris iškart atpažįsta savąjį.
- Kaip mane atpažinai? – klausia seneliukas.
- Iš švarko, mielasis, iš švarko.
