Apie keliones tarsi labiau tiktų kalbėti pavasarį ar vasarą. Bet juk praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą keliauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtę arba tiesiog kvailiai. Šiais metais Kalėdos mums pažeria daug šventinių dienų, tad kodėl nepakeliavus.
Ričardas JAKUTIS
Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas jis pabuvoja visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano manymu, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ten vaikščiojau!“ Gaila, bet net toks TV kelionių kanalas, kaip „Travel“ manęs nežavi, nes veik visos laidos baigiasi pokalbiais apie tai, kokioje šalyje kuo prikimšti pilvą.
Šiandien daug yra ir tokių, kuriems keliauti reikia prisiversti. Ypač verslininkai bijo atitrūkti nuo darbų, sustoti, kad kiti nepralenktų, kad ko nors nepražiopsotų, kad nebesukaups tiek, kiek norėtų. Ir nesustojama, ir vis kartojama, kad laikas – pinigai. XXI a. pradžios Lietuvos viešojo gyvenimo ir politikos esmė: pinigai. Net valdantieji skirstydamiesi ministerijas neslepia, jog ES pinigus skirstančias ministerijas reikia pasidalinti po lygiai, tai yra kad visi po lygiai atsiriektų.
Bet po posakio apie pinigus, yra ir kita mintis, kad nepakeičiamų nėra. Nereikia įsivaizduoti, kad jūs esate pasaulio laikytojai. Pasaulis yra daugiau negu kasdienis šurmulys, o neišlįsdami iš to šurmulio mes prarandame mums dovanotą laiką. Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jėzus niekur neskuba. Atrodytų, kad į Jeruzalę jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, medituoja būdamas vienas. Kažkuris iš teologų yra pasakęs: „Jis gyvenimą ne vartoja, o tiesiog gyvena“.
„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31a), – liepė Kristus savo mokiniams. Mintis viena – ilsėtis būtina. Juo labiau, kad net pats pasaulio Kūrėjas, šešias dienas triūsęs, septintą ilsėjosi. Mūsų kalendoriuose šeštoji ir septintoji savaitės dienos pažymėtos raudona spalva – taip pažymėtos poilsio dienos. Kuri spalva ryškesnė: juoda ar raudona? Sutiksite – raudona. Atrodytų, darbo dienos turėtų būti žymimos raudonai, bet yra priešingai. Ryškumas skirtas poilsio dienoms. Mačiau kalendorių, kur sekmadienis pirmoje vietoje, o po jo seka kitos savaitės dienos. Suprask – tik pailsėjęs gali dirbti.
Žiema traukia išvykoms į šiltuosius kraštus. Be Turkijos ar Graikijos turistinės agentūros siūlo begalę egzotiškų maršrutų. Kad ir į Maldyvus. Prognozuojama, kad sala atsidurs po vandeniu, todėl iki tol privalai ten pabuvoti. Malonu būtų nuvykti į Sichuanio didžiųjų pandų draustinį Kinijoje, Džoudžo paukščių draustinį Senegale, Chongonio piešinių ant uolų rajoną Malavyje ar agavų plantacijas Meksikoje. Lėktuve į Kopenhagą šnektelėjome su šalia sėdinčiu keleiviu. Pasirodo, jis vyksta į Fidži salas. Didžiulę pagarbą pajutau šiam keliautojui, drauge ir pavydą.
Be abejo, tokios kelionės tai jau ypatinga egzotika, daugybė ir arčiau mūsų esančių lankytinų vietų: šimtmečio rūmai Vroclave, Vavelis Krokuvoje, Veličkų druskų kasyklos, Kelno katedra, Praha, Budapeštas ir t. t. Nustebau sužinojęs, kad ir šiauliečiai nukanka į neįtikėtinai tolimus kraštus. Pasirodo, plaukti Nilu ne vienam šiauliečiui jokia naujiena. Ekskursijos iš Šiaulių į Krokuvą metu nustebino garbaus amžiaus (gal net septyniasdešimt perkopusi) turistė, kuri, autobusui sustojus, tuoj iš jo lipdavo ir darydavo pritūpimus, pabėgiodavo. Ilgus atstumus važiuojantys turistiniai autobusai maždaug kas tris valandas sustoja, kad keleiviai galėtų pamankštinti tirpstančias kojas, o patyrusi keliautoja tai žinojo.
Nukeliaukime bent iki Rygos. Įtilpsime į 80 litų. Su panašia suma išsiversite ir keliaudami į Ventspilį. O gal pasiekime artimus Lietuvai Lenkijos miestelius Seinus, Vygrius, Augustavą. Seinai mena „Anykščių šilelio“ autorių vyskupą Antaną Baranauską, 1897 m. į žmones šioje šventovėje prabilusį lietuviškai. Vygriai žavi ežero pusiasalyje ant kalnelio stūksančiu kameldulių vienuolynu. Augustave paplaukiotume kanalais. Tam reiktų skirti 100 litų. Galime keliauti į Taliną – 150 litų, ar keltu persikelti į Stokholmą – 600 litų.
Augustavas – miestas, pavadintas Žygimanto Augusto vardu, lenkiškoji Venecija su veik 200 metų veikiančiu sudėtingos hidrotechninės architektūros kanalu. Dabar miestas žinomas kaip vandens sporto centras. Yra išlikusių vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatų. Iki Liublino unijos Augustavas (kaip ir Seinai bei Vygriai) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
Įdomu, kad mintį per šią vietovę tiesti kanalą išsakė jau Žygimantas Augustas. XVIII a. pradžioje jo planai buvo įgyvendinti, nes reikėjo Vyslą sujungti su Nemunu , o Nemuną su Venta, kad būtų galima iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos per Oginskio kanalą į Vakarų Europą eksportuoti prekes neprašant Prūsijos malonės. Specialistai pažymi aukštą tiems laikams naudotos technikos lygį: šliuzų statyboje buvo naudojama hidraulinių kalkių atmaina, dėl kurios beveik visi šliuzai, nepaisant savo solidaus amžiaus, gerai išsilaikė.
Vygrių pusiasalyje, Lietuvos kunigaikščių dvare svečiavosi Vytautas, Jogaila, Žygimantas Augustas ir jo motina karalienė Bona. Lenkijos karalius Jonas Kazimieras salą padovanojo kamaldulių vienuoliams, kurie čia pasistatė bažnyčią, vienuolyną, ūkinius pastatus, užveisė sodą. Vienuolyną ir bažnyčią suprojektavo italų architektai broliai Karlas ir Pietras Putiniai, kurie dalyvavo projektuojant ir Pažaislio vienuolyną (Pažaislyje taip pat buvo įsikūrę kamelduliai). Šalia vienuolyno atsirado pastatai vienuolyną aptarnaujantiems žmonėms, arklidės, malūnas, lentpjūvė ir bravoras. Augustavo girios kirtimas, drevinė bitininkystė, žvejyba, dervos, balų geležies rūdos gamyba Vygrių vienuolyną padarė turtingiausiu vienuolynu Lenkijoje. Po vienuolyno pastatais ir bažnyčia buvo didžiuliai rūsiai, kuriuose vienuoliai laikydavo vyną, medų, alų, vašką ir kitas prekes. Dabar šie rūsiai užgriuvę. Nusileisti galima tik į mažą rūselį su vienuolių laidojimo kriptomis.
Kameldulių vienuoliai išsiskiria duodamais tylėjimo įžadais. Tylėti nėra lengva, todėl tai griežtos regulos vienuolynas, tad ir kandidatų daug neatsiranda. Vygrių vienuolynas nebeveikia ir, atrodo, Lenkijoje yra tik vienas toks veikiantis vienuolynas, šalia Krokuvos. Tiesa, girdėjau, jame susiklosčiusi savotiška padėtis. Vienuoliai vienas su kitu negali kalbėtis, bet yra vienas vienuolis (vyresnysis), kuris pasitikinėja svečius, reikalui esant gali išeiti už vienuolyno teritorijos. Suprantama, tuomet jis kalbėti gali, o grįžęs prie brolių vėl laikosi tylos įžadų. Šiuo metu tame vienuolyną gyvena tik vienas vienuolis. Būdamas celėje, jis, be abejo, tylos įžadų laikosi, nes ir nėra su kuo kalbėtis, atvykus svečiams ar išvykus į miestą, tylos įžadai nebegalioja.
Jei apie Krokuvą, tai rašydamas apie keliones, šį miestą visad paminiu Krokuvą, miestą iš kurio per 200 metų buvo valdoma Lietuvos-Lenkijos valstybė. Senoji Lenkijos sostinė – vienas gražiausių Europos miestų. Praeityje miestas buvo vadinamas „antrąja Roma“. Čia ilsisi Jadvyga ir Jogaila. Jadvygos kapas visad skendi gėlėse. Jogailos kapo, priešingai, gėlės nepuošia. Ką darysi, vietiniai prie Lietuvos-Lenkijos karaliaus gėlių nepadeda, o mūsų turistai pinigėlių stokoja, vos užtenka suvenyrams. Lenkijoje daug prašančių išmaldos. Mūsų turistams tenka aiškintis, jog jeigu visiems aukosime, vakarop mums patiems teks stoti į jų vietą.
Šimtmečiais besitęsiančiuose lenkų ir lietuvių santykiuose daug meilės, bet daug ir nesantaikos. Lenkai nemėgsta lietuvių, bet nemėgsta ir rusų, vokiečių, nemėgsta net ispanų, anglų, amerikiečių. Labiausiai jie mėgsta lenkus. Jei lietuvis Lenkijoje paklaus vietinio gyventojo, šis atliks savo patriotinę pareigą ir nukreips lietuvį priešinga kryptimi.
Krokuvoje, Vavelio panteone neseniai atgulė Lechas ir Maria Kaczynskiai (aviakatastrofoje prie Smolensko Lenkijos prezidentas su žmona žuvo 2010 m. balandžio 10 d.). Kai po to į Lenkijos prezidentus pretendavo Lecho brolis Jaroslavas, prisiminęs senąją Lietuvos-Lenkijos uniją, pamąsčiau, jog Jaroslavas Kaczynskis vienas, Dalia Grybauskaitė irgi viena... Deja...
Ir dar vienas dalykas, ką būtina atlikti išsiruošus į Lenkiją – paragauti flaki sriubos. Ši jaučio skrandžio sriuba liaudyje vadinama „pelių odelių sriuba“.
Kelionei į Krokuvą reiktų skirti 400 litų.
O naują, neseniai išbandytą maršrutą pavadinau „Arčiau Hamleto“. Maršrutas puikus, tik gaila ne toks pigus (Danija brangi šalis) – reikia jam susitaupyti per 1 tūkst. litų, bet įspūdžių tikrai daug patirsite.
Jau neprisimenu, kuris iš literatūros tyrinėtojų yra pasakęs, jog jei pranyktų nuo žemės paviršiaus visos knygos, išskyrus V. Šekspyro dramą „Hamletas“, jos pakaktų ir mūsų kasdienai, ir amžinoms problemoms atspindėti. Juk Hamleto klausimas – visais laikas iššūkis. „Ar nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyti“.
Tokių minčių vedinam ir kilo noras nukeliauti į Elsinorą – Hamleto pilį. Elsinoras (Helsingor) – miestas, įsikūręs ties siauriausia sąsiaurio, kuris skiria Daniją nuo Švedijos, vieta, kurioje ant jūros kranto stūkso Kronborgo (Kronborg Slot) pilis. Šiandien visai nesvarbu ar Hamletas ir kiti didžio anglų dramaturgo herojai tikrai gyveno, bet svarbiausias visiems laikams įsirėžęs Hamleto klausimas, kuris nėra tik poetinė retorika, o esmė – kiekvienas gyvenimo bėgsme į šį klausimą turime atsakyti. Tai ir daro V. Šekspyro dramą gyvenimiška. Netikėta, bet vaikštant po pilį, neapleidžia jausmas, jog čia tikrai būta Hamleto. Mąstai, kuriame pilies kampelyje Hamletui, Danijos karalystės princui, apsireiškusi jo neseniai mirusio tėvo šmėkla, pavedusi atkeršyti žudikui Klaudijui. O kurioje menėje (o gal pilies kieme) vyko Hamleto surengtas vaidinimas, pasakojantis kaip Klaudijus nužudo jo tėvą ir suvilioja motiną? Tarp kitko, didžiausia pilies puošmena – 63 metrų, ilgiausia Šiaurės Europoje menė. O kur vyko fechtavimo dvikova tarp Hamleto ir Laerto, kai pastarajam buvo įduota nuodais sutepta špaga? Pilis dvelkia kažkokiu atšiaurumu (kurį laiką joje buvo kalėjimas) ir patiki visomis „Hamleto“ dramos mirtimis, kai dvikovos dalyviai po pirmų smūgių susikeičia ginklais, kai abu lieka sužeisti, bet Laertas miršta pirmasis, o perpratęs sąmokslą, Hamletas be dvejonių nužudo karalių, taip pat miršta ir Hamleto motina – Danijos karalienė, išgėrusi taurę užnuodyto vyno, skirto Hamletui.
Kelionės metu apsistojame Kopenhagoje. O joje tikrai yra ką veikti. Strioget pėsčiųjų gatvele nužingsniuojama iki Nyhavno kanalo ir, aišku, Undinėlės – Edvardo Erikseno 1913 m. pagal H. K. Anderseno pasakas sukurtos skulptūros, tapusios miesto simboliu. Krantine žingsniuojant link Undinėlės, pasukime kiek kairiau prie Amalienborgo rūmų, Marmurinės bažnyčios ir Gefiono fontano. Ketverių Amalienborgo rūmų, išsidėsčiusių aplink centrinę aštuonkampio formos aikštę, kompleksas – Danijos karalių rezidencija. Rūmų fasadų kolonos – baroko šedevrai. Aikštės centre yra raito Frederiko V statula. Kasdien 12 valandą prie rūmų vyksta sargybos pasikeitimo ceremonija. Marmurinė Šv. Frederiko bažnyčia garsėja vienu didžiausių Europoje kupolu. Pradėta statyti 1749 m. iš marmuro, bažnyčia baigta tik po 150 metų. Netoliese aukštai vandens sroves pakėlęs didingas Gefiono fontanas visad pilnas monetų – visi nori grįžti į Kopenhagą.
Be abejo, viešint Kopenhagoje būtina paplaukioti kanalais ir aplankyti muziejus. Glyptoteką (garsiojo Carlsbergo alaus daryklos įkūrėjo sūnaus C. Jacobseno įsteigtą šiuolaikinio meno muziejų, kuriame ekspozicijos pagrindas Ogiusto Rodeno skulptūros ir XIX, XX amžių danų bei Vakarų Europos menininkų darbų kolekcija), Nacionalinį muziejų (čia sukauptos gausios etnografinės bei senienų kolekcijos, supažindinančios su Danijos istorija) bei Valstybinį dailės muziejų (jame rasite pasaulio ir Danijos tapytojų darbų nuo XIV a., kurių tarpe yra El Greco, Rembranto, Picasso, Tiziano, Rubenso kūriniai). Moderniojo meno mėgėjams siūloma nukeliauti į 30 km už Kopenhagos esantį vieną iš didžiausių Europoje Luizanos moderniojo meno muziejų.
Jūs dar nepietavote? Priešais centrinius Tivoli parko vartus, kitoje gatvės pusėje – puikus steikų restoranas. Šio restorano virėjai ypač moka paruošti blue-rare, tai yra tik kiek pakepta mėsa, kai apskrunda paviršius, o vidus lieka žalias. Apie tokius steikus girdėjau sakant: „De-horn it, wipe it‘s butt and send it to the table“ – nupjauk ragus, nuvalyk užpakalį ir siųsk ant stalo. Tiesa, čia nepigu (steikas – 40 Lt, plius bokalas alaus – 20 Lt), bet skanu. Gi jei nenorite išlaidauti ar šiame restorane, ar tiesiog gatvėje nusipirkite sumuštinį – ant baltos duonos plonai užteptas sviestas, uždėtas gabalas lašišos, ant jos gabalas sūrio, pačiame viršuje skiautė pomidoro. Puiku, kad tokie sumuštiniai čia populiarūs, o ne kebabai ar koks McDonaldo maistas.
Jei šiame steikų restorane nevalgote, o tik prisėdote prie baro, pamatysite netikėtą reginį. Užsisakius alaus, barmenas įpils sklidiną bokalą ir pastums baru link jūsų. Kaip toli nuo barmeno besėdėtumėte, bokalas šliuoš iki jūsų ir sustos tiksliai jums po nosimi.
Ir dar vienas įdomus dalykas yra šiame restorane. Tai ant sienų kabančios žvėrių galvų iškamšos. Aišku, nieko nuostabaus, nes ir pas mus tokių dalykų esama. Bet štai šio restorano žvėrių galvos judančios. Žiūrėk, briedis ragus prieš tave palenkė, šernas tau akim mirktelėjo... Triuką greit suprastum, jei tie žvėrys taip elgtųsi, pavyzdžiui, kas penkias minutes. Bet jie savo veiksmus atlieka kas pusvalandį. Todėl, kai tau šernas mirkteli, imi abejoti ar nepadauginai. Greitas jo mirktelėjimas vėl viską sustatytų į savo vietas, bet kai nieko neatsitinka, tavo abejonės dar labiau padidėja.
Restorane gan neblogas gitaristas ir dainininkas atlieka Paulo Simono, Arto Garfunkelio ir grupės „Creedence Clearwater Revival“ dainas. Man, seniui, tai pats tas.
Kodėl mes keliaujame? Kodėl mėgstame keliauti? Keliaujame, kad atitrūktume nuo įgrisusios aplinkos, nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, nes, pasak seno lotyniško posakio, „juodas rūpestis už raitelio sėdi“. Bet pagrindinis kelionių variklis, sako, yra smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinką, išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūna lipdami į kalnus arba olų nasruose. Ar girdėjote, kad Babelio bokštas – statybinis inžinerinis įrenginys, kurį senovės žmonės sumūrijo be šiuolaikinių kranų labai kilniam tikslui – kad pasiekę dangų tenykščių paklaustų, ar nieko baisaus, kad jie šioje vietoje pastatė Babelio bokštą?
