Atrodo, jog jau du mėnesiai, kai prasidėjusios Kalėdos, tačiau tikrosios šventės mus aplanko tik šiomis dienomis. Ar gerai, ar blogai, kad taip anksti pradedamos švęsti Kalėdos? Bažnyčia tokiai ankstyvai švenčių pradžiai gal ir nelabai norėtų pritarti. Keturias savaites prieš Kalėdas trunkantis adventas – tai susikaupimo, rimties, apmąstymų laikotarpis laukiant Išganytojo atėjimo.

Ričardas JAKUTIS
O švęsti pradedama vėlų gruodžio 24-osios vakarą. Kai kurie, net ir nesantys dideli bažnyčios šalininkai, taip pat tvirti-na, jog, pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų nebeturi, ką veikti. Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų - švenčiame, kai reikia švęsti - liūdime ir nuobodžiaujame. Jau net nebepamename, prieš kiek savaičių įžiebtos eglutės, žmonės vieni kitus sveikina, keičiasi dovanėlėmis. Iki švenčių sudeginamos visos žvakės. Pačioms šventėms tenka pirkti naujų ar apsieiti visai be jų. Taip ir su pasaulio pabaiga: jei vakare gerai sutiksi pasaulio pabaigą, ryte gali gailėtis, kad ji neatėjo.
Galinga ankstaus šventimo šalininkų armija tvirtina, jog gerai, kad švęsti pradedame anksti. Ir taip gyvenimas - liūdnas, dienos – susitraukusios. Reikia „blizgios“ žinutės – užkniso kentėti krizę, artėja Kalėdos! Antra vertus, yra ir daug klausiančių, ar galima linksmintis ir gerti, kai nežinai dėl rytojaus? Bet geriama už šią dieną: dar egzistuoji – ir gerai.
Pirkdamas kalėdines dovanėles matai, kaip nyksta lietuviškos prekės. Gimsta humoristinis kalėdinis šūkis-reklama: „Kiniškos prekės iš viso pasaulio!“ Tiesa, „Akropolis“ net garbingo amžiaus žmonėms jokia naujiena, tai paprasčiausia sovietmečio Maskvos universalinė parduotuvė. Dovanos gerai, bet, atrodo, vaikai labiau už jas nori, kad suaugusieji su jais pabendrautų, drauge pažaistų. Kaip toje istorijoje, kai tėvas išeidamas iš prekybos centro ir matydamas sūnaus rūškaną veidą, pasiteirauja: „Ko tu toks liūdnas, juk visko, ko prašei, nupirkau?“ „Tėti, paimk mane už rankos“, - paprašė berniukas.
Vaikai vaikais, bet suaugusieji šiandien dar liūdnesni už vaikus, negavusius dovanėlių. Tarsi švenčia, tarsi ne ir, atrodo, niekad nebešvęs. Užsieniečiams labai sunku išversti dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ žodžius, nes iš dainuojančiųjų veidų jie supranta visai ką kita. Laikmetį imame vadinti žlungančių iliuzijų laikais. Artėjant Kalėdoms ima kamuoti mergaitės su degtukais iš pasakos kompleksas – visi kiti gali sau leisti pirkti kur kas daugiau negu mes.
Nors kaip ten bebūtų, yra gerai, kai rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliu-kai puoš eglutę. Tik išėję iš prekybos centro su pilnu maišu pirkinių, žinome, kad mūsų namų neaplenkė laimė. Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atspindi mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Labai smagios būna ir daug gerų jausmų kelia humoristinės dovanos, tik, aišku, jei abi pusės supranta humorą, nes antraip galima pakliūti į labai keblią, dviprasmišką padėtį. Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Antra vertus, pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams vykdyti suaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.
Užtikau statistų surikiuotą trokštamų dovanų dešimtuką: 1. kelionė, 2. mylimo žmogaus bučinys, 3. sužadėtuvių žiedas, 4. keturkojis draugas, 5. SPA malonumai, 6. romantiška vakarienė dviem, 7. gera knyga, 8. darbo pasiūlymas, 9. ranka rašytas laiškas, 10. naujas automobilis.
Sakyčiau, įdomus ir visai mielas dešimtukas. Pirmauja kelionė, mylimo žmogaus bučinys, sužadėtuvių žiedas, netikėta dovana – darbo pasiūlymas, nors, žinant apie nedarbą, tokia dovana ne vienam būtų pačiu laiku. Pasidžiaugti galima, kad romantiška vakarienė, knyga, ranka rašytas laiškas labiau norimos dovanos nei automobilis.
Kalėdinių dovanų idėjos: tavo priešui, atleidimą; tavo oponentui, toleranciją; tavo draugui, savo širdį; tavo klientui, paslaugas. Visiems, geraširdingumą. Nes, kas neturi Kalėdų savo širdyje, neras jų ir po Kalėdų eglute. Bent man miela, kai vyresnieji papasakoja apie jų laikų Kalėdas. Apie tikrą eglutę, apie riešutus, riestainius ir kitus gardumynus vietoje stiklinių žaisliukų, kuriuos naktį, kai tėvai nematydavo, valgydavo, apie Kūčias, kai namuose gamindavo dvylika patiekalų.
Laukiame Senelio Šalčio. Psichologai išskiria gerąsias ir blogąsias mito apie Kalėdų Senelį puses. Gerosios pusės: puo-selėjamas atlaidumas, dosnumas, susitaikymas, skatinamas dėmesingumas kitiems, ugdomas vaikų ir tėvų kūrybišku-mas, sutelkiama šeima, tai naudinga net sveikatai, nes šventės ir dovanos suteikia daug teigiamų emocijų. Blogosios mito apie Kalėdų Senelį pusės: tėvai turi meluoti, skatinamas materializmas. Gerųjų pusių daugiau. Girdėjau nuomo-nę, jog Kalėdų Senelio mitas yra ne blogiau už visas kitas apgaules, pavyzdžiui: „jūs nuostabiai atrodote“, „kaip sulysote“, „kokia nuostabi suknelė“...  
Skaičiau, kad apskaičiuota tobulos eglutės puošimo formulė. Tobulai Kalėdų eglutei ypač svarbu tinkamos lempučių bei blizgučių proporcijos, viršūnę puošiančio angelo ar žvaigždės aukštis turėtų būti lygus dešimtadaliui visos eglutės aukščio. Lempučių kiekis apskaičiuojamas matematinę konstantą (3,14) padauginus iš jų eglutės aukščio centimetrais. Pavyzdžiui, 90 cm eglutei reikėtų 290 cm lempučių, 18 žaisliukų ir 450 cm blizgučių.
„Kada tikros Kalėdos?“ – paklausė bičiulis. Pamąsčiau ir nusprendžiau: „Kada Lietuva tampa brangi“. O iš įvairių te-kstų apie Kalėdas išskyriau tokius pagrindinius punktus, kodėl reikia džiaugtis šia švente: nes žmonės ima daryti gera (aišku, jie tai turėtų daryti per visus metus, bet geriau per Kalėdas negu išvis niekados), nes tai gerų pažadų metas ir jei net nė vieno iš jų neišpildai, visgi geri norai yra gerai, o, be to, tai kone vienintelė šventė, kurios metu puošiami namai ir susitinki su žmonėmis, kuriuos myli. Kokia sėkmingų Kalėdų formulė? Gera nuotaika? Geros dovanos? Daug sniego? Daug juoko? Daug valgių? Daug gėrimų? Be abejo, kiekvienas Kalėdų pasisekimą apskaičiuoja pagal savo asmeninę formulę. Sako, ta formulė turėtų būti maždaug tokia: kalėdinė dvasia + šeimos nariai + dovanos + gera nuotaika. Puiku, jei galime pasidžiaugti, jog Kalėdos mūsų šeimoje yra tokios, kokių niekur kitur nebūna.
Artėjančios šventės verčia susimąstyti ir apie tai, kad padovanoti dovaną net ir sunkmečiu yra kur kas lengviau nei padovanoti šypseną gatvėje sutiktam nepažįstamajam. Teisingas pastebėjimas, kad retas iš mūsų parduotuvėje pirkdamas prekes ir išgirdęs jaunos 10 valandų per parą dirbančios kasininkės pasisveikinimą geriausiu atveju tesugeba kažką neaiškaus išmurmėti. Ir taip tik todėl, kad šiandien mums eilinį kartą bloga diena, o mes nepadarome nieko, jog ta nuotaika pagerėtų, jau nekalbant apie tai, kad ją pakelti kitam žmogui. Nuotaika kaip gripas. Ji plinta oru ir labai greitai.
Nevykusi diena, kai negali rasti žmogaus, kuriam būtų blogiau negu tau. Nustebino viename internetiniame portale skelbiami 20 patarimų, kaip lipti kitiems per galvas ir išsikovoti savo vietą. O labiausiai neramu, kad 20 patarimų, kaip laikytis Dievo įsakymų, tokioje aplinkoje atrodytų naiviai. Girtuoklio žmonai, kurią muša vyras, malonu žiūrėti televizijos laidą apie girtuoklį, mušantį savo žmoną. Vartojimo „kultūra“, kuri žmogui įbrukama šiam nė nepajuntant, kas su juo daroma, paniekinanti žmogaus natūralų gimimą - mirties kultūra. O kokia jaunimo kultūra? Skaudu regėti, kai tiesiog ant kaktos užrašyta – „debilas“. Nekalbant jau apie svaiginimąsi alkoholiu ir tikrais narkotikais. Neseniai vienas iš mūsų politologų taikliai apibūdino padėtį: stebi viešąjį mūsų gyvenimą ir neapleidžia jausmas, kad visa, kas vyksta valstybėje, yra netikra, paviršutiniška, suvaidinta, pervaidinta ir sumeluota, o visa, kas vyksta iš tikro, nuo visuomenės užrakinta devyniomis spynomis. Išsirinkome Seimą, kuriame nėra nei tikros pozicijos, nei tikros opozicijos.
Ką mums siūlo žiūrėti rengiantieji kalėdines ir naujametines televizijos programas, galima suprasti, kuo jie mus laiko. Jie mano, kad mes ištisus metus plušame tik tam, kad Naujųjų išvakarėse dar kartą išgirstume tų pačių estrados daini-ninkų tas pačias dainas (moteris dainuoja: „Atleisk man!“, vyras dainuoja: „Atleisk jai!“) ir pasižiūrėtume gal penktą kartą (o „Likimo ironija, arba Po pirties“ - 37-tą kartą, nes filmas susuktas 1975-aisiais) rodomus filmus. Nors keisti ir mūsų norai. Pavyzdžiui, pageidaujame Naujųjų išvakarėse būtinai pamatyti kenčiančią ir mirštančią moterį (turiu galvoje „Traviatą“). Net įvardijame, jog tokios lietuviškos tradicijos, o kai keletą metų Naujųjų išvakarėse televizijos „Traviatos“ nerodė, rašėme ir skambinome į jas piktindamiesi – kaip mes be naujametės mirštančios Violetos? Atrodo, niekas daugiau pasaulyje Naujųjų išvakarėse liūdnosios „Traviatos“ nerodo. Manau, jei tokią dieną mums reikėtų rinktis ne pasaulinę klasiką, o ką nors lietuviško, rinktumėmės, be abejo, „Pilėnus“, apie garbingą lietuvių susideginimą. Ką darysi, aplink daug kvailybių. Štai alkoholio prekybos politika Lietuvoje sveiku protu sunkiai suvokiama – numačius drausti svaigiųjų gėrimų pardavimą degalinėse, išduodami leidimai jais prekiauti spaudos kioskams.
Nors šis tekstas kalėdinis, bet kaip be emigracijos temos. Gruodis – emigrantų džiaugsmo mėnuo. Kodėl? Sakote, jog daugiausia iš gimtojo krašto išvyksta pavasarį. Mano galva, dabar išvykstama, vos tik atsiranda bent mažiausia galimybė. Nekreipiamas dėmesys nei į mėnesį, nei į metų laiką. O gruodį emigrantų mėnesiu vadinu, nes šį mėnesį būriai išvykusiųjų grįžta gimtinėn aplankyti savo artimųjų ir bent savaitę ar dvi paatostogauti. Tad ir džiaugsmo, nors ir laikinai grįžta, yra. Aišku, džiaugsmo daug ne tik emigrantams, bet ir čia likusiems bei jų laukiantiems – parveš pinigėlių arba bent jau dovanėlių. Šiais metais emigrantai į Lietuvą turėtų parsiųsti 3,2 mlrd. litų. Taip apskaičiavo Pasaulio bankas. Jo duomenimis, atsiųs 8,5 proc. daugiau negu pernai.
Nugirsta istorija. Edenderio (Airija) miestelyje grybų ūkyje dirbanti mokytoja iš Lietuvos kas savaitę uždirba po 350 eurų, o vyras statybose - po 500 eurų. Moteris svarsto, kad Lietuvoje iš mokytojos algos niekaip nepragyventų, taigi telieka likti Airijoje. Lietuviai emigrantai skuba gyventi, studijuoti, uždirbti, surasti meilę ir laimę. O kai viskas gerai, malonu ir į Lietuvą skambinti – dirbame, pirkome mašiną, grįšime „ant Kalėdų“. Be detalių. Patyrimų. Žmonių, vardų, veidų, nuotykių. O kai nesiseka, tiesiog tyliai sukandęs dantis stengiesi išlikti, gyveni, bandai, Lietuvai netrimituodamas apie nesėkmes, nebent padūsauji, kad „visi anglai – nuobodūs“, o dar tavo kasdienybė permišusi ne tik su tais anglais, bet ir su Pietų Afrikos kultūra.
Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšais. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai buvo pirmaujančiųjų gretose - šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O dabar? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti. Ar dabar vaikai atsisakytų madingų batelių iš Anglijos ar naujausio kompiuterio, kad tik mama ir tėtis gyventų kartu? Idealistai atsakys, jog atsisakytų, bet aš kažkodėl abejoju. „Šiandien pabėgti iš Lietuvos, tai palikti savo sergančią motiną“, - graudena gyvenimo moralės mokytojai. Kalbėti lengva. Girdėjau vieno emigranto pamąstymus: „Tėvynę geriausia mylėti iš tolo. Iš tolo Gedimino kalnas, Baltijos jūra ir visa kita – daug daug gražesni. O kai čia atvažiuoji, supranti, kad nieko čia gero nei buvo, nei atsirado. Todėl iš įvairių valdžių dėstomų strategijų, kaip sustabdyti migraciją, norisi juoktis (ypač tos naujosios valdžios, kuri net emigruoti nesugebėtų)“.
Manęs dažnai klausia: „Kaip sekasi?“ Klausimas stebina, juk klausiantysis gyvena toje pat šalyje. O šiaip jau kokioje šalyje gyvenate, galima atsakyti iš kvapų jūsų laiptinėje. Antai degalinėje mačiau – atrakinta kasa, bet užrakintas tualetas. Kas iš to, kad lietuvis šypsosi, o velnią širdyje nešioja. Mes net nežinome, ko norime, kol to nepamatome svetimose rankose. O juk laimė kaip sveikata - jeigu jos nepastebi, vadinasi, ji yra.
Rašau apie negatyvą, bet girdėjau ir kitą nuomonę, jog jeigu pamėgintume iš savo gyvenimo išguiti ydas, kurias mūsų kultūra iš tiesų laiko ydomis, mes sugriautume savo kultūrą. Keistas dalykas: pavydas, godulys, šykštumas, teisuoliš-kumas, žiaurumas, puikybė, arogancija vienu metu yra ir kritikuojamos ydos, ir mūsų kultūros kertiniai akmenys. Kad ir ką šių dienų lyderiai kalbėtų apie santarvę ir susitaikymą, priešiškumas bei konkurencija yra pagrindiniai šito pasaulio varikliai, o baimė tapo saugumo garantu. Ne tik branduolinio karo baimė - keistu būdu saugumo jausmą suteikia ir visuotinė įstatymų baimė, kuri vėlgi gali remtis visuotine Dievo baime.
Tai ne mano, o didžiųjų gyvenimo mokytojų mintys, patikrintos amžių. Korėjoje, pasirodo, didžiausią atlyginimą gauna pradinių klasių mokytojai. Pagalvojau, jog jeigu mes daugiau investuotume į mokyklas ir kultūrą, Lietuva tikrai pasikeistų.  
Bet grįžkime prie Kalėdų. Prisiminiau prieš keletą metų skaitytą lietuvių korespondentės Londone Paulinos Pukytės straipsnį apie pasiruošimą Kalėdoms Didžiojoje Britanijoje ir apie pasigirdusius balsus, kad reikėtų uždrausti Kalėdas, nes pernelyg gausūs kalėdiniai papuošimai įstaigose, eteryje ir kitose viešose erdvėse gali įžeisti kitų tikėjimų atstovus. Susimodeliavo situacija, kaip būtų sureaguota į tokį politinio korektiškumo pasireiškimą. Vieni apsidžiaugtų, kad pagaliau apmažės „Coca-colinio“ kičo lavina bei prekybos karštligė, visą mėnesį lydinti šią krikščionišką, bet taip pat ir saulėgrįžos šventę, ir ją bus galima ramiai sau švęsti su šeima ar draugais, pasipuošus namuose eglutę. Kiti labai pasipiktintų, kad iš jų nori atimti kažką nepaprastai brangaus. Treti pultų eilinį kartą viskuo kaltinti musulmonus ir šiaip teroristus. O ketvirti, t. y. patys musulmonai, griebtų rašyti į laikraščius, kad Kalėdos jiems iš tikrųjų labai patinka: gauni laisvų dienų, visur atpiginamos prekės – kas čia gali nepatikti?
„Kalėdos – tai džiugi žinia nūdienos pasauliui, kuris susiskaldęs, pasimetęs, kariaujantis ne tik išoriškai, bet ir žmogaus širdyje - vertybių pasaulyje. Kalėdos – didžios vilties, kad pasaulį vis dėlto valdo ne smurtas, ne teroras, bet kūdikio lopšį apglėbusi ranka, metas“, - pasitinkant praėjusių metų Kalėdas kalbėjo kunigas Ričardas Doveika. „Viskas gerai, jei tik šitokios bėdos. Žiemą būna gerai. Žiemą būna Kalėdos“, - trumpai reziumuoja Sigutis Jačėnas. Nors man labiau-siai patinka Marijonas Mikutavičius:
Jei namiškiai su mūs dovanom pakeliui nepaklydo,
Jeigu draugo žodžiai geri pro ausis nepraslydo,
Jei laiku parėjai, pasitinka namai
Ir ateina kaimynas su dideliu buteliu vynu,
Tai žinai, mes Kalėdas sutikom gerai.