Įdomus dalykas tas gyvenimas... Kartais ima atrodyti, kad nuolat gyveni rytdienoje: viskas, kas geriausia, bus rytoj. O dabar reikia tik išgyventi, iškęsti, išlaukti... Ir rytojus tau atlygins už viską su kaupu! Tampi nuolat ne dabartyje, bet ateityje gyvenančiu žmogumi...
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Dar blogiau, kad dažnas gyvename ne sau: visuomenei, tautai, valstybei, tėvynei, mokytojams, darbdaviams, šeimai, artimiesiems... Gal savaime tai ir nėra blogis – blogybė tik ta, kad menkiausią ir niekingiausią dalį sudaro tai, ką pavadintume „gyvenimu sau“, savo kūno ir sielos poreikiams. Apie tai net gėdijamės kalbėti: ak, kaip egoistiška gyventi sau! O juk kalbame tik apie proporcingą mums dovanoto laiko paskirstymą, ne daugiau...
Išlipus iš lopšio kiekvieną dieną „gyvenimas sau“ tampa vis didesne prabanga. Dar daugiau: mokomės dalykų, kurių nekenčiame, turime kaimynų, kurių vėlyvų muzikavimų negalime pakęsti, dirbame darbą, apie kurį vien pagalvojus darosi bloga, sujungiame savo gyvenimą su žmogumi, kuriam ilgainiui tampame abejingi ir kuris mums atsako tuo pačiu.
O laikrodis tiksi. Laiko vis mažiau...
Nuo tada, kai gimėme, kai mūsų plaučiai pirmąsyk įkvėpė oro, kiekvienas širdies dūžis artina ten, apie ką nenorime nė pagalvoti. Argi tai nėra dar viena iliuzija, jog galime pabėgti, kažkaip apgauti lemtį?
Ir ką mes turėsime, kai nueisime ten, kur einame dabar? Krūvą pinigų banke? Aukštas pareigas? Pripažinimą? Ar rezultatas bus vertas mūsų pastangų: bemiegių naktų, patirtų nuoskaudų, sužlugusių vilčių, išduotų svajonių? Su kokiu kraičiu rankose atsistosime priešais Amžinybę? Su tais keliais miglotais prisiminimais? Su keletu kažkada nubirusių džiaugsmo kibirkštėlių? Ar toks gyvenimas vertas sugaišto laiko? Ir ar tai gyvenimas iš viso?
Kol buvome jauni, dažnam norėjosi nuversti kalnus, pakeisti pasaulį, o pamatėme, kad sunkiausia keisti save. Norėjau nors sykį išgelbėti kitą žmogų – šitaip įprasminti ir pašlovinti gyvenimą, tačiau dabar, viską prisimindamas, matau, kad jeigu ką ir pavyko išgelbėti, tai tik mažą aklą kačiuką... Ko gero, taip buvo lemta. Rašau „lemta“, nors pats netikiu likimu. „Aš netikiu lemtimi, o dar mažiau – pats savimi“, – dainavo kažkada rusų poetas ir bardas V. Visockis.
O laikrodis tiksi...
Dažnas tikėjome meile. Tai buvo gyvenimo filosofija, ir pasaulėjauta, ir kas tik nori. Dabar daugumai šis žodis kažkodėl verčia šypsotis arba tik pakelia drumzles nuo sielos dugno. Išniekinta šventovė – nebe šventovė. Niekas ir niekada daugiau ten nebeužeis. Per nesuskaičiuojamą daugybę bemiegių naktų atsiradęs savisaugos instinktas to neleistų. Taip nėra geriau. Taip ramiau. Ir sveikiau. Juk dar turime gyventi, turime išlikti, išlaukti ir įprasminti savo gyvenimą. Juk prieš išplaukdami į kitą krantą dar turime išgelbėti žmogų...
Sensta su metais mūsų kūnas ir mes čia nieko nepakeisime. O nuo nelaimingų atsitikimų nė vienas nėra apsaugotas ir draudimo bendrovės taip pat mūsų neapsaugos.. Daugelis gyvename vadovaudamiesi principu „kaip ir visi“, tačiau dvasingos tikrovės beieškančiam tai yra kelias į aklavietę. Dvasia, kaip ir kūnas, turi būti be atvangos maitinama, be to, kokybišku maistu, ne surogatais. Juk ne veltui yra „dvasinis penas“... Net 80-mečiai, jeigu jie išsaugojo savyje sveiką, jauną dvasią, gali būti kaip vaikai – juokauti, kvailioti. Reikia tik stebėtis žmonėmis, kurie pasensta pirma laiko: jaučiasi visko matę, viską patyrę, viską žinantys, galintys mokyti bei pamokslauti kitiems... O štai išliekančių „tekančiu vandenėliu“, nuo kurių sklinda nepaaiškinama vidinė šviesa, nedaug. Neleiskime savo dvasiai pasenti.
Gyvenimas – sunki mokykla. Jei geriau įsižiūrėtume, jis prisodrintas praradimų, netekčių, nusivylimų, ieškojimų... Laikas, kai mes gyvename sąlyginai ramiai – tik atokvėpis prieš artėjantį naują išbandymą. O laimė... Kiek čia jai tenka? Tik ašaros... Tik trupiniai.
Ir tik sulaukęs brandos imi suprasti, jog dėl to niekas nekaltas. Kvaila būtų dėl patirtų nesėkmių kaltinti aplinkinius, susiklosčiusias aplinkybes arba Dievą. Juk dauguma nelaimių užgriuvo ne todėl, kad nežinojome, kaip tinkamai pasielgti, bet todėl, kad nenorėjome. Gal tas kitas kelias tada pasirodė esąs lengvesnis, trumpesnis ar saugesnis? Todėl šiandien turime tai, ką rinkomės vakar, o rytoj turėsime tai, ką renkamės šiandien. Praeity mane erzindavo kai kurių religinių knygų autorių pasakymai: „Man Dievas liepė tai“, „Man Dievas pasakė, kad...“
„Na, jau... – galvodavau. – Dievas mat nusileido iš dangaus ir tau asmeniškai pasakė... Kurgi ne!“
Tačiau Amžinybė mums kalba daugybe skirtingų būdų: per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tėvus, per kitus žmones (net tuos, kurių nemėgstame), per knygas, sapnus, situacijas, pasaulio darną, mūsų vidinį balsą... Ir dažniausiai tai būna labai tylus balsas, kurį sunku išgirsti kasdienybės triukšme bei rūpesčiuose. Pabūti pusvalandį su savo mintimis, vienumoje, netrukdomiems televizijos, reklamų, aplinkinių ir panašiai – ryžtasi nedaug kas. Dabar matau, jog daugelio gyvenimo bėdų buvo galima išvengti, jeigu tik būtų užtekę išminties bei drąsos įsiklausyti į tylų Amžinybės šnabždesį savo širdyje... Vadinasi, nesame palikti vieni aplinkybių žaisme, o gal geriau – didžiuliame bei audringame gyvenimo vandenyne, ir šitas suvokimas teikia vilties.