Iš visų naujametinių palinkėjimų, šis pats nelinksmiausias. Nemėgstu pompastiškų švenčių, o ypač sveikinimų ir linkėjimų jų metu. Linkima laimės, sveikatos, pinigų... Niekas neišsipildo. O dar prisigerti linkint sveikatos... Ar gali būti linksma šventė, jei tu metais pasenai, taip artėdamas prie kapo duobės? Kiekvieni Nauji metai – laidotuvių repeticija. Sunkiausia, kai šalia nėra žmogaus, kuris pasakytų: „Tu nekaltas, jie visi tokie“.

Ričardas JAKUTIS
Į dažną įstaigą ar parduotuvę tenka palypėti laipteliais, kurie yra iškloti plytelėmis. Vasarą gerai, bet kai ateina žiema ir pasninga bei prasideda atlydžiai, plytelės tampa slidžios it ledas ir pavojingos žmonėms – vienas neatsargus judesys ir lipantysis gali vožtis. Pasekmės: lūžusi ranka ar koja, o kartais net sutrenkta galva. Ant vienos įstaigos durų mačiau raštelį: „Būkite atsargūs – slidu“. Aišku, priklijuoti raštelį gal ir lengviau negu laiptus pabarstyti smėliu.
Kas ką mąsto metų sandūroje? Jei kambaryje nėra veidrodžio, gali galvoti apie kitus. Aišku, visi mąsto, kada pagaliau baigsis tas sunkmetis (bulvare prie manęs priėjęs vyriškis paprašė, kad ir toliau rašyčiau apie krizę, nes, girdi, apie ją labai linksmai rašau ir jam miela skaityti), nepatekę į Seimą tikriausiai mąsto, kodėl jie ten nepateko, patekę mąsto, kodėl pateko (yra ir tokių mūsų seimūnų, kurie nieko nemąsto), pensininkai mąsto, kad geriau jau reikėjo dar kartą balsuoti už Kubilių, visi mąsto, kas vėl išrinko tokią nevykusią valdžią, šiauliečiai mąsto, kad važiavimas miesto taksi yra per brangus, gi patys taksistai mąsto, kad šiauliečius vežioja per pigiai, aš gi šiandien susimąsčiau, kas ragauja naują, „dar geresnį maistą šunims“ ir kas reikalauja daugiau sąžiningumo: atsakymai ar klausimai?...
Garbūs mūsų politologai vieningai pritaria, jog jeigu trumpam nenukreiptume žvilgsnių nuo Seimo rūmų žaidimų, jei neužsimirštume ir nenuklystume mintimis nuo krizės, ėdančios mūsų pinigines, mūsų moralės kodeksą, mūsų valstybės valdžios aparatą, galima nejučia imti manyti, kad nespėjusiems emigruoti mūsų šalies gyventojams telieka pavydėti jau prisiglaudusiems Airijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ar net Australijoje, kur esama civilizacijos ir intelekto požymių...
Susidaro uždaras ratas: valdžia – pinigai, pinigai – valdžia. Bet juk pinigai sendina. Paskutinės korupcijos naujienos: suimti ir nieko nepadaryti. Kaip valdžios žmonės nepagalvoja, kad jų vaikai ir anūkai kentės, jeigu jie skriaus švie-timo ir kultūros darbuotojus?
Bet pergyvenome jau kelis krizės metus, pergyvensime ir šią žiemą. Jeigu jau labai sunku, atsisakykite katino, kurio išlaikymas mėnesiui, skaičiau, kainuoja 70 litų. Pranašaujama, jog Gyvatės metais žmonės gali ištverti visus sunkumus. Gyvatė – ne tik protingas ir sumanus, bet ir darbštus padaras. Astrologai teigia, kad 2013-aisiais dominuos ramybė, harmonija, o ne chaotiškos rietenos. Po 2012-ųjų barnių net sunku tuo patikėti. Tiesa, astrologai visgi prabyla, kad artėjančiais metais galimi ir dideli pokyčiai. Tai tinkamas metas keistis, išsivaduoti iš praeities, kaip gyvatei numesti seną odą ir tapti spindinčiais ir savimi patenkintais. Nemiela tik, kad vėl prognozuojami tamsių spalvų drabužiai. Kaip ten bebūtų, ateinančiais metais siūloma išlikti ramiems ir pastoviems. O laimingiausios, pranašaujama, bus moterys. Įtikėtina, nes moterys tvirtina, kad joms visada viskas gerai: su tikru vyru jos esančios laimingos, su netikru – stiprios. Tiesa, vyrai moters balsą suvokia kaip labai sudėtingą ir nesuprantamą. Todėl moterims siūloma vyrams kalbėti į dešinę ausį, nes tuomet garsas keliauja į kairį smegenų pusrutulį, kuriame yra stipresnis klausos aparatas. Nors šiaip jau nėra gerai, kai Palmiros daugiau klausomės negu Nausėdos. M. Bulgakovas yra sakęs, jog kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, jie pradeda ieškoti antgamtinių jėgų pagalbos. Sutikti moterį su tuščiu kibiru reiškia... Na, nieko gero tai nereiškia. Taip ir susiklostė, kad gegužės mėnesį prie Kedžių namų buvo daugiau žmonių negu „Poezijos pavasaryje“.
Dažnai sapnuoju, kad vėluoju lyg į stotį, lyg į oro uostą ar prieplauką ir mano autobusas ar traukinys išvažiavęs, lėktu-vas išskridęs, laivas išplaukęs. Dar būna sapnuoju, jog išeinu į sceną, o ką sakyti nebežinau – tekstą pamiršęs. Galvojau, kad tik vienas tokius sapnus sapnuoju. Su bičiuliais išsikalbėjom. Pasirodo, panašiai sapnuoja ir jie. O vienas net nuramino, girdi, nesikrimsk – visa tauta tai sapnuoja. Tad gal tikrai mes kažkur vėluojame ar net jau pavėlavome, gal tikrai tekstą pamiršome?
Imu ir pasižadu – nebenaršysiu internete, nes pagaliau pradėsiu suvokti, kad mano lankomi puslapiai tušti ir neaktualūs. Bet vėl imi ir perskaitai: „Trečiadienį į Klaipėdos policiją dėl vagystės kreipėsi 60 metų klaipėdietis. Iš jo namų dingo pinigai ir daiktai. Pareigūnų duomenimis, Žardininkų gatvės gyventojas nukentėjo gruodžio 19 d. Klaipėdiečio teigimu, apie 16 val. iš jo namų išėjus nepažįstamai nėščiai moteriai dingo 250 litų, dvi piniginės, telefonas. Moteris buvo 35–37 metų amžiaus, apie 160 cm ūgio, be priekinių dantų.“
Anksčiau buvo populiaru per vestuves samdyti muzikantus čigonus (ypač daug tokių pavyzdžių A. Čechovo kūriniuo-se), šiandien gi Radžis per savo vestuves samdysis Šeduvos bernus ar Jungėnų kaimo kapelą.
Kokio pasikeitimo 2012-aisiais norėjosi, bet neįvyko? Štai bent man akis bado viešosios erdvės apleistumas, kuris byloja apie mūsų mąstymą. Nuo 1992-ųjų, per 20 metų, Čekijoje ir Slovakijoje renovuota 80 proc. daugiabučių, Lenkijoje 70 proc., o Lietuvoje – tik 2 proc. Gi dar tos nusiaubtos laiptinės. Gi reikia tiek nedaug – švarių sienų ir grindų, tvarkingų pašto dėžučių, lempučių (degančių) su gaubtais, nuvalytų stiklų. Apeliuoti į sovietmetį čia netiktų. Juk esame aplankę įvairių svečių šalių ir tenykštis vaizdas lyginamas su mūsiškiu turėtų užgauti mūsų ambicijas.
Į klausimą „Ar tikite likimu, Apvaizda?“, garsus saksofonininkas Petras Vyšniauskas atsakė, jog kai groja Dievui, gau-na pasitikėjimo, ramybės ir pilnatvės, kai groja žmonėms, gauna aplodismentų, pavydo, neapykantos, ordinų, premijų, šmeižto, gėlių, garbinimų ir apkalbų. Gal todėl sako, jog netikintys muzikantai labai daug pinigų uždirba.
Baigiasi gruodis. Be Kalėdų ir Naujųjų metų sutikimo šis metas būtų tiesiog nepakenčiamas – jį kažkaip reikėtų ištverti. Priešpaskutinė metų savaitė mūsų mieste buvo pažymėta aktoriaus Vlado Bagdono ženklu. Jis lankėsi P. Višinskio bibliotekoje, o „Laiptų“ galerijoje vyko Rūtos Oginskaitės knygos apie šį aktorių „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“ pristatymas. Vakarą moderavusi pati knygos autorė papasakojo, jog ji norėjo parašyti knygą apie aktorių amžininką, kurio kūrybą pažįsta nuo pat jo pirmo išėjimo scenon iki šių dienų. Vladas Bagdonas susirinkusiems į „Laiptų“ galeriją šiauliečiams suvaidino ištrauką iš V. Jerofejevo spektaklio „Maskva–Petuškai“, kuris su didžiuliu pasisekimu rodomas Peterburge, o aktorius jame atlieka pagrindinį Veničkos vaidmenį. Buvo vaidinama Veničkos gimtadienio scena. Įtaigiai. V. Jerofejevo kūriniui dienos šviesos teko laukti net devyniolika metų, kol buvo suprasta, kad cenzūra padėties neišgelbės.
Jei dar apie gruodį, tai ne paslaptis, kad visi įžymiausi žmonės gimė gruodį – Barbora Radvilaitė, Horacijus, Jean Sibe-lius, Kim Basinger, Britney Spears, Julianne Moore, Kirk Douglas, Wudi Allenas, Frank Sinatra, Gianni Versace, Hector Berlioz, Maria Callas, Walt Disney, Steven Spielberg, Radjard Kipling, Rainer Maria Rilke, Ludwig van Beethoven, Juzefas Pilsudskis, Josifas Stalinas, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, Andrius Kubilius, Arvydas Sabonis ir kt. Gruodį yra gimęs mano pusbrolis Aleksas bei puikaus bičiulio Juliaus žmona. Bet jie nėra įžymūs. O patys įžymiausi, be abejo, Adomas ir Ieva – pirmieji žmonės. Žinia, dera, kad jų sutvėrimo diena yra gruodžio 24-oji ir sutampa su Kalėdų išvakarėmis. Tai tarsi žmonijos pradžios simbolis.
Štai kokius pirmųjų žmonių apibūdinimus užtikau.
Adomas – hebrajiškai „žmogus“, „raudonas molis“. Adomus veikia Saturno planeta. Tai apribojimų planeta, kuri sukelia visokių kliūčių gyvenime bei pažeminimą, priešiškumą, sudaro sąlygų netgi pakliūti į kalėjimą. Adomai – žmonės vieniši, pesimistai, baigštūs, pasmerkti priešlaikiniam senėjimui, turintys potraukį alkoholiui ir tendencijų savižudybei. Tik po 35-erių metų „susikrato“ ir užsiima pagrindiniu darbu. Domisi okultizmu.
Žodžiu, vyrai, apie mūsų pirmtaką nieko gero nepasakyta. Visiškai kitaip apibūdinama Ieva.
Ieva – lotyniškai ir hebrajiškai „gyvenimo davėja“. Ievos savo esme – lyderės, neįsivaizduojamai stiprios asmenybės, kurios niekada nelieka nepastebėtos. Tai patrauklios, impulsyvios, savo vertę žinančios moterys. Ievoms patartina neužsisklęsti savyje, savo jausmuose, neapsiriboti tik savo įspūdžiais, nes kitu atveju jos pradės konfliktuoti su supančiu pasauliu. Ievos visada pasiekia gerų laimėjimų. Joms būdingas kilniadvasiškumas, pasididžiavimas siekiant sukurti ką nors nauja, fizinė ir dvasinė jėga, autoritetas, valdžios siekimas, iniciatyvumas, atsakomybės jausmas, teisingumas ir praktiškumas.
Sutinkant Naujuosius metus vis prisimenu gal trisdešimties metų senumo, bet puikų prancūzų kino filmą skambiu pavadinimu „Su Naujais metais!“. Pagrindinius vaidmenis atliko anuomet labai populiarūs aktoriai Romi Šnaider ir Linas Ventura. Gal klystu, bet filmo režisierius berods pats Klodas Leliušas, o kompozitorius – Frenkas Lėjus.
Paskutiniąją metų dieną, t. y. gruodžio 31-ąją, iš įkalinimo įstaigos paleidžiamas bausmę atlikęs vyrukas. Prasėdėjo jis, kaip sakoma, „nuo skambučio iki skambučio“ (visą bausmės laiką), o tai, kiek prisimenu, apie dešimt metų. Grįžta, atsirakina duris (suimant kišenėje buvo likę raktai, nors dabar pats nustemba, kad spyna nepakeista) ir užtinka savo moterį lovoje su kitu. Moteris pakyla ir sako tam kitam: „Tu dabar išeik“. O jam išėjus, apsikabina atėjusįjį ir pravirksta: „Aš kitaip būčiau tavęs neišlaukusi“.
Liūdna istorija metų pabaigai. Bet už langų ir nelinksmi metai.
Kam liūdniausios Kalėdos ir Naujųjų sutikimas? Atsakymas – vienišiams. Jau drauge esantys Adomas ir Ieva byloja, kad žmonės neturi būti vieniši. Ar įmanoma iki Naujųjų metų, t. y. per tris dienas, vienišiui rasti antrąją pusę? Perver-čiau įvairių psichologų užrašus, pats primąsčiau ir nusprendžiau, kad nieko nėra neįmanomo.
Pirmiausiai išeikite iš namų (internetas nepagelbės, nes tokią dieną retas ten „įlindęs“). Kalbinkite visas moteris, juk dažnai nutinka taip, kad antrąja puse tampa tas žmogus, kurio šalia savęs nė neįsivaizdavote. Nepradėkite pokalbio apie savo mamą ar maiste esančius E, apskritai venkite globalių problemų. Kalbėkitės apie tai, kas vyksta dabar, kas vyksta aplink. Svarbiausias ginklas pergalei – komplimentai. Girkite ne tik šnekinamosios fizinius bruožus, bet raskite joje ir kitų gražių bei mielų dalykų, pavyzdžiui, mielas gestas, įgūdis, talentas ar panašiai. Jei jums patinka mergina, su kuria kalbatės, būkite tas, kuris baigia pokalbį. Tai leis suprasti, ar antroji pusė jumis domisi taip pat. Jei paaiškės, kad dėmesys jums yra, pasiūlykite pratęsti pokalbį prie kavos puodelio. Priverskite merginą juoktis. Merginos mėgsta vaikinus, turinčius gerą humoro jausmą.
Diena pasuko vakarop, o rezultatų jokių. Būkite kantrus, ieškoma antroji pusė gali pasirodyti ir rytoj, ir poryt ar po mėnesio. Jei iki šių Naujųjų antrosios pusės nesusirasite, visuomet vakarieniauti galite kartu su gerais bičiuliais arba iškeliauti į linksmą naujametį vakarėlį. Galbūt tos paskutinės metų vakaro minutės bus lemtingos.
Kartais ir man atrodo, kad gyvenime viskas užprogramuota. Ką mums tuomet veikti? Paprogramuokime save gėriui. Visos ligos kyla nuo blogų minčių apie save ir kitus. Jei kitas žmogus man nepatinka, gal ir aš čia kaltas? Panašiai kaip žiūrint į veidrodį. Jeigu veidrodyje aš sau nepatinku, einu ir susitvarkau.
Žurnalistai žymių žmonių dažnai klausia, ką jie veiktų, jeigu būtų lemta iš naujo pradėti gyvenimą, ir ar jie džiaugiasi savo laikmečiu, tai yra, ar mąsto, jog laiku gimė. Pastebėjau, jog ne vienas atsako gimęs per anksti.
Nuo Naujųjų metų pradedame laukti pavasario. Juokinga būtų klausti, kodėl mes jo laukiame. Dėl daugiau spalvų, galbūt ramybės, galbūt taikesnių santykių politikoje ir namuose. Juk kad ir ką šnekėtume, buvo ir bus vienintelis tikras šioje žemėje dalykas – meilė ir pagarba. Nors vis mąstau ar meilė duota, kad būtų amžina, ar kad suteiktų nuostabių akimirkų ir užgestų. O kad Kalėdos žiemą yra normalu ir teisinga, nes vasaros vidury jos nedarytų įspūdžio, niekas nepuoštų eglučių, todėl niekaip neįsivaizduoju, kaip Kalėdas gali švęsti Australijos, Naujosios Zelandijos ar Pietų Amerikos gyventojai.
Jei grįžtume prie naujametinių sveikinimų, tai labiausiai įstrigo štai toks, labai tinkantis Gyvatės metams: „Būkite užsi-spyrę, siekdami savo laimės, gerovės ir tobulėjimo!“. Manau, vertas dėmesio ir šis, savęs ir kito pasveikinimas: „Su Naujais, ir tave taip pat!“. Moteriai, be abejo, malonu buvo girdėti tokius žodžius: „Ačiū, kad esi ir būk viena tokia šiais metais!“. Statistiniai duomenys byloja, kad šiais metais Kalėdinės ir naujametinės dovanos dažniausiai buvo grynieji pinigai, dovanų čekiai ir knygos.
Gi dėl paslydimų ant plytelių prie įėjimų į įstaigas ar parduotuves, tai ne vien nuo plytelių priklauso, ar laiptai bus sli-dūs. Jos turi būti sudėtos tinkamu nuolydžiu, taip pat laiptai turi būti prižiūrimi – ant jų negali kauptis sniegas ar susida-ryti ledas. Greitas ir efektyvus būdas apsisaugoti nuo slydimo – ant laiptų klijuojamos abrazyvinės juostelės, padengtos specialia lipnia medžiaga. Jos gana tvirtos, tinka bet kokiems paviršiams. Šias juosteles reikia klijuoti esant pliusinei temperatūrai. Juostelės gali būti įvairaus pločio, spalvų ir net šviečiančios.
Dažnai į klausimus mes ieškome labai sudėtingų atsakymų, nors gyvenime viskas paprasta. Pas dailininką jūs žiūrite į nutapytą gražią moterį, pas talentingą dailininką ji žiūri į jus.
Žurnalistas:
– Kokios aplinkybės lėmė, kad Jūs šiandien šimtametis?
– Mano gimimo metai – 1912.
Nors baigti norisi bulvare sutikto bičiulio žodžiais: „Ne viskas pasauly taip juoda...“. Ir gyvenimo patikrinta mintimi, jog jūs geras žmogus, jei jūsų niekas nemėgsta, o jūs visus tuos žmones suprantate ir jiems pritariate.