Šiuos žodžius išgirdau iš bičiulio tolimojo plaukiojimo kapitono. Pagalvojau, jog jie gali būti skirti ir kūrėjams. Yra dailininkų, muzikų, teatro ar kino žmonių kurie stumia metus, yra tokių, kurie kiekvienais metais ieško iššūkių. Apie tokius sakome – metų įsimintiniausi, metų geriausi. 

Ričardas JAKUTIS       
Kas įdomesnio 2012-aisiais sukurta? Su prasidėjusiais Naujaisiais metais jau pasveikinome kolegas, draugus, gimines, kaimynus. Bet ar pasveikinome vienas kitą su 1509 litų minimalia alga, kurią šiais metais gausime? Juk kol neatėjo tokio atlyginimo mokėjimo diena, tuo tikėti galima. Tikint palengvėja. Su tikėjimu visad šitaip. Nusipirkę Teleloto bilietą iki sekmadienio vakaro, kol neįvykęs lošimas, irgi tikime, esantys auksinio puodo laimėtojai. Tad 1509 2013-aisiais metais labai svarbus skaičius. O ir šiaip naujosios Vyriausybės programoje daug svajingų dalykų: 107 sutinkamas žodelis „sieksime“, 88 - „skatinsime“, 54 – „remsime“, 42 – „didinsime“. Tiesa, jau gailimės, kad ne tuos išsirinkome, bet, kaip kažkas vaizdingai palygino, jog iš sušalusių bulvių nieko nebeišsirinksi. „Linkiu jums taip gerai dirbti, kaip aš dainuoju“, - naujai Vyriausybei palinkėjo vienas Seimo narys, dainininkas. Linkėjimai yra linkėjimai, jie visad reikalingi, gi jei sakote, kad tas Seimo narys pasipuikavo, nesutikčiau, nes juk ir Minedas apie savo dainavimą tą patį sako.
Bet šis tekstas ne apie politikus. Šis tekstas apie knygas, dailę, muziką, kiną, teatrą...
Pradėsiu nuo knygų. Išrinkti tokioje gausybėje knygų populiariausią yra labai sunku. Pastebėjau, jog pastaruoju metu skaitomiausios knygos su laiminga pabaiga yra tos, kurios neseniai ekranizuotos. Taip kad Romeo ir Džiuljetos istorija populiari nebūtų. Hamleto „Būti ar nebūti“ monologas irgi taptų varginančiu.
Pasaulyje populiarumu, atrodo, niekam nepavyks aplenkti J. K. Rowling knygų apie Harį Poterį. Nors 2012-aisiais pir-mieji žingsniai padaryti. Serialų rašytoja EL James pristatė romaną „Fifty Shades of Grey“ (į lietuvių kalbą galimi du šios knygos vertimai - „50 Grėjaus atspalvių“, nes tokia yra pagrindinio herojaus pavardė, ir kaip „50 pilkos spalvos tonų“). Didžiojoje Britanijoje šių knygų jau nupirkta per 6 mln., tai yra daugiau nei J. K. Roling kūrinių, kurių šalyje iki šiol įsigyta 5,3 mln. Nors iki pasaulinio rekordo EL James dar toloka – kol kas parduota apie 60 mln. knygos kopijų, o bendras Hario Poterio knygų tiražas viršija 450 mln.
Na, o mes galime neklysdami tvirtinti, kad geriausia 2012-aisiais Lietuvoje pasirodžiusi knyga - Umberto Eco „Prahos kapinės“. Paryžius, 1897 metai. Avantiūros, falsifikacijos, sąmokslai, politinės intrigos: Pjemonto, Prancūzijos ir Prūsi-jos slaptosios tarnybos, masonai, jėzuitai ir revoliucionieriai rezga klastingus planus, į dienos šviesą iškyla įžymieji Si-ono išminčių protokolai, suklastoti dokumentai apie pasaulinį „žydų sąmokslą“: „Manot, lengva per tris dienas apeiti dvidešimt bažnyčių, priimti Komuniją sausa burna, priklaupti užsidengus delnais veidą ir išspjauti iš burnos ostijas, kol nesudrėko, surinkti į kapšelį prie krūtinės taip, kad nei kunigas, nei greta esantys nieko nepastebėtų? Ką jau kalbėti apie šventvagystę ir manęs laukiantį pragarą.“ Ką ir sakysi, Umberto Eco yra Umberto Eco, be to, tuoj prisimeni „Fuko švytuoklę“ ir „Rožės vardą“.  
2012-ųjų kino topuose „Keršytojai“ (įspūdingi specialieji efektai, keturis kartus daugiau superherojų, nesibaigiantis veiksmas ir kraują kaitinantys nuotykiai), „Tamsos riterio sugrįžimas“ (karaliauja komiksų super didvyris), „Bado žai-dynės“ (nusikėlimas į ateitį, kur renkami po vieną vaikiną ir merginą kautis iki mirties, o jų kovos rodomos per televizi-ją visame pasaulyje). Šoktelkim toliau: „Kazino apiplėšimas“ (mafija, pokeris, nešvarūs pinigai), „Monstrų viešbutis“ (pats garsiausias kraujo siurbikas Drakula yra gyvas, sveikas ir nemirtingas), „Bornas. Palikimas“ (prieš purvinais kės-lais apraizgytą CŽV sistemą stoja naujas vadovybės sprendimais nepatenkintas slaptasis agentas)... Taip iki 40 vietos. Ir tik 41 vietoje užtinkame pagaliau rimtą ir gilų kino kūrinį - Steveno Spielbergo „Linkolną“.
Ypač patinkančios televizijos laidos irgi neišskirčiau. Kalbu apie lietuviškas televizijas. O štai kvailiausia, mano galva, - „24 valandos“. Be to, niekaip nesuvokiu, kam skiriamos gyvenimo būdo laidos. Štai vienoje jų herojė dėsto (cituoju pažodžiui): „Kas mėgsta pinigus, kas jų turi, automatiškai ten yra prabanga, ten grožis. Automatiškai namas, vila, dar kas nors“. Nors girdėjau gražias mintis, jog šokis – tai poezija, kur kiekvienas judesys – atskiras žodis, šokių projektai, bent manęs, irgi nežavi.
Įdomu, jog rusiškus televizijos kanalus žiūri 1 proc. daugiau lietuvių nei savuosius lietuviškus. Neseniai užtikau tokią statistiką. Ir nors 1 proc. nėra daug, bet vis tiek. Ir kad žiūrėtų tuos kanalus tik garbaus amžiaus žmonės, kuriems ir kalba suprantama, ir sovietinė patirtis dar nenutolusi, bet žiūri juos ir jaunimas. Girdėjau net nuomonę, kad greitai imsime ir pasiprašysime pas Putiną į sovietinę imperiją, nors jis jau dabar gali mus paimti jėga ir niekas tam nesipriešins. O kad nuo savo praeities nenutolome liudija ir tokie mūsų politikų kalbos perliukai, girdi, šiais metais Lietuva pirmininkaus Tarybų Sąjungai, ar premjeras Algirdas Butkevičius pavadinamas Algirdu Brazausku.
Mano mėgstamiausi TV kanalai - LTV2 ir „Mezzo“. Nors, rodos, senstu, jei šiuolaikinės klasikinių operų pastatymų naujovės, pavyzdžiui, kai solistas traukia garsiąsias arijas mūvėdamas triusikus, jau kažkiek šokiruoja. O tiems, kurie be perstojo maigo televizijos kanalų valdymo pultelį ir perjunginėja kanalus kas minutę ar net tankiau, siūlyčiau pultelį laikyti kairėje rankoje. Kai junginėti sunkiau, papročio tai daryti atsisakyti lengviau.
Vienu metu žurnalistai buvo pamėgę gatvėje paklausinėti žmonių, ką jie norėtų pasikviesti į svečius prie šventinio stalo. Kiek skaitinėjau atsakymus, užtikau tik vieną atsakiusį, kad į tokį vakarą nenorėtų kviesti jokių svečių. Daugelis pageidavo pasikviesti Ciciną, Bunkę, Erlicką, Šapranauską, Ramanauską, buvo ir norinčių kviestis Grybauskaitę, Landsbergį, Adamkų... Pakalbintus gatvėje žmones domino tik trijų kategorijų svečiai – popsininkai, komikai ir politikai. Nepastebėjau, ar vyko tokios apklausos praėjusiais metais, bet esu tikras, kad niekas nesikeistų, o daugelis kviestųsi Radžį. Girdėjau, kad visi vaikų namuose buvę čigoniukai įsivaikinti.
Jei apie populiariausius 2012-ųjų pasaulio muzikos atlikėjus ir jų albumus, tai pirmauja Adele, kurios albumas „21“ parduotas 15,3 mln. tiražu. Lady Gaga – antroje vietoje. Iš lietuvių rinkčiau Sel‘ą (E. Dragūną). Įdomus ir gabus vaikis. Bet viską paskelbs „MaMa“.
Renkant populiariausius žodžius, turėtų pirmauti žodžiai „Ačiū“, „Labas“, „Mama“, bet, sako, populiaresnis žodis „Pirkti“. Ar įmanoma prisipirkti visam gyvenimui? Be to, pasirodo, baigiantis 2012 metams tapo aišku, kad per juos lietuvių kalba oficialiai praturtėjo apie tūkstančiu naujažodžių, kur neabejotinu favoritu laikomas veiksmažodis „trolinti“. Nors, mano galva, už žodžius „pirkti“ ir „trolinti“ besibaigiančių metų topinis žodelis yra „Mergaitė“. Kaip konservatorių partija pasirinko G. Kuprevičiaus dainą „Kregždutės“, o socialdemokratai M. Mikutavičiaus „Ar mylit ją jūs?“, „Drąsos keliui“ siūlyčiau rinktis „Bitlų“ dainą šiuo trumpu ir aiškiu pavadinimu - „Mergaitė“.
Statistikos rinkėjai tvirtina, kad emigracija, pasibaigusiais metais, lyginant su 2011-aisiais, išliko tokia pat, bet reikia prisiminti, kad 2009, 2010, 2011 ji buvo gan šoktelėjusi. Psichologai vardija 5 priežastis, kodėl lietuviai emigruoja: čia gyvena mužikai, čia žmonės nesišypso, čia žmonės geria, čia rusai įskiepijo principą: „ja načalnik – ty durak“ (aš virši-ninkas, tu – kvailys), čia negerbiamos moterys.
2012-ųjų populiariausias hobis – svorio metimas. Tik keista, kad svorį metančių tiek daug, o storulių nemažėja. Mūsų lėkštės pilnos to, kas turėtų keliauti į šiukšlių dėžę, o vietoj žmogui reikalingų 2000 kalorijų per dieną, jis suvartoja dvi-gubai daugiau.
Pasibaigusiais metais populiarus tapo gyvulėlių gelbėjimas. Įsivaizduoju net seminarą tema: „Gyvulių gerovė juos transportuojant ir skerdžiant“.
Populiariausias anekdotas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė klausia ministrų:
- Are you smoking?
- Ne, čia kasdieniai drabužiai, - atsako šie.
Jei dar apie kultūros įvykius, tai 2012-ieji išsiskyrė kultūros ministro paieškomis. Vis prisimenu istoriją, kaip vienas partinės nomenklatūros darbuotojas buvo paskirtas Sovietų Sąjungos kultūros ministrės J. Furcevos pavaduotoju. Pra-dėdamas susipažinimą su kultūros padėtimi SSSR, pirmiausiai jis nusprendė apsilankyti Didžiajame Maskvos teatre. Taip sakant, pradėjo nuo operos ir baleto. Įterpsiu dar vieną prisiminimą, kaip vienas kažkurio Lietuvos miesto gatvėje sutiktas žmogelis paklaustas, kiek Lietuvoje teatrų, atsakė, jog du - operos ir baleto. O tas viceministras pataikė į P. Čaikovskio „Gulbių ežerą“. Žiūrėjo, žiūrėjo ir įvertino: „Nu i kultūra, jofana!“
Bet eikime prie rimtų dalykų. Jeigu reikėtų rinkti geriausią pasibaigusių metų parodą, visus laurus atiduočiau žymaus šiuolaikinio lietuvių kilmės JAV dailininko Ray Bartkaus Vilniaus „Titaniko“ galerijoje vykusiai parodai „Tapybos pabaiga“. Manau, R. Bartkaus pristatinėti nereikia. Jis jau du dešimtmečius gyvena ir kuria Niujorke, menininkas la-biausiai išgarsėjo iliustruodamas Francis Fukuyama, Salman Rushdie, Margaret Atwood bestselerius ir žurnalus „The New York Times“, „Harper’s“, „Wall Street Journal“, „Time“, „Newsweek“. Įvairias šiuolaikines priemones kūryboje pasitelkiantis R. Bartkus šįkart atsigręžė į tradicinę tapybą. Parodoje buvo eksponuojama 12 didelio formato kūrinių, kuriuose realistine tapymo maniera pavaizduotos padidintos žmogaus kūno dalys. Visgi paroda vadinosi tapybos ir instaliacijų, pastarasis žodis, regis dėlto, kad darbai buvo pakabinti ne ant sienų, o nuo jų nutolę. Šiaip jau, kai skaitmeninės technologijos pradėjo imti viršų ir visa kūryba, ne tik dailė, bet ir muzika, rašymas – viskas susivedė į pikselius, senųjų technologijų atgaivinimas yra itin sveikintinas ir reikalingas, juo labiau, kad tai daro tokio lygio menininkas.  
Kalbant apie teatrą, nori nenori tenka paminėti italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, rodytą Vilniaus „Sirenų“ festivalyje. Išsigandęs artėjau prie Nacionalinio dramos teatro, nes atpažins mane prie teatro durų protestuojantys ir užmėtys kiaušiniais. Apsidžiaugiau, kad niekas neatpažino, ak, gerai, kad yra tas viską keičiantis laikas. O po spektaklio vis mąsčiau, kam reikėjo protestuoti prieš jo rodymą. Dargi spektaklis man priminė pamokslą, kurio pabaigoje Jėzaus atvaizdo (dailininkas Jėzaus veidą nutapęs tokį, koks atsispindėjo Turino drobulėje) klausiama, ar tu esi ar nesi mano Dievas. Kiekvienas atsako, kaip nori. Bent man visai neužkliuvo tas finalinis kažkokių daiktų, panašių į granatas, mėtymas į tą Jėzaus paveikslą, bet spektaklis, net nedrąsu sakyti, nepatiko. Turinys: sūnui sunku slaugyti sergantį tėvą. Veiksmo paįvairinimui tėvas kartas nuo karto apsišika, sūnus pyksta, bet ir valdosi, nes tai juk sergantis jo tėvas. Spektaklis vyko italų kalba, be vertimo, nes ir autoriams buvo aišku, kad viskas visiems aišku. Kai po spektaklio tokiomis mintimis pasidalijau su viena garsia mūsų teatro kritike, ji mane išgėdino, kad nesupratau spektaklio giluminių šaknų ir visos jo koncepcijos. Susigėdau.
Spektaklis man priminė tokį įvykį. Italų konceptualaus meno atstovas Piero Manzoni dar 1961 m. pagamino 90 maž-daug 30 g sveriančių skardinių dėžučių, ant kurių užrašė: „Menininko šūdas. Pagaminta ir supakuota 1961 m. gegužę.” Skardinių turinys iki šiol lieka paslaptis. Prieš porą metų viena tokia dėžutė „Sotheby’s” aukcione parduota už 124 tūkst. eurų. Tai va.
Anksčiau klausdavom: „Ar perskaitėt?“ Dabar klausiame: „Ar nusipirkote?“ Ar žmonės tapo protingesni? Žmonės – ne, moterys – taip. Vyras ryte bute triūsiančios moters klausia: „Ar tu jau atsikėlei?“ Moterys protauja greičiau. Dabar ir romanų vyrai veik neberašo, o tai daro moterys. Ir kas mėnesį po romaną, tarsi visos dirbtų mašinraščių biure. Rašyti pradėjo ir ne viena mano draugė. Kažkas joms pasakė, kad yra rašytojos.
Sunkiausia – vienatvė. Ją bent aš lyginu su moterimi, kuri ryte ruošiasi namo. Atrodo, viskas normalu, viskas taip ir turi būti, tačiau juk tai vienatvė ir tai moteriai, ir tam vyrui. Vyras lifte šaukia: „Angele, Angele!“ Be moters net liftu negali pakilti. Visi jį ramina. O juk kažkur yra lakūnai, kosmonautai. Yra, bet aš apie mus kalbu. Kodėl gyvenime tiek apgau-lės? Gerai tam, kas perka baleriais, o parduoda litrais. Kas supaisys skirtumą. Reikėtų priversti „atkatus“ mokėti kultūra. Laimėjai konkursą, tam kuris sudarė sąlygas laimėti įteiki tiek ir tiek knygų ar bilietus į teatrą. Valdžios vyras statosi prabangų namą ir vis pagalvoja: „Kukliau reikėtų, ne tokį aš save matau“. Bet taip jau yra, kad kai tik pagalvoji apie dietą, kažkas šalia tavęs atsisėda valgyti. Ilgai galvojom, kad reikia padaryti, po to dar ilgiau galvojom, kad reikėjo padaryti. Dar gerai, kad yra optimistų, kurie į visas blogas žinias atsako: „Ką darysi, taip ir gyvensim“. Tokie gali išgelbėti. Krizė. Pirmoji banga – pragyvenom. Antroji banga – pragyvenom. Trečioji banga – pragyvensim.
Dažnai pagalvoju: „O, kad gyvenime būtų duota rinktis...“. Muziką rinkčiausi tolimą ir tylią, kompaniją – moterų, į svečius kviesčiausi tik tuos, kurie mane myli (nes jei galėčiau rinktis, tai kurie myli žinočiau), bet pirmiausia rinkčiausi jaunystę. Taip, taip, norėčiau būti jaunas, bet tik ne debilas. Keista, bet Kalėdų ir Naujųjų metų šventės parodė, kad jaunimas save išreiškia petardomis (ugnimi, deginimu). Anksčiau kas dešimtas žodis būdavo keiksmažodis, dabar – kas antras, taip kad vietos dar yra. „Skaitykit daugiau knygų!“ – norisi visiems palinkėti. Nors anksčiau skaityti buvo įdomiau nei gyventi, dabar – atvirkščiai.
Baigsiu anekdotais. Neseniai girdėtais.
O pirmasis anekdotas atklydęs iš Naujųjų metų šventimo.
Senelis Šaltis skundžiasi: „Savim netikiu“.   
Kitas apie valdžią. Kai kurie mūsų valdžios vyrai džiaugiasi, kad jų reitingai išlieka, kokie buvę. Reitingai gal ir išlieka, bet pagarba mažėja.
Du valdžios vyrai kalbasi.
Pirmas:
- Sunku dabar.
Antras:
- O tau kas?