Girdėjau šnekant, kad gyvenime yra tūkstantis ir vienas malonumas. Kuris tas vienintelis išskirtinis? Netikėtai toptelėjo mintis, jog tas išskirtinis malonumas – malonumas įsiamžinti. Gyvenimas vienatvėje ir tyloje, prie upės, ežero, pamiškėje, niekam apie tave nežinant („aš mylėjau tave tau nežinant“) šiandien nėra populiarus.

Ričardas JAKUTIS
Ką darysi, kad mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties. Nejau mums nebemiela ramybė, nebemiela provincija? A. J. Greimas yra prisipažinęs, kad ne vieną savo gyvenimo autorių yra atradęs ir prasmingai dienas praleidęs gyvendamas ne kokiame didmiestyje, o būtent Šiauliuose.
Gal prieš keturiasdešimt metų, berods poetas Algimantas Baltakis viename iš savo ironiškų eilėraščių rašė, jog norėtų išlikt gyvenime bent keliomis enciklopedijos eilutėmis. Savęs išreiškimas būdingas kiekvienam žmogui. Aktoriui sunku vaidinti pustuštėje salėje, dailininkas kremtasi jei į jo paveikslus niekas nežiūri... Yra dar ir toks dalykas, kaip garbės troškimas. Nesmerkime. O, be to, norisi patekt istorijon, likt nepamirštu ir po mirties. Nepriklausomybės metais šalia enciklopedijų atsirado knygos „Kas yra kas Lietuvoje?“. Leidėjai pataikė į dešimtuką ir, manau, padarė biznį. Žinomų žmonių patys leidėjai įtraukė į tą savo knygą, o mažiau žinomi ar visai nežinomi galėjo jon patekti susimokėję. Verslo planas, regis, buvo sėkmingas, nes knygas „Kas yra kas Lietuvoje?“ pradėta leisti vos ne kasmet.
Prieš keletą metų atsirado dar vienas įsiamžinimo būdas – „Facebookas“. „Facebooką“ sukūrė Harvardo universiteto dėstytojas Markas Zuckerbergas 2004 m. Pradžioje jis buvo skirtas tik Harvardo universiteto studentams, o netrukus užkariavo visą pasaulį. „Facebooke“ (angl. face – veidas, book – knyga; pažodžiui – veidaknygė) užsiregistravę nariai gali ten talpinti ką tik nori: savo profilį, gyvenimo aprašymą, įkelti nuotraukų, paveikslėlių, video failų, samprotauti bet kokiomis temomis, ieškoti draugų. Bet ką aš čia pasakoju, jūs patys viską žinote.
Apie „Facebooką“, manau, galėtų būti trys nuomonės. Jį galima mėgti, galima būti abejingam ir galima nemėgti. „Facebookas“ tai milžiniška (nors ir virtuali) valstybė pasaulyje. Šios valstybės dalyviams, kaip Georgo Orwello gyvuliukams, leista „draugauti“, „komentuoti“, „diskutuoti“, „mėgti“, „nemėgti“ ir t. t. Skirtingai nuo antikinių Atėnų, nebereikia susirinkti aikštėje tam, kad galėtum diskutuoti ne tik mažyčiais asmeniniais, bet ir pamatiniais valstybės ir politinės bendruomenės klausimais. Tiesa, „Facebooke“ žmonės galvoja apie save geriau, nei realybėje, ir formuoja apie save geresnį įvaizdį, nei jis yra iš tiesų.
Viena iš „Facebooko“ sėkmių – greitosios pažintys. Greito tempo pasaulyje žmonės nebenori ilgai trunkančio oraus, tarsi kokių anglų džentelmenų susipažinimo, kai norinčius susipažinti vienas kitam pirmiausiai pristato jų draugai, jie patys pateikia net savąjį CV, renka vienas apie kitą žinias ir t. t. Populiarūs juk ir dabar atsirandantys greito susipažinimo restoranai, kur nežinai, kas atsisės prie tavo stalelio, aišku tik viena, kad tai susipažinti trokštantis žmogus. Be abejo, tai vyksta ir televizijoje. Pastaruoju metu „greituosius pasimatymus“ populiarina „Būk mano meilė!“ ir panašios laidos. Skaičiau, jog viena statistikos rinkėjų vykdyta apklausa atskleidė, kad šiek tiek daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių moterų mano, kad vienišės gyvenimas turi nemažai privalumų, nors visgi daugelis svajoja turėti draugą.
„Facebooko“ šalininkai šaukia: Neturite savo puslapio „Facebook“ tinkle? Tai kokiame tinkle esate? Jokiame?! Jei taip, galite apsisiausti balta drobule ir lėtai eiti kapinių link. Nes kaip socialinis gyvūnas esate beveik miręs. Savo puslapį „Facebook“ tinkle turi net Dievas. Tad nemanykit, kad jums pavyks nuo to išsisukti. Atsidarai „Facebooką“ – ten minia. Šiukšlynas, kur žmonės kažką randa. Tau irgi suteiktas žodis, o kokiam mitinge jį gautum.
Ar yra kokia „Facebooko“ nauda? Vienatvės sumažėja? Gal. Smagu sužinoti, jog kažkas be tavęs dar domisi vienu ar kitu keistu dalyku? Pasiklausyti kokios nors naujausios dainos? Pažvelgti, kaip ir su kuo gyvena kokia nors kino žvaigždė? Pasidalyti mintimis su bičiuliais, kurie emigravę ir kurių greitai nepamatysi? Juk „Facebooke“ yra ne tik pokvailių tipų, čia rasi ir daug garbingų bei žinomų žmonių.
Bent mane linksmina, kad „Facebookas“ gali padėti bendrauti su draugais net po mirties. Tereikia, kol dar esi gyvas, įvesti svarbiausias gyvenimo datas, duomenis ir galėsi ramiai siuntinėti gimtadienio sveikinimus iš ano pasaulio.
Kuo dar žavi virtualus bendravimas? Kas nors nepatiko, spragt pelyte ir išmetei nepatikusį asmenį iš draugų. O kur dar rūpimu klausimu galėtum pasitarti išsyk su keliais šimtais žmonių? Tarp jų tikrai atsiras bent vienas, kuris žinos, kur galima įsigyti taškuotą suknelę arba kaip geriausiai troškinti triušieną. Norėdama pasigirti mylimojo dovanota apyranke, turėtum apskambinti visas drauges. Su kai kuriomis net tektų susitikti. O dabar tereikia ją nufotografuoti ir įmesti į savo puslapį jos nuotrauką. Įrašei „Facebooke“ „Galvoju nusižudyti“ ir visi tuo metu esantieji tavo tinkle suskubs atkalbinėti, guosti ir siūlyti pagalbą.
„Facebooke“ rasime ir mūsų politikų. Štai Eligijus Masiulis stengiasi pajuokauti: „Moterys visada nerimauja dėl to, ką vyrai pamiršta; vyrai visada nerimauja dėl to, ką moterys atsimena.“ Aršus gėjų priešas Seimo narys Petras Gražulis tinklalapyje sulaukia panašiai manančiųjų palaikymo. Nors ne visi politiko draugai virtualioje erdvėje tokie malonūs: „Gražuli?! Gal priminti, kas tavo „koldūninę“ pagavo vagiant elektrą?“ Patys internautai apie šį politiką yra sukūrę puslapį, kuris vadinasi „Skaityk knygas, o tai Petru Gražuliu pavirsi“ ir jau turi daugiau nei 3 tūkst. narių. Daug puslapių sukurta apie Andrių Kubilių, bet jis į juos nekreipia dėmesio ir su „facebookininkais“ nebendrauja. Užtat Viktoras Uspaskichas iškart visiems atsako (kai kas gal net ir patiki, kad bendrauja su garsiuoju Viktoru). Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartais „Facebooke“ pasiteirauja žmonių, ar šie jaučia pokyčius.
„Facebookas“ sudaro galimybę gyventi žmonių (draugų) apsuptyje, kurie su tavim diskutuoja, pritaria (dažniausiai) tavo mintims, o kartais ir pasiginčija. Diskusija yra gerai, nes autorius gauna unikalią grįžtamojo ryšio galimybę, gali tiesiogiai iš karto sužinoti kitų žmonių vieno ar kito reiškinio vertinimus. Kristalizuojasi nuomonės, formuojasi pažiūros ir t. t. „Facebooko“ žmonės skiriasi nuo internetinių tekstų komentatorių, kurie išlieka nežinomi ir todėl pilni bjaurasties. Kai žmonės žino, kad nebus „išvilkti“ aikštėn, o pasakyti neturi ką, drebia purvą. Ankstesnis etapas buvo užrašai ant tualeto sienų. Vienas interneto dienraščių paskelbė optimistinį sinoptikų pranešimą „Savaitė bus šilta“. Reikia tik džiaugtis. Bet paskaitykime šio pranešimo komentarus. Jų nėra daug, tačiau jų patosas išties iškalbingas: gal 20 procentų komentuotojų replikavo teigiamai arba neutraliai, o kiti – neigiamai. Taip pat ir necenzūriškai. Gera prognozė daugumą straipsnelio skaitytojų sunervino, ko gero, nė kiek ne mažiau, nei ji būtų buvusi bloga.
Interneto komentarai dažnai būna pikti, subjektyvūs, įžeidinėjamas autorius arba komentatoriai tiesiog šnekasi tarpusavyje pamiršę, ką komentavo. Ne vienas pastebi, kad čia galima užčiuopti ištisą socialinių sentimentų ir aistrų paletę – kerštą, anoniminius gandus, norą pažeminti, puolimą iš desperacijos, kad su autoriumi, kurio negali pakęsti dėl jo pažiūrų ar veiklos, niekada nepajėgtum diskutuoti garbingai ir atvirai – auditorijoje, spaudoje, prisistatęs, o ne apgailėtinai besislepiantis ir besimaskuojantis. Galėtų koks nors psichologas ar net psichiatras perskaityti vadinamuosius „komentarus“ internetiniuose puslapiuose ir pabandyti paaiškinti, kodėl iš jų liejasi niekuo nepaaiškinamas anoniminis purvas bei keiksmažodžiai. Apmaudu – norėtųsi, jog vyktų normali diskusija, kuri galėtų būti naudinga visiems skaitantiems internetinius komentarus bei padėtų autoriams pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus. Tokių komentarų yra, bet, deja, jie paskęsta nepaaiškinamo pykčio bei vulgarumo jūroje.
Iš kur atsiranda blogiejų komentatorių? Koks tai žmonių tipas? Įsivaizduoju, jog komentatorius jaučiasi pakišantis straipsnio autoriui kiaulę ir pajuntąs pasitenkinimą. Juk niekas niekada nesugaus! Kritiškas, piktas komentuotojas toks pritvinkęs skaudulių, kad vis keršytų nežinia kam ir dėl ko. Tiesa, yra ir kitas kritiškumo motyvas – nevisavertiškumo jausmas. Juk kai nuvertini kitą, pats tampi tarsi vertesnis. Ir dar vienas neadekvatumo šaltinis – komentuotojas supranta rašantįjį pagal savo paties sugedimo lygį, kaip, pavyzdžiui, prastas mokinys yra įsitikinęs, kad mokytoju gali dirbti tik niekur nepritampantis nevykėlis. Daugelyje šalių į internetinius komentarus niekas nekreipia dėmesio. Suprask, nesubrendėlių reikalas ir tiek.
Save gerbiantys žmonės sako jokių komentarų nerašantys, juo labiau jų neskaitantys. Suprantu, skaitai – esi pažemintas, bet neskaitai – nežinai tautos kolektyvinės pasąmonės, jos patologijos. Parašyk straipsnį apie Iraką, Iraną, Kiniją, komentarų daug nesulauksi. Bet štai į bet kokią Rusijos valdžios kritiką atsiras daugybė piktai reaguojančiųjų, ką bekalbėti apie straipsnius apie Lietuvos problemas, Seimą, Vyriausybę, Vytautą Landsbergį, krizę, sunkmetį.
Bet yra ir tokių, kuriems paprasčiausiai nekilo mintis komentuoti, o štai „Facebooke“ kitas reikalas. Paprašai draugų, kad pakomentuotų tavo straipsnį ar nuotrauką, iškart sulauki komentarų, kurie dažniausiai pozityvūs. „Facebooko“ draugas siūlo pakomentuoti jo naują nuotrauką. Nuotrauka prasta, bet žymi „patiko“, nes nejau įžeisi žmogų. O jei būtum nežinomas komentatorius, visai kitaip galėtum elgtis. Tarp neužslaptintų komentatorių pasisakymų išimčių būna, bet jos retos. Vis prisimenu kuriozą, įvykusį vienos parodos atidarymo metu. Parodos autorius paprašė geriausio savo bičiulio menotyrininko pristatyti parodą. Parodų atidarymo metu jų autoriai dažniausiai liaupsinami. Tąkart menotyrininkas savo kūrybą pristatantį dailininką kritikavo ir net patarė nevykusių paveikslų daugiau neeksponuoti. Parodos autorius buvo sukrėstas. Po parodos atidarymo menotyrininkas patapšnojo dailininkui per petį ir paaiškino: „Tu mano geras draugas, bet tiesa svarbiau.“
Taip, tai išskirtinis atvejis. Vieną tokį pavyzdį ir težinau. Taip ir „Facebooke“, kai esi iššifruojamas, o dar vadiniesi draugu, nejau kažką blogo sakysi.
„Facebooke“ šviesiau, gražiau, bet norisi pažvelgti į reikalą ir iš kitos pusės. Juk pyktis ir įžeidimai yra svarbūs bei reikalingi mąstymui. Pykčio išsiliejimas internetiniuose komentaruose – gerokai geriau nei iškultas parduotuvės vitrinos stiklas. Ne vienas rašantysis teisingai pastebėjo, jog jei norėtų vien argumentuotų, išmąstytų atsakymų, rašytų akademiniams žurnalams. Ten būtų kokie septyni skaitytojai (įskaitant jį patį, redaktorių ir korektorių). O šališki, agresyvūs, be kompromisų išdėstyti komentarai ir nuomonės – tradicinė visų laisvo pasaulio leidinių „vinis“. Visi redaktoriai žino, kad jie skaitytojų pritraukia daugiausiai. Dalis skaito mėgiamus komentarų rašytojus, nes sutinka su jų mintimis ir ieško savo pačių įsitikinimams pritarimo, kiti nekantriai skuba prie nemėgiamos pavardės („negerbiamam autoriui“), kad perskaitytų labiausiai nekenčiamas ir nepriimtinas mintis dar kartą bei patvirtintų sau, kur jie yra, ką myli, o ko – ne. Supriešinimas ir pyktis turi prasmę ir svarbią funkciją. Šalčio ar alkio jausmas – nemalonus ir neigiamas, bet reikalingas. Jis padeda nuspręsti ir pasirinkti. Be to, komentuotojai – tai dar ne visi žmonės, bet jie mums primena, kad realybė, deja, nėra tokia tobula, kokią ją norėtume matyti.
Nepaisant visų „Facebooko“ blogybių, o ypač sugaišto laiko, daugelis tvirtina, jog be jo išsiversti neįmanoma ir ginčija dėl laiko sugaišimo, girdi, priešingai – daug sužinai, vidumi praturtėji. Kažin ar pavyks atsikratyti ir priklausomybės nuo „Facebooko“ tinklo ir praleisti jame tik tiek laiko, kiek nori. Jei vis dėlto jūs pasiryžtumėt apriboti savo laiką „Facebooke“, sako, patartina pasikeisti savo „Facebooko“ slaptažodį į sudėtingą skaičių kombinaciją, užsirašyti ir pasidėti kur nors nepatogioje vietoje. Taip kiekvieną sykį prieš naršydami gerai pagalvosite.
Nors ir nesu „Facebooko“ šalininkas, nepasisakyčiau, kad jį reiktų uždrausti, kaip tai padaryta Sirijoje, Kinijoje ar Irane. „Facebookas“ mano įpročių nebepakeis. Tad teksto pabaigai apie mielesnius dalykus.
Štai norisi „Facebooke“ patalpinti tekstą apie mados pasaulyje laukiamą švelnų, romantišką, kupiną emocijų, iš tolo spindintį baroko periodą, kai šiuolaikinė moters šukuosena puikiai derės prie baroko batelių, trapus lyg drugelio sparnai gipiūras pabrėš modernų bato aulo siluetą, ant iš itin patvarių, laiko ir oro pokyčių nebijančių medžiagų pagamintų rankinių atgys siuvinėtų rožių žavesys, o moteriai kurtame garderobe bus visko apsčiai – raukinių, spindesio, peršviečiamų audinių, įmantrių papuošalų formų, nes juk barokas – tai visada visko per daug. Tiesa, baroko stiliumi apsirengusi moteris turės būti intelektuali, elegantiška, aišku, šito neįgysi, neišmoksi, nenusipirksi, bet tai slypi moters viduje ir tai yra pirmapradis moteriškumas.
Vieną popietę Katalonijoje, Sabadelio miesto aikštėje pasirodė smokingu vilkintis vyras su kontrabosu. Mergaitė jam į kepurę įmetė pinigėlį ir šis ėmė griežti Ludwigo van Beethoveno „Odę džiaugsmui“. Netrukus prie smokinguotojo prisijungė daugiau muzikantų, atsirado dirigentas, uždainavo iš praeivių susidaręs choras. Taip bankų grupė „Banco Sabadell“ save ir miesto gyventojus pasveikino su 130-uoju banko jubiliejumi. Vieni sako, kad tai buvo žaibiškas sambūris (angl. flashmob), kiti – kad kruopščiai nušlifuota reklama, bet apibūdinimas miestiečiams netrukdė mėgautis muzika, vaikams – bandyti diriguoti spontaniškajam koncertui, išmaniųjų telefonų savininkams – viską įrašyti ir pasidalyti „Facebooke“, o žiūrintiesiems – nubraukti džiaugsmo ašarą.
Apie internetinę erdvę, „Facebooką“ anekdotų tarsi yra, bet kažkokių įdomesnių neužtikau. Gal tebūnie toks.
Senas lingvistas dalijasi savo atradimu su draugu:
- Žinai, internetinėje erdvėje atliktas tyrimas ir nustatyta, kad dažniausiai vartojami lietuviški žodžiai yra „ir“, „na“, „kas“...
- Na, ir kas?
O šiaip jau, vietoj klausimo „Are you OK?“, norėtųsi išgirsti „Kaip tu?“