Šopoholizmas, arba šopomanija, praktinėje psichologijoje apibrėžiama kaip sunkiai pažabojama arba nepažabojama liguista aistra, potraukis pirkti nereikalingus, neapgalvotus daiktus. Kitaip dar šis potraukis vadinamas „parduotuvių liga“, „liguistu apsipirkinėjimu“, o šią aistrą turintysis - šopomanu, parduotuvių maniaku.

Ričardas JAKUTIS    
„Parduotuvių liga“ priskiriama prie tokių priklausomybių kaip alkoholizmas, rūkymas, narkotikų vartojimas, lošimas, priklausomybė nuo interneto ir pan. Užsikrečiama šia liga daug laiko praleidžiant besišnekučiuojant apie naujas parduotuves, nuolaidas, naują buitinę techniką, madų tendencijas... Gi taupymo liga susirgti, atrodo, nepavyks, nes tokios ligos visai nėra arba bent nėra tekę apie ją girdėti.
Pirkdamas žmogus dažniausiai jaučia malonią įtampą, nelieka jokio racionalumo ir kritikos. Vėliau, kai spintoje ir lentynose daiktai nebetelpa, kai jie pamirštami, tampa aišku, kad jie buvo pirkti impulsyviai. Imama graužtis, kyla kaltės jausmas, neretai pasižadama „viskas, užtenka“, tačiau pakanka pamatyti magišką žodelį „išpardavimas“ – ir situacija kartojasi. Visa tai turi dvi neigiamas pasekmes: ekonominę ir psichologinę. Ekonominė pasireiškia tuo, kad perkant visai negalvojama apie tai, kaip vienas ar kitas pirkinys sąlygos šeimos biudžetą, trauka norimam daiktui tampa nevaldoma. Neigiamas poveikis psichikai - kaltės jausmas, kylantis po kurio laiko, kai įvertinamos impulsyvaus pirkimo pasekmės biudžetui. Savigrauža neapsieina be galvos skausmo, prislėgtos nuotaikos, agresijos, pablogėjusių socialinių santykių. Užsitęsus prislėgtai nuotaikai, dažnai vėl grįžtama į parduotuvę jos praskaidrinti - ir vėl naujas pirkinys. Uždaras ratas. Ieškodami priežasties psichoanalitikai aiškina, kad polinkį pirkti turi tie žmonės, kurie vaikystėje jautė šilumos, artumo, meilės stygių. Šis vidinis neišspręstas konfliktas ir atveda juos prie parduotuvių lentynų, kur jie pajunta aibę gerų emocijų.
1883 m. garsus prancūzų rašytojas Emilis Zolia romane „Moterų laimė“ labai tiksliai aprašė ligą – šopoholizmą, nors tuomet ji taip dar nebuvo įvardijama. Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti įdomią išvadą, kad ši liga nevargina Rytų tautų – tai Vakarų visuomenės yda. Rytiečius veikiausiai apsaugo jiems būdinga išmintis ir gebėjimas taupyti. Yra ne vienas atvejis, kai moterys išeina apsipirkti ir negrįžta visą dieną. Parsiranda, kai tik užsidaro visos par-duotuvės. Gi pirmoji pirkimo manijos „apsėstoji“ 1956 metais tituluota amerikietė Barbara Zelinski, kuri savo vyro (bene mėnesinę) algą sugebėjo išleisti per 2 minutes 34 sekundes. Naujas jos pasaulio rekordas siekia vos minutę 55 sekundes. Nesuprantu kas čia per pasaulio rekordai, nes, manau, mūsų moterys tai padaryti irgi sugebėtų.
40 proc. lietuvių labiau patinka leisti pinigus nei taupyti. Tai būdinga ir rusams, indams, kinams. „Jei gavęs atlyginimą pasijunti turtingu - niekada nebūsi turtingas“, - verta dėmesio mintis. Svarbiausia gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę. Lietuvoje pigiausi miestai – Tauragė ir Alytus. Čia ir komunalinės paslaugos, ir transportas pigiausi šalyje. O kaip Šiauliuose? Šiauliečiai gali irgi pasidžiaugti, jog yra dar brangesnių miestų. O šiaip jau, jei norite gyventi, gy-venkite ten, kur gyvena žydai.
Ar verta taupyti? Vien taupydamas turtingu netapsi, bet netaupydamas tikrai turtingu netapsi. Tai ką daryti? Mokytis taupyti. Paversti taupymą maloniu užsiėmimu. Įsivaizduokite, kaip atrodysite su naujais drabužiais, kuriuos įsigysite iš santaupų, arba kaip ilsėsitės išsvajotame kurorte. Taupyti reikia linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas. Pirmiausia paklauskite savęs, prieš išrikiuodami prekes prie prekybos centro kasos - ar tikrai man (mums) viso šito reikia? Kitas klausimas - kada taupyti? Atsakymas – dabar. Kiek taupyti? Vienas seniausių patarimų, tebeaktualių dabar - taupyti dešimt procentų nuo gaunamų pajamų. Būtent dešimt procentų, nes tai nesukels jūsų įprastiniame gyvenime esminių pokyčių ar diskomforto. Kada nebereikia taupyti? Kai norite bankrutuoti. Jeigu jums atrodo, kad turite per daug pinigų, nenorite niekam palikti palikimo, nebetaupykite ir bankrotas tikrai ateis. „Arba aš perku labai gerą ir labai brangų daiktą, arba aš taupau!“ - populiarus šūkis Vokietijoje.
Kas taupesni: vyrai ar moterys? Manau, kad gyvenimas taip surėdytas, jog taupesnėms derėtų būti moterims. Štai viena mano pažįstama įdomiai papasakojo, kad ėmus taupyti jos gyvenimas nepablogėjo. Tiesa, ji buvo priversta pamiršti vakarus baruose, bet rado kitų pasilinksminimo būdų. Ji vaikščiodavo į parodų atidarymus, knygų pristatymus, nemokamus koncertus ir kitus renginius. Su draugais susitikdavo ne kavinukėje, o parke. Į darbą ir visur kitur nuvykdavo dviračiu - sveikiausia transporto priemone. Ji negalėjo leisti sau naudotis mobiliuoju telefonu, tad pas draugus nueidavo pėsčiomis arba vėlgi naudojosi dviračiu. Sveikas gyvenimo būdas nesukėlė jokių ligų, tad lankytis pas gydytoją ar pirkti vaistų nereikėjo.
O štai vyrui taupumas mažiau dera. Vyrų pirmoji mintis turi būti ne kaip sutaupyti pinigų, bet kaip juos uždirbti.
Jei dar apie moterų taupumą, tai norisi prisiminti ir pavyzdžių iš didžiųjų gyvenimų. Štai britų spauda skelbia, kad Di-džiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, įsismarkavus finansų krizei, ragino savo šeimos narius būti labai taupius. Elž-bieta II sakė itin didelį dėmesį skirianti tam, kad Karališkieji rūmai kuo mažiau išlaidautų. Atsisakyta pirkti bet kokius naujus daiktus. Kol šaliai gresia recesija, kukliau turės gyventi ir abu jaunieji princai. Karalienės nuomone, jie turėtų atsisakyti dalyvauti įvairiuose vakarėliuose. Elžbieta II ir pati žada rodyti deramą pavyzdį - vizitams nebeperka naujų suknelių, o derina senas. Bekingemo rūmų atstovas pabrėžia, kad karalienė ir kiti Karališkųjų rūmų nariai tokiu savo elgesiu nori parodyti solidarumą tautai. Ką pagalvojote? O, kad mūsų valdžia šitaip elgtųsi! Dabar gi dvidešimt metų lenktyniauja kas labiau nuskriaus paprastą žmogų.
Kur žodis „pinigai“, ten problemos. Pinigais aptekusių ir kairėn dešinėn juos švaistančių turtuolių įvaizdis – tik rinkoda-ros triukas, skatinantis paprastus žmogelius rinktis prabangos prekes (čia nekalbu apie momentinius milijonierius). Kuo daugiau pinigų išleisi, tuo arčiau milijonierių pasijusi? O tikrieji turtuoliai yra taupūs. Gyvena iš pastovių paja-mų, kruopščiai planuoja biudžetą, o savo finansinę sėkmę matuoja ne pajamomis, o nuosavybe. Milijonierių žmo-nos? Pasirodo, jos dar taupesnės. Kartais iki šykštumo. Rinkdamas šiam tekstui medžiagą užtikau daug įdomių faktų. Pasirodo, pusė milijonierių niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 399 dolerius už kostiumą, 140 dolerių už batų porą, 235 dolerius už rankinį laikrodį. 10 proc. visų milijonierių niekada sau neleido nusipirkti kostiumo, kainuojančio daugiau nei 195 doleriai. 50 proc. milijonierių už savo paskutinę mašiną nemokėjo daugiau nei 24 800 dolerių. Daugu-ma jų vairuoja toli gražu ne prestižines mašinas, o daugiau nei trečdalis jaučia potraukį naudotoms transporto priemo-nėms. Klasikiniai milijonieriai retai perka naujų baldų, verčiau restauruoja senuosius. Jie niekada neužsisakinėja prekių telefonu, atiduoda taisyti batus, naudojasi nuolaidų kuponais, nepirkinėja menkniekių, o investuoja į stambius ir vertingus pirkinius. Kitaip tariant, gyvena prasčiau nei jiems leistų galimybės. Pavyzdžiui, garsusis milijardierius Do-naldas Trumpas nesilanko kirpykloje. Jį kerpa žmona Melanija. Jam atrodo nenormalu kaskart už tokią smulkmeną mokėti po 8 dolerius. Princas Čarlzas turi specialų krapštuką, kuriuo iš dantų pastos tūtelės iškrapšto pastos likučius. Tiesa, toks taupumas bent man atrodo šiek tiek perdėtas. Man artimesni žmonės, kurie dantų pastą iš tūtelės spaudžia kaip papuola, o įtartini tie, kurie tai daro kruopščiai, po milimetrą nuo galo, tą ištuštėjusį galą net užlenkdami. Pagalvojau, jog pirmaisiais įmanoma pasitikėti, o antrieji gali išduoti ir tave, ir tėvynę. Bet tokie pamąstymai nebedera taupumo temai. Kaip ir bičiulio teiginys, jog taupyk netaupęs, valdžia vis tiek visus tavo pinigus atims. Tačiau tai juk nereiškia, kad visiškai nereikia galvoti apie ateitį.
O dabar kiek parinktų žinių apie taupymą. Gal pravers.
Tyrimai rodo, kad Lietuva – viena neefektyviausių elektros energijos vartotojų Europoje. Didžiausi elektros energijos švaistūnai – 18–24 metų gyventojai, po jų seka 25–35 metų sulaukę ir jau protingais laikytini žmonės. Jie aiškina, girdi, niekad į galvą nešovusi mintis, kad taupant galima net penktadaliu sumažinti vidutines būsto elektros energijos išlaidas.
Pradėkime nuo elektrą taupančių lempučių, po to ypač būtina prisiminti, jog iš visų buitinių prietaisų daugiausia elekt-ros energijos sunaudoja elektrinės viryklės. Todėl labai svarbu, kad puodų ir keptuvių paviršiai būtų lygūs. Verdant maistą inde išgaubtu ar įgaubtu dugnu energijos išeikvojama 40–60 proc. daugiau. Indo ir kaitvietės skersmuo turi sutapti. Elektrinei viryklei geriausia tinka ketaus ar plieno indai, kurių visas paviršius, išskyrus išorinę dugno pusę, pa-dengtas emaliu, o dugnas – 5–7 mm storio. Vandens virdulyje virkite tiek, kiek puodelių arbatos ar kavos reikės. Jeigu turite dujinę viryklę, ant jos kaitinkite ir vandenį, nes tai kainuos pigiau nei jungti elektrinį virdulį. Nustebino statistiniai duomenys, jog jeigu žmonės nesišildytų vandens daugiau negu išgeria, būtų galima apšviesti trečdalį Europos gatvių.
Šaldytuvas sunaudoja 25 proc. visos namų ūkio energijos. Todėl stenkitės dažnai nedarinėti šaldytuvo durų ir nelaikykite jų ilgai atvertų. Sniego sluoksnis šaldymo kameroje lemia didesnį elektros energijos suvartojimą, todėl ledus ištirpinti patariama kas savaitę ar bent kartą per mėnesį. Svarbus ir durelių sandarumas. Ant jų esančią guminę juostelę reikia prižiūrėti – nuolat plauti šiltu vandeniu, o išdžiūvusią įtrinti kreidos ar talko milteliais. Tada ji bus elastinga ir ilgai laikys.
Vonioje verta įsukti mažesnės galios lemputes, nes ryškaus apšvietimo nereikia. Ryškesnį šviesos šaltinį galite įrengti virš veidrodžio. Stenkitės kuo mažiau naudoti plaukų džiovintuvą – ir plaukams nėra gerai, ir elektros nemažai naudoja.
Skalbkite tik pripildę visą skalbyklę, be to, 30 °C temperatūroje. Esant galimybei, įsigykite A klasės skalbiamąją maši-ną. Šios klasės skalbyklės sunaudoja 0,19 kWh elektros energijos vienam kilogramui skalbinių, D klasės – 0,31 kWh. O ką jau kalbėti apie G klasės skalbykles, sunaudojančias 0,39 kWh energijos kilogramui skalbinių.
Skaičiau, kad ekonomistai situaciją, kai vienam žmogui šeima maistui per dieną gali skirti 12 litų, vertina kaip liūdną, tačiau, anot jų, iš jos įmanoma išsisukti. Viskas dar priklauso ir nuo to, kiek žmonių yra šeimoje. Be abejo, kuo daugiau, tuo geriau.
Girdėjau patarimus, jog apsipirkti reikia dideliais kiekiais. Gal ir taip, svarstau. Bet štai tikra tiesa, kad prieš einant į prekybos centrą reikia susidaryti reikalingų prekių sąrašą ir jį bent tris kartus peržiūrėti, išbraukiant tai, kas nėra ypač būtina. Bent aš stengiuosi apsieiti be pusgaminių, nes juos ruošiant naudojamas prastas aliejus ir maisto priedai. Gi besibaigiančio galiojimo laiko prekių skyrelis parodo, kad yra daug žmonių apsiperkančių gana racionaliai – jei produktas dar tinkamas šiam vakarui, kodėl jo nenusipirkus.
Prisiminkime, kad sveikiausi pusryčiai – paprasčiausia košė. Košės - stambiamolekulinius angliavandenius tiekiantis maistas. Pietūs turėtų būti klasikiniai – sriuba ir mėsos arba žuvies patiekalas. Vykusios vakarienės pavyzdys – varškės patiekalas. Interpretacijų čia gana daug – be įprastų virtinių, varškėčių, blynelių ir apkepų, varškę, pavyzdžiui, galima atskiesti vandeniu, sumalti iki tyrelės bei paskaninti uogiene, šaldytomis uogomis ar vaisiais iš kompoto.
Pasak mitybos ekspertų, būtų idealu, kad mums reikalingą maisto kiekį per parą padalytume ne į tris, bet į dar daugiau dalių. Suprantama, kad žmonės, kurie daug dirba, neturi laiko nei auginti daržovių, nei grybauti, nei riešutauti, bet jie turi pinigų visa tai nusipirkti. Tie žmonės, kurie neturi darbo ir pinigų, turi daugiau laiko apsirūpinti maistu patys – už-siauginti darže ar pasirinkti, ką siūlo gamta. Tad, netingėkite!
Antrojo pasaulinio karo metais beveik kiekvienas suaugęs amerikietis turėjo galimybę pasivažinėti su Hitleriu. Tereikė-jo važiuoti savo automobiliu vienam, be kitų keleivių. Kai tu važiuoji vienas, tu važiuoji su Hitleriu. Kad taip nenutiktų, reikia dalytis savo mašina su kitais. Taip per Antrąjį pasaulinį karą civilius mokė JAV federalinė vyriausybė. Mėgstantys važiuoti vieni turėjo jausti kaltę, nes veltui eikvoja benziną, kuris buvo būtinas kariuomenės transportui ir lėktuvams.
Jei dar apie automobilius, tai yra dalykų, kur nesutaupysi. Pavyzdžiui, įsipylus benzino iš žarnos nei ją keliant, nei su-kant degalų neprisilašinsi, nes kuro pistolete yra vožtuvas, kuris atsidaro tik veikiant kuro siurbliui.
Ir dar - neišlaidaukite loterijos bilietams. Nors reklama skelbia „Laimėkite didįjį prizą! Niekada nebedirbkite! Sukelkite pavydą savo kaimynams!“, bet žinokite, kad galimybė laimėti didįjį prizą yra viena iš 195 249 054. Palyginimui, gali-mybė mirti nuo meteorito yra viena iš 700 tūkst. Kitaip tariant, yra didesnė tikimybė, kad būsite nutrenkti meteorito nei laimėti aukso puodą.
O šiaip jau Lietuvoje nėra jokių objektyvių priežasčių jaustis nelaimingu - nevyksta karai, nebūna stichinių nelaimių, valstybė turi ateitį, bet ar žinote, kas yra laimė? Tai paslėpta nelaimė. Manau, kad jaustis laimingu - tai pozityviai mąstyti. Kodėl Lietuvoje žmonės nesijaučia laimingi? Tik todėl, kad jie nemąsto pozityviai: „Mane paukštelis apšiko, o kitiems gieda“. Sako, norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti, ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuo-taika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos. Už-tenka tik mažo dalyko – nusišypsoti darbe, laiptinėje, gatvėje, ten, kur esame... Iki geros nuotaikos tiek nedaug - vos vienas žingsnis.
Baigsiu anekdotu apie valdžią taupumo laikmečiu. Kai kurie mūsų valdžios vyrai džiaugiasi, kad jų reitingai išlieka, kokie buvę. Reitingai gal ir išlieka, bet pagarba mažėja.
Du valdžios vyrai kalbasi.
Pirmas:
- Sunku dabar.
Antras:
- O tau kas?