Apie pasaulio pabaigą, atrodo, viskas pasakyta, tik dar ne visi pinigai paimti, todėl dar kartą šia tema rašau. Jau mėnuo praėjo nuo pranašautos pasaulio pabaigos ir pranašystėms nepasitvirtinus apie ją staiga pamiršome. Nors apie tą pabaigą buvome pradėję kalbėti taip anksti, jog iki gruodžio 21, pasaulio pabaigos dienos, buvome viską apie ją išsakę ir ta tema išsisėmę.

Ričardas JAKUTIS
Gruodžio 21 dieną į Merkinės piramidę neatvyko nė vienas žmogus. Žmonės jau ima tikėti, kad pasaulio pabaigos nebus. Bet juk žmonės tiki ir rinkimais, manydami, kad po jų bus geriau. Taigi, jei atsirado vilties, kad pasaulio pabaigos nebus, tai be reikalo. Mitų apie pasaulio pabaigą mokslininkai neskuba kategoriškai neigti. Net aršiausi mitų griovėjai tyli. Pranašystėse dėl pasaulio pabaigos kalbama apie įvairias anomalijas: ugnikalnių suaktyvėjimą, potvynius, audras, pasisukusią Žemės ašį, pavojus iš kosmoso. Jei anksčiau pasaulio pabaiga gąsdino menkiausi saulės užtemimai, tai šiandien priežastys daug rimtesnės – asteroido smūgis, Saulės sprogimas, ugnikalnių išsiveržimas arba ateivių iš kitų planetų smurtas. Yra teigiančių, kad kitų planetų gyventojai nėra prieš gyvenančius žemėje priešiškai nusiteikę, tačiau matydami, kaip mes patys save naikiname ir net galime pakenkti visai visatai, gali mus sunaikinti, nes, girdi, ką su tokiais daryti.
Labiausiai baugina, kad žmonija baigia išnaudoti visus gamtos išteklius. Po trijų dešimtmečių pasaulyje gyvens 8 milijardai žmonių (Žemei tai jau žmonių apogėjus), kurių 3 milijardai kęs skurdą. Žmonių veikla daro didelę įtaką Žemės klimatui. Dėl klimato pasikeitimo tirpsta ledynai, kurie paskandins visą Žemės rutulį. Žodžiu, pasaulio pabaigos repeticijos prasidėjo.
„Sveiki gyvi išgyvenę pasaulio pabaigą! Tokias pasaulio pabaigas, kokia, pasak Majų kalendoriaus, turėjo įvykti gruodžio 21 dieną, išgyveno dešimtys ar net šimtai žmonijos kartų“, – girdėjau šūkius, bet pernelyg nesidžiaukime. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
Prisirinkau duomenų apie pranašautas, bet neįvykusias pasaulio pabaigas.
Senovės Romos imperijos gyventojai buvo įsitikinę, kad Armagedonas jų laukia 389 metais prieš Kristų, nes 12 erelių praskrido virš Romulo galvos, kai jis įkūrė Romą, o tai esą reiškė 120 gyvenimo metų. Tačiau Romos imperija gyvavo apie 2 tūkst. metų.
Įvairių mistinių skaičių mėgėjai apokalipsės laukė mirus Kristui – 33 mūsų eros metais, praėjus tūkstantmečiui nuo jo mirties – 1033 metais. Nepamiršti buvo ir su velniu siejami skaičiai – 666-ieji, 999-ieji, 1013-ieji, 1666-ieji.
Mokslininkai irgi neatsispyrė pagundai skelbti pasaulio pabaigą. 1910 metais Vakarų valstybėse kilo rimta panika, nes prancūzų astronomas Camille'is Flammanonas teigė, kad tų metų gegužės 18 dieną į Žemę atsitrenks Galilėjo kometa. Meteorologas ir seismologas Albertas Porta skelbė, kad pasaulio pabaiga ateis 1919 metų gruodžio 17 dieną, susidūrus šešioms planetoms. Panašių „mokslinių“ prognozių netrūko visą pastarąjį šimtmetį. 2000-aisiais taip pat laukta pasaulio pabaigos, baiminantis, kad iš rikiuotės išeis kompiuteriai, o žmonija neatlaikys tokios nelaimės.
Daugiausiai pasaulio pabaigų yra priskelbę sektantai. Adventizmo pradininkas Williamas Milleris išpranašavo antrą Jėzaus Kristaus atėjimą į Žemę ir šėtono valdymo epochos pabaigą 1843 metais. Ši prognozė sužavėjo JAV žiniasklaidą, bet neišsipildė. Tuomet W. Milleris perkėlė pasaulio pabaigą į 1844-uosius. Deja, ir vėl nepataikė. Mormonų sektos įkūrėjas Josephas Smithas taip pat savo pasekėjams žadėjo apokalipsę, kuri turėjo įvykti praėjus beveik penkiasdešimt metų po jo mirties – 1981-aisiais. Milijonus narių turinti Jehovos liudytojų Kristaus karalystės sekta laukė Kristaus karalystės 1914 metais, o neišsipildžius viltims – 1975 metais. Populiarus JAV televizijos evangelistas Patas Robertsonas buvo įsitikinęs, kad „didžioji pasaulio teismo diena“ išauš 1982 metais, o kai nepavyko, kitą pasaulio pabaigą pažadėjo 2007 metų balandžio 29-ąją. Tačiau ir jis suklydo.  
1900 metais laukdami pasaulio pabaigos apie šimtą Rusijos stačiatikių sektos „Raudonosios mirties broliai ir seserys“ narių susidegino. Taip prasidėjo kruvina tradicija prieš tariamą pasaulio pabaigą kartu su religiniais bendraminčiais pasitraukti iš gyvenimo. Pavyzdžiui, 39 Rojaus vartų sektos nariai nusižudė JAV 1997 metų kovo 26 dieną laukdami Armagedono. Net 800 vienos religinės sektos Ugandoje narių nusižudė arba buvo nužudyti savo lyderių, nes buvo įsitikinę, kad pasaulio pabaiga įvyks 2000-ųjų sausio 1-ąją.
Legenda apie majų kalendoriaus ciklų, vadinamų baktunais (baktunas – 394 metų trukmės periodas), pabaigą buvo skleidžiama daugybėje filmų, dokumentinių pasakojimų, interneto tinklalapių. Majų kalendoriaus pradžia – 3114 m. pr. Kr. Kalendorius buvo sudarytas trylikai baktunų arba 5 125 metams ir neva turėjo baigtis praėjusių metų gruodžio 21-ąją. Ekspertai nurodo, jog pagal majų kalendorių 2012 metais baigiasi tik vienas iš ciklų, o ne ateina pasaulio pabaiga.
Kažkokie ten sektantai laukti pasaulio pabaigos lipo ant kalno, bet pasaulio pabaiga neįvyko. Šarlatanui sektos vadui turėtų būti galas. Bet nieko panašaus nėra. Pasirodo, vado pozicijos dar labiau sustiprėjo. Nes Dievas, anot jo, užlipusiems ant to kalno leido dar šiek tiek pagyventi, atitolindamas pasaulio pabaigą.
Pavardijau kas turėjo būti. O kas dar bus? 2013-uosius persekios velnio tuzinas. Kai kurie astrofizikai įsitikinę, kad 2014 metais į Saulės sistemą atkeliaus didžiulis kiekis kosminių dulkių, kurios sunaikins viską savo kelyje. 2015-aisiais baigsis 9 576 metų ciklas, kuris esą žymi civilizacijų žlugimą. Ne kartą klydusių, bet vilties atspėti apokalipsės datą neprarandančių garsaus pranašautojo Nostradamo raštų žinovų teigimu, 2018-aisiais įvyks pasaulį sunaikinsiantis branduolinis karas. 2040 metais pasaulio pabaigą neva žada žydų Talmudas, tačiau musulmonų šventoje knygoje Korane kalbama apie Armagedoną 2280-aisiais.
Esu jau rašęs, kad perskaitęs visas pasaulio pabaigos pranašystes, suvedžiau, jog pasaulio pabaiga bus tarp 2012 ir 2072 metų. Tad jei apie vidurį – 2042 metais. Žydai teisiausi pranašaudami pasaulio pabaigą 2040-aisiai. Žydais tikiu. Taip, kad galime teigti, jog daugelis mūsų pasaulio pabaigos sulauks. Kalbi, kalbi ir prisikalbi. Nors galime ir pasidžiaugti, kad mums skirta neeilinė misija – būti paskutine gyvenančių Žemėje karta. Aš iki 2040-ųjų ar 2042-ųjų gal ir neištempsiu, bet kai kurie iš mūsų net matys tą pasaulio pabaigą. Vaizdelis turėtų būti nekoks, bet antra vertus – neeilinis įvykis.
Taip pat pririnkau duomenų apie artėjančius pasaulio pabaigos šauklius, kuriuos kažkuris poetas gražiai pavadino „Juodosiomis gulbėmis“.
Ištiks baisi pandemija. Niekas negali numatyti, koks naujas mirtinas virusas pradės plisti tarp žmonių, ar kada ir kur jis pradės vystytis. Toks protrūkis gali lemti milijonų žmonių kančias ir mirtį visuose pasaulio kampeliuose per mažiau nei šešis mėnesius.
Daug spartesnė klimato kaita. Dramatiški ir nenumatyti pokyčiai jau dabar atsiranda greičiau, nei tikimasi. Daugelis mokslininkų nėra įsitikinę, kad gali numatyti tokius įvykius. Spartūs kritulių modelių – tokių, kaip musonai Indijoje ir likusioje Azijos dalyje – pokyčiai gali kaip reikiant sutrikdyti tų regionų galimybes išmaitinti savo gyventojus.
Euro ir ES žlugimas. Nežinau ar teisingi šie mano pastebėjimai, bet, atrodo, kad šalys, neįsivedusios euro, gyvena geriau. Kai 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, lankiausi Palangoje ir ant jūros kranto, gal kas 50 metrų buvo sudegti didžiuliai laužai. Paskambinau bičiuliui į Šiaulius, pasveikinau ir pasidžiaugiau kiek čia laužų dega. „O mes visas šviesas bute užgesinome“, – atsakė bičiulis.
Problemos su Kinija. Kinija turėtų per artimiausius penkerius metus viršyti perkamosios galios paritetą vienam žmogui, lygų 15 tūkst. JAV dolerių – šis lygis dažnai reiškia grėsmę demokratizacijai. Kinijos „minkšta“ valdžia gali būti smarkiai sustiprinta, o kartu kilti demokratinių judėjimų banga. Kitas scenarijus – nemažai ekspertų mano, kad demokratinė Kinija gali taip pat tapti labiau nacionalistinė. Ekonominis Kinijos žlugimas sukeltų politinių neramumų ir sukrėstų pasaulio ekonomiką.
Reformuotas Iranas. Augant visuomenės spaudimui, kad pasibaigtų tarptautinės sankcijos ir kad būtų pradėtos derybos dėl Irano izoliacijos nutraukimo, Irane gali atsirasti liberalesnis režimas. Iranas, sumažinęs savo branduolines ambicijas ir susikoncentravęs į ekonominę modernizaciją, užtikrintų didesnes stabilumo Artimuosiuose Rytuose galimybes.
Atominis karas arba masinio naikinimo ginklo kibernetinė ataka. Tokios branduolinės valstybės, kaip Rusija ir Pakistanas, ir tokie potencialūs veikėjai, kaip Iranas ir Šiaurės Korėja, branduolinį ginklą vertina kaip politinės įtakos ir saugumo sumažėjimo kompensaciją, ir tai padidina jo panaudojimo riziką. Taip pat didėja grėsmė, kad nevalstybinės organizacijos gali surengti kibernetinę ataką ar panaudoti masinio naikinimo ginklą.
Geomagnetinės Saulės audros. Geomagnetinės Saulės audros gali sutrukdyti palydovų, elektros tinklų ir daugelio jautrių elektronikos prietaisų darbą. Didelės geomagnetinės Saulės audros kartojasi mažiau nei kas 100 metų, bet dabar jos kelia didesnę grėsmę, nes pasaulis priklauso nuo elektros.
JAV pasitraukimas iš tarptautinės scenos. JAV žlugimas arba staigus jos galios sumažėjimas gali sukelti pasaulyje ilgą anarchijos laikotarpį; nėra kitos pirmaujančios jėgos, kuri galėtų pakeisti JAV kaip tarptautinės tvarkos garantą.
Nors tikslios pasaulio pabaigos dienos nežinome, bet valandos numatomos. Pasaulio pabaiga įvyks kelios minutės prieš vidurnaktį. Pasaulio pabaigos laikrodis laiką skaičiuoti pradėjo 1947 m. Taip su branduolinėmis technologijomis dirbę mokslininkai mėgino įspėti pasaulį apie branduolinio ginklo grėsmę. Neprisimenu tikslių dienų, todėl rašysiu tik metus ir valandas, kurias gerai prisimenu. 1947 m. organizacija „Bulletin of the Atomic Scientists“ įvertino, kad kai šio laikrodžio rodyklės rodys 23.53 val. iki žmonijos susinaikinimo bus likę tik 7 minutės. 1949 m. Pasaulio pabaigos laikrodis rodė be trijų vidurnaktį, kai itin pašlijo JAV ir TSRS santykiai. 1953-iaisiais laikrodis rodė be dviejų minučių pusiaunaktį, kai branduoliniuose poligonuose buvo susprogdinta pirmoji vandenilinė bomba. Optimistiškiausiai Pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklės buvo nusiteikusios 1991 m., Šaltajam karui pasibaigus ir JAV bei Rusijai pradėjus mažinti branduolinį arsenalą. Tada Pasaulio pabaigos laikrodis rodė 23.43 val.
Bet labiausiai pasaulio pabaigą sukelia mūsų egoizmas, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juoda ir balta, teigiama ir neigiama, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus viskas ima žlugti. Pasaulio pabaiga dar bus ir todėl, kad meilė – nekonstruktyvi, o štai neapykanta priešingai – konstruktyvi.
Sako, senoji karta išeina, nors į naująjį Seimą išrinkome senukus. Ką darysi, kad tik pasitvirtintų, jog „senas kuinas vagos“ negadina. Tikiu, kad jie nėra kvaili ir, pavyzdžiui, didelėje „Maximoje“ orientuojasi. O, be to, toji senoji karta nestokojo optimizmo. Atrodo, šiandien kiti laikai, džiaukis ir gyvenk, gi būtent optimizmo šiandien ir trūksta. Ir neaišku ar dėl to kaltas per dažnas lietus, ar liaudies pasakos, kurios, beje, ne visada laimingai baigiasi. Bet lietaus būdavo ir anuomet, pasakų pabaigos irgi nepasikeitė. Skaičiau, kad Lietuva pesimizmo gausa lenkia kone visas Europos Sąjungos šalis: vos kas trečias tautietis tiki gerėjančio gyvenimo perspektyva, o tokių, kurie save vadina laimingais, yra trys ketvirtadaliai. Kaip tikri lietuviai dar galime pasidžiaugti, jog Eurobarometro atlikti sociologiniai tyrimai rodo visoms ES šalims bendrą tendenciją: mažėja optimistiškai nusiteikusių žmonių. Galime pasidžiaugti, bet kas iš to. Ko gero, lengviausia lietuvių optimizmo stoką teisinti geografine padėtimi ar suversti kaltę istorijai. Slogių praeities prisiminimų gausu ne tik Lietuvos, bet ir kitų pokomunistinių bei Vakarų Europos valstybių istorijose, tačiau jie netrukdo žmonėms būti laimingiems.
Kodėl japonai nemano, kad valdžia jų priešas? Bičiulis išsakė įdomią mintį, girdi, visos blogybės prasideda nuo pažadų nevykdymo. Šiomis dienomis populiarus šūkis: „Pažadėk daugiau negu Viktoras!“. Pažadai daug ką reiškia – rinkimų metu už žadamą dešros gabalą žmonės išrinks net Leniną. Tiesa, pažadų davėjai turi puikią apsaugos priemonę: dėl visų galimų nesėkmių iš anksto sąlyginai apsidraustą galimybę pažadams neišsipildyti – posakį, kad pažadai tam ir duodami. Regėjau lankstinuką su pažadu: „Mes žadame gerą alų, patrauklias diskusijas, skanų maistą, jaukius viešbučius ir saulėtą orą“, kurio kitoje pusėje esančioje išnašoje nedidelėmis raidėmis pažymima: „Organizatoriai pasilieka teisę netesėti pažadų dėl force majeure, nepakankamo finansavimo, nepamatuoto optimizmo ir kitų destruktyvių jėgų.“ Supratau, kad šis lankstinukas tik linksmas pokštas ir tąkart apsidžiaugiau.
Nelinksmina ir kita pažadų rūšis – pažadai sau. Sausio 1-oji, Naujų metų pradžia – pažadų sau diena. Pasižadame nuo tos dienos nebevartoti alkoholio, neberūkyti, laikytis dietos, puoselėti sveiką gyvenimo būdą, mokytis užsienio kalbos... Tokius pažadus duodame ir šiaip pirmadieniais, bet pirmoji Naujųjų metų diena – visai kas kita. Greičiausiai jau ir pamiršome ką pirmąją šių metų dieną buvome pasižadėję.
Gamtos dėsniai reikalingi, kad gyventum, juridiniai – kad nepasodintų. Nenori nuskęst, nesinešiok akmens užantyje. Gyventi norisi kaip ten, bet ir truputį kaip čia. Kai su žmogumi išsikalbi, jo išorė nebesvarbi. Kaip ten bebūtų, bent aš nemėgstu kartoti „Nieko nepadarysi“, netikiu, kad viskas jau iš ankšto užprogramuota. Juk ir Biblijoje pasakyta: „Dirbk, ir Dievas padės“. Lengviausia, aišku, koneveikti aplinką su visomis aplinkybėmis. Bet juk gamtoje viskas yra kaip ir turi būti: Kalėdos buvo baltos, reiškia Velykos bus žalios.