Danguje pro vėjo genamus tamsius debesis vis pasirodydavo išblyškęs pilnaties veidas.  Kažkur grojo muzika... Vienintelis kambaryje buvęs laikrodis jau antra savaitė stovėjo sugedęs. „Kažin, kuri dabar valanda? – pagalvojau gulėdamas patale. – Greičiausiai, bus po vidurnakčio...“

Romualdas BALIUTAVIČIUS
- Pasikalbėkime, - tarė prie šono prisiglaudęs katinas Markizas.
- Maniau, tu snaudi...
- Ne. Tik užsimerkęs klausiausi, kaip vėjai beldžiasi į sienas...
- Tu moki pasakyti kažkaip... vaizdžiai. Kitaip nei mes, žmonės, - tariau katinui.
- Mes gi mąstome labiau vaizdiniais, jūs... Jūs praradote savo paskirtį, todėl, - netikėtai pasakė katinas.
- Paskirtį? Atvirkščiai: mes ją išvystėme, ištobulinome...
Kurį laiką abu tylėjome. Aš mąsčiau. Bet apie ką galvojo Markizas?
- Tu laimingas? – po valandėlės paklausė manęs katinas.
- Nežinau. Nors dažnai apie tai galvoju...
- Vadinasi nelaimingas. Laimingi neturi kada apie tai galvoti, - reziumavo katinas. – Bet ir tokioje situacijoje galima paieškoti kelio į save...
- O kas tai yra „kelias į save“?
- Ak, jūs žmonės, - atsiduso Markizas. - Jūs norite viską įvilkti į žodžių rūbą, kitaip nebesuprantate esmės, kuri slypi anapus žodžių. Nežinote, negirdėjote, kaip kalba tyla. Nesant žodžių dalyko esmė jums beveik nebesuvokiama. O, beje, tai, kas svarbiausia, žodžiais nenusakoma.
- Vadinasi, mes, žmonės, kažką praradome?
- Nežinau, ar tai geriausias žodis, - pasakė Markizas. – Greičiau, ieškote ne ten, kur galima būtų rasti.
- Ir aš?..
- Ir tu.
- Bet gi žinau ne vieną laimingą žmogų. Išeitų, ne viskas taip beviltiška, kaip atrodo?
- Tai tik regimybė, kuri išsisklaidys nuo vienintelio neatsargaus aplinkinių sukelto garso. Jūs ieškote ir negalite rasti pilnatvės. Jūs klausotės muzikos, kuri erzina, bendraujate su žmonėmis, kurių nenorite matyti, dirbate darbą, kuris nemielas; jūsų meilė dažniausiai lieka vieniša, kaip tolimas žiburys naktį; ilgainiui vis geriau suprantate, kad laiko ką nors taisyti ar pakeisti lieka tik mažiau - su lyg kiekviena nugyventa diena, su lyg kiekvienu įkvėpimu... Jūs vieniši, pavargę ir retas kuris sugeba sustoti, atsikvėpti ir, juolab, ką nors pakeisti. Tai, ką tu vadini laimingais žmonėmis, tik regimybė. Jeigu sugebėtumėte galvoti širdimi ir matyti dvasia! O būdami nelaimingi, jūs, žmonės, esate linkę susikurti sau taisykles, normas, pasakas, kurių bandote laikytis ir kurios, neva, turėtų jus atvesti į pilnatvę, tačiau taip nėra – visa tai tik dar labiau jus varžo, taigi, kasdien tolstate nuo to, kur naiviai tikitės einą.
- Vadinasi, nėra išeities? – paklausiau šilto ir ramybe alsuojančio katino.
- Vienintelė išeitis – nepavargti ieškojus. Tada, net jeigu ir nepasiseks, nebus gaila sugaišto laiko.
- Ieškoti? Bet kur? Ir ko?..
- Pilnatvės. Tikrų dalykų. Tai nenusakoma. Štai šiame pasaulyje, kur mudu gyvename, aš esu katinas, o tu – žmogus. Bet dvasios pasaulyje skirtumo nebelieka, nes nebelieka materijos, o kalbasi dvasia – tavo ir mano dvasia.
- Ar nori pasakyti, kad čia yra tai, ko ieškome kiekvienas? – paklausiau Markizo.
- Ir taip, ir ne. Čia greičiau yra to nuostabaus, kitokio pasaulio prieangis. Bet štai ateis diena, kai mes žengsime toliau, gilyn, net jeigu ir turėsime galimybę sugrįžti atgal. To neišvengs nė viena gyva būtybė, bet mirtis – tik vartai į kitokį pasaulį ir kitokį gyvenimą, - tarė katinas. – Tai nauja pradžia. Ten mes rasime viską su kaupu, ko taip ieškojome, ko troškome, bet neradome čia. Tai daugiau negu stiklinė vandens dykumoje nuo troškulio mirštančiam keliautojui, tai kažkas mielesnio ir laukiamesnio nei švyturys audroje pasiklydusiam laivui...
- O jeigu visa, ką tu sakai, tik iliuzija, tik dar viena graži pasaka arba saviapgaulė? – bandžiau prieštarauti, nors ir jutau, kad katinas kalba tiesą.
- Net jeigu tai ir apgaulė, atėjus mano valandai, atgal nebesugrįšiu, - tvirtai tarė Markizas. – Dargi turėdamas šitokią galimybę.
- Bet kodėl? Kodėl? Juk gyvenimas, kad ir sunkus, nėra jau toks blogas dalykas! Juk ne veltui patarlė sako, jog gyvam šuniui yra geriau negu mirusiam liūtui. Nors... Atrodo supratau: jeigu sugrįžtum, tas materialus pasaulis tave vėl paverstų į katiną?
- Žinoma, - tarė Markizas. - Jis mane vėl paverstų į katiną, o tave – į žmogų...
Regis, būsiu užsnūdęs. Už lango artėjančio ryto aušroje blyško pilnaties veidas. O šalia manęs patogiai įsitaisęs snaudė katinas Markizas...