„Sausio mėnesį niekas nevyko, metai prasidės tik nuo šiandien“, – tarstelėjo draugas.

Ričardas JAKUTIS
Viena pirmųjų šio mėnesio dienų – vasario 2-oji, JAV žinoma kaip Švilpiko diena. Tai diena, kai švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Jeigu jis jį pamato, tai reiškia, kad bus dar šešios savaitės blogo oro, ir lenda atgal į urvą. Jei diena būna debesuota, taigi be šešėlio, jis tai priima kaip pavasario ženklą ir lieka išlindęs iš urvo. Amerikiečiai, žinoma, nebūtų amerikiečiai, jei nesukurtų kokio nors Švilpiko dienos klubo. Šis klubas veikia mažame miestelyje Punxsutawney, Pensilvanijos valstijoje. Visą jame vyksiančią ceremoniją galima stebėti internetu. Jų laiku ji prasideda apie 7 val. ryto (Lietuvos laiku – 14 val.). Ką dar galima pasakyti apie Švilpiko dieną (tiesa, apie šią dieną gana daug sužinome iš to paties pavadinimo kino filmo)?
Tai tokia diena, kai pasitvirtina beveik visi Merfio dėsniai. Kai nesiseka, tai nesiseka... Ką šiemet išpranašaus švilpikas? Ilgai truksiančią žiemą, blogą orą ir kitas negandas? Dėl kitų negandų (nors tai ir taip aišku, nereikia nė švilpiko) jo prognozės gali ir pasitvirtinti, gi dėl blogo oro ir dėl ilgos žiemos visko gali būti. Aišku, gali švilpikas ir suklysti, nes dabar toks laikmetis, gamtos suirutė, tad klysta net švilpikai, o oras niekad nebūna visiems geras.
Prasidėjus metams visada gausu įvairių svarstymų apie tai, kas nuveikta ir ką dar reikia nuveikti. Žinia, pagrindinė metų užduotis – susitvarkyti namie, juolab kad antrąjį 2013-ųjų pusmetį turėtume sulaukti nemenko būrio svečių iš Europos. Kuo mes pasirodysime Europai? Nepaneigsi, ekonomistai teisingai pastebi, jog mums trūksta ūkiškumo, daug ką galima padaryti paprasčiau, logiškiau, pritaikant naujus valdymo metodus bei technologijas ir siūlo atlikti išlaidų analizę, kuri neapsiribotų vien mažinimu, nes mažiau ne visada yra geriau. Kodėl tiek daug pinigų išvažiuoja iš Lietuvos? Kodėl daug kas paremta eksportu, o ne vidaus rinka? Man, kaip šiokiam tokiam kultūrininkui negalėjo neįstrigti pasiūlymas baigti fasadinės kultūros įvairių jubiliejų šventimo ir proginių prizų teikimo laikotarpį. Jaučiamės tarsi sovietmečio darbo spartuolių apdovanojimų, proginių švenčių ir paradų metu – daug puošnių, bet dirbtinų nuotraukų.
Bent man vienas iškiliausių vasario įvykių – Vilniaus knygų mugė (vasario 21–24 d.). Nuo 2000-ųjų kasmet vykstančią Vilniaus knygų mugę jau galima prilyginti tokioms mugėms Frankfurte, Leipcige, Geteburge, Maskvoje, Varšuvoje ir kt. Mugė pagal lankytojų skaičių aplenkia automobilių ir statybų parodas. Tiesa, skeptikai ir toliau gali tvirtinti, jog žmonės neskaito. Arba – kad ateina į mugę nusipirkti knygų pigiau. Tačiau kam jas pirkti, jeigu neskaito? Todėl klausimas „Ar ėmėme daugiau skaityti?“ lieka aktualus. Nors šiandien knygų tiražai ir kaina, palyginti su sovietmečiu, skiriasi keliasdešimt kartų, bet knygų leidėjai įsitikinę, kad tik dabar formuojasi tikras skaitytojų būrys. Juk ir XVI–XIX amžiuje neretai didelė knyga kainuodavo tiek pat, kiek arklys ar keletas karvių. Anuomet, fotografuodamiesi su knyga rankose, kai kurie žmonės norėjo pasirodyti, kad yra išsilavinę, o ne kokie nors beraščiai. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad kažkas kitiems dovanotų nuotrauką, kurioje jis meiliai apsikabinęs ar glaudžia prie savęs kompiuterį.
Seniausiosios lietuvių literatūros istorijos pradžia – Karaliaus Mindaugo laiškai, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedi-mino laiškai, Vytauto užsakyti metraščiai. Neseniai pasirodė humanitarinio mokslų daktaro, literatūrologo Algimanto Bučo knyga „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Knyga – paminklas mūsų literatūros šaknims. Autorius atvirauja, kad per penkerius metus įveiktam milžiniškam darbui prie šios knygos jį įkvėpė paveldėtas žemaitiškas kraujas ir supratimas, kad niekas kitas to nepadarys. Knygoje užtikau mažai iki šiol žinomą Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimo aprašą, sukurtą tuometinės Lietuvos teritorijoje. Štai Mindaugas prašo Vaišvilko atsisakyti krikščionybės ir grįžti į pagonių tikėjimą, bet sūnus nesutinka. Algimantas Bučys svarsto, jog toks pokalbis galėjo vykti tuomet, kai Mindaugas buvo arba dar nekrikštytas, arba jau atsisakęs Romos katalikybės, nes, žinia, krikštą Mindaugas priėmė tik tam, kad iš Popiežiaus pavyktų gauti trokštamą karūną.
Algimanto Bučo nuomone, tai galėjo užrašyti tas, kuris dalyvavo tuose pokalbiuose, arba išgirdo apie juos iš paties Vaišvilko. Vaišvilkas buvo įkūręs vienuolyną, kuriame gyveno skriptoriai – vienuoliai perrašinėjantys knygas. Skripto-rijos – tai tų laikų kultūros centrai. Pirmoji rankraštinė LDK knyga, Laurušavo evangelija parašyta šiame vienuolyne.
Pirmajai gerai užsienyje išsilavinusių lietuvių humanistų grupei priklauso A. Kulvietis, S. Rapolionis, J. Zablockis ir M. Mažvydas. Jie ėmė versti į lietuvių kalbą giesmes, pradėjo leisti knygas, taip 1547 m. pasirodo Martyno Mažvydo „Ka-tekizmas“. Netrukus, iš Mažosios Lietuvos kilęs, jau Renesanso figūra, rašytojas Jonas Bretkūnas pateikia spausdintą lietuviškų pamokslų rinkinį „Postilę“. Literatūriniai kalbai ir literatūriniam stiliui pagrindus dėjo pirmasis kalbininkas – žodynininkas Konstantinas Sirvydas.
Štai galbūt todėl tokios senos raštijos tauta ir šiandien pripažįstama labiausiai skaitančia šalimi. Tekstui apie knygas ir skaitymą žiema, atrodo, tinkamiausias metas. Vargu bau ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vienas, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kitas per mėnesį ar net savaitę – keletą.
Daugiau nei šimtas žymiausių JAV ir Didžiosios Britanijos rašytojų rinko mėgstamiausias knygas. Svarbiausiu XIX amžiaus literatūros kūriniu, jų nuomone, tapo Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, o XX amžiaus – Vladimiro Nabokovo „Lolita“ (mūsų gyvenimo metamorfozių atspindys – nuo nelaimingos meilės ir jos pasekoje po traukiniu puolusios aukštuomenės damos iki gundančios nepilnametės ir aistrai neatsispiriančio profesoriaus).
Kultūros bei kitos televizijos laidos pastaruoju metu dažniau reklamuoja naujas knygas, pataria, ką vertėtų perskaityti. Atrodytų, jog televizija turėtų siūlyti tik savo laidas, tačiau ji atlieka gražią knygų populiarinimo misiją, nors gal tiesiog yra įsitikinusi, kad statistinis lietuvis per parą vis tiek tris valandas prie žydrojo ekrano praleis (yra paskaičiuota, jog tiek jis ir praleidžia), tad tegul šiek tiek laiko skiria knygai. Tiesa, Balys Sruoga po kančių koncentracijos stovykloje yra prasitaręs: „Sudeginkit visas knygas, nes jos nieko nedavė pasauliui“, tačiau tai buvo tik trumpa nevilties akimirka, o šiaip mūsų klasikas niekad nesiskyrė su didžiųjų pasaulio rašytojų knygomis.
Šviesios atminties prieškario rašytojas satyrikas Silvestras Urbonas, pasirašinėjęs Urboniuko slapyvardžiu, yra pasako-jęs, jog vokiečių okupacijos metais jį sukrėtė vaizdas, kai pamatė, kad sunkvežimiai veža žydiškas knygas deginti. „Nemoku aš hebrajiškai, – sakė rašytojas, – bet taip širdį suspaudė: knygas degins.“
Bent man prisiminimai apie pirmąsias gyvenimo knygas prasideda nuo „Trijų muškietininkų“. Ir labiau už d‘Artanjaną Aleksandro Diuma romane įsiminė orusis grafas Atas, dar labiau žavėjo Aramis, jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją, karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje. Bet prasidėjo viskas, be abejo, ne nuo A. Diuma, o prieš tai buvo V. Haufo „Nykštukas Nosis“ bei „Mažasis Mukas“, Dž. Rodario „Čipolinas“, A. Tolstojaus „Buratinas“, A. Lindgren „Karlsonas“, M. Tveno „Tomas Sojeris“, „Heklberis Finas“... Labai svarbu, kas tau, būnant dar vaiku, paduoda pirmąją knygą. Prisimenu dovanų gautą knygą, būtent minėtas V. Haufo pasakas, iš tetos, tėvelio sesers. Savo inteligencija, įsimenančia kalba, ši teta man buvo didžiulis autoritetas, todėl ir įsiminiau tą jos įteiktą knygą. O šiandien noriu visus paraginti – dalinkimės knygomis su vaikais, nes taip mes padėsime jiems suvokti pasaulį.
Aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje duris atvėrė socialistinių šalių knygynas „Draugystė“, o vėliau – ir kapitalistinių šalių knygynėlis. Neblogų užsienio autorių kūrinių pateikdavo žurnalas „Inostrannaja literatūra“. Tad galėjai jau šio to rasti. Aišku, tai ne dabar. Tada viskas, kas geresnio, buvo deficitas. Knygynų darbuotojos buvo gerbiamos, vilkdavai joms konjaką ir saldainius už paliktas knygas it gydytojams už patikrintą sveikatą ar gydymą. Šie gautas dovanas pernešdavo į knygynus. Ir ne tik gydytojai. Žuvies, mėsos ir kitų parduotuvių darbuotojai savo deficitus irgi pernešdavo į knygynus mainais už knygas. Kartą gavau žuvies taukais apibėgusią knygą. Pardavėja atsiprašinėjo – pasirodo, ant man paliktos knygos ji uždėjo jai atneštą riebią žuvį, o gerų maišelių tuomet nebuvo. Tik džiaugtis, kad anuomet labai daug buvo skaitoma būtų neteisinga. Diduma tų „iš po prekystalio“ gautų knygų nusėsdavo sugebančių jas gauti lentynose ir jie jų net neatsiversdavo.
Nežinau, ar apie didelę meilę knygoms liudija vienas mano pažįstamas, atmintinai mokantis visą J. Hašeko knygą „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Girdėjau, kad yra mokantis net visą V. Šekspyrą. Čia tai bent! Prisiminiau Anglijoje girdėtą linksmą istoriją apie pobūvyje susitikusius gydytoją ir šekspyrologą. Šiek tiek kauštelėjęs gydytojas papasakojo, kad jis gali prikelti mirusius ir kartą buvo prikėlęs Šekspyrą. Be abejo, tai sudomino Šekspyro tyrinėtoją. Jis panoro daugiau apie tai sužinoti. Deja, gydytojas prisipažino, kad kažko daug papasakoti negali, nes prikeltas Šekspyras išgyveno labai trumpai ir vėl mirė nuo patirtos gėdos. „Kas jam nutiko?“ – klausė šekspyrologas. „Jis pradėjo lankyti jūsų kursus ir jūs sukirtote jį per egzaminą“, – atsakė gydytojas.
Literatūriniuose vakaruose dabar neapsieinama be klausimo, ar išnyks spausdinta knyga. Bent aš neprognozuočiau. Atsakyčiau – bus kaip bus. Skaitančią žmoniją jau galima suskirstyti į tris rūšis: tuos, kurie skaito tik kompiuterių ir kitų mobiliųjų įrenginių ekranuose, tuos, kurie skaito tik popieriuje, ir tuos, kurie skaito taip, kaip jiems pato-giau – ir ekranuose, ir popieriuje. Ir visi stebi popierinės knygos kovą su elektronika.
Kodėl skaitome knygas? Didieji išvardija daug priežasčių: iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką, o gal iš smalsumo, noro ką nors sužinoti, pagarbos svetimai patirčiai, žinant, kad rašytojai yra talentin-gi, ir noro iš jos pasimokyti, tobulėti. O gal todėl, kad ir kiti skaito. Ypač knygas, kurias tie kiti „labai“ skaito. Dar gali būti dėl noro jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti. Nors tai retas atvejis. Reta ir iš baimės atsilikti, nes jei tau niekas nerūpi, tai nerūpi ir tai. Kaip bebūtų, džiugina, kad ilgame sąraše, kuriame išdėstyta tai, kas madinga – drabužiai, muzika, automobiliai, yra ir punktas – „madinga skaityti“.
Viename tekstų apie mokyklą klausiau, ar prisimeni savo mokytojų pavardes. Džiaugiuosi, jog lietuvių kalbos ir litera-tūros mokytojų pavardes prisimenu. Todėl nesunku buvo atsakyti, kodėl aš skaitau. Tiesa, sumąsčiau, jog esu tradicinis literatūros vartotojas. Man skaitymas – pramoga. Net nežinau, ar tai gerai. Jaučiu, kad ne darbą dirbu, bet, vakarietiškai tariant, turiu gerą laiką. Kaip viską spėju? Nežinomus autorius, jei jų knygos iškart „neužkabina“, imu skaityti kas dešimtą puslapį. Jei sudomina, grįžtu ir pradedu nuo pradžių, jei ne, net storą knygą greitai dedu į šoną (pavyzdžiui, 300 puslapių skaitant kas dešimtą, reikia perskaityti 30 puslapių, nors jau ir po 15 gali baigti). Tiesa, negaliu pasigirti, kad giliai įjunkstu į puslapius, kaip kiti. Nė karto skaitydamas nesu pravažiavęs savo stotelės. Girdėjau skaitytoją pasakojančią, kad skaitydama ji pajunta, kaip kyla į viršų. Deja, man taip nebūna.
Atskiras reikalas – poezija. Vėl klausimai: kaip skaitoma poezija, ar skaitydami patiriame malonumą, kokius pojūčius ar jausmus provokuoja jos skaitymas? Čia jau būtų galima gilintis į paties skaitymo mechaniką, nors gal tebūnie viskas paprasčiau. Eilėraščiai nėra ilgi, tad daug laiko nesugaišti. Jei eilėraščiai žadina nuobodulį, elgiesi vienaip, jei jie sukelia gerų jausmų – kitaip. Poetus greitai perkandi, jie tau ne šimtapuslapinių romanų autoriai.
Italo Kalvino romano „Jeigu keleivis žiemos naktį“ pagrindinis veikėjas – Skaitytojas – džiaugiasi nusipirkęs naują knygą, bet vos pradėtas skaityti romanas netikėtai nutrūksta įdomiausioje vietoje. Leidybos brokas. Skaitytojas nepraranda vilties perskaityti jį sudominusią knygą. Sugrįžęs į knygyną, jis iškeičia ją į – kaip tikisi – nebrokuotą egzempliorių, bet jo rankose atsiduria visai kito romano pradžia. Istorijai artėjant prie kulminacijos, pasakojimas vėl nutrūksta, palikdamas ir Skaitytoją, ir skaitytojus nežinioje. Taip – dešimt kartų. I. Kalvino įtraukia mus į savo naratyvines pinkles ne atvirai, o meistriškai pasinaudodamas kalbiniais triukais, kad išviliotų iš saugaus stebėtojų kampo ir įviliotų į romaną. Nustebina jau pirmieji sakiniai, kuriais autorius kreipiasi į skaitytojus: „Tu pradedi skaityti naują Italo Kalvino romaną „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Atsipalaiduok. Susikaupk. Nuvyk šalin visas kitas mintis. Tegul tave supantis pasaulis išnyksta migloje.“ Rašydamas antruoju asmeniu, I. Kalvino neleidžia mums atsiriboti nuo Skaitytojo. Nors geriau už Skaitytoją žinome, kad mums niekada nepavyks užbaigti nė vienos pradėtos knygos, susitapatiname su juo ir įsitraukiame į knygų paieškas.
Būna, kad knygos iškart nepastebime, atrandame tik vėliau. Jau esu rašęs, bet dar kartą noriu pakalbėti apie vieną iškart mano nepastebėtą knygą – Anthonio de Mello meditatyvius pasakojimus „Varlės malda“ (išleido „Dialogo kultūros institutas“). Anthonis de Mellas gimė Indijoje, gyveno Niujorke, kur daugiau nei prieš dvidešimtmetį mirė. Indijoje įkūrė ir vadovavo sielovados institutui Sodhata, kuriame ruošiami dvasiniai vadovai. Autorius perteikia įvairių kraštų liaudies išmintį, pavyzdžiui, šią apie kažkur dingstantį rabiną.
Tikintiesiems buvo smalsu, kur jų rabinas dingsta kiekvieno šabo išvakarėse. Jie įtarė, kad jis paslapčia susitinka su Visagaliu, tad pasiuntė vieną iš savųjų jį sekti. Štai ką jis pamatė: rabinas persivilko prasčioko drabužiais ir išėjo patar-nauti paralyžiuotai moteriai. Kai seklys sugrįžo, tikintieji klausė:
 – Tai kur dingsta rabinas? Ar jis kyla į dangų?
 – Ne, – atsakė siųstasis, – jis kyla dar aukščiau.
Knygnešių buvo tik Lietuvoje. Kitos tautos net žodžio „knygnešys“ neturi ir nežino, kas tai yra. Visą laiką lietuvis gerbė knygą. Kai liūdna, geriausias vaistas – knyga. Tikiu, ir jaunimas grįš prie knygos, nes kaip be jos. Gero skaitymo! Juk žiema vis tiek yra žiema. Pabaigoje viskas bus OK, o jei nėra OK, vadinasi, dar ne pabaiga