Sakoma, kad žmogus pats savo likimo kalvis, tačiau kartais pradedu tuo abejoti... Manau, daugelis gyvenimo momentų, o ypač svarbiausieji, yra nulemti ,,iš auksčiau‘‘. Tuo įsitikinau ne kartą, o viena – MŪSŲ SUSIPAŽINIMO – istorija atmintin grįžta nuolatos...
Viskas prasidėjo, kai buvau vienuoliktokė gimnazistė, besirūpinanti artėjančiais egzaminais. Kiekvieną rytą į mokyklą keliaudavau autobusu, o išlipus dar tekdavo iki mokyklos apie dešimt minučių eiti pėstute. Tos minutės pralėkdavo akimirksniu, tačiau net ir skubėdama spėjau įsidėmėti vieno vaikino veidą, kuris taip pat kasryt eidavo, tik į priešingą pusę nei mes su bendraklasėmis. Žavus šviesiaplaukis, dangaus žydrumo akimis... Ak.
Prisimenu, jaunuolis rimta veido išraiška skubėdavo kiekvieną rytą. Prasilenkdavome, tačiau jis tik retkarčiais žvilgtelėdavo į gausų mūsų būrelį, ir nors labai retai, tačiau mūsų žvilgsniai susitikdavo. Galbūt tas rimtumas ir sužavėjo mane, norėjosi sužinoti, kas slypi to vaikino viduje, kur jis kasryt skuba, koks jis?.. Smalsumas virte virė manyje.
Keista, o gal ir naivu, tačiau jis tapo mūsų kelionės dalimi. Ir kaip mažos mergaičiukės su geriausia drauge vis juokaudavome, kad reiktų jį užkalbinti. Kai ryte jo nesutikdavome, prisigalvodavome įvairiausių istorijų – gal jis susirgo, gal kažkas negero atsitiko...Atėjus Valentino dienai planavome jo skruostą papuošti širdele, tačiau taip ir neišdrįsome...
Likimas taip lėmė, kad susipažinome tik prabėgus keletui metų ten, kur niekad nesitikėjau jo sutikti, kai jau buvau pirmą kursą baigusi studentė. Dabar žinau, kad tas vakaras buvo išties lemtingas.
Tą vakarą, kai su drauge nusprendėme eiti pašokti, atsipalaiduoti, buvau neseniai pasveikusi, tačiau matyt nuojauta pakuždėjo, kad reikia eiti. Ir ką jūs sau manote – ten buvo JIS!
Man buvo taip gera šalia tavęs, jausti tavo kvėpavimą, alsuoti TAVIMI..
Pašokome keletą šokių, kol Laimis (toks mano žavaus princo vardas) suskubo namo. Sunerimau, kad galbūt jam esu neįdomi... Apsikeitėme telefono numeriais. Nenorėjau, kad tuo viskas pasibaigtų ir jis dingtų iš mano gyvenimo pažadėjęs paskambinti, kaip dažnai atsitinka...
Kitą rytą nekantraudama brūkštelėjau jam sms žinutę. Bijojau, kad neatsimins manęs, tačiau buvau gerokai nustebinta, kai jis atrašė, kad puikiai pamena žavią žalių akių savininkę, kuri jo širdį privertė plakti stipriau. Buvau be galo pamaloninta, nes užteko vieno vienintelio vakaro, kad pajustume abipusę simpatiją bei trauką.
Visa ši istorija galėjo nė neprasidėti, jei ne tas lemtingas rugpjūčio 14-osios vakaras. Būtent ši data tapo simboline, nuo kurios ir skaičiuojame savo laimingas dienas kartu. Esame drauge jau šiek tiek daugiau nei trejus metus.
Labai džiaugiuosi, kad moteriška intuicija manęs neapgavo ir tas žavus jaunuolis, kurį regėdavau tik praeinantį pro šalį, dabar gyvenimo keliu žengia šalia – toks, apie kokį visada svajojau – geras, nuoširdus, simpatiškas ir mylintis.
Ir, be abejo, mylimas!
Tavo Valentina ;)
(Rašinio autorės vardas ir pavardė redakcijai žinomi.)
