„Myliu Tave, kaip savo begalinį troškimą gyventi... Myliu, kaip angelą, nušviečiantį man visą gyvenimą... Myliu taip, kad nemoku tos meilės Tau pasakyti...“ – tai tikra tiesa, kurią visada troškau išsakyti savo brangiausiam žmogui. Meilė man yra viskas, tiesiog gyvenu meile.

Mano meilės istorija prasidėjo prieš 3 metus, 3 mėnesius ir tęsiasi iki šiol. Su mylimuoju susipažinome per vieną socialinį tinklalapį. Ir kaip bebūtų keista, pamačiusi jo nuotrauką, aš parašiau pirmoji. Jis atrodė žavus, vyresnis, – tiesiog labai traukė mano akis. Ir po kelių laukimo dienų jis man atsakė... Šitaip bendravome porą mėnesių. Svarbiausia buvo tai, kad į tą svetainę nebuvau įkėlusi savo nuotraukos, taigi jis negalėjo matyti, ar aš graži, ar baisuoklė. Tačiau jam tai buvo nesvarbu.
Po dviejų mėnesių galiausiai susitikome. Buvo jau rudens pabaiga, tačiau dar nešalta. Aš dažnai per atostogas važiuodavau pas tetą, o mano būsimasis vaikinas gyveno visai netoli. Pagaliau atėjo ta diena, kai turėjome vienas kitą pamatyti, bet įvyko visokiausių trukdžių. Pirmiausiai man išsikrovė telefonas, o kroviklį kaip tyčia buvau pamiršusi pasiimti... Teko slapčia imti tetos telefoną, kad galėčiau jam parašyti, bet... aš tada atmintinai dar nemokėjau jo telefono numerio, dėl to labai išgyvenau. Tačiau sėkmė nusišypsojo – radau numerį savo užrašų knygutėje – širdy pasidarė lengviau, nes bijojau, jog nebesusitiksime...
Greitai turėjau išvažiuoti, nes atostogos ėjo į pabaigą. Slapčiomis jam parašiau ir paminėjau, kad ištrintų tą numerį, iš kurio jam rašiau, juk jis ne mano – nejauku darėsi pagalvojus, kas būtų, jei jis kada parašytų ir tai perskaitytų mano teta!
Pirmasis pasimatymas nebuvo labai ypatingas, tiesiog paprastas ir malonus. Viskas pasisuko kita linkme, kai mus pradėjo sekti mano teta. Pamačiau, kad ji eina iš paskos, nors stengėsi neišsiduoti ir ėjo arčiau gyvenamųjų namų. Supratusi, kad mus seka, aš labai susijaudinau: juk tai pirmasis pasimatymas mano gyvenime! Bet vaikinas nepabijojo ir elgėsi natūraliai – lyg niekur nieko, ir dar mane ramino, kad labai nesijaudinčiau. Vis dėlto susitikimo su mano teta neišvengėme, nes mudviems besišnekučiuojant prie laiptinės, kur aš gyvenau, pasirodė teta. Ji mane išvadino slapuke, kad nepasisakiau, kur einanti, ir dar vos iš gėdos nenumiriau, kai ji man į rankas įdavė 10 litų bei liepė nueiti į kavinę. Buvo tikra gėda, nes vaikinas turėtų pakviesti merginą, o ne mergina vaikiną. Po to jaučiausi nekaip...
Nors pasimatymas buvo keistas, tačiau mes iki šiol esame kartu, džiaugiamės vienas kitu ir liepsnojame meile. Tad esu labai dėkinga gyvenimui, kad man atsiuntė šitą nuoširdžią ir gražią meilę.

Slapukė :)

(Rašinio autorės vardas ir pavardė redakcijai žinomi.)