- Ar gali man papasakoti, kas yra meilė? – paprašė katinas, kai pasak poeto, „sparnas miego malonaus“ jau buvo palietęs mano krūtinę.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
- Tai sudėtinga tema, Markizai, – tariau savo katinui. – Labai lengva „nugrybauti“ į lankas, o tuomet meilė tampa it nevykėlės šeimininkės persaldinta arbata – toks pasibaisėtinai šleikštus dalykas, kad gali net supykinti...
- Na, jau... – sukluso Markizas. – Betgi kates tu myli. Vadinasi, gali papasakoti.
- Iš kur tai ištraukei?
- Visi taip sako, – kuo rimčiausiai patikino katinas. – Bet tai, kiek suprantu, ne tas pats, kas meilė priešingai lyčiai?
- Taip, tai visiškai skirtingi dalykai. Tačiau kačių naudai galiu pasakyti, kad jos dažnai nuovokumu lenkia žmones.
- Netgi šitaip? Labai įdomu. Gali tęsti... – sukluso Markizas.
- Pavyzdžiui, jos niekada rimtu veidu nekalba kvailysčių ir neverčia tavęs klausytis bei tuo žavėtis. Katės neįkyri savo dėmesiu, puikiai jaučia žmogaus nuotaikas, vidinį pulsą ir beveik neveidmainiauja. Kai būna liūdna, kai neramu, katė atsisėda greta, prisiglaudžia ir tyli. O ką daro moteris? Ji užverčia lavina klausimų, į kuriuos nėra noro atsakinėti kaip dažniausiai nėra ir pačių atsakymų. Moteriai ne tiek svarbu tavosios problemos, kiek proga išsikalbėti.
- Kodėl, žiūrėdamas į mane, tu vis šypsaisi, – paklausė katinas.
- Todėl, kad tave gera matyti... Be to, katė priima žmogų tokį netobulą, koks jis yra, arba visai nepriima, bet niekad nebando pakeisti pagal savo supratimą. O moteris dažniausiai kelia sąlygų arba turi aiškų suvokimą, kaip tave „reikia keisti“... Katės gerbia kito laisvę, tačiau to paties reikalauja ir sau. Antraip nuoširdūs, pasitikėjimu grįsti ryšiai su kate neįmanomi.
- Ir tai viskas? – paklausė katinas. – Galėtumei pridurti, jog katė švelnumu ir gracija lenkia bet kurią baleriną – taip esu girdėjęs tave kalbant.
- Na, žinoma, – nusijuokiau. – Jos gražios, protingos, vikrios, gracingos, nuovokios, žinančios savo vertę... Mielos, bet ne pataikūnės. Pelnęs katės draugystę, gali būti tikras, kad ji neišduos. Apie moteris, deja, to nepasakyčiau... Be to, netyčia iškrėtusi kokią šunybę, katė, skirtingai nei moteris, nepuola tavęs kaltinti ir nelaukia (kaip kai kurie žmonės), kad dabar jai turiu būti už tai amžinai dėkingas...
- Bet vis dėlto noriu išgirsti, kas yra meilė. Na, ta, jūsiškė. Ta žmogiškoji... – paklausė Markizas.
- Štai daugiau nei prieš tūkstantį metų gyvenęs daugybės veikalų autorius, gydytojas ir filosofas Avicena buvo tikras, jog meilė yra liga, panaši į apsėdimą arba melancholiją... Anot jo, „ligonio“ akys būna įkritusios, sausos, ašaros ištrykšta tik verkiant, ligonis dažnai juokiasi, tarsi matytų ką nors malonaus arba girdėtų džiugią žinią. Įsimylėjusio elgesyje nėra tvarkos, pulsas irgi nelygus, netvarkingas...
- Baisu, – tarė Markizas. – Ir kaip pasveikti nuo šitokios nelaimės?
- Avicena tikėjo, jog meilės objekto nustatymas yra viena iš gydymo priemonių. Nelaimingajam girdint būdavo vardijama daug moterų vardų, pakartojant juos po keletą kartų, tuo pačiu ranka čiuopiant nelaimėlio pulsą. Jeigu pulsas staiga pasikeisdavo, pavyzdžiui, pasidarydavo trūkčiojantis, tai rodydavo, kad buvo ištartas mylimosios vardas. Po to lygiai taip pat vardindavo gatves, namus, amatus, miestus ir t. t.
- Ir šito visuomet pakakdavo? – paklausė katinas.
- Regis, kad ne, kadangi Avicenos traktate minimas žmogus, kuriam „sugrįžo sveikata ir ant kaulų vėl atsirado mėsos“ tik po to, kai pasimatė su savo mylimąja. Taip pat garbusis Avicena, kaip kitą išeitį siūlė įsimylėjėliui girdint meilę pašiepti, ją vaizduojant kaip pamišimą arba apsėdimą...
- Bet tai buvo seniai... O kaip tu pats pavaizduotumei šitą būseną? – paklausė Markizas.
- Panašu, kad meilė žmonėse atjungia kai kurias „mikroschemas“. Netgi, kai ji yra vienpusė, be atsako. Paprastai čia jokie sveiko proto argumentai neduoda efekto... Čia aš kalbu apie nelaimingą meilę...
- Vadinasi, meilė būna ir laiminga? – pasmalsavo Markizas.
 – Yra. Na... bent manoma, kad tokia yra... Tačiau ją patyrusių, ko gero, tik vienetai.. Gal apie tai pakalbėkime kitąkart?
- Ir vis dėlto man įdomu...
- Pavyzdžiui, yra moteris, apie kurios egzistavimą iki tam tikro laiko nė nenutuoki. Netikėtai ji įsirėžia į tavo gyvenimą, sujaukia jį, apverčia aukštyn kojomis... ir vėl netikėtai dingsta nežinomybėje. Pasijunti sužeistas, praradęs ramybę, sutrikęs ir nežinantis, ko griebtis ir ką toliau daryti. Bandai žiūrėti filmą, o čia tau būtinai kas nors primins, ko nebeturi; įsijungi mėgiamą muziką, o ji netrukus ima gelti šalčiu. Tada čiumpi knygą ir pastebi, kad akys tik bėgioja eilutėmis, o teksto prasmė nepasiekia sąmonės... Kartais bandai užsiminti draugui – ieškai patarimo, kažkokios atramos ar siūlo galo, už kurio galėtumei nusitverti... Bet pamatai, kad ir tai nieko neduoda. Tada palengva ateina supratimas, kad padėti gali nebent stebuklas. Bet šitai paskutinei vilčiai reikia laiko... Lieka laukimas ir, žinoma, jokių garantijų...
- Vadinasi, žmogui būdinga sąmoningai ieškoti to, kas jam teikia kančią? Argi tai išmintinga? – pasitikslino Markizas.
- Pasak vieno protingo žmogaus, žmogaus aistros nuolat tyko sau grobio, o protas miega, kol galiausiai skausmas jo nepažadina... Kita vertus, netgi jeigu tavo meilė liko be atsako, jeigu ji atnešė labai daug skausmo ir chaoso, šimtus neatsakytų klausimų, bemiegių naktų... ir tada joje buvo kažkas švento ir nepamirštamo. Dar daugiau, tu ir vėl ryžtumeisi dėl vienos šitokios palaimos valandos praeiti visą skausmo pragarą iš naujo... Gyvename per trumpai, kad tenkintumėmės kiču, pigiais pakaitalais: pusiau draugyste, pusiau malonumu, pusiau pagarba, pusiau darbu, pusiau meile, pusiau gyvenimu... Todėl viliamės ir ieškome, kenčiame ir laukiame žinodami: jeigu pasiseks, visi mūsų patirti vargai nublanks žiūrint į besišypsančias mylimo žmogaus akis. Senovės Romoje buvo žinomas posakis „Amor omnia vincit“ – meilė nugali viską. Tad jeigu gyva tegul ir mažiausia viltis, jos, tikrosios ir vienintelės, galima laukti visa gyvenimą.
- Tu pažėrei visokių pavyzdžių, bet, regis, jog man tikroji jos esmė vis dar lieka neaiški... Beje, ar tikrai meilė yra amžina (girdėjau žmones taip kalbančius)? – pasidomėjo katinas.
- Esu linkęs pritarti apaštalo Pauliaus minčiai, jog meilė – amžina. Tiesa, šitaip sakydamas jis turėjo omenyje agapę – vieną iš kelių meilės pasireiškimų. Meilė – tai ėjimas į kitą su tikslu, kad jis arba ji būtų laimingas. Jei tikrai myli, gali nė nemirktelėjęs dėl mylimo žmogaus žengti kad ir į ugnį, nesiskųsdamas, bet laikydamas tai didžiausia laime. Tikra meilė – altruistiška ir linkusi aukotis.
- Klausausi tavęs ir galvoju: kaip gerai, kad mes, katinai, su tuo nesusiduriame. Nenorėčiau dėl nieko aukotis. Net dėl pilno dubens šviežių žuvelių, – pasakė Markizas ir ėmė snausti. Netrukus jo ramus murkimas pripildė vakaro prieblandoje skendintį kambarį.