Šio teksto pavadinimas tiktų temai apie ironiją. Bet tekstas bus ne apie ją. O jei dėl brangimo, tai peržvelgęs statistikos rinkėjų rezultatus pastebėjau, jog paskutiniu metu maistas kas mėnesį pabrangsta apytikriai 1 proc. Aišku, vieni produktai pabrangsta kiek daugiau, kiti mažiau, bet vidurkis – 1 proc. Žodžiu, per metus 12 proc. Nors yra tvirtinančių, kad šie skaičiai per švelnūs, viskas brangsta dar labiau.

Ričardas JAKUTIS
Astrologai savo klientams šiandien pranašauja: „Jums skirta gyventi užsienyje“. Nuo 1990 m. iš Lietuvos emigravo penktadalis gyventojų – 720 tūkst. žmonių (grįžo 110 tūkst.). XVI amžiuje žmonės bėgo į Lietuvą. Štai kokie buvo laikai. Deja, XVII amžiuje lietuviai pradėjo emigruoti: 1654 m. riteriui iš Kuršo Jokūbui Kelteriui jo krikštatėvis, Anglijos karalius Jokūbas I, padovanojo Tabago salą Karibų jūroje, kurioje buvo įkurta naujakurių kolonija iš Kuršo. Didesnė emigracija prasidėjo XIX a. vidury, kai žlugo Lietuvos-Lenkijos valstybė. XIX a. pabaiga gali būti apibūdinama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į Vakarus (dažniausiai – į JAV) pradžia. 1920–1940 m. į Vakarus iš Lietuvos išvyko 100 tūkst. žmonių.
Skaičiau straipsnį apie bedantę Lietuvą. Pasirodo, šalyje tiek daug žmonių neturi jokių dantų, kad bedančiai galėtų užpildyti du Šiaulių miestus. Susidėti dantis kainuoja tiek pat, kiek nusipirkti naują gerą automobilį. Geri dantys – deficitas. Anuomet žmonės stovėdavo eilėse prie kiaulės pažandžių, šiandien – prie valstybinių ligonių kasų. O jei nebūtų tų emigruojančių, tai bedančių Lietuvoje būtų dar daugiau.
Kuo labiausiai lietuvaičius traukia Vakarų pasaulis? Atlygiu už atliktą darbą. Statistika byloja, jog mažiausiai lietuviai uždirba Ispanijoje – vidurkis 700 eurų, Didžiojoje Britanijoje jau 1 500 eurų, Danijoje, Norvegijoje dar daugiau.
„Kurių profesijų atstovai šiemet klestės ir uždirbs daugiau, o kam vertėtų jau pradėti krautis daiktus ir emigruoti?“ – štai jei į tokį klausimą sugebėtų atsakyti astrologai. Patarimų šiomis temomis išgirsti nebent iš ekonomistų lūpų. Kiek jie teisingi, kas pasakys, bet vis tiek kiek jų parinkau.
Sako, investuoti reikia į auksą. Žinia, auksas finansinių neramumų metu tampa itin paklausus, nes investuotojai jį laiko patikimesniu už vertybinius popierius ar grynuosius pinigus. Kita vertus, būtų neatsargu visus turimus pinigus skubėti paversti auksu. Aukso kainų šuoliai kartais gali būti gan trumpalaikiai. Dėl naftos kainų, tai Tarptautinio valiutos fondo tyrimai nustatė, kad maždaug 110 JAV dolerių kaina už barelį naftos yra ta riba, kurią peržengus pasaulinė ekonomika pradeda smukti. Reiškia, galima prognozuoti, jog naftos kaina nekils, o išliks dabartiniame lygyje. Namų bei butų pasiūla viršys paklausą, bet kainos, anot ekonomistu, nesikeis, gal net gyvenamasis plotas keliais procentais brangs. Tiesa, čia atskira kalba apie senos statybos namus ir naujuosius. Skaičiau, kad būstai labiausiai pigs Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje, o Lietuvoje kainos liks stabilios. Įdomu, kad analitikų paklausus, kur būtų galima investuoti palyginti nedidelę – nuo 10 iki 100 tūkst. litų – sutaupytą sumą, jie neturi aiškaus atsakymo. Iš visų atsakymų, išskirčiau nebent pasiūlymą: „Investuoti išsilavinimui“.
Krizė tęsiasi. Didieji teologai aiškina, kad „krizė“ yra biblinė kategorija, reiškianti „teismą“. Anot jų, jau antikinėje kul-tūroje krize buvo laikoma nuomonė ar sprendimas, įvardijantis gėrį ir blogį, tiesą ir neteisybę, nekaltumą ir kaltę. Žmo-gų ar tautą krizė ištikdavo akistatoje su teisingumu, o jos baigtis priklausė nuo to, ar tam tikri poelgiai bus pripažinti dori, ar ne. Krikščionys ir šiandien krizę apibūdina kaip kritinį „lūžio tašką“, nulemiantį gyvenimą arba mirtį, pavyz-džiui, ligos atveju.
Kodėl krizė vienus baudžia, o kitus ne? Iš krikščioniškojo mokslo išplaukia, jog jeigu atpildas už kiekvieną nuodėmę ateitų iš karto, neliktų ko teisti paskutinio teismo metu; kita vertus, jeigu nė viena nuodėmė nesusilauktų dieviško teis-mo dabar, padarytume išvadą, kad apskritai nėra Dievo apvaizdos. Žemiškos krizės yra tik amžinybės teismo atšvaitai. Jėzaus pasakojimai moko, jog iki amžinybės teismo mes dar galime atgailauti, pasimokyti, pasikeisti.
Anglijos bažnyčia išplatino maldą darbus dėl finansų krizės prarandantiems britams. „Išgirsk mane šaukiantį sumišime, padėk man aiškiai galvoti ir nuramink mano sielą“, – siūloma melstis. Skaičiau, kad nuo 1929 metų, kai pasaulyje prasidėjo pirmoji visuotinė finansų krizė, žmonija išgyveno dar 13 sunkmečių. Vieni truko vos metus ir stip-riai paveikdavo tik po kelias valstybes, kiti sutrikdydavo daugelio šalių ekonomiką. Sovietmečiu buvo stengiamasi, kad gyventojai krizės nepajustų. Baltosios butelis parduotuvėje sovietmečiu kainavo 4,12 ar 3,62 rublio, šampanas – 3,17 rublio. Šiandien populiarios diskusijos, kurie laikai geresni – „anie“ ar dabartiniai. Tamsta keiki politikus. Bet ar buvai nuėjęs balsuoti už kitus, kurie tau atrodo būtų buvę vertesni? Ar nevertėtų įvesti štai tokią tvarką: prašot pašalpų, pažiūrėti ar buvot rinkimuose? Jeigu jums nerūpi valstybė, kodėl jūs valstybei turėtumėt rūpėti? Ar taupant galima iškepti skanių bandelių? Nežinau, bet žinau tik tiek, jog ko į tešlą įdėsi – tą ir rasi.
Dėl degtinės ir šampano atskira kalba. Parašiau, jog sovietmečiu šie gėralai buvo pigūs, kad žmonės užsimirštų kur gyvena. Bet juk šiandien jie dar pigesni. Anksčiau 100 rublių buvo jau nemenkas atlyginimas, dabar 1 000 litų – minimumas. Žodžiu, 1 prie 10. Tad degtinė turėtų kainuoti 40 litų, o šampanas 30 (apvalinu). Bet degtinė kainuoja (visur čia kalbu apie 0,5 l tūrį) 20 litų, šampanas – 10 litų.
Patys populiariausi šio laikmečio žodžiai – skurdas, nepriteklius, asocialūs asmenys, girtuoklystės, benamiai. Sugalvota, kaip įmantriau pavadinti skurdą, kad šis žodis nerėžtų ausies – socialinė atskirtis, galimybių mažėjimas, motyvacijos stoka. Vadink kaip nori, bet skurdas yra skurdas. Dar suprantama, jei skursti neturėdamas darbo, bet keisčiausia, kad skursti ir dirbdamas. Gerai dar, kad valdžia liaudies neramina cituodama Seneką: „Niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gimdamas.“ Tiesa, valdžia gali džiaugtis, nes Lietuvoje skurdas savęs nedemonstruoja. Nemažai žmonių savo vargą slepia tarsi ydą, dalis su skurdu net geba susigyventi ar susitaikyti. Ir išvis keistoje šalyje gyvename – gydytojai ir mokytojai uždirba mažiau nei teisėjai. Lietuviui ne svarbiau, kad juos gydytų ar mokytų, bet teistų.
Nors Lietuvoje, kur pusė gyventojų laiko save skurdžiais (kitaip juk nemanytų, kad yra remtini, o paramos jau prašo 43 proc. Lietuvos gyventojų), yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Lengvųjų automobilių Lietuvoje užregistruota veik 2 mln. (jų padaugėja beveik 100 tūkstančių kasmet), tai yra, iš trijų žmonių du turi automobilius.
Todėl kalbant apie skurdą reikia pažymėti ir kitką. Publikacijų skurdo tema šiandien yra labai daug, ir tokia tendencija lyg ir pateisinama, nes juk krizė, žmonės praranda darbą ir t. t. Tačiau net ir ankstesnio kilimo laikais apie „skurdą“ buvo kalbama nemažai. Kodėl taip yra? Viena paprasta priežastis – dauguma kalbėtojų apie „skurdą“ kalba ir cituoja ne tikrąjį skurdą (t. y., kada žmonės neturi ką valgyti), o santykinį skurdą, kurį tiksliau reikėtų vadinti turtine nelygybe, t. y., kiek skiriasi žmonių pajamos.
Paprastas pavyzdys, įsivaizduokite žmonių grupę, kurioje pirmas uždirba tūkstantį, antras du tūkstančius, trečias – tris. Pagal ES naudojamą santykinio skurdo apibrėžimą, kad skursta visi tie, kas uždirba mažiau, nei 60 proc. vidurkio, su 1,2 tūkstančio atlyginimu būsi skurdžius. Dabar įsivaizduokime, kad visų grupės žmonių pajamos padidėja du kartus, t. y., tas, kuris uždirbdavo 1 000, dabar uždirba 2000, tas, kuris uždirbdavo 2 000, dabar uždirba 4 000, o 3 000 – 60 00. Skursta jau veik su 2,5 tūkstančių uždarbiu. Dabar įsivaizduokime, kad tos išaugusios pajamos staiga smarkiai sumažėjo: tas, kuris uždirbdavo 2 000, dabar uždirba 500, tas, kuris uždirbdavo 4 000, dabar uždirba 1 000, o 6 000 – 1 500. Skursta gaunantys 600.
Nustebino ir dar vieni statistiniai duomenys – gyvename geriau nei 90 proc. pasaulio gyventojų. Savo akimis nebūčiau regėjęs tokių duomenų, netikėčiau. Nors kai pagalvoji, kiek skurstančių Afrikoje, Azijoje ar Lotynų Amerikoje... Jei taip, tai prisiminus garsiojo Umberto Eco pamąstymus rinktinių straipsnių knygoje „Sukurti priešą ir kiti proginiai raši-niai“, mes irgi kuriame priešus. Rašytojas prisimena kaip kadaise Niujorke iš oro uosto važiuojant taksi, vairuotojas jo paklausė, iš kur jis atvyko. Sužinojęs, kad iš Italijos, smalsavo, kiek yra tų italų ir sužinojęs, kad tiek mažai ir kad italų kalba nėra anglų, nustebo (ši U. Eco istorija padeda mums kiek suprasti, kodėl niekas aname pasaulyje nežino tokios Lietuvos). Galiausiai taksistas paklausė rašytojo, kas yra jų priešai, tai yra etninės neapykantos kurstytojai, sienų pažeidėjai, su kuriomis tautomis nuo amžių italai kariauja dėl teritorijų. Rašytojas atsakė, kad italai su niekuo nekariauja. Taksistas tuomet kantriai paaiškino norėjęs sužinoti, kas yra italų istoriniai priešininkai. Rašytojas dar kartą atsakė, kad tokių nėra, paskutinį kartą italai kariavo daugiau nei prieš pusę amžiaus, be to, tą karą pradėjo su vienu priešu, o baigė su kitu.
Taksistas liko nepatenkintas. Nejau gali egzistuoti tauta, neturinti priešų? O ir rašytojas, geriau pagalvojęs, nusprendė, jog dėl priešų nebuvimo klydęs. Juk tarpusavio karai vyksta: gvelfai kariauja su gibelinais, šiauriečiai su pietiečiais, fašistai su partizanais, mafija su valstybe, vyriausybė su magistratūra...
Lietuviams irgi: jei nėra priešo – jį reikia sukurti. Ir Ciceronas, ir Augustinas juk irgi turėjo priešų. Tai buvo pagonys, kurie, skirtingai nei krikščionys, vaikščiojo į cirkus, teatrus, amfiteatrus, kėlė orgijas. „Priešai yra kitokie nei mes ir elgiasi pagal papročius, kurie nėra mūsų“, – sako Umberto Eco.
Gyvename keistu laikotarpiu. Atrodo, taip neseniai vedėme draugus sostinėje į prekybos centrą, kad šie pamatytų eskalatorių, o įvykių bei technikos progresas toks žaibiškas ir psichologai teigia, kad gaudamas tiek informacijos, kiek mes gavome per du pastaruosius dešimtmečius, žmogus turi jos srauto neatlaikyti ir mirti. Atlaikėme. Tiesa, anksčiau termino „durtinė žaizda“ nebuvo. O mūsų daugpartinėje sistemoje partijos niekuo nesiskiria, gal tik požiūriu į istoriją: vieni mąsto, jog sovietinis laikotarpis davė daug, kiti – jog nedavė nieko, o dar atėmė.
Pėsčiųjų perėja. Veik visi skrebinantys plunksną ar maigantys kompiuterio klaviatūrą gyvenimo analitikai yra aprašę, kaip automobilių vairuotojai nenoriai praleidžia pėsčiuosius. Be abejo, tiesos yra. Bet antra vertus, mūsų pėstieji irgi ne geresni. Automobilių virtinė, vienas norintis pereiti gatvę nelauks kol daugiau tokių atsiras, bet žengs jon drąsiai, iškėlęs galvą, su pasididžiavimu – mano pirmenybė. Įžengęs perėjon, žingsniuos palengva – stovėkit automobiliai. Manau, kad dažniausiai taip elgiasi neturintys automobilio, nors tuo atsikeršydami juos turintiems. Neteko matyti, bet įsivaiz-duoju, jog toks susireikšminęs pėstysis mielai pritūptų perėjos viduryje, pavyzdžiui, tvirčiau susiveržti batų raištelių. Tiesa, taip elgtis gal kiek ir rizikinga, nes koks neapsikentęs vairuotojas gali išlipti iš automobilio ir priėjęs spirti tupin-čiajam į sėdynę.
Kiekvienas žvilgsnis į veidrodį liūdina. Liūdesio nepaskandinsi, jis moka plaukti. Artėjant Įsimylėjėlių ir Moters die-noms, vyrams priminsiu, jog jie turi žinoti, kad moteris priklausys tam vyrui, kuris jos problemas išsprendžia ir nesukuria naujų. Toks jau tas gyvenimas ir nieko čia nepakeisi. Vasarą karšta, žiemą šalta. Prietaruose ir pranašystėse reikia ieškoti tik pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, jei į stiklinę įkrito musė, žinokite, kad praturtėsite. Įdomus faktas, jog mūsų planetoje 7 milijardų gyventojų skaičiaus riba buvo perkopta praėjusiais metais per Heloviną. Ar ne simboliška?
1990 metais Baltijos šalyse buvo atliktas intriguojančių išvadų pateikęs tyrimas. Buvo tiriama lietuvių, estų ir latvių pamatinių vertybinių orientacijų skirtumai. Respondentams sociologai pateikė keliolika klausimų. Į klausimą „Ar sun-kiu darbu galima kai ką pasiekti?“ teigiamai atsakė 41,2 proc. lietuvių, 65,6 proc. estų ir 50,4 proc. latvių. Paprašyti pakomentuoti pasakymą „Mirtis neišvengiama, todėl nereikia apie ją galvoti“, teigiamai atsakė 28,4 proc. lietuvių, 89,6 proc. estų ir 79,2 proc. latvių. Į klausimą „Ar buvau išauklėtas religingoje šeimoje?“ teigiamai atsakė 68,3 proc. lietuvių, 17,9 proc. estų ir 37,4 proc. latvių. Paklausti, „Ar religija svarbi jų gyvenime?“, su tuo sutiko 44 proc. lietuvių, 21,8 proc. estų ir 29,6 proc. latvių. Dievą tikį pasisakė 51,9 proc. lietuvių, 14,6 proc., estų ir 20,9 proc. latvių. Jeigu šiame tyrime atsispindinčios charakteristikos yra išlikusios iki šių dienų – tikėtina, kad taip ir yra – galėtume gana pagrįstai kalbėti apie kultūriškai išskirtinį lietuvių kultūros bruožą – labiau nei kitose Baltijos šalyse paplitusį tikėjimą gyvenimą valdančiomis antgamtinėmis jėgomis ir iš šio tikėjimo išplaukiantį menkesnį asmens suverenumo gyvenime supratimą.
Lietuvą šiandien palyginčiau ne su Danija ar Airija, bet su JAV. Pamąstykime, kiek panašumų. Meilė krepšiniui, gebė-jimas gana ilgai ir apie nieką kalbėtis, kantri muzikos populiarumas ir etnografinių papročių propagavimas (Lietuvoje savieji etnografiniai papročiai netgi keičiami amerikietiškais bei tenykštėmis tradicijomis). Vis prisimenu testą, kur JAV sociologai savo tėvynainių klausė, kokia muzika jiems artimiausia: 1) J. S. Bacho „Gerai temperuotas klavyras“, 2) Dž. Geršvino „Bliuzo stiliaus rapsodija“ ar 3) Dž. Verdžio „Traviata“. Pasirinkau antrąjį variantą, o paklausinėjęs lietuvių draugų sužinojau, kad ir jie rinktųsi tą patį. Palyginau tai su amerikiečių pasirinkimu. Pasirodo, mūsų muzikiniai pomėgiai sutampa – esame tipiško muzikinio skonio buržua.
Kažkur skaičiau apie žmogų, kuris buvo tvirtai įsitikinęs, kad senatvė ateina, kai tau 59 metai 2 mėnesiai ir 2 savaitės. Optimistai gi mąsto, kad vyrams senatvė tik po 80-ies, moterims – po 70. Kaip ten bebūtų, kiekvienas turime, irgi skaičiau, 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus, o svarbiausia, jog kai mąstome ar kalbame apie gėrį, gėrį prisišau-kiam.