Meilutė buvo dar maža, todėl nesuprato, kur iškeliavo mama, kodėl jos vietoj atsirado kita ir kodėl tėvelis buvo dėmesingas naujai namų gyventojai. Bėgo laikas, o mamytė taip ir negrįžo. Veltui mergytė kūkčiojo ant geltono pienių kilimo, raudojo pasislėpusi tankioje rugių girioje, maldavo, kad mama sugrįžtų... Tik pradėjusi lankyti mokyklą suprato karčią tiesą.
Su mokyklos draugais mergaitė neskubėdavo namo – užsukdavo prie motulės kauburėlio, išsipasakodavo savo dienos džiaugsmus ir vargelius, tada lėtu žingsneliu matuodavo žvyrkelį iki tėvo namų. O kur skubėti? Pamotei buvo reikalinga auklė mažam broliukui prižiūrėti, namų ruoša laukdavo jos rankelių. Ir taip iki penkiolikos metų. Nerimaudama vis laukė, kada ir jai išauš kitoks rytas.
Buvo vasara. Jaunimas nekantriai laukė, kada baigs įrengti naujus kultūros namus. Draugių prikalbinta, ryžosi paprašyti tėvo leidimo į šokius. Tą lemtingą vakarą pamotė buvo jos pusėje ir padėjo įtikinti vyrą, kad tas išleistų dukrą su draugėmis.
Lyg pabaidytas paukštukas Meilutė nedrąsiai žvalgėsi po salę, gėrėjosi muzika ir besisukiojančiomis poromis. Jos akys vis dažniau sustodavo ties vienu vaikinuku: šviesūs, vešlūs, garbanoti plaukai, po ilgomis blakstienomis matėsi išraiškingos tamsios akys, veidą puošė šypsena, dailus kostiumas... Kai naujam šokiui vyriokas pasilenkė ties ja, atrodė, kad sapnuoja, širdis kažkur iššoko, sumedėjo kojos, o kai pradėjo kalbinti, ji vos neprarado kalbos dovanos...
Patiko Valentinui Meilutė. Drovi, šiltos, gražios, spinduliuojančios gėrį akys, stora, juosmenį siekianti juoda kasa. Užbūrė iš pirmo žvilgsnio ši paprasta, miela mergaitė. Jiedu šoko vieną šokį po kito. Susipažino. Meilutė sutiko, kad Valentinas ją palydėtų iki namų. Buvo nuostabi, žvaigždėta rugpjūčio naktis. Virš miško kybojo didžiulis mėnulis, apšviesdamas kiekvieną keliuko duobelę. Jiedu kalbėjo daug apie ką ir atrodė, kad be galo seniai pažįsta vienas kitą. Tik pragydę gaidžiai priminė, jog prasideda nauja diena, o gal jau tada išpranašavo, kad prasideda nauja gyvenimo atkarpa.
Nors vasarą pakeitė auksinis ruduo, buvo jauku ir šilta apgobus abiejų pečius vešlių juodų plaukų sruogomis. Žaliaskarės eglės žiemą vasarą teikė užuovėją, išsiskleidę beržų pumpurai gėrėjosi karštais jų bučiniais, įsiliepsnojusia jaunatviška meile, pražydusia Meilute, tarsi pirmąja žibuokle saulės sušildytame žemės lopinėlyje.
Nors gyvenimo keliai vedė į priešingas puses – Valentinas sėmėsi žinių prie Baltijos krantų, Meilutė pasuko į šiaurinę Lietuvą, bet jų jausmams tai netrukdė, o tik dar labiau suartino. Kai Valentinas valgė kareivišką košę už Uralo kalnų ir atlikinėjo praktiką Novosibirsko platybėse, į abi puses skraidė šilti laiškai.
Džiaugsmui nebuvo ribų, kai mylimasis po mokslų baigimo atvyko į Šiaulius. Penkias dienas per savaitę jie praleisdavo kartu. Kinai, teatrai, koncertai ir ramūs vakarai buvo skirti jiems abiems. Skaičiavo draugystės metus nuo rugpjūčio iki rugpjūčio, mėgavosi vienas kitu.
Meilutė laukiasi... Ta žinia nenudžiugino Valentino tėvų. Girdi, per jauni tėvystei, jaunikis nesubrendęs tokiam atsakingam žingsniui, nėra pinigų vestuvėms, įkyrėjo Meilutės tėvas savo reikalavimais dėl bažnyčios, ir t. t. Taigi vestuvių nebuvo. Po aštuonerių draugystės metų pora pasuko skirtingais keliais. Širdys kunkuliavo, neatvėsino jausmų šalta žiemos šarma, bet ambicijos padarė savo...
Atėjo pavasaris. Darbe Valentinas patyrė sunkią traumą, jam amputavo pėdą. Ligoninėje viena iš pirmųjų lankytojų buvo Meilutė. Atsibudęs po narkozės Valentinas neapsidžiaugė. Suvokęs, kas nutiko, prarado norą gyventi, palūžo psichologiškai, nenorėjo savo likimo naštos užkrauti ant pečių artimiems, tuo labiau mylimajai. Kraujuojančia širdimi jis atstūmė pirmąją meilę...
Likimas pajuokavo, pasiųsdamas Meilutei kitą vyrioką jos ašaroms nušluostyti. Kol Valentinas grūmėsi tarp būties ir nebūties, laižėsi kraujuojančias žaizdas, pratinosi gyventi su negalia, naujasis draugas pasisiūlė jai savo ranką ir širdį, nors tikros meilės nebuvo...
Taigi Valentinas mokėjo už neseniai padarytą nepataisomą klaidą. Su artimųjų pagalba išgyvenęs skausmą, nusprendė ir jis vesti pirmą pasitaikiusią moterį. Taip ir padarė. Gimė nuostabi dukrytė, tik mažylės mamos jis nepamilo, o nesutarimai tolino vieną nuo kito, nes Valentino širdyje gyveno Meilutė. Sielvartas, išgyvenimai nedavė ramybės, alino sveikatą. Valentinas tapo nuolatiniu poliklinikų lankytoju. Tačiau gydytojų pastangos buvo bevaisės – už poros metų jis iškeliavo...
Ne saldesnis gyvenimas laukė ir Meilutės. Ji pasidarė uždara, liūdna, sielojosi dėl praeities, nepamilo savo naujo „Valentino“. Ir tik sūnaitėlio buvimas šalia jos dienas nuspalvindavo šviesia spalva. Dėl jo ir gyveno.
Praėjus keturiems mėnesiams po pirmosios meilės mirties, moteris susapnavo keistą sapną: buvęs mylimasis ją įsitraukia į duobę ir stipriai laiko, nors ji ir nesipriešina. Kitą dieną apie savo sapną prasitarė broliui: ką tai galėtų reikšti? Spėlioti ilgai neteko. Po savaitės, dėl nekvalifikuotos gydytojo paslaugos, Meilutei prasidėjo ūmus kraujo užkrėtimas. Kaip ir aną pažinties su mylimuoju naktį, šviečiant ryškioms rugpjūčio žvaigždėms bei tyliai šlamant medžių viršūnėms, laukdama savo Valentino Meilutė geso. Jis pasiėmė mylimąją pas save, ir dabar jų niekas nebeišskirs.
Sesuo
