Neseniai manęs paklausė: „Apie ką tau pačiam maloniausia rašyti?“. Mąsčiau mąsčiau ir nusprendžiau – apie ironiją ir humoro jausmą. Kaip be jų gyvenime? Tikrai laimingas esi ne tik tada, kai tau sekasi, bet kai kitam nesiseka.
Apibrėžti, kas yra toji „ironija“, nėra lengva. Kartais visą pasakojimą ar net didelės apimties kūrinį suprantame kaip ironišką žvilgsnį į pasaulį. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės.

Ričardas JAKUTIS
Sako, lietuviams su ironija sunku, bet girdėjau ir priešingą nuomonę, kad mūsišką ironiją nesunkiai galėtume ,,prastumti“ ir į pasaulinės ironijos sceną: bendri atpažinimo kriterijai, lėkštumo atsikratęs, o jo vieton intelektualių užuominų prikaišiojęs pasakotojas būtų tinkamai įvertintas ir Rusijoje, ir Amerikoje. Kita vertus, nors esama bendrų atpažinimo kriterijų, kartais lietuvišką šmaikštumą supranta tik pats jo kūrėjas – lietuvis. Lietuvio teigiančio ,,O kas galėtų paneigti?..“, tikriausiai nesuprastų nei amerikietis, nei japonas. Girdėjau, jog ypač puikia ir sumaniai užslėpta ironija didžiuojasi britai. Ko vertas britų parlamente paplitęs diskusijų sakinys: „...gal ir netiesa, bet užtai juokingai pasakyta“. Net apie mirusįjį sakoma: „O kaip mokėjo visus prajuokinti...“. Nors ir Lietuvoje po laidotuvių per gedulingus pietus mačiau vyrą dabitą, kuris asistavo visoms moterims, o gavęs žodį, paliaupsino mirusįjį, pakėlė už jį tostą ir dar pridūrė: „Kad man nereikėtų dar kartą stotis kalbėti, drauge siūlau pakelti šią taurelę ir už visas čia esančias moteris“.
Ironijos mokykimės iš žydų. Net pametęs pinigus, žydas dėkoja Dievui: „Ačiū, Viešpatie, kad paėmei pinigais“. Nors ir lietuviui sunkius periodus išgyventi padeda ironija. Tad šiuo metu ji labai reikalinga. Tiesa, žinau teigiančių, kad ironija yra tik sugebėjimas pagirti žmogų taip, kad jis įsižeistų ilgam. Juo labiau gali atsirasti prieštaraujančių ir teigiančių, kad ironija krizės metais yra šventvagiška. Kad ir, pavyzdžiui, toks teiginys, girdi, valdžia seniai suprato, kad lengviausiai paimti pinigus iš vargšų, nes nors pinigų jie turi ir labai mažai, bet pačių vargšų užtai yra daug... Gal ir juokinga, nors ir verkti norisi. Sugebėsime ar nesugebėsime įsisavinti statyboms skirtus ES pinigus? Jei sugebėsime, ar tai ką pastatėme nesudegs? O tarp mūsų mokesčių ir korupcijos yra harmonija. Konfucijus valdžios vyrams yra pasakęs: „Nevokite, nemeluokite ir jūsų pavaldiniai to nedarys“. Nors ironijos šiame raginime gal ir nėra. Šiuo atveju tikra tiesa. Valdininkas teisinosi, kad prabangią vilą jam pakišo priešininkų partija.
Bet nejaugi ištikus krizei tetinka tik liūdėti ir pulti neviltin? Tai, kas pasaulyje įvardijama kaip krizė, Lietuvoje vadinama stabilumu. Jei sunkus periodas paverčiamas pykčio išliejimo laikmečiu, niekam nuo to ne lengviau. Štai buvo vasara, o žiūrėk kitą dieną jau žiema, bet būna ir atvirkščiai. Skaičiau, jog 2012-aisiais buvo per pastarąjį šimtmetį daugiausiai perkūnijų – 56, kai šiaip jų skaičius neviršija 45. O juk perkūnijose irgi slepiasi savitas grožis. Ironija tai sveikata. Kažkas pasiūlė ligonines pavadinti sveikatos namais, o tai dabar ligoninė nuo žodžio „liga“.
Kaip nepritarsi garsaus pasaulio teologo Peterio Bergerio nuomonei, kuris, atrodo, turintis būti užkietėjusiu dogmatiku, teigia, jog pasišaipyti iš ko nors dar nereiškia negerbti to dalyko. Nebent čia tik vertėtų nepamiršti kinų išminties, kuri byloja: „Jei jau ketini juoktis iš žmonių, yra protinga pradėti nuo saviškių.“ P. Bergeris sako, jog gaila, kad įprasta manyti, girdi, tragedija yra rimtesnis dalykas nei komedija. Tiesa, kad tragedijoje žmogiškasis gyvenimas yra siejamas su mirtimi, o komedijoje tokios pabaigos bei dramos nėra ir pasaulį suvokdami pagal savo patirtis, tragediją neretai galime palaikyti tinkamesniu gyvenimo atitikmeniu. Išnyks mūsų planeta ir net visa Saulės sistema, nebent astronomai pakeistų nuomonę ir imtų skelbti naujas tiesas, todėl empiriniu požiūriu tragedija iš tiesų yra „rimtesnė“ nei komedija, turinti daugiau sąsajų su realybe. Bet kodėl anapus empirinio pasaulio negali egzistuoti kita, maloni realybė?
Vienoje TV viktorinoje „Kas? Kur? Kada?“ buvo klausiama, iš kokių trijų komponentų, anot G. Flobero, susideda laimė. Pasirodo, iš savanaudiškumo, sveikatos ir kvailumo. Žinovai daug nesuklydo: vietoj „kvailumo“ jie paminėjo „blogą atmintį“. Irgi tiktų.
Štai snobai ir visokie kiti intelektualai šiandien piktinasi, jog televizija bukina žmones. „Visai atbuksi žiūrėdama tuos savo serialus“, – sako vyras žmonai, eidamas į balkoną parūkyti. TV projektus reklamuoja ir patys jų kūrėjai, vedėjai ir net žiuri nariai (juk jiems už tai mokama). „Nuo naujojo sezono mes jums šoksime ir žavėsime šokiu taip, kad jūs neteksite žado“, – prisimenu, tokiais žodžiais vieną LNK sezoną pradėjo Vytenis Pauliukaitis. Kai Seimo narys šoka persirengęs karve – ironiška ar ne? Kas atsakys? Niekaip nesuprantu, kodėl šokių projektai nebuvo dalyvauti pakvietę Minedo. Suprantama, į dabar vykstančius dainų projektus jo kviestis neverta, nes dainuoti, jau visiems aišku, jo neišmokysi, bet štai šokti gal galima buvo bandyti.
Televizijų laidų tiek daug, kad dauguma jų sukurpiamos skubotai. Štai TV suranda žmonių. „Kas jie tokie?“ – surastieji klausia laidos kūrėjų. „Atleiskite vieni kitiems, po to papasakosime“, – atsako šie.
Serialai ir dainų bei šokių projektai žiūrimi ir giriami, girdi, niūroje lietuviškoje aplinkoje tai atsipalaidavimo oazė. Kaimynas nekenčia kaimyno, giminė giminės, bendradarbis to kolegos, kuriam labiau sekasi, o valdžia, t. y., mūsų tarnai, išlaikomi iš mūsų pinigų – tokie pasipūtę ir arogantiški, kad atrodo sprogs, gi apie medicinos ir švietimo sistemą išvis verta patylėti. Pažįstama, grįžusi į Lietuvą pasakojo, jog po gyvenimo ten, čia tik pasižiūrėjus dainų ar šokių projektus saulė nebeatrodo tokia tamsi, lietus – toks įkyrus, o žmonės – tokie niūrūs ir nelaimingi. Supratau, kad ji žiūrinti į ekrane dainuojančius ir šokančius tėvynainius nebėra nuskriausta ir pasijunta gimusi ten, kur visus metus šviečia saulė, o bananas nuo palmės tuoj pats į burną įkris. Gal ir vyrui tas pat. Žiūri žiūri ir mūsų moterys ima atrodyti gražiausios pasaulyje. O šiaip jau, bent man viena aišku, jog televizijos mirs, kai Algis Ramanauskas ims vesti maisto gaminimo laidas.
Kartą vakariečiams pabandžiau ironiškai pasakoti apie lietuvių valdžias. Gaila, atrodo, minties jie nepagavo. Pasakojau, jog komunistų valdžia buvo geriau. Tuomet kas iškildavo, būdavo prie valdžios vairo visą gyvenimą. O žmogui juk reikia turėti savo būstą, kažkokių daiktų jame, automobilį, aprėdų, jei įmanoma padėti vaikams, giminėms. Kai namą pasistatai, visą kitą įsigyji, vaikus, gimines aprūpini, ką toliau daryti? Tuomet imi sąžiningai dirbti Lietuvai. O dabar? Kol pasistatai namą, kol viską sukaupi, kol pasirūpini vaikais, giminėmis, žiūrėk ir tavo kadencija valdžioje pasibaigusi. Dirbti Lietuvai nebelieka laiko. Po tavęs ateina kiti, kurie dar neturi visų tų turtų ir viskas iš pradžių. Teisingiau – toji pat valdžia visą gyvenimą. Kai žmogus jau viską turi, kodėl jo vieton turi ateiti dar nieko neturintis? Tiesa, ir poreikiai anuomet buvo kuklesni, nes plėstis negalėjai: namas ne daugiau 130 kvadratinių metrų, butas tik vienas, automobilis tik vienas, kailinių irgi kažkiek neturėsi ir t. t.
Nesuvokiu, kas tie horoskopai, pranašystės, kas toji astrologija. Tik spėju: klastos ir išminties lydinys. Su ironija žiūriu į visa tai. Gal ir daugelis šitaip. Nors kai tik galima pasiimti tryliktą atlyginimą, prietarai dingsta. Tiesa, ekstrasensai uždirba daugiau pinigų negu iliuzionistai. Jei eidamas gatve užmini ant kanalizacijos dangčio, reikia, kad šalia einantis trinktelėtų per pakaušį. Jei nėra kam trinktelėti, tai reikia tai padaryti pačiam. Taip pat prieš ką nors svarbaus darant reikia papūsti. Tuomet sekasi, nes nupučiamos blogos dvasios. Dar visai netikėtai sužinojau, kad jeigu sugalvosi norą ir priliesi nėščiai moteriai pilvą, tai noras išsipildys. Kitas prietaras: jeigu iš ryto pirma sutiksite vyrą – diena bus sėkminga, jeigu moterį – nesėkminga. Tai labai suprantamas prietaras (galiojantis tik vyrams greičiausiai), nes jeigu sutikta moteris bus graži, tai po to visą dieną apie ją galvosi ir, aišku, darbai nesiseks. Sako, ypač didžiulė sėkmė lydės, jei rytą pirmąjį sutiksite žydą – išrinktosios tautos atstovą. Be to, nesunku išpranašauti, jog turtuoliai gyvena trumpiau. Tik būrėjos jiems to nesako, nes jie pas jas neitų ir už būrimus nemokėtų. Skaičiau, kad Lenkijoje praėjusiais metais už ezoterines paslaugas buvo surinkta 1,90 milijardo zlotų (apie 1,66 milijardo litų). Įdomu, kiek Lietuvoje?
Tik su ironija tegalima kalbėti apie mūsų elitą. XVII a. atsiradęs žodis „elitas“ buvo naudojamas vertingoms prekėms apibūdinti. XIX a. šis žodis imtas taikyti kalbant apie žmones. Išrinktosios tautos atstovai teigia, kad žodis „elitas“ kilęs iš jų tautos – izraelitas. Lietuviškame pasaulyje elitui priskiriami materialinių vertybių atstovai: verslininkai, oligarchai, politikai. O juk iš tikrųjų elitu turėtų būti vadinamas kūrybiškiausias visuomenės sluoksnis – poetai, mokslininkai, dvasininkai, subtiliausių vertybių atstovai, kūrėjai. Mūsų visuomenei vertėtų išgryninti elito sąvoką, kad jam būtų priskiriami žmonės pagal jų kūrybą ir darbą, atliktą dėl kitų. Analitikai sako, kad dabar tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį parodantys žmonės gali būti suskaičiuojami ant pirštų. Lietuvos elitas sunkiai integruojasi į pasaulinį elitą, kuris vadovaujasi kitomis taisyklėmis.
Elitinių žmonių draugijoje jaučiuosi nejaukiai. Prisimenu vieną tokį pasisėdėjimą. Žiūriu į veidus ir galvoju, ką čia pasakius. Pradėjau nuo to, kad negaliu pakęsti pseudointelektualių pokalbių, kuriuose maišosi klaidingos alegorijos ir didaktikos. Sakiau, jog tai savo psichologinių negalių išaukštinimas, prikabinus jas prie globalinių problemų. Pastebėjau, jog manęs įdėmiai klausosi. Gerai skeliu – pagalvojau. Štai ką reiškia elitas, pagalvojau, tik taip tepasikalbėsi. Todėl, kai atsibosta lindėti namuose, keliauju į vakarėlius ir nebijau ten skiesti nesąmonių, nes nėra tuose vakarėliuose tikrų žinovų ir niekas tavęs nedemaskuos: rimtais darbais užsiėmę žmonės laiko vakarėliuose nešvaisto. Tad kai nežinote, ko tiksliai ieškote, geriau būkite namuose.
Kokias knygas skaito ar kokius filmus žiūri elitas? Pasikalbėjus su jais, paaiškėja, kad jie nieko neskaito ir nieko nežiūri. Bet jei ką paskaito, tai renkasi tuo metu garsų autorių ir, pavyzdžiui, skaitydami Henriką Ibseną, jie pergyvena ne dėl Hedos ar Noros likimų, o kremtasi jei jų niekas nemato skaitant Ibseną.
Atšventėme Įsimylėjėlių dieną, artėja Moters diena. Jei moteris sako „Neturiu kuo apsirengti“, kitas jos sakinys bus „Tu manęs nemyli“. Moterys sukasi itin greitai. Štai parduotuvėse apsipirkinėja 100 litų per minutę greičiu. O būna ir dar greičiau. Mažiausiai moterys kalba šį, vasario mėnesį, nes vasaris trumpas, todėl vyrai, atsidėkodami už vasarį, jas sveikina kovą. Moterys geriau skiria kvapus, geriau girdi, geriau mato naktį, greičiau pabunda, bet dažniau liūdi. Vyrų ir moterų laimė susideda iš tų pačių komponentų, tik kitos proporcijos. Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Kuris įdomesnis – standartinis vyras ar standartinė moteris? Mąstytojai atsakytų – buitinis nulis. O kuo geriau būti – vyru ar moterimi? Amžių klausimas. Ir neatsakomas. Statistikos rinkėjai ištyrė, jog vyrai dažniausiai ir nori būti vyrai, o moterys – moterystės šalininkės.
Ar mūsų jaunimui artima bei suprantama ironija? Jaunystė laikoma labiausiai trokštamu amžiumi. Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė yra daugelio įvairių procedūrų ciklas. Kodėl norime būti jauni? Nemanau, kad todėl, jog statistiškai jauni žmonės yra sveikesni, fiziškai pajėgesni, be to, kiekvienas nori būti gražus ir patrauklus, o ne raukšlėtas ir kuprotas. Proto atžvilgiu tai jauni žmonės yra net kvailesni, gyvenimo nemokyti arba dar nedaug mokyti, nes daug kas ateina su amžiumi. Manau, jog būti jaunu labiausia malonu dėl gyvenimo atvirumo pojūčio. Kuo ilgiau gyvename, tuo labiau siaurėja mūsų pasirinkimo galimybės, tuo labiau esame įstatyti į vėžes. Tiesa, jaunu galima išlikti ilgai. Gal neįmanoma išlikti rekordų siekiančiu sportininku, bet galima ieškoti, bandyti, tai yra, kaip jaunystėje, būti mokiniu. Jaunystės savybių galime pasiimti į senatvę. Nors, sako, štai tokie jaunystės prisiminimai byloja, kad ateina senatvė. Manau, jog nereikia pasiduoti senatvei, bet ir neverkšlenti dėl praėjusios jaunystės, o juo labiau guostis, kad „jaunystė prarasta“, kad ji galėjo būti geresnė. Ne, negalėjo.
Bulvare užkalbinęs praeivis paprašė dar ką parašyti apie pasaulio pabaigą, nes, anot jo, linksmai apie ją rašau. Linksma skaityti. Tad dar apie airių arkivyskupo Šv. Malachijaus pranašystę, kuris teigė, kad iki pasaulio pabaigos bus 112 popiežių ir 112-ojo vardas bus Petras, kaip ir pirmojo. Benediktas XVI – 111-asis. O štai 109-asis popiežius apibūdinamas kaip „pusmėnulis“. Jonas Paulius I, išrinktas 1978 metais ir valdė maždaug mėnesį, nuo vieno Pusmėnulio iki kito. Jo įpėdinį, popiežių Joną Paulių II, Šv. Malachijus lotyniškai apibūdina kaip „de labore solis“, ką reiškia „saulės užtemimas“. Jonas Paulius II (1978–2005) gimė 1920 metų gegužės 18 dieną per saulės užtemimą. Jo laidotuvės vyko 2005 metų balandžio 8 dieną, kai Amerikose buvo matomas saulės užtemimas. Galiausiai, Benedikto XVI, 111-ojo popiežiaus apibūdinimas skelbia „Alyvmedžių šlovė“. Vienuolių ordino atšakos, įkurtos Šv. Benedikto, herbe vaizduojama alyvmedžio šakelė. Dėl Petro vardo, laikantis Bažnyčios tradicijų, joks popiežius negali vadintis Petro II vardu. Tačiau vienu iš realiausių pretendentų užimti Benedikto XVI vietą – kardinolas iš Ganos Turksonas, kurio vardas – Petras.
Norėjau, kad tekstas apie ironiją būtų bent kažkiek ironiškas. Gal kiek ir pavyko. O baigti tekstą apie ironiją dera anekdotais. Aišku, ironiškais.
Štai pasakojimas apie du treningais vilkinčius, trumpai kirptus, atlėpusiomis ausimis socialinio užribio gyventojus, savo surūdijusiu automobiliu įvažiavusius į brangų visureigį. Iš visureigio išlipę griežti vyrai juos išvelka lauk, apdaužo, suspardo, palieka gulinčius baloje ir nuvažiuoja. Vienas iš nelaimėlių pakelia galvą ir tyliai klausia draugo: „Žinai, kodėl mūsų neužmušė? Nes mes – mafija.“
Sėdi bičiulių būrys ir pamato ateinantį dar vieną savo draugą. Kol jis artėja, spėja jį apkalbėti, girdi, tai žioplys ir ištižėlis. Vienas iš kompanijos pašmaikštauja:
- Prie kurio pirmojo jis prieis ir pasisveikins, tas irgi toks pat nevėkšla, nes toks tokį traukia.
Bičiulis prieina. Visi susikaupę laukia, o tas kilsteli ranką ir šūkteli:
- Labas, visiems!