Apie tai, kad lietuviai didžiai mėgsta pasakas, rašiau jau ne vieną kartą, bet kasdien susidurdamas su vis naujais šito fenomeno proveržiais aš, kaip toji Salomėjos Nėries lakštingala, negaliu nečiulbėti...

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Na, sakykite, kur gi dar civilizuotame pasaulyje rastumėte tautą, kuri, pamiršusi viską, pultų ieškoti nuotakos paskutiniojo ryškio „popso“ žvaigždelei? Su tuo faktu galima palyginti nebent kažkurios pusiau laukinės Afrikos genties karaliuko kasmetines piršlybas, kai tas renkasi vieną iš kelių tūkstančių jam šokančių pretendenčių, karaliuko dėmesį laikančių didžia garbe ir laime. Dainose apdainuotos mėlynakės ir geltonkasės lietuvaitės, regis, visai pamišo dėl meilės, o mentalitetu nedaug bepranoksta anas Afrikos gražuoles: kolei atstumtosios šou dalyvės sriūbaudamos liejo graudžias ašaras, prilipę prie televizorių ekranų lietuvaičiai svarstė visas galimas tolimesnių įvykių rutuliavimosi peripetijas. O juk tokių šaunių vyrukų Lietuvoje ne vienas – kodėl tad nusivylusioms nuotakoms nepasiieškojus auksadančių ir juodastriukių jaunikių, pavyzdžiui, miestų turguose, stotyse ar pan?
Žiūrėdamas į tautiečių prioritetus imi suprasti: pasaulis niekuo nepasikeitė nuo senovės Romos laikų: duonos ir žaidimų! Lietuviams, ko gero, ir duonos nebereikia – tik duok pasakų. Parodyk jiems gražų šou per televizorių! Kad jame būtų daug nešvankių juokelių (kitokie nebesuprantami), „meilės“, klastos ir ašarų. Žiūrėdami išgalvotus kitų gyvenimus jie pasirengę pamiršti save ir savo artimus...
Apie tautiečių humoro suvokimą... Sakyčiau, visas jis sukasi žemiau juosmens - toks nešvarių apatinių kelnių lygio. Netgi ne humoras – juokeliai. Net minimaliai mąstyti verčiantis anekdotas, su potekste ar netikėtu minties posūkiu, suprantamas nedaugeliui. Ne taip seniai bėgdamas nuo įkyrios reklamos „peršokau“ į kitą lietuvišką televizijos kanalą, o čia, pasirodo, humoro visuomenės elitu vadinami ir visokiais titulais pasidabinę vyrukai „šposus“ eterin laido. Pasiklausiau, kol baigėsi reklama ir daug neperdėdamas pasakysiu: verkti norėjosi nuo jų „sąmojų“. Atrodė, rugsėjo pirmąją susirinkę pradinukai rungtyniauja tarpusavyje, kuris „mandriau“ pasakys ar atsikirs draugui... Lėkšta, primityvu, kvaila... Ir nors viena Šiaurės Europos tauta kaimynų rusų neoficialiai laikoma lėto mąstymo ir bene sunkiausiai suvokianti humorą, esu tikras, mes ją se-e-eniai pralenkėme, nepalikdami aniems jokių prošvaisčių.
Kita lietuvių pamėgta pasakaitė – krizė, arba vadinamasis sunkmetis. Ypač dažnai ją mėgsta pasakoti verslininkai, samdantys darbo jėgą. Taip, taip: darbo jėgą, o ne darbuotojus! Jiems dirbantieji – tik kažkokia beveidė, beformė masė, iš kurios, tarsi iš plastilino, gali lipdyti, ką panorėjęs.
Taip, sunkmetis traukiasi, tačiau Lietuvoje jis bus jaučiamas dar ilgai. Taip, kaip lietuviai paskutinieji Europoje priėmė krikščionybę, spėju, paskutiniai atsisakys ir sunkmečio. Juk dangstydamasis menamu sunkmečiu dažnas darbdavys legaliai apiplėšinėja savo dirbančiuosius, mokėdamas jiems minimalią algą, o kai toji nuo metų pradžios kiek padidėjo, sumažinamos darbo valandos, tačiau ne darbų apimtys. Niekas nesikeičia metų metus.
Mačiau, kaip gyvena sunkmečio paliesti Airijos lietuviai, kurių mėnesio pajamos nesulyginamai didesnės už „statistinio“ tautiečio Lietuvoje. „Taip, - sako jie. - sunkmetis pasijuto, tačiau to, ką patiriame, nė iš tolo negalima lyginti su Lietuva“. Juk lietuviai dargi už būtiniausius ir ne visuomet kokybiškus maisto produktus moka tiek pat arba net gerokai brangiau negu jie, airiai! O kol pasakaitė apie sunkmetį yra tokia naudinga, patikėkite, ji Lietuvoje bus sekama dar labai ilgai...
Kartais pasigirsta balsų, jog netolimoje ateityje šalį užplūs emigrantai iš Azijos bei Afrikos. Tiesą sakant, šitokios mintys atrodo esančios toli nuo tiesos: už kelis litus nugarą gali lenkti nebent tik lietuvis. Kokiam nors žmogui iš Zimbabvės arba iš Vietnamo tai „ne lygis“ - su šautuvu jų nepriverstumei...
Kita opi problema – dažno gyvenimą smaugiančios sąskaitos už nepaliaujamai brangstantį šildymą. Ir jeigu anksčiau šilumininkai dar bent kokią pasakėlę pasekdavo aiškindami priežastis, girdi, krizė, Rusija brangina dujas ir t. t. Dabar nebesivargina: praneša, jog nuo tada ir tada šiluma brangs, ir tiek. Taškas. Plėšdami liaudį ir gaudami milžiniškus pelnus šilumininkai seka pasakas, o gal tiksliau – kabina makaronus apie sunkią savo dalią, iš paskutiniųjų bandydami sulaikyti kiekvieną, norintį atsijungti nuo centralizuoto šildymo. Visų pirma čia nematyti konkurencijos, o monopolininkai visuomet diktuoja savo sąlygas. Na, taip, yra tokia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, tačiau jos vangios pastangos pažaboti šilumininkų apetitą atrodo apgailėtinai. Kalbant metaforomis, panašu į būrelį smulkių graužikų, sumaniusių kontroliuoti ne laiku prabudusio ir dėl to nuolat alkano lokio apetitą...
Dar vienas dalykas, rodantis nepaprastą tautiečių žavėjimąsi pasakomis, – rinkimai. Pasiklauso senų lapinų pasakaičių ir nusprendžia: viskas, dabar tai išrinksime tuos, kurie dirbs ne savo partijoms, ne giminėms, bet visos tautos labui! Ir eilinį kartą susimauna – spjaudosi ir keikiasi po to ketverius metus, o paskui užsikirtusios plokštelės principu vėl viskas kartojasi iš naujo. Ir taip jau daugiau nei dvidešimt metų, nors liaudyje sakoma, jog protingas du kartus neužlips ant to paties grėblio...
Pasaka yra ir tai, kad neva kažkas kitas yra atsakingas už mūsų gerovę: valdžia, politikai, darbdaviai... Deja, išskyrus rinkimų agitacijos laikotarpį, jiems mes dažniausiai nė neegzistuojame, lyg būtume iš kitos, lygiagrečios visatos. Ir kitaip nebus, kol kiekvienas pilietis tikės pasakomis apie sunkią dabartį ir jo laukiančią šviesią ateitį. Gyventi reikia dabar, šiandien, šią minutę, nes pasak vieno protingo žmogaus, praeities nebėra ir ji nebesugrįš, o ateitis, kuri dar neatėjo, mums paprasčiausiai dar nepriklauso... Kol šito kiekvienas neįsisavinsime, valstybė ir mes, eiliniai jos piliečiai, gyvensime ne tikrą gyvenimą, o tik blankią jo parodiją...