Pavasarį vyksta du svarbūs dalykai. Tai gėjų paradas Vilniuje ir Eurovizijos konkursas (šiais metais Malmėje). Nors tai veik vienas ir tas pats. Tad prasidedant pavasariui nė vienas komentatorius negali likti šių įvykių nuošaly. Todėl ir aš nutariau kukliai prisiliesti prie šios temos. Pradžioje galvojau tekstą pavadinti trumpai aiškiai „Apie gėjus“, bet vėliau sumąsčiau, jog pavadinimas turi būti gražus ir nė vieno neįžeidžiantis.

Ričardas JAKUTIS
1933 metais Stalinas į baudžiamąjį kodeksą įtraukė homoseksualumą ir numatė įkalinimą 5 metams sunkiųjų darbų kalėjime. Visi homoseksualai buvo paskelbti tautos išdavikais ir prilyginti šnipams. Pirmasis gėjų paradas įvyko 1963 m. Niujorke. Ši data laikoma gėjų kovos už lygias teises pradžia. Tiesa, sovietiniame lageryje iki IX dešimtmečio homoseksualai buvo gaudomi ir uždaromi psichiatrinėse ligoninėse, kur jiems buvo taikoma konversijos terapija ir psichotropiniai narkotikai. Lietuvoje už homoseksualius santykius nebaudžiama nuo 1993 metų. Visgi mūsų visuomenė šiandien įkrauta neapykanta. Neapykanta gėjams, korumpuotam politiniam elitui, žydams, sorosams, sektantams, Ryčio Cicino, Radžio ar Bunkės gerbėjams, rusams ir pan. O jeigu čia imti kalbėti apie draudimus, tai pirmiausiai reikėtų uždrausti „Teletabių“ laidos transliaciją, nes vienas iš herojų, Tinkis Vinkis, yra homoseksualus. Teisių gynėjai pastebėjo jį su moteriška rankine ir iš pradžių net nesuprato, kad tai berniukas.
Kaip vadinti kitokios lytinės orientacijos asmenis? Be abejo, tinkamiausias čia žodis „gėjus“, kuris reiškia vikrų, žvalų ir žavų vyruką. Reikėtų pagaliau žinoti, jog netinka švaistytis tokiais žodžiais, kaip „pederastai“. Nors yra ir dar baisesnių žodžių, pavyzdžiui, – „šiknapisiai“.
Sumoduliavau situaciją.
Tarkime, kokioje televizijos laidoje studijon pakviestas žmogelis dėsto:
- Einu ir pamatau – parke pederastai.
- Nesakykime taip, - pertraukia kalbantį laidos vedėjas. – Vadinkime tuos žmones gėjais.
Svečias pasitaiso:
- Einu ir pamatau - parke gėjai. Prieinu arčiau, žiūriu – ogi pederastai.
Kiek dar daug nežinančių, kas tokie tie gėjai. Vis prisimenu, kai mano mama, garbaus amžiaus moteriškė, tiesiai šviesiai manęs paklausė apie gėjus, sunkiai jai išaiškinau, kas jie tokie ir kaip ten tarp jų viskas vyksta. Pradžioje mama net nepatikėjo, galiausiai nusprendė, jog geriau būtų mirusi šito nežinodama.
Neseniai teatre „Utopia“ režisierius Gintaras Varnas pastatė kanadiečių dramaturgo Michaelo Lewiso MacLennano pjesę „Tiksinti bomba“, kur pagrindinis herojus drąsiai į akis rėžia: „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“ „Pyderas“ būtų įžeidžiantis žodis, jeigu jį tartų kitos seksualinės orientacijos asmuo, bet jei sakoma apie save, ar galima pykti?
„Tiksinti bomba“ - pasakojimas apie vaikystėje intymiai bendravusius, bet tėvų pričiuptus, apkaltintus ir atskirtus homoseksualą Adamą ir jo vaikystės draugą Sašą. Po dešimtmečio jie susitinka ir pajunta, kad abipusė trauka nedingusi, tiktai sąlygos pasikeitusios - dabar Adamas serga AIDS. Šiaip jau spektaklyje įdomesnis Adamo ir jo motinos duetas. Motina negali pripažinti sūnaus lytinės orientacijos ir ligos. Spektaklio kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, atrodo, ypač simpatizuoja Adamui, kad jo motiną aprengia konservatyviu ir griežtu geležinės ledi Tečer kostiumėliu bei „papuošia“ atstumiančia šukuosena.
Be to, čia tuoj prisimeni režisieriaus Thomaso Jahno 1997 m. filmą „Beldžiant į dangaus vartus“ ar naujesnį režisieriaus Ang Lee „Kuprotas kalnas“, gal dar lenkų teatro režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio pastatytą Tony Kushnerio pjesę „Angelai Amerikoje“. Meno kūrinių apie gėjus daug, ir kyla klausimas, ar gėjai tik lytinė problematika, ar tai iš tiesų koks nors sąjūdis ir ideologija? Gaila, kad apie gėjus nežinome jokių statistinių duomenų. Nors pastaruoju metu gėjai bei lesbietės turi kuo pasigirti. Štai iš Didžiosios Britanijos pranešama, kad aiškėja, jog kitokios seksualinės orientacijos darbuotojai geriau atlieka savo pareigas už kitus. Ten pradėti sudarinėti geriausių homoseksualių darbuotojų reitingai. Kaip įprasta, aukščiausias vietas užimdavo valdžios institucijų, labdaros ir savanoriškų organizacijų darbuotojai gėjai ar lesbietės, o šiomis dienomis sąraše atsiranda vis daugiau privačiose kompanijose dirbančių homoseksualų. 2008 m. tarp dešimties geriausiųjų atsidūrė tokių gigantų, kaip „IBM“, „LloydsTSB“, „KPMG“ ir „Goldman Sachs“, homoseksualūs darbuotojai. Praėjusiais metais tarp geriausių pateko ir kitokios seksualinės orientacijos darbuotojus samdanti teisininkų firma „Pinsent Mason“.
Reikėtų prisiminti, jog ne vienas antikos graikų filosofas priklausė seksualinei mažumai. Kitokiai orientacijai priklausė ne vienas žymus kompozitorius ar rašytojas. Tačiau juos vertiname ne pagal jų asmeninį gyvenimą, bet pagal kūrinius, kuriuos jie sukūrę. Vargu, ar atsirastų nesiklausančių Piotro Čaikovskio vien dėl to, jog jis buvo gėjus.
Visiems akivaizdu, kad pribrendo laikas TV laidai, kuri būtų skirta kitokios seksualinės orientacijos asmenims, pavyzdžiui, ji galėtų vadintis „Gėjų klubas“, „Žydrasis kambarys“, „Žavieji vyrukai“ ar pan. Televizija, kuri pirmoji paleis į eterį tokią laidą, pelnys aukščiausius populiarumo reitingus. Kodėl žalieji visą laiką lenda į akis ir bruka prieš nosį savo gerokai nuvalkiotas tiesas? Taupyk vandenį. Rūšiuok šiukšles. Išjunk šviesą. Važiuok į darbą dviračiu. Žemė kenčia. Klimatas šyla. Televizijos laidos, skirtos kitokios seksualinės orientacijos asmenims, būtinumą liudija ir tai, kad net homoseksualų teisių gynėjams dar yra ko pasimokyti. Štai, pavyzdžiui, krito ausin Aušrinės Povilionienės, aršiai pasisakančios už homoseksualų teises, vienoje diskusijoje ištartas žodelis. Kai žurnalistė jos paklausė, ar Aušrinė yra lesbietė, pastaroji atsakė: „Ne. Aš esu normali moteris.“ Ne „heteroseksuali“, „mylinti vyrus“ ar pan. Normali.
Keista tik, kad gėjai, jog jie tokie yra, reklamuojasi ir nori, kad apie tai visi žinotų, o štai kuris iš jų mama, o kuris tėtis – slepia. Gėdijasi? O juk jeigu mes žinome, kad jie gėjai, turėtume žinoti ir kas iš jų yra kas. Papras-čiausiai, kad ir dėl pagarbos – kuriam pirmiau pasiūlyti sėstis ar eiti pro duris.
Kad gėjų sostinė yra Amsterdamas, kuriame yra galybė gėjų klubų, pripažino 39 proc. interneto respondentų. 29 proc. lankytojų laiko Londoną homoseksualų sostine. Šis miestas, kuriame pastaraisiais dešimtmečiais susimaišė vietos gyventojų ir imigrantų tradicijos bei kultūra, gėjus žavi vis didesnėmis laisvėmis bei pakantumu netradicinės orientacijos žmonėms. Bet kuriame Lietuvos mieste prisipažinęs, kad esi netradicinių pažiūrų, ne tik tuoj pat užsitrauksi aplinkinių pasmerkimą, bet ir rizikuosi būti viešai išplūstas necenzūriniais žodžiais. Nors padėtis keičiasi. Dainuoja Ruslanas Kirilkinas ir visi juo žavisi, negirdėjau, kad kas šaipytųsi.
Įdomu, kad merginas prie gėjų traukia. Legendinę Merilin Monroe frazę „Geriausi moterų draugai – deimantai“ devintajame dešimtmetyje pakeitė pašmaikštavimas, esą geriausi moterų draugai – antidepresantai, o pastaruoju metu tapo akivaizdu: geriausi moterų draugai – gėjai. Kodėl gėjai tampa ypač gerais merginų bičiuliais? Užtikau populiariausių priežasčių septynetą:
1. Smagu drauge apsipirkinėti. Dauguma gėjų turi išlavintą skonį, išmano mados naujoves, taigi su tokiu bičiuliu keliauti po parduotuves – vienas malonumas!
2. Su juo galima išanalizuoti vaikino elgesį. Papasakojote draugei apie barnį su vaikinu? Labai tikėtina, kad ji išdės jūsų antrąją pusę į šuns dienas ir konstatuos, jog jis – tikras kiaulė. O vyrišku žvilgsniu į šį reikalą pažvelgęs bičiulis gėjus, tikėtina, atvers jums akis ir padės suvokti, jog jūsų brangusis tiesiog buvo pavargęs... Ir bus teisus!
3. O gal vis dėlto?.. Moteris vilioja nepasiekiami vyrai: vienos niekaip negali atsispirti pagundai flirtuoti su vedusiais, kitos dairosi į celibato besilaikančiuosius, dar kitas it magnetas traukia gėjai – gal kurį nors pasiseks atvesti į „tiesos kelią“.
4. Jie jautrūs, geri ir supratingi. Klasikinis stereotipas apie gėjus: jie – jautresni, geresni ir supratingesni už tradicinės orientacijos vyrus. Taigi su jais bendrauti kur kas maloniau nei su alaus prisiliuobusiu krepšinio ar futbolo aistruoliu.
5. Tai madinga. Serialai, filmai, žurnalai tampa naujųjų laikų gyvenimo būdo mados propagandos priemone. Taigi jei juose parodoma ar parašoma, kad turėti draugą gėjų yra madinga – daugelis moterų puola būtent tokio ieškoti.
6. Dailus palydovas. Net jei moteris suvokia, kad šis vyras jai nepasiekiamas, vis dėlto turėti žavų, savimi be-sirūpinantį, mandagų ir supratingą palydovą jai malonu. Taip pat malonu būti jo draugijoje. Tokiu atveju bičiuliu žavimasi tarsi ekrano herojumi – nors jis neprieinamas, dėl jo galima pasiryžti viskam, net ir santykiams be sekso.
7. Tiesiog... draugystė. Tikri draugai ir yra tikri draugai, nepaisant jų pomėgių, lytinės orientacijos bei akių spalvos. Ir jei jūsų kelyje pasisekė sutikti vyrą, artimą jums savo siela, su kuriuo turite apie ką pasišnekėti ir ką drauge nuveikti be sekso – kodėl gi tokiu negalėtų būti tas, kurį jaudina ne moterys, o vyrai?
Moters nuogumas yra natūralus, kaip Eduardo Mane „Pusryčiuose ant žolės“, kur šalia kostiumuotų vyrų pik-nikauja plikutėlė dama. Tuo tarpu nuogas vyras mums vis atrodo savotiškai. Jeigu jis ne antikos dievas, ne Adomas, ne koks šventasis ir ne Jėzus. Prie jų nuogybių mes pripratome. Niekas nesikabinėja ir prie Mikelandželo Dovydo, prie jo dydžio, statuso ir drauge koketiškos pozos. Gėjai iš jo jau padarė savo ikoną (tiesa, kaip ir iš mūsų dešimties litų banknoto). Gi šio didžiojo skulptoriaus suglebę ir pasiduodantys vergai nėra tokie įspūdingi. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kodėl Donatelo ar Mikelandželo Dovydai apskritai yra nuogi, netgi visiškai nuogi? Dėl kokių priežasčių tapytojai taip mėgo Šv. Sebastijono siužetą, nors jo kultas nebuvo stiprus? Krikščioniškos ikonografijos žodynas tvirtina - tai buvo tema, paranki kūno studijoms. Tačiau ne tik. Pririštas nekaltas nuogas jaunuolis, prismaigstytas strėlių, dažnai truputį pražiota burna ir į viršų užverstomis akimis ar nėra puikus vaizdinys šiek tiek į sadizmą linkusiai moters ar gėjiško vyro seksualinei fantazijai?
Bet grįžkime prie šiųmetinio gėjų parado Vilniuje. Kyla klausimas, kam gėjams rengti demonstracijas, jei jie nenori jokių išskirtinių teisių? Pasisakymuose apie gėjus užtikau, mano galva, teisingą mintį, jog paradiniai gėjai (taip vadinami tie homoseksualai, kuriems būtina viešai demonstruoti savo lytinę orientaciją) turėtų būti dėkingi tokiems seimūnams kaip Petras Gražulis ir į jį panašiems, nes pastarųjų veikla kai kam yra svarus argumentas būtinai pasivaikščioti sostinės gatvėmis su vaivorykštinėmis vėliavomis. 1989 metais Harvardo išlavinti viešųjų ryšių specialistai M. Kirkas ir H. Madsonas pasiūlė homoseksualų judėjimui save pateikti ne kaip seksualinę mažumą, tačiau kaip diskriminuojamus, skriaudžiamus ir savo natūralių teisių reikalaujančius piliečius. Girdi, tada heteroseksualuose suveiks refleksas prisiimti aukos apgynėjo vaidmenį. Pavyko. Dabar reikalaujama apginti vargšus žmones, kurie tiesiog nori vaikų, bet negali jų turėti...
Skaičiau, kad aname Vakarų pasaulyje vienas mokytojas po vasaros mokyklon sugrįžo pasidažęs, apsirengęs moterimi ir mokiniams paaiškino, kad dabar jie turi kreiptis į jį „panele“. Labai galimas dalykas, kad greitai ir mes nesutikę pono Pavardenio pavadinti panele Pavardenyte būsime apkaltinti diskriminacija.
Daugelis teigia, jog tegul homoseksualai mylisi pagal savo prigimtį, tai jų intymiojo gyvenimo teisė, ir į tai Lietuvoje visada buvo ir yra žiūrima tikrai pakančiai; problemos įžvelgiamos, kai homoseksualai pradeda savo gyvenimo būdą propaguoti viešai: absurdiškai darkydamiesi ir šitaip reklamuodami bei propaguodami tą savo „teisę“.
Lietuvos gėjai, kurie tokie yra ne dėl palaido gyvenimo būdo ar dėl nūdienos madų ( prisimenate, kai Sacha Son(g) pajuto, jog Ruslanas Kirilkinas už jį populiaresnis, irgi tuoj pat nulėkė pasireklamuoti į gėjų klubą), o todėl, kad tokie gimė, abejotina, ar labai nori viešai demonstruoti savo lytinę orientaciją. Jie gyvena savo gyvenimą ir nesuka kitiems galvos. Tokie gėjai, būdami kompanijose su heteroseksualais, nesistengia užvesti diskusijų apie lytinę orientaciją ir visokias diskriminacijas. Jų didžiausias noras, kad visi tradicinės orientacijos žmonės gėjus vertintų ne pagal tai, su kuo, kada ir kur jie miega, o pagal tai, kokie jie yra kaip žmonės, bei būtų priimtini kaip ir visos įdomios asmenybės ar nepriimtini kaip neįdomios. Toks sveikas požiūris į kitokius žmones ir panaikintų būtinybę paradiniams gėjams kažką ginti. Juk niekas iš tiesų nepuola. Ir kas gali paneigti, kad mūsų šalyje paradiniai gėjai su homofobais nėra pasirašę slaptą sandėrį: vieni jų gauna ES lėšas menamai diskriminacijai likviduoti, o kiti – terpę politiniam kapitalui krautis.
Skaitytojas gali paklausti, kodėl kurpiu tekstą apie gėjus, kai Šiauliuose tokios problemos nėra. Šiaulių gėjai nesigarsina, niekam galvos savo buvimu nekvaršina, mieste nėra jokių gėjų klubų, atrodo, net jokių gėjų bendrijų ar bent mažesnių grupelių. Pavyzdžiui, jaunųjų literatų būreliai žinomesni. Visi supranta, pabandytų mūsų mieste gėjai savo galvas kelti, nacionalistai tuoj paaiškintų, kam šikna reikalinga.
O rašyti apie gėjus gal ir tikrai man nevertėtų, nes sako, esą gėjai yra vieni iš aktyviausių mano tekstų skaitytojų. Prarasiu juos. Bet ką darysi – ką parašiau tai parašiau. Nes dar sako, gėjai ne tik vikrūs, žvalūs ir žavūs, bet ir atlaidūs, pykčio ilgai nelaikantys, o be to, kas svarbiausia, turintys humoro jausmą. Gėjai juokauja, jog jeigu žmones atneša gandrai, tai juos – flamingai. Tad pabaigoje - linksma istorija. Sugalvojo būrelis vyrukų nueiti į gėjų barą gėjų pasižiūrėti. Tą patį sugalvojo ir kitas būrelis vyrukų. Sėdi jie bare ir rodo pirštu vieni į kitus: „Žiūrėkit, gėjai!“