Kodėl negalima nemylėti kovo? Tai klausimas, į kurį nereikia net atsakyti. Visiems viskas aišku. Todėl pats kaltas, jei šioji diena man prasidėjo kaip ir visos. Rytą pabudau bjauriai nusiteikęs. Perskaičiau spaudą – nuotaika nepakito. Tos pačios problemos, tos pačios kainos ar net dar didesnės. Bet juk šiandien kovo 15-oji – pirmojo pavasarinio mėnesio vidurys.

Ričardas JAKUTIS
Kai liūdna, dar ir dar kartą žiūriu kino filmus „Švilpiko diena“, „Pasiklydę vertime“ ar „Medisono grafystės tiltai“. Nors ne, paskutinįjį filmą palieku moterims, man liūdesiui nuginti užtenka dviejų pirmųjų.
Gaila, kad šiuolaikinėje visuomenėje Hamletui vietos nėra. Kartais atrodo, kad Lietuva įsikūrusi ne pasaulyje. Ypač nemėgstu sakinio-klausimo: „O kas man iš to?“ Jau geriau: „Nieko bendro neturiu su tuo, kas vyksta šalyje“.
Dažnai vienas kito paklausiame: „Kaip gyveni?“ Keistas klausimas – juk vienoje šalyje gyvename. Baimių ir cinizmo šalyje. Mūsų politikai pasistengė, kad nebetikėtume idealais. Gąsdina daniškos kiaulės, skalūninių dujų paieškos, „E“ perpildyti produktai... Įvairiausių ligų protrūkis kelia baimę dėl sveikatos. Tiesa, į viską, kas susiję su sveikata, mes žiūrime labai emocingai. XXI amžiaus pradžioje per Europą nusirito paniškos baimės šuorai dėl tikros ar tariamos grėsmės, kurią kelia kempinlige sergančių ar hormonais maitintų gyvulių mėsa, dėl paukščių gripo, modifikuotų produktų, pernelyg aukštų sėdynių lėktuvuose, sukeliančių venų trombozę, dėl mobiliųjų telefonų, kurie gali sukelti smegenų vėžį... Helsinkio biotechnologijos instituto profesorius Martas Saarma mano, jog baimės ištakos yra ne tiek tikri pavojai sveikatai, kiek aplinkos teorijos tendencijos, antiamerikanizmas ir pesimistinės europiečių psichikos deformacijos.
Atsiradus kempinligės epidemijos baimei, pagrindinis europiečių patiekalas tapo mirtinai pavojingas. Valdžia ilgai tvirtino, kad viskas gerai ir nėra priežasčių nerimauti, paskui buvo priversta pripažinti katastrofišką ligos paplitimo mastą. Dėl to europiečiai padarė išvadą, kad visi oficialūs patikinimai dėl produktų nekenksmingumo visada yra melagingi. Smarkiai sustiprėjo visokių naujovių baimė. Baiminamasi daržovių, išaugintų naudojant naujas technologijas, ypač genetiškai modifikuotų šakniavaisių. O štai amerikiečiai ir kanadiečiai jau seniai triauškia genetiškai modifikuotus kukurūzus. Panaši panika europiečiams kyla dėl kaučiuko ir plastiko žaislų, pagamintų naudojant minkštinamąsias medžiagas. Tvirtinama, kad Europoje dažniau nei Amerikoje naudojami mobilieji telefonai pažeidžia smegenis. Viena anglų firma sukūrė mobiliuosius telefonų ragelius, mažinančius bet kokią riziką. Kai vartotojai apsiprato su tais „saugiais“ telefonais, išsiaiškinta, jog naujieji rageliai iš tiesų gali net padidinti vėžio riziką.
Baimė tampa viena iš europietiškos kultūros dalių. Kiekviena kultūra turi savo normos ir patologijos kriterijus. Beveik madinga Europoje tapusi depresija daugelyje Azijos kraštų laikoma gėdingu negalavimu, užtraukiančiu nešlovę ne tik pačiam ligoniui, bet ir jo šeimai. Todėl japono ar kino neįmanoma priversti nusakyti jį varginančios depresijos simptomų (baimės, liūdesio, ilgesio). Jei Rytų kultūros žmonės kuo nors ir skundžiasi, tai tik galvos skausmu arba nuovargiu: somatiniai negalavimai jiems atrodo priimtinesni negu psichikos sutrikimai.
Kultūros ypatumai taip pat lemia ir haliucinacijų bei kliedesių pobūdį. Europiečiams paprastai vaidenasi atominis karas, pasaulinės technologinės katastrofos, jie bijo būti paversti robotais ar pagrobti ateivių. Afrikiečius lanko dvasios, mirę protėviai arba toteminiai gyvūnai. Indams dažniausiai atrodo, kad juose įsikūnijo kuris nors iš dievų.
Bet ką aš čia. Juk tekstą pavadinau „Į problemas žvelkime su humoru“. Tekstas tokiu pavadinimu privalo būti optimistinis. Semkimės pavyzdžių iš romantiškų istorijų, kurias mums siūlo literatūra ir televizija, kalbėdama apie jausmų pergalę kovojant su išskaičiavimu. Istorijų siužetas vis toks pat: vargšas vaikinas siekia gražuolės palankumo, o ši verčiama rinktis bjauraus būdo turtingą senį, nors svajoja tikrai ne apie jį. Galiausiai įsimylėjėliai įveikia visas pinkles bei intrigas ir laimingai žvelgia vienas kitam į akis, be to, kaip papildomą prizą gauna pinigų, nes paaiškėja, kad vargšas vaikinas yra vienturtis milijonieriaus sūnus. Nepaisant laimingos pabaigos, tokių istorijų autoriai kartais baigia jas tvirtindami, jog „su mylimuoju ir lūšnelėje rojus“. Tokius siužetus ypač mėgsta neturtingų šalių (Meksikos, Rusijos, Brazilijos) menininkai. Turtingesniuose kraštuose (Vokietijoje ar Anglijoje) blaškomasi tarp tyrų jausmų ir noro išsaugoti seną šeimos dvasią ar brangaus tėvelio palikimą – banką, žirgyną, vynuogyną. Jausmai nugali, bet ir verslas klesti.
Mes visi kasdien ką nors renkamės. Prekių – parduotuvėje, gydytoją, kirpėją, automobilio meistrą, buto remontininkus, jei išgalime - dizainerius ir t. t. Ką bepasirinktume, kaimynai, atrodo, visada tai padaro geriau. Taigi, ne tik narius į Seimą rinkdami klystame. O juk prieš dvidešimt penkerius metus viskas buvo paprasčiau. Gal todėl dabar tokie populiarūs tekstai apie sovietmetį. Parduotuvėse ne kaži ką galėdavai rasti ir džiaugdavaisi tuo, ką gaudavai, gydytojų, automobilių meistrų, butų remontininkų nelabai ir galėjai rinktis, tad apsiribodavai tuo, kur pakliūdavai ar kas pas tave į namus atvykdavo, o su politikų rinkimais buvo viskas aišku ir paprasta. Tarp senų popierių radau 1978 metų vasario mėnesio sąskaitas už komunalinius patarnavimus. Lygiai prieš 35 metus. Per stebuklą išlikusias ir šiandien eseistui ypač praverčiančias. Dviejų kambarių butas. Šildymas – 3 rubliai 20 kapeikų, karštas vanduo ir gyvatuko mokestis – 1 rublis 80 kapeikų, šaltas vanduo – 90 kapeikų, dujos – 42 kapeikos, elektra – 36 kapeikos, telefonas – 2 rubliai 50 kapeikų, šiukšlių išvežimas ir laiptinės bei teritorijos tvarkymas – 30 kapeikų. Ką tuo norėjau pasakyti? Sovietinės „laimės“ prisiminimas, atrodo, visad liks keblus ir trauminis. Norisi kalbėti apie laisvę, tačiau ji yra ne kas kita, o mes patys ir arba ji yra tavyje, arba jos nėra, pelnyti ją gali tik pats ir niekas jos negali duoti, kaip negali ir atimti. Keista, jei dešra ir civilizacija tampa sinonimais.
Pamatę pilnas parduotuves gėrybių žmonės išvydo tai, ko jie patys niekada nesugebės įsigyti, bet tai galbūt sugebės įsigyti jų kaimynai. Taip gimsta pavydas. Jis kartais yra kurianti, kartais – naikinanti jėga. Marksizmas pavydą laikė naikinančia jėga. Markso pastabos apie pavydą, kaip naikintoją, yra labai vaizdžios. Tai vienintelė jo pranašystė, kuri išsipildė.
Bet grįžkime prie pasirinkimo. Nevykęs pasirinkimas gali įvaryti depresiją ar net stiprią neurozę. Jau taip gyvenime sunku, o dar ėmėme ir ne tai pasirinkome. Nesėkmės persekioja lietuvius. Net mūsų dainose dažniausiai rasime žodžius: išeinu, palieku tave, negrįšiu, atleisk... Lietuvoje populiari tema apie galimybę grįžti į praeities dienas ir kaip kitaip tuomet būtų gyvenama. Visi tvirtina – jeigu tokia galimybė būtų suteikta, jie gyventų kitaip, klaidingai nebesielgtų, rinktųsi tikrąsias vertybes. O jeigu tikrai tokia galimybė būtų? Rašydamas apie galimybę rinktis vis remiuosi austrų dramaturgu Maksu Frišu (ne vieną jo veikalą yra pastatęs ir Šiaulių dramos teatras), kuris savo pjesės „Biografija: vaidinimas“ herojui tokią galimybę suteikia, ir ne kartą. Deja, herojus elgiasi kaip ir pirmąjį, t. y., tikrąjį kartą: pasirenka tą pačią žmoną, tą pačią specialybę, tuos pačius daiktus, daro tas pačias klaidas.
Laimė gyvena pas kaimynus. Apie laimę, gyvenančią kažkur kitur, bet tik ne pas mus, byloja ir horoskopai – kitų ženklų prognozės visada geresnės nei mūsų... Nors būna, kad horoskopai palankūs ir mums. Bet kas iš to – tuomet jie neišsipildo.
Rusai pasiūlytų:
- Išgerkim už kaimynų laimę nesusidaužę!
Be abejo, skaitytojas suprato, bet galiu dėl viso pikto paaiškinti, jog gėrimas ir tostai rusams yra laimę nešantys dalykai, tačiau jeigu tuo metu taurelėmis nesusidaužiama, viskas gali virsti priešingai.
Prasideda emigracija sezoniniams darbams, o nesezoniniams vyksta be pertraukos. Parinkau duomenų apie pagrindines lietuvių emigracijos šalis, gal pravers.
Jei apie Airiją, tai čia didelis minimalus darbo užmokestis (7,65 euro per valandą; 27 Lt), gana palankios sąlygos įsidarbinti didelėse kompanijose – Airijoje labai mažas mokestis įmonėms, tad ne viena tokia iš JAV įsteigė Airijoje savo atstovybes Europoje. Tiesa, Airiją ypač sukrėtė sunkmetis, todėl darbo vietų nėra daug.
Jungtinė Karalystė gausu suvažiavusiųjų iš įvairių šalių dirbti, kad Londone net tikrą anglą sunku pamatyti. Darbą įmanoma rasti paslaugų ir gamybos srityje, žemės ūkyje. Minimalus darbo užmokestis – 6,19 svaro (25 Lt) per valandą. Nuo šio krašto gali atbaidyti didžiulės kainos – pradedant komunalinėmis paslaugomis ir būsto nuoma, baigiant maisto produktais.
Kaip ten bebūtų, Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje pritapti patogiau nei Vokietijoje. Vokietijoje nėra minimalaus atlyginimo, tad jums gali būti už darbą pasiūlytas labai mažas atlygis, būtina registracija ir nepatartina dirbti pagal patentą, nes patentininkams bedarbio pašalpa nepriklauso. Vokietijoje nuomojantis būstą reikia mokėti keletą mėnesių į priekį. Už senelių priežiūrą mokama apie 700 eurų per mėnesį, plius maistas ir pastogė. Gal ir nėra taip blogai, bet vokiečiai yra vokiečiai ir kaprizingų senelių čia pilna.
Prancūzija ieškantiems darbo tai ne Paryžius, bet nuo jo nutolusios teritorijos, kur laukia vynuogių skynimo ir kitų kultūrų rinkimo darbai. Jie neblogai apmokami. Pavyzdžiui, vynuogynų savininkai už 8 valandų darbo dieną moka 50 eurų (173 Lt), kasdien vaišina vynu ir maitina. Gaila, šis darbas sezoninis, o savininkų pasitaiko visokiausių, be to, gyvenimo sąlygos, švelniai tariant, neypatingos.
Nesunku įsidarbinti Ispanijoje, nes nuo 2006 metų gegužės 1 d. Lietuvos piliečiai gali dirbti šioje šalyje be jokio specialaus leidimo. Viskas būtų gerai, tik krizė Ispaniją ženkliai paveikė ir darbo vietų šiame krašte nėra daug. Pagrindiniai darbai Ispanijoje: apelsinų ir mandarinų, vynuogių skynimas, darbas žemės ūkyje, taip pat darbas baruose, kavinėse, kirpyklose. Tačiau minimalus atlyginimas Ispanijoje yra vienas žemiausių Europoje - 631 euras per mėnesį.
Norvegijoje vyrauja maži skirtumai tarp žemiausios, viduriniosios bei aukščiausiosios klasės. Vidutinis atlyginimas žuvies pramonėje ar statybų sektoriuje panašus - 20 000 kronų per mėnesį (1 NOK krona apie 0,46 Lt). Skandinavijos kraštuose visur panašiai, nors Norvegijoje gal ir geriausia. Pragyvenimas brangus, bet švaru, tvarkinga. Vidutinė kuklaus būsto kaina - 3500 kronų (Osle – apie 5000 kronų).
JAV yra daug programų studentams, pvz., „Work and Travel“, kurių dalyviai gali per kelis mėnesius padirbėti įvairiose šalies dalyse ir pakeliauti. Minimalus valandinis darbo užmokestis – 7,25 dolerio (18 Lt). Reikia tik žinoti, kad dokumentų tvarkymas gali užtrukti, taigi kelionę reikia planuoti iš anksto ir turėti omenyje, kad paskutinę akimirką, kai ir bilietai bus nupirkti, ir būstas išsinuomotas, viskas gali sugriūti.
Paskutiniais duomenimis, geriausiai emigruoti į Australiją. Minimalus uždarbis - 16 AUD (1 AUD – 2,7 Lt) per valandą. Būsto (neprasto) nuoma mėnesiui - 700 AUD, maistas (gan skaniai ir sočiai valgant) – 400 AUD. Tad svarbiausiems poreikiams išleidi kiek daugiau nei trečdalį mėnesinio atlyginimo. Veik du trečdaliai (per 1500 AUD, apie 4000 Lt) lieka.
Išvada – nieko nepadarysi, teks emigruoti. Bet pažvelkime į viską kitaip. Kodėl mes Lietuvą lyginame tik su Vakarais? Palyginkime su Rytais, o ypač su Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos šalimis, ir pamatysime, kad nėra jau taip blogai. Be to, kai kur galime lygintis ir su Europos valstybėmis. Pavyzdžiui, susidūrę pastebi, kad gydytojo požiūris į pacientą Londone nėra geresnis nei Vilniuje. Statistiniuose portaluose užtikau pastebėjimus, kad pas mus labiau trūksta aptarnavimo sferos darbuotojų, statybininkų ir šaltkalvių nei vadybininkų. Reiškia, mes išsimokslinę. Gaila tik, kad kultūrai skiriame mažai dėmesio, o būtent kultūra išveda Lietuvą į pasaulį ir daro mūsų šalį žinomą.
Iš grįžusių į Lietuvą lūpų išgirdau tokius pasisakymus. „Abu kartus iš Amerikos į Lietuvą grįžau be didelio širdies skausmo. Žmonėms nuostabą ir įvairiausių klausimų kelia, kodėl aš tai padariau? Ateina laikas žmogaus gyvenime, kai paklausi, vardan ko tas gyvenimas užsienyje. Auga vaikai, tėvai – Lietuvoje. Norisi grįžti prie šaknų, vaikus sugrąžinti prie šaknų“. Arba: „Lietuvoje per daug koncentruojamasi prie neigiamų dalykų, apie juos per daug kalbama, kitos šalys per daug idealizuojamos. Apie kitas šalis tik tiek ir žinome, kad ten daugiau uždirbama, tačiau nekalbama apie emigranto laukiančius sunkumus“.
„The Beatles“ dainavo, jog už pinigus galbūt ir nenusipirksi meilės, tačiau jie tave gali padaryti laimingesnį. Užtikau tyrinėtojų padarytą išvadą, kad laimė didėja didėjant algai ir žmogus tampa visiškai laimingas, kai uždirba 75 tūkst. JAV dolerių (200 tūkst. litų) per metus. Lietuvio atlyginimo vidurkis per metus kiek didesnis nei 20 tūkst. litų, t. y., dešimt kartų mažiau nei nustatyta „laimės riba“...
Sudariau kovo horoskopą. Juk būna horoskopų visiems ženklams. Prisiskaičiau ir sujungiau. Visiems tiks.
Gyvenimo būdas: gali imtis, ko tik nori. Viskas seksis puikiai. Žinoma, neužsibrėžk per daug didelių ir ambicingų planų. Stresas - prastas palydovas.
Draugai: nebūkit per daug griežti bičiuliams. Jei kažkas vėluoja į susitikimą, pamiršta, ką buvo pažadėjęs, - tai dar ne pasaulio pabaiga. Prisiminkit, kiek kartų patys sulaužėte duotą žodį.
Meilė: esate labai nekantrūs. Jums sunku sulaukti, kol kita pusė prabils apie savo jausmus. Neprabils, ir nieko čia tokio, rodančių jums dėmesį netrūks ne tik šį, bet ir kitus mėnesius.
Gi visi rūpesčiai išnyks tik danguje.