Kas pasakys, kada prasidėjo kalbos apie gyvenimo gėrio ir blogio linijas? Tai pasakė Nyčė? Be abejo, ne. Šios sąvokos gyvuoja gerokai seniau. Apie gėrį ir blogį rašoma Biblijoje, apie tai kalbėjo antikos išminčiai.

Ričardas JAKUTIS
Nors, manyčiau, jog gėrio ir blogio linijos driekiasi jau nuo Adomo ir Ievos laikų.
Šiandieninėje Lietuvoje šios linijos ypač ryškios. Jos vingiuoja viena šalia kitos. Būna, viena kiek įšsiveržia priekin, kita atsilieka, po to viskas keičiasi. Taip ir gyvenam. Daug Lietuvoje yra gėrio. Daug Lietuvoje yra ir blogio. O daugiausiai yra žinančiųjų, kas yra gėris ir kas yra blogis. Ir kal-bančių, diskutuojančių, norinčių pamokyti. Išvada: todėl ir nėra lengva gyventi Lietuvoje, nes kas-dien tenka rinktis – tarp gėrio ir blogio.
„Ašara Dievo aky...“ – ką ir besakysi – teisingi šie poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai apie Lietuvą. Prisiminiau daugiau negu prieš du dešimtmečius skaitytą tekstą. Atrodo, jog ir šiandien rašyti bei kalbėti tiktų tik taip: „Geltona, žalia ir raudona spalva nusidažė Lietuvos miestai ir miesteliai. Sostinėje vyko iškilmingas Seimo posėdis, kituose miestuose mitingai, šventinės eisenos, bėgimai, vėjas kedeno trispalves. Didžiausiose miestų aikštėse žmonės sulipo į aukščiausius bokštus, kad visam pasauliui galėtų garsiai paskelbti – LIETUVA BUS LAISVA! LIETUVA! LIE-TU-VA!!! Šventė praūžė kaip viesulas, sukeldamas virpulius Tėvynę mylinčiųjų širdyse…“
Rašytiniai šaltiniai Lietuvos istoriją pradeda nuo 1009 metų, kai iš Europos krikštyti lietuvių atke-liavo krikščionių misionierius Brunonas Bonifacijus. Tik atvykęs į Lietuvą, jis pakrikštijo kuni-gaikštį Netimerą ir jo vyrus. Reikia manyti, tai vyko Merkinėje ar šalia jos. Deja, pakrikštyti visos Lietuvos Brunonui nepasisekė. Gi už Netimero pečių vėrėsi Europa ir, aišku, karūnacija. Brunonas gal apie tai neužsiminė, tačiau Netimerui ir visiems nebuvo jokia paslaptis – apsikrikštijusio kuni-gaikščio laukia karaliaus titulas. Mindaugo statusas jau 1009-aisiais. Europos tautų šeima, naujoji architektūra, universitetas gal net apie 1300-uosius. Lietuvą būtų aplenkę karai ir visa istorija, reikia manyti, kitaip būtų susiklosčiusi. Bet prieš Netimerą ir Brunoną stojo kiti kunigaikštukai, ištikimi savo tėvų papročiams, o gal, greičiau, nenorėdami leisti kažkam iškilti. Brunonui buvo nukirsta galva, Netimeras nustumtas į šoną.
XIII a. mūsų istoriją pratęsia Mindaugas – drąsus karžygys. Deja, istorikai linkę nuliūdinti – anot jų, Mindaugas pats vadovavo kariuomenei trijuose mūšiuose, kurių vieną Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo. Tiesa, politikoje Mindaugo tikrai būta apsukraus – kol kalavijuočiai buvo stiprūs ir jų pagalba vertinga – jis skelbėsi krikščioniu, gi po pergalės Durbės mūšyje, kai krikščionybė nustojo davusi naudą, Mindaugas nuo krikščionybės nusigręžė. Priešininkus Mindaugas nedvejodamas šalino (kad ir įžvalgiai į šoną nuo politikos nustumdamas Tautvydą, Gedvydą, Vykintą) ir 1253 m. tapo karaliumi. Po to buvo Vytautas, pasiekęs Juodąją jūrą, bet jam irgi nepavyko.
2013-ieji – gausių ir reikšmingų sukakčių metai, kurių svarbą atskiru potvarkiu pažymėjo Lietuvos Respublikos Seimas (1863 m. ir Klaipėdos krašto sukilimai, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis...). Tačiau ne visos reikšmingos datos būna „įteisintos“. Pavyzdžiui, už privalomų potvarkių skliaustelių liko lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ šimtmetis. O juk 120 metų (1795–1915) trukusi carinės Rusijos okupacija Lietuvos švietimą paliko griuvėsiuose. „Rytas“ ėmė viską gaivinti. Senose fotografijose – pirmosios skaityklos. Prie sustumtų stalų jaunimas skaito laikraščius, knygas. Įdomu, jog Vilniaus krašte ant sienų šalia dvigalvio lenkiško erelio – ir lietuviškas Vytis.
Visą laiką Lietuva žygiavo Europos link: per Mindaugo krikštą, per Jogailą bei sąjungas su Lenkija ir tą visą laiką, kaip kažkas yra pareiškęs, pritrūkdavo penkių minučių. Su Antano Smetonos vardu neišvengiamai susijusi pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos istorija, deja, jo valdymas taip pat pasibaigė Lietuvos valstybingumo netektimi. Belieka Arvydas Sabonis – bent jau fiziniais parametrais didelis žmogus, tačiau ir jis nei Europos, nei olimpinio aukso Lietuvai neiškovojo, jo vedama Lietuva tarsi istorinio prakeiksmo persekiojama sustodavo likus vienam žingsniui iki išsvajoto tikslo...
Jei apie krepšinį, tai sovietmečiu krepšinio aikštelėje „Žalgiris“ (koks simbolinis pavadinimas) kovojo su stipriausiu Sovietų Sąjungos klubu, CSKA – centriniu armijos sporto klubu (taip pat simbolinis pavadinimas). Tai buvo kova su okupantais, niekas to žaidimu net nevadino. Tą patį galima pasakyti ir apie futbolo mačus. Po „Žalgirio“ futbolininkų pergalės žmonės Vilniuje plūsdavo į gatves ir tai jau buvo tikros demonstracijos.
„Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis ir dar Jono Strielkūno eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ buvo rasti Romo Kalantos švarko kišenėje, kurį jis nusivilko prieš susidegindamas Kaune 1972 metais. Dar buvo Simo Kudirkos šuolis į laisvę, bet didysis Lietuvos pasirodymas pasauliui įvyko prasidedant XX a. paskutiniam dešimtmečiui. Tiesa, lietuviai vėl pasižymėjo kaip naikintojai – sugriovė SSRS, bet tai jau buvo visai kita. Prie Parlamento, televizijos bokšto ir kitų svarbių objektų visi – sovietmečio disidentai, studentai, darbininkai, mokslininkai, mafijozai, Kauno ir kitų miestų banditai, buvę komjaunimo aktyvistai – stovėjome susikibę už rankų. Tas pat pasikartojo Baltijos kelyje. Supratome, kad mūsų niekas neturi teisės įžeidinėti ir kai 2000-aisiais Lietuvos krepšininkai Sidnėjaus Olimpiadoje vos nelaimėjo prieš JAV svajonių komandą ir vienas amerikiečių žurnalistas Lietuvos krepšininkus komentuodamas pavadino „būriu vaikinų iš šalies, kurios niekas negali rasti žemėlapyje, ir turinčius vardus, kurių negali ištarti net jų motinos“, ramiai jo žodžių išklausyti negalėjome. Ir štai manėme, kad viskas jau bus gerai, bet ir vėl, atrodo, nepavyko.
Atskirai derėtų šnektelti apie emigraciją. Tiesa, lietuviai emigravo jau XVII amžiuje: 1654 m. riteriui iš Kuršo Jokūbui Kelteriui jo krikštatėvis, Anglijos karalius Jokūbas I, padovanojo Tabago salą Karibų jūroje, kurioje buvo įkurta naujakurių kolonija iš Kuršo. Didesnė emigracija prasidėjo XIX a. vidury, kai žlugo Lie-tuvos-Lenkijos valstybė. XIX a. pabaiga gali būti apibūdinama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į Vakarus (dažniausiai – į JAV) pradžia. Pokario metu dalis lietuvių emigravo į Vakarus, dalis buvo išvežta į Rusijos gilumą. Turėtume didžiausią dėmesį skirti tiems išvežtiesiems ir juos gerbti, tačiau priešingai – liaupsiname (jie ir patys save liaupsina) emigravusiuosius į Vakarus. Į Lietuvą iš Airijos paviešėti grįžę tekartoja: „pas jus“. „O pas mus, Airijoje, žinote.“ Kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams lankantis Vakarų Vokietijoje, Miunchene nuo karo laikų gyvenantis lietuvis (žmona vokietė) pakvietė mane į restoraną, bet paprašė prie stalelio nekalbėti lietuviškai, kad kas neatpažintų, jog ne vokiečiai esam ir, atseit, neapturėtume gėdos.
JAV gyvenantis airių rašytojas Frankas Makourtas, kuris yra lankęsis Vilniaus knygų mugėje, romane „An-dželos pelenai“ ironizuoja, kad sunkiais airiams metais iš tėvynės emigravę tautiečiai Anglijoje gyveno visiškai neblogai: „Darbo yra, moterų netrūksta, tad gali daryti ką tik nori, jei tik neužmiršti, kad esi žemiausios klasės airis, ir nemėgini iššokti virš bambos.“
Ir visgi tekste apie tėvynę nevalia be optimizmo. Mūsų kultūra tikrai ne menkesnė nei kitur, nemažiau gerų knygų parašoma, dailininkai neprasčiau tapo, teatro ar kino režisieriai neprastesni. Žiūrėdami televizijos laidą „Klausimėlis“ klystate, jei manote, kad laidos vedėjas tik išėjo į gatvę ir per kelias minutes tiek kvailių rado. Jis kelias dienas vargsta, kol tokių suranda. Bet ar tik tarp mūsų tautiečių atsiranda tokių neišprusėlių? Skaičiau, jog dešimt procentų iš 2 000 apklaustųjų britų teigia, kad Adolfas Hitleris yra išgalvotas personažas, kad jis niekada negyveno, nevadovavo Vokietijai, nepuolė Londono, nebuvo įsiveržęs į Rusiją ir nevykdė holokausto. Pasirodo, ketvirtis apklaustųjų Londono gatvėse vietinių gyventojų negali pasakyti, ar Trafalgaro mūšis tikrai įvyko, ar tai tėra scena iš kino filmo. Taip pat ketvirtadalis mano, kad Robinas Hudas buvo tikras žmogus, be abejo, panašus į Keviną Kostnerį. 30 procentų apklaustųjų jaunuolių nežino, kuriame amžiuje vyko Pirmasis pasaulinis karas.
Lietuvio siela nėra žiauri, lietuvis daugiau poetas. Todėl Lietuvos žmonės renkasi įvairiausius simbolius, kurie galėtų apibūdinti gimtąjį kraštą. Šalia Gedimino kalno, Kuršių nerijos, Palangos, Trakų pilies, tai ir Nemuno vingiai, švyturys Ventės rage, senos Žemaitijos kapinaitės ant kalvelių, M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ ar Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“, lietuviškos Velykos, marginti kiaušiniai, o šalia garsiosios kryždirbystės, lietuvių moterų siuviniai, mezginiai, marinuoti grybukai, agurkėliai, nepakartojamo skonio uogienės...
Daugelis miestų sudarinėja savo „topus“, kurie tarnauja kaip masalas ir atmintinė turistams. Į juos įtraukiami lankytini objektai: architektūros, istorijos, kultūros paminklai, kultūros įstaigos, bohe-miški rajonai ar gatvės, atraktyvios pramogos, geriausio maisto vietos ir kt. Vilniaus TOP-10: Arkikatedra bazilika, Aušros Vartai, Gedimino pilies bokštas, Gedimino prospektas, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilniaus universitetas, Trijų kryžių kalnas ir Kalnų parkas, Užupio respublika. Klaipėdos TOP-10: Klaipėdos uostas – jūrinės laivybos linijos ir kruizinių laivų terminalas, Jūrų muziejus, Jūros šventė, Klaipėdos pilis su visais gynybiniais įtvirtinimais, Teatro aikštė ir Anikė, „Meridianas“, Klaipėdos fachverkas, Klaipėdos centrinis paštas ir karlionas, Klaipėdos magistratas, Karalienės Luizės gatvė ir parkas Tauralaukyje. Tuoj peršasi klausimas – o Šiauliuose?
Kartais verta pažvelgti į pasaulio žemėlapį. Tuomet regi, kad mes labai mažyčiai ir gal todėl gyvename smulkmenomis. Nesakysi, kad Lietuvoje nėra kultūros renginių ir spektaklių, jų apstu, ir šiuo atžvilgiu mes niekuo ne blogesni už kitus pasaulyje, bet daugiau reikėtų kalbėti apie kultūros aplinką. Valdžia Lietuvos žmogaus, deja, negerbia. Štai, pavyzdžiui, ministrų lūpose retai nuskamba žodžiai „tauta“ arba „turime rūpintis Lietuvos piliečiais“... Viena, ką iš jų išgirsime: „Turime sudaryti palankias sąlygas verslui, užsienio investicijoms, nes čia pigi darbo jėga.“ Termino „Lietuvos žmonės“ jie nevartoja, o tik „darbo jėga“. Ateina laikas, kai pradedame gėdytis esą lietuviai. Prisiminkime Lietuvos didikus Pacus, kurie net savo kilmės dokumentus klastojo – būdami žemaičiai pirkosi iš italų giminystę.
Tūkstantmečio proga Vingio parke pastatėme Vienybės medį – tokią didelę verpstę. Pirmas daly-kas, kuris krenta į akis – vardų spiralėje nėra gyvųjų. Suprask – vienybę tauta pasieks tik po mir-ties? Gyviausi (ir, manau, ne vienam aktualiausi) yra tie mirusieji, kurie ant Vėlių suolelio prisėdo ką tik. Kažkam pasirodė keista, kad verpstėje yra Vytautas Kernagis, bet nėra Jurgos Ivanauskaitės, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos. Gal čia lemia populiarumas? Greičiau – atsitiktinumai. O tuščios vietos ant Vienybės medžio – apsčiai. Kodėl sąrašas negalėjo būti ilgesnis? Apskritai apvalusis 100 yra iš esmės ydingas, nes jame yra pretenzija į išbaigtumą, kyla visokių aliuzijų į knygynus užplūdusius popsinius albumus („100 didžiųjų pasaulio stebuklų“, „100 gražiausių pasaulio miestų“, „100 gražiausių pasaulio katedrų“, „100 gražiausių pasaulio aikščių“ ir t.t.). Ar ausiai ne harmoningiau skambėtų: „102 iškiliausi lietuviai“?
Ypač lietuvio sielą atspindi šventės. Daugybė nacionalistinės euforijos apimtų žmonių, pompastika, puotos, mišios, jau minėtų keistų (meniniu požiūriu) paminklų atidengimai, visa tai nuolat rodoma žinių laidose, ir tų pačių kadrų apačioje bėgančia eilute skelbiami nusikaltimai: kas ką nušovė, papjovė ar dar kitaip nužudė. Štai Lietuvos tūkstantmečiui skirta Dainų šventė. Įspūdį, kad švenčiame ne krikščioniškos eros užuomazgas Lietuvoje, o vienuolio nugalabijimo iškilmes, sustiprino jau pati šventės režisūra. Ji buvo persunkta senovės baltų religijos elementų, o, pavyzdžiui, katalikiško giedojimo ar tautodailės elementams, palikusiems ryškų pėdsaką tautos kultūriniame pavelde, Dainų šventės repertuare ir stilistikoje vietos nebeliko. Ką kalbėti apie giesmes, jei mūsų partizanų kurtos dainos, kuriose atsispindi okupuotos tautos skausmas, neskambėjo šventinėje programoje...
Visas kovo mėnuo (net pats jo pavadinimas) skirtas paukščių sugrįžimui. Kovo 4-oji – Kovarnių diena. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda šie paukščiai ir tai sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kovo 10-ą minima 40-ies paukščių diena. Ji taip vadinama, nes apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Mėnuo baigiasi Gandro diena – kovo 25-ąją. Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Jie tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus.
Kaip ateityje pasirodysime Europai? Ar kultūriniais iššūkiais užgošime Vakarų šalių nuomonę apie lietuvius žmogžudžius, užpuolikus, vagis? Dar ir dar kartą norisi paklausti: ar gali pasižymėti agresija tauta, kurios tokia sena kalba – seniausia iš indoeuropiečių, artimiausia sanskritui? Arčiausiai kalbinių ištakų stovi ne germanai, romanai ar slavai, o mes – lietuviai. Jaunimui viskas paprasčiau, jaunimas šių dienų Lietuvoje jaučiasi taip, lyg jų šalis nebūtų užmušusi misionieriaus Brunono, stovėjusi tarp dviejų jūrų, gyvenusi tautinio patoso sąlygomis tarp dviejų pasaulinių karų ir kovojusi bunkeriuose laukdama Trečiojo pasaulinio. Kaip ten bebūtų, istorija yra. Yra praeitis, dabartis, bus ir ateitis.
Pabaigai anekdotas. Manyčiau, toks dviejų vyrukų pokalbis atspindi lietuvišką mąstymą.
- Tu gnyda, – sako vienas kitam, – kerštingas, nieko nepamirštantis.
- Kodėl taip sakai? – klausia apkaltintasis.
- Todėl, kad aš rytoj apie šiandieninį mūsų pokalbį pamiršiu, o tu – ne.