Bičiulis apie šiandienos įvykius tarstelėjo: „Man atrodo, kad aš sapnuoju“. Senovėje vienas žmogus yra pasakęs: „Jeigu pasaulyje nebūtų gėlių, mėnulio ir gražių moterų, tai nevertėtų net gimti“. Prisiminiau ir kinų poetą Čžan Čao: „Jeigu pasaulyje nebūtų tušo, šaškių ir vyno, nebūtų verta ir gyventi“. Vienam daugiau, kitam mažiau, bet visiems kažko reikia. O tokių pastebėjimų be galo daug...

Ričardas JAKUTIS
Tik žvelgdamas iš šių dienų kasdienybės išsigąsti, kad pats ne tik plauki paviršiumi, nepastebėdamas brangaus ir išnykstančio paprastų malonumų žavesio, bet savo galvą prikemši neesminių svetimų dalykų, pasakymų, blevyzgų, baimių, gandų nuotrupų ir dar visokiausių šiukšlių.
„Niekas nemoka mokesčių, jaunimas masiškai emigruoja, didžiulė ekonominė praraja tarp regionų, o politikai yra kiaurai korumpuoti“, – ar kas suabejos, jog tai ne apie Lietuvą? Netiesa! Čia italai taip kalba apie savo nuostabaus klimato, puikaus maisto, madų ir raudonų sportinių automobilių „Modena“ šalį.
Kokios temos eseistui palankiausios šiomis dienomis? Orai (permainingi), humoro jausmas (Balandžio 1–oji), moterys (pavasario grožis dar labiau atskleidžia jų grožį).
Metų pradžioje orų pranešėjai pasakė, kad mūsų laukia permainingi orai. Taip ir atsitiko. Todėl pamąsčiau, kad puikus užsiėmimas pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką pranašavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole. O juk šiandien, kai orus numatyti padeda kosminiai palydovai, surinktą medžiagą apdoroja kompiuteriai, apsirinkama turėtų būti retai. Bent savaitę į priekį gali neklysdamas apie orus kalbėti. Bet grįžtame į laikus, kai orų pranešėjai dažnai klysdavo. Kaip rašė humoristė Vytautė Žilinskaitė, perskaičius žodžius „oro biuras“, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys. Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos kažką žadėdavo. Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą.
Lietuviui orai visada blogi. Žiemą menkiausia pūga, o vasarą paprastutė liūtis - jau nacionalinė tragedija. Burnojantiems ant orų lietuviams orai atkeršija. Ar pastebėjote, kad vos lietuviams sugužėjus į vieną vietą, ten atskuba ir blogi orai.
Iš kur visos tos nelaimės, bloga nuotaika, nesitraukianti depresija? Nebemokame šypsotis. Sako, kad humoras atsirado seniai seniai prieš mūsų erą. Vienas pirmykštis žmogus kitam pakišo koją, tas pargriuvo ir tą palaimą, kuri visus aplinkinius tuo metu užvaldė, kažkas pavadino humoru. Skaičiau, jog šiuolaikinis mokslas randa vis daugiau įrodymų, kad posakis apie juoką, kaip geriausią vaistą, nėra tik menkavertė pasenusi klišė: juokiantis kraujyje mažėja cukraus, ne taip kalkėja kraujagyslės, atitolinamos širdies ligos, malšta skausmas... Pavarčiau įvairiausius žodynus, enciklopedijas. Ten rašoma, jog humoras – vienas iš keturių organizmo skysčių, kurį senovės medicina laikė lemiančiu žmogaus temperamentą. Humoro jausmas yra gebėjimas pastebėti juokingus, keistus tikrovės reiškinius. „Tuščiai praleista diena – ta, kurią nė sykio nesusijuokėte“, - taip ar panašiai yra pasakęs ne vienas senovės išminčius. Besišypsantys žmonės gyvena ilgiau.
Balandžio 1–osios išvakarėse vartau spaudą ir ieškau tai dienai skirtų tekstų. Ar straipsniuose apie rinkimus jus nelinksmina žodis „urna“? „D. Martinėlei patinka ne tik demonstruoti naujus apdarus, bet ir pabrėžti savo išsilavinimą“, - tekstas skirtas gal ir ne Balandžio 1-ajai, bet aš nedvejodamas jį tai šventei priskirčiau. Jos išsilavinimas, pasirodo, įgytas baigus Dalios Teišerskytės grožio mokyklos „Gabija“ kursus. Tekste dar išskyriau ir štai tokį sakinį: „Anksčiau buvusi niekam nežinoma kaunietė į pramogų pasaulio traukinį įšoko daugiau nei prieš trejus metus“. Taiklu – „į pramogų pasaulio traukinį įšoko“.
Sako, kalnų oras gerai išvalo smegenis. Gal neveltui tad po Ūkio banko griūties Vladimiras Romanovas išskrido į kalnuotąjį Davoso kurortą. Tiesa, būna, kad ir kalnų oras nepadeda. O jeigu apie oligarchus, tai rusų turtuoliai būtinai turi pamatyti „Mirštančios gulbės šokį“ iš „Gulbių ežero“.
Veik kiekvienais metais pavasarį „Laiptų“ galerijoje vykdavo dailininko, Nacionalinės premijos laureato Algirdo Petrulio tapybos parodos. Jau keletą metų kai dailininkas mus paliko ir pavasariais Šiauliuose nebegirdime jo linksmų, ironiškų istorijų. Mano galva, tai buvo žmogus, kuris kaip niekas kitas išsiskyrė subtiliu humoro jausmu. Norisi vėl ir vėl jo apsilankymus mūsų mieste prisiminti.
Į „Laiptų“ galeriją atvykdavusio dailininko pirmiausia, lietuvišku papratimu, buvo klausiama apie menininko sveikatą. „Kodėl aš turiu mirti?“ – į tokius klausimus atsakinėdavo svečias. Dailininkas papasakojo, jog kartą netoli mirties jau buvo. Reanimacijos palatoje gulėjo šešiese. „Mirties laukėme eilėje, tarsi sovietmečiu išsirikiavę stovėtume prie apelsinų“, - toliau šmaikštavo. Jis prisiminė, jog mirties neišsigandęs, nes jei mirė lovos kaimynas iš vienos pusės, po to kaimynas iš kitos, kodėl jis turėtų likti gyvas. Svečias, tiesa, prisipažindavo, jog dabar savo sveikatos aukščiausiu balu įvertinti negalėtų. „Ar gali būti puiki sveikata žmogaus, kuris abu pasaulinius karus prisimena?“ – toliau juokaudavo menininkas. Kartą papasakojo istoriją, kaip einant gatve jam atsirišo bato raištelis. Susilenkti nepajėgė, o eiti sunku, kliūva. Paprašė praeinančios moters pagalbos. Toji užrišo ir dėkojančiam dailininkui prisistatė: „Aš juk jūsų mokinė“. Tų mokinių daug, nes A. Petrulis ilgai dėstė dailės institute, tad kai gatvėje jį kas nors sustabdo, prisistato buvęs jo mokiniu ir klausia, ar dėstytojas tokį studentą prisimenąs, jis nedvejodamas atsako: „O kaipgi!“ „Taip jau gyvenime yra, kad prisimeni tik savo dėstytojus ir vos vieną kitą, kuriam pats dėstei“, - sakė menininkas. Prisimeni dar ir tuos, su kuriais kartu mokeisi. Dailininkas juokaudavo, jog ar galima pamiršti jo kartos dailininkių Šleivytės, Kreivytės, Kuprytės ir Klišiūtės bendrą parodą. „Aš tas pavardes prisimenu ne dėl kažko, o būtent todėl, kad tai buvo puikios dailininkės“, - pasakojo A. Petrulis. Vis gailėdavosi, kad gimnazijos ir studijų draugų mažai likę. Keli gyvena Vakaruose. Tiesa, džiaugėsi, kad netikėtai atsirado galimybė su jais pasimatyti, nes Lietuvon iš Australijos, JAV ar Kanados jie atskrenda susitaisyti dantų ar pasimėgauti purvo voniomis Druskininkuose, nes net įskaitant bilieto kainą šie dalykai Lietuvoje jiems pigesni.
Berods paskutinės jo parodos Šiauliuose atidarymo metu svečias juokavo, jog dažnai jam tenka atsakinėti į klausimą-konstatavimą: „Tai dar tapai?“ A. Petrulis pasakojo, jog atsako, kad keisti profesiją jau jam vėloka, o tapyti nėra sunku. Tiesa, sakė pamąstąs, jog gal dar galėtų pinti krepšius, bet reikia eiti į mišką ir pasiruošti medienos. O ką įkūnyti drobėse, dar suprantąs, nes mano, kad protauja normaliai, pavyzdžiui, vaikus gatvėje nuo kitų žmonių atskiria. Kad jo kūryba reikalinga, sprendžia iš to, kad į parodas yra dažnai kviečiamas. Pasakojo, kad neseniai į Vilnių buvo atvykusi kažkokia japonų delegacija. Juos priėmė, anot dailininko, viešbutyje, kurio pavadinimo „Plaza“ jis nesuprantąs, todėl sakąs „Kristinos viešbutyje“, ir visiems aišku. Taigi tame viešbutyje priimant tuos garbius japonus buvo nuspręsta, kad reikalinga skoninga ir kultūringa aplinka, kurią gali sukurti A. Petrulio paveikslai. Buvo ir pats metras ten pakviestas. Ta paroda A. Petrulis džiaugėsi, nes ja aplenkė net irgi ilgai išgyvenusį dailininką Ticianą, kuris mirė sulaukęs 99-erių, nes garsusis pasaulio menininkas su savo paveikslas nebuvo taip aukštai pakilęs kaip lietuvis – A. Petrulio paroda vyko 16-ame viešbučio aukšte.
Ironijos nestokojantis dailės metras, kalbėdamas apie įkvėpimą juokaudavo, jog tai - sportinis terminas. O savo vietą lietuvių dailės panoramoje mėgo lyginti su didelio simfoninio orkestro atlikėjais. Anot dailininko, jis ne dirigentas, ne pirmasis smuikas, bet gal tik šone grojanti fleita.
Dar viena istorija apie metrą A. Petrulį.
Vienas mano bičiulis sumanė Kalėdų proga pasidaryti dovaną sau. Paklausė mano patarimo, ką jam vertėtų pasidovanoti. Būta tai verslininko, neseniai pasistačiusio namą, todėl pasiūliau dailininko tapytą paveikslą. Patariau rinktis A. Petrulio kūrinį. Bičiulis paveikslą išsirinko, įsigijo, pasikabino savo namuose, džiaugiasi. Sako, būtų gerai pasikviesti autorių, kad šis pasižiūrėtų, kaip jo kūrinys dera naujoje vietoje.
Pasikvietėme. Susėdome prie paveikslo. Bičiulis vaišina tapytoją konjaku ir aiškina, koks tai geras ir brangus gėrimas. Pamenu, tai buvo „Courvoisier“. Kai pildamas gal trečią taurę paveikslo savininkas vėl pagyrė konjaką, metras A. Petrulis patikslino: „Koks pirkinys, tokios ir vaišės“.
Apie ką dar šiame tekste žadėjau parašyti? A, apie moteris. „Rašai apie moteris, išmanai jų charakterius, sakyk, kaip su jomis susipažinti“, – klausia manęs ne vienas vyriškis. Tiesa, tie klausiantieji jau garbingo amžiaus, jaunimas šito nesiteirauja. Atsakau, jog jei jie galvoja, kad geriausia vieta tokiems susipažinimams kavinės ar barai, tai labai klysta. Jei kavinėje moteris ir atkreipia į tave dėmesį, tai reiškia tik, kad ji neturi pinigų. Daugiau nieko. Internetas irgi nėra geriausia vieta susipažinimams. Gal ir paprasta, bet daug šiukšlių. O tinkamiausios susipažinimui vietos, nepatikėsite, yra trys - kultūros įstaigos (bibliotekos, kinai, teatrai, parodų salės), kelionės ir bažnyčia.
Pamenate kino filmą „Maskva netiki ašaromis“? Viena iš filmo herojų susipažinimui vyriškių ieško bibliotekoje. Jei taip elgiasi protingos moterys, tai tu gali būti tas, su kuriuo kažkuri skaitytoja panorės susipažinti. Jei ne, galėsi tai padaryti pats. „Olialia pupyčių“ bibliotekose, aišku, neužtiksi, bet štai moterį, su kuria gali pakalbėti apie gyvenimą, dvasinį žmogaus pasaulį, tikrai surasi. O ir tolesnė eiga kaip ir pas visus žmones. Bendri idealai greitai virsta bendru „adialu“.
O kiekvienas esame girdėję – su juo ar su ja kartu vykome ekskursijon. Ilgai prisimename. Štai vedu ekskursijas Krokuvon. Autobuse dažniausiai daugiau moterų nei vyrų. Net keista, kad vyrai nenoriai keliauja keliais, kuriais vyko Jogaila, Kazimieras, Steponas Batoras ir kiti mūsų tautos didžiavyriai. Net Vytautui labiau sekėsi Griunvaldo laukuose nei Lietuvos žemėse. Gi kas jau išsiruošė kelionėn, gali ne tik senuoju karalių miestu Krokuva pasigerėti, bet ir su kuria keliauninke susipažinti.
Manau, nustebote pasiūlymu antrosios pusės ieškoti bažnyčioje. O juk būtent čia galite rasti dorą, sąžiningą, skaidraveidę, dvasiškai tobulą moterį. Paklausite, kaipgi bažnyčioje su moterimi susipažinti. Po Mišių išeikite į šventorių, neskubėkite namo. Yra tokia tradicija po maldų stabtelti šventoriuje, šnektelti su pažįstamais, užkalbinti ir nepažįstamus, nes juk vienos bažnytinės šeimos nariais esate. Žinokite, bažnyčios moterų kavinės ir juose sėdintys vyrai netraukia, būtent jos atkreipia dėmesį į kiekvieną bažnyčion atėjusį vyriškį.
Kolegos, nepamirškite, kad nepasitikėjimas savo gebėjimais susipažinti yra tik jūsų pačių drovumo vaisius. Jei vyras temąsto, kad moteris neatsilieps į jo norą susipažinti, nusprendžia, kad pažinties ir nereikia. O juk tereikia tik prieiti ir sužinoti, kas bus. Be to, kaip sakoma, „niekas per galvą neduos“, bijoti neverta. Juk moterys nesikandžioja.
Moterų frazė „Leiskite man pabūti vienai“ būdinga tik serialams. Įžymi estrados dainininkė televizijos gyvenimo būdo laidoje pasiguodžia esanti viena, nes vyrai nedrįsta jai pirštis. Vienišos moterys dažnai vienišos tik todėl, kad ieško pernelyg tobulo vyro. Gi vyrų be ydų nėra. Susitaikykite su tuo. Aišku, norėtųsi, kad jūsų pasirinktasis būtų panašus, pavyzdžiui, į nemirtingąjį agentą 007 - Džeimsą Bondą. Priešai šaudo, laivai sprogsta, sraigtasparniai krenta, o jis - nemirtingas, teigiamas herojus, nugalintis blogį. Sovietmečiu daugelis moterų vyrišku idealu laikė superagentą - Štirlicą. Giliamintį, drąsų šnipą su filosofiniais dainos žodžiais „Apie akimirkas iš aukšto negalvok“.
Iki 30 metų tarsi viskas aišku, bet jei moteris perkopusi šią datą. Tikra moteris, peršokusi 30 metų, atsisako pigios bižuterijos ir perka brangius apatinius. Ji nesiskundžia gyvenimu, nes vyrui reikalinga moteris, kuri moka spręsti savo problemas. Bet kartu toji moteris moka likti „silpna“. Kitoms moterims vyrai gėlių dovanoja tik mergindami, o ji išsaugo šią tradiciją visą laiką. Tokio amžiaus moteris - ir gera meilužė, ir šeimininkė, per tiek laiko galima visko išmokti. O kai amžius pasistūmėja gerokai per 30, suprasdama, kad irgi sensta, ji nebesikabinėja prie vyro išvaizdos - jo pilvo, plikės ir akinių. Šio amžiaus moteris savo vyrą lipdo pati - procesas vadinamas „didžiąja draugyste“. Ji žino, kad sendamas jis taip pat pradeda vertinti ją „už sielą“. Tokio amžiaus moteris niekada nekalbės apie savo ligas ar sanatorinį gydymą, nes panašaus amžiaus vyrui reikia ne ligotos ir senos griuvenos, bet sveikos ir jaunos gyvenimo bendrakeleivės. Jeigu tokia nesate, vyras neabejotinai dėmesį ims kreipti į 20-metes. Kas, kad jis greitai „praregės“, bet kai tai atsitiks, nemalonus procesas jau bus įvykęs. Garbaus amžiaus moteris supratingai vertina tokio pat amžiaus vyro įpročius ir neperša jam to, kas šiam nepatiktų, pavyzdžiui, vegetariškos dietos. Kitas dalykas, jeigu jis pats atsisako mėsos. Tada moteriai reikėtų stengtis, kad jo mityba būtų visavertė. Nes nuo manų košės, sakoma, net marškinių apykaklė nestovi. Kaip ten bebūtų, gyvenimu visada reikia džiaugtis. Moteriai paprasta būti laimingai, nes jos amžius priklauso nuo meilės ir jos poreikio. Kai moteriai yra jau šiek tiek metų, ji visada lieka 35-erių. O svarbiausia - ji išmoko branginti tai, ką turi: ji jau pasirinko - arba turi šeimą, arba tai jai neįdomu.
Aišku, nieko daug aš čia nesukūriau. Pririnkau psichologų pamokymų ir tiek. Pats gi tik pagalvojau, jog komentuoti „graži-negraži moteris“ nevertėtų. Gražu-negražu yra subjektyvu. Nebent sakyti „meniška“. Nekokybiškos kosmetikos daugiau nei negražių moterų. Patarimas moterims: jei ant kosmetikos produkto nurodyta, kad jo sudėtyje yra daugiau kaip dešimt cheminių pavadinimų, iškart dėkite šalin.
Ko bent man labiausiai nesinorėtų bendraujant su moterimi? Išgirsti iš jos lūpų: „Likim draugais“. Skaudžiau nebūna. O šiaip tiek vyrai, tiek moterys, manau, turi du prašymus: netrukdykit mano vienatvės, bet ir nepalikit manęs vieno(os).