Ar lietuviai mėgsta keliauti? Kaip kas, bet dažnam „užsienis“ apsiriboja sykį aplankyta kaimynine valstybe. Neseniai skaičiau apie britą Grahamą Hughesą, kuris leidosi į drąsią avantiūrą apkeliauti visas pasaulio šalis, turinčias oficialų Jungtinių Tautų Organizacijos narės statusą.

Ričardas JAKUTIS
Jis nutarė pakartoti Jules’io Verne’o aprašytų herojų Filijaus Fogo ir Žano Paspartu fantastinę kelionę įvykusią 1872-aisiais metais. Po visas pasaulio šalis net 1430 dienų keliavęs G.Hughesas ne vieną kartą turėjo keisti savo britišką pasą – neužteko vietos pasieniečių antspaudams. Sukoręs daugiau nei 250 tūkstančių kilometrų savo unikalią ekspediciją po 201 pasaulio valstybę 33-ejų anglas pabaigė tik šių metų sausio 30-ąją, kai autobusu sugrįžo į Londono Viktorijos stotį. Pasirodo, kelionių virusu Grahamas užsikrėtė dar būdamas vaiku: ir už tai dėkoja savo tėvams. Jam buvo 11 metų, kai 1990-ųjų vasarą tėvas, taip pat Grahamas, pasiūlė šeimai iš Liverpulio senutėliu automobiliu nuvažiuoti į ką tik išsivadavusias pokomunistines Rytų Europos šalis ir savo akimis pamatyti, kaipgi iš tiesų gyveno žmonės už mįslingosios Berlyno sienos.
Kiekvienus metus kažkam skiriame. Imkime ir paskirkime šiuos metus kelionėms ir pavadinkime juos Kelionių metais.
„Kažkaip net liūdna pasidarė... Taip lauki, lauki, ir viskas staiga praeina. Tada atrodo, kad laukime ir buvo paslėpta ta magiška nuotaika. Juk viskas praėjo: šventės, atostogos, vasara... Ką per šias atostogas nuveikei, kuo gali pasigirti?“ – tokiu tekstu pradėjau vieną praėjusio rudens tekstą. Prasidedant pavasariui, prisiminiau jį todėl, kad rudenį nebereikėtų vėl panašiai guostis. Juk praeityje – štai tokia istorija.
Aštuonerių metų anūkei senelis papasakojo, jog pirmą kartą jis nuvyko į Palangą ir pamatė jūrą būdamas penkiasdešimties. „Kažkokia nesąmonė“, – nusistebėjo anūkė, kiekvieną vasarą su tėvais vykstanti į pajūrį atostogauti. „Benai, plaukiam į Nidą!“ – tai būdavo visos vasaros įvykis.
Šiandien viskas kitaip. Tiesa, nors kalendoriai skelbia, kad vasara prasideda birželį, mus aptarnaujančios poilsio organizavimo įstaigos įsitikinusios, kad gegužė yra vasaros pradžia. Nuo gegužės 1-osios už viską tenka mokėti jau vasaros kainomis. Berods net ir Palanga bei kiti kurortiniai miestai vasaros atidarymo šventes rengia gegužę. Tiesa, kai kur tokios kainos jau įvedamos balandžio 15 d., o dar kitur ir balandžio 1-ąją.
Geroms atostogoms susikurti, sako, labiausiai reikia lakios fantazijos. Draugas sakė nevyksiąs į Palangą, o apsistosiąs kaimo turizmo sodyboje. Kokie įspūdžiai? Spjaudėsi: kaimynai triukšmauja, šašlykus be paliovos kepa, alų ar stipresnius gėrimus geria, nuo ryto iki vėlaus vakaro Radžio dainos skamba. Tiesa, atsidūręs tokioje sodyboje anksčiau ir aš būčiau gėręs. Bet dabar, kai gerti mečiau, be to, visi mano draugai meta gerti, nes vienas prisiklausė paistalų apie kepenų cirozę, su kitu gerai pagėrusiu pasikalbėjo Dievas, atostogos kaimo turizmo sodyboje įgyja kitokį charakterį.
Girdėjau ir kitą nuomonę, jog būdamas net ir banaliausiame kurorte nors savaitę vis tiek persikeli į kitą būvį. To sieki sąmoningai, bet nutinka tai netikėtai. Tokios jau tos atostogos ir toks jau tas išvykimas iš namų (aplinkos pakeitimas). Sako, jog tas kitas būvis ir yra poilsis. Todėl ir šio teksto pavadinimu raginu pakeliauti.
Šiandien apie tris maršrutus. Pradėdamas tekstą apie Paryžių nei vieno nenustebinsiu – kas dar nebuvęs šiame mieste, be abejo, nori ten apsilankyti.
Neseniai skaičiau, jog apklausos apie labiausiai patinkančius Europos miestus lyderiu vėl tapo būtent Paryžius. Po jo seka Londonas, Roma, Barselona. Šiuose miestuose ne tik norima lankytis, bet ir gyventi. Keista, kad nemėgstami Vokietijos miestai. Sako todėl, kad tiesiog nemėgstami patys vokiečiai. Geidžiamiausių gyvenimo vietų sąrašo gale įsitaisė Lenkija, Rusija, Vengrija ir Slovakija. Ačiū Dievui, ne Lietuva!
Salomėja Nėris rašė: „Anemonos jau žydi prie Senos, / anemonos Paryžiaus laukuos, / anemonų baltų mėnesienos / ir Paryžiaus mergaičių plaukuos.“ Girdėjau šnekant, kad per Vilnių tekanti Neris panaši į Paryžiaus Seną. Tiesa, Sena plaukioja keturiolikos laivų flotilė, pilna užsienio turistų. Bent jau toks skirtumas, palyginti su Lietuvos sostine...
Paryžiuje privalomas pakilimas į Eifelio bokštą, pasivaikščiojimas Eliziejaus laukais, paplaukiojimas jau minėta Senos upe, pastovėjimas aukštų Noterdamo (Dievo Motinos) katedros, kurios pirmasis pamatų akmuo padėtas 1163 m., bokštų papėdėje (be to, šiais metais pirmieji galėsime pasiklausyti naujų šios katedros varpų skambesio), bet šį kartą norisi paieškoti kas asocijuojasi su žodžiu „bohema“. O tai, aišku, mėgstama kavinė, ilgi pašnekesiai prie puodelio kavos, ant baro servetėlių suraityti eilėraščiai. Bohemiškai alsuoja paryžietiškas Monmartras, bohemiška dvasia, kaip sako poetai, sklinda nuo mėnesienoje apšviestų stogų antenų ar nudaužtoje vazoje pamerktos puokštės, bohemiška ir Pigalio aikštė, kurioje reklamos jūra ir naktinis gyvenimas. Moterys ir vyrai kalba skirtinga kalba, o prabyla apie tą patį – meilę.
Meno paieškas pradedame nuo Luvro, kur lendame po piramide ir patenkame į stoties dydžio salę: eskalatoriai, bilietų automatai, maršrutai, kryptys. 35 tūkstančiai eksponatų nuo seniausių laikų iki XIX a. pabaigos. Nesunku atspėti, kur Luvre eisite pirmiausia. „Mona Liza“. Ji šypsosi už dvigubo stiklo, nedidelė ir vieniša, kontrastuojanti su visą priešingą sieną užimančiomis (6,66 x 9,90 m) Veronezės „Vestuvėmis Kanoje“. Tiesa, nesidrovėdama veroneziško Jėzaus, Mona Liza į visus vis tiek žvelgia ironiškai. O visi muziejai reklamuojasi principu: kiek laiko pas mus sugaištumėte, jei prie kiekvieno eksponato sustotumėte nors 1 min.
Bet kurios TV kelionių laidos vedėjai savo lankymąsi viename ar kitame mieste baigia to miesto restoranuose. Be „Mulen Ružo“, kur programa klasikinė (jos pagrindas – kankanas), Paryžiuje visus traukia Eliziejaus laukuose įsikūręs „Lido“ su šiuolaikiškesne varjetė. Teko čia stebėti vos ne miuziklą. Vagys apvagia banką. Vogdami šoka, atlikinėja cirko triukus. Grįžta į užmiesčio vilą – scenoje bemat atsiranda pilnas melsvo vandens baseinas, ant kurio kraštų staiposi gražuolės. Tačiau švęsti jiems ilgai netenka, nes iš salės gilumos virš žiūrovų stalelių praskrenda malūnsparnis, iš kurio scenon sušoka policininkai ir, sušokę keletą šokių, vagis suima. Žodžiu, šlamštas, išskyrus techninę renginio pusę ir stebinantį šokėjų sinchroniškumą.
Gana ilgai prancūzų elitas mėgo restoraną „Maxim“. Dabar pirmauja „Pierre Gagnaire“. Pierre‘as Gagnaire‘as vertinamas ne vien už tai, kad yra patyręs virtuvės meistras. Daugelis jį apibūdina kaip menininką, lėkštėse patiekiantį ne tik nuostabaus skonio valgius, bet ir mažyčius meno kūrinius. O restorane „Maxim“ daugiausia lankosi naujieji rusai (gal dėl pavadinimo).
Pasiūlymas dar vienai kelionei gali būti kiek ir netikėtas – į nuostabaus grožio Belgijos miestelį Briugę. Briugė vadinama Šiaurės Venecija. Bet juk šiuo vardu vadinamas ir Amsterdamas, ir Sankt Peterburgas, kartais net Stokholmas. Visi gražūs miestai prie vandens siekia šio garbingo vardo, bet Briugė yra išskirtinė pretendentė į šį vardą. Čia daugybė laivybai pritaikytų kanalų ir namų, stovinčių tiesiog vandenyje. Paplaukioti Briugės kanalais gana miela. Iš valties gali pamatyti tai, ko neįmanoma regėti vaikštinėjant gatvėmis. Briugėje labai daug gulbių. Pačiame miesto centre, prie Meilės tvenkinio (Briugėje yra ir Meilės tiltas – mėgiamiausia įsimylėjėlių vieta), turistams parodomas didžiulis gulbių lizdas su savo būsimus jauniklius bešildančia ilgakakle mama. Miesto centre tai netikėta ir gražu. Gulbės – vienas Briugės simbolių. Su šiais paukščiais susijusi legenda. 1488 metais Briugėje buvo mirties bausme nuteistas miesto administratorius Pieteris Lanchalsas, kurio pavardė išvertus reiškia „ilgakaklis“. Jo šeimos herbe taip pat puikavosi balta gulbė. Legenda byloja, kad nuo to laiko Briugės gyventojai buvo pasmerkti amžius auginti šiuos paukščius miesto tvenkiniuose ir kanaluose. Gal ir ne pats blogiausias prakeiksmas.
Briugės Dievo Motinos bažnyčios 122 metrų bokštas yra aukščiausias plytinis pastatas Europoje. Tačiau turistus į šią bažnyčia traukia iš Kararos marmuro nukaldinta Mikelandželo „Madonos su kūdikiu“ skulptūra. Viktorinų metu kartais pasitaiko klausimas, jog visos Mikelandželo skulptūros yra Italijoje ir tik viena – ne. Klausiama, kur yra toji skulptūra. Taigi – Briugėje, ją čia 1506 metais pargabeno vietos pirkliai.
Briugė neatsiejama nuo įstabios Hanso Memlingo kūrybos. Tylus pasišventimas, kilnus susikaupimas, šviesų harmonija ir tobula figūrų simetrija, būdinga šio dailininko diptikams ir triptikams, lydi visus didingus jo darbus, esančius H. Memlingo muziejuje.
Briugė labai skiriasi nuo kitų miestų – ji išlaikė ne tik savo architektūros formas bei senovinę senamiesčio struktūrą, bet ir daugybę mažyčių alaus daryklų bei alaus rūšių. Šiuo požiūriu Briugės restoranai ir alaus barai tiesiog stulbina, pavyzdžiui, yra aludė, kurioje 300 alaus rūšių. Pilstomas dažniausiai geriamas alus, o po alude yra dideli šalti rūsiai, kur kažkiek butelių kiekvienos rūšies alaus visad saugoma. Čia atsiveria sunkiai nusakomas alaus pasaulis, neturintis lygių Europoje. Be to, nuo seno Briugė Europoje garsėja savo avikailių perdirbimo ir verpalų manufaktūromis. Tai išskirtiniai nėriniai, iš kurių gaminamos užuolaidos, staltiesės, drabužiai ir net suvenyriniai atvirukai, gobelenai, kurie talentingų meistrų rankose pavirsta pagalvėlių užvalkalais, lovatiesėmis, rankinėmis, piniginėmis ir kitomis praktiškomis smulkmenomis. Trumpai – miestas laikomas tarptautiniu verpalų, tekstilės, alaus daryklų ir saldumynų (visų pirma nuostabaus belgiško šokolado) centru.
O keliauti į Krokuvą siūlau veik kasmet prasidedant pavasariui ir vasarai. Todėl, kad šis miestas man vienas iš gražiausių Europoje ir, kaip lietuviui, labai artimas. Be to, į šią senąją Lenkijos sostinę aš pats lydžiu ekskursijas. Praeityje miestas buvo vadinamas „antrąja Roma“. Krokuvos centre esanti Vavelio kalva buvo ideali ir saugi vieta politinės valdžios centrui steigti. Drauge čia įsikūrė ir bažnytinė valdžia: buvo pastatyta katedra. Tokia topografinė situacija, kai pagrindinė šventovė ir valdovo rezidencija yra viena greta kitos, dažna Europos sostinėse. Tai primena Akropolį ar Kapitolijų, panašiai formavosi Prahoje Hradčanai. Be abejo, Vavelis atliko tokią pat kompleksinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis).
Vavelio katedros centre, kur susikryžiuoja didžioji ir skersinė navos, sidabru spinduliuoja Šv. Stanislovo karstas. Šią vietą lenkai vadina Tėvynės altoriumi. Šv. Stanislovo kapo dešinėje ilsisi Jogaila, taip pat dešinėje Vazų ir ypatingai puošni Žygimanto Augusto koplyčios, tolėliau palaidoti Kazimieras Didysis, už centrinio altoriaus – Steponas Batoras, netoliese, garbingoje vietoje – Jadvyga, kurios kapas visad skendi gėlėse. Jogailos kapo, priešingai, gėlės nepuošia. Ką darysi, vietiniai prie Lietuvos-Lenkijos karaliaus gėlių nepadeda, o mūsų turistai pinigėlių stokoja, vos užtenka suvenyrams. Taip Vavelyje pradėtas kurti tautos panteonas. Čia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius. Paskutinieji čia atgulė Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona Maria, aviakatastrofoje prie Smolensko žuvę 2010 m.
Po Vavelio būtina apsilankyti Krokuvos Turgaus aikštėje, didžiausioje senamiesčių aikštėje Europoje, kurioje pribloškia dangų remiantys Marijos bazilikos bokštai. Bažnyčioje esantis Vito Stvošo iš liepos medžio išdrožtas altorius, laikomas vienu vertingiausiu gotikinių altorių Europoje.
Jei jau pasiekėme Krokuvą, negalime neaplankyti Veličkos druskų kasyklų – muziejaus po žeme. 700 metų veikiančias bei 135 m. gylyje esančias druskų kasyklas puošia įvairios skulptūros, koplyčios bei bažnyčia (visos skulptūros, bažnyčioje altorius ir net šviestuvai padaryti iš druskos). Taip pat nepatingėti ir pasiekti Osvencimą – koncentracijos stovyklą, dabar muziejų, Zakopanę, su nuostabia Tatrų kalnų panorama ir Čenstakavą - vieną svarbiausių krikščioniškojo pasaulio religinio kulto centrų, gausiausiai lankomo piligrimų (po Lurdo Prancūzijoje ir Fatimos Portugalijoje). Čia esantis Motinos su Kūdikėliu paveikslas nuo pat pradžios tapo tikinčiųjų kulto objektu ir vadinamas „Juodąja Madona“ (dėl Marijos veido spalvos).
Keliaudamas per Lenkiją, nori nenori, susimąstai apie tai, kad šimtmečiais besitęsiančiuose lenkų ir lietuvių santykiuose daug meilės, bet daug ir nesantaikos. Vilnijos krašto lietuviai nori nenori susiduria su vis agresyvesniu „lenkų klausimo“ eskalavimu. Jau antikos mąstytojai kalbėjo, jog protas ir meilė išgelbės pasaulį. Bet tam reikia išmokti mokytis ir mylėti. Ar kas nors galėtų supriešinti Vilniaus krašto lenkus ir lietuvius, jei problemas keltų ir spręstų išsilavinę, išprusę, gerai išmanantys istoriją, gerai dirbantys ir negirtuokliaujantys žmonės? Išsilavinę žmonės patys „integruosis“ visur ir į viską.
Nežinau ar šiais metais pasieksiu Paryžių, Briugę, gi Krokuvon keliones pradedu kitą savaitgalį. Kad neprasižengus reklamos etikai, neminėsiu su kuriuo ekskursijų biuru vykstu senojon Lenkijos sostinėn, bet šiame savaitraštyje šis biuras pats apie keliones skelbia. Kviečiu!
Būna, kad po vienos ekskursijos negrįžtu namo, o išvykstu iš Krokuvos ir pusiaukelėje perlipu į kitą autobusą, kuris su nauja turistų grupe išsiųstas iš Lietuvos senojon Lenkijos sostinėn. Galėčiau laukti naujų turistų Krokuvoje, bet reikia jau autobuse susipažinti su keliaujančiais, susidaryti lankytinų objektų programą. Taip visą vasarą būsiu pakibęs tarp Šiaulių ir Krokuvos. Nežinau džiaugtis dėl to ar liūdėti, bet kai būnu toli, Šiaulių pasiilgstu. O tai ir svarbiausia. Bet tai nereiškia, kad atkalbinu tave, mielasis skaitytojau, neišvykti iš Šiaulių. Jokiu būdu ne, netikėkite, kad kelionės tai nuovargis, atvirkščiai – nauji įspūdžiai ir, kas šiuo metu svarbiausia, nokautas depresijai.
O kadangi dažnai savuosius tekstus baigiu anekdotais, tai šįkart nenaujas, bet trumpas apie Paryžių.
Klausimas: „Kuo skiriasi vyras nuo Paryžiaus?“ Atsakymas: „Paryžius visada Paryžius“.